Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-20 · Administracinė byla Nr. A-663-1076-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-20
Bylos Nr.
A-663-1076-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. Č.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A15 - 1076 / 2006Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2 pensijų skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja A. Č. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2 pensijų skyriaus (toliau - Fondo valdybos skyrius) 2005 m. rugsėjo 28 d. atsisakymų skirti jos buvusiam vyrui Č. Č., mirusiam 2005 m. balandžio 12 d., invalidumo ir senatvės pensijas neteisėtu ir įpareigoti išspręsti šį klausimą vadovaujantis Konstitucijos 52 straipsniu. Nurodė, kad 2005m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Fondo valdybos skyrių su prašymu paskirti Č. Č. invalidumo pensiją nuo 2004-12-07 bei senatvės pensiją nuo 2005-02-06. Fondo valdybos skyriaus 2005-09-28 raštu Nr. 12-5-5981 atsisakė tokias pensijas paskirti, nes Č. Č. būdamas gyvas nepateikė atsakovui Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau - Pensijų įstatymas) 40 - 44 straipsniuose bei ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 55 - 99 punktuose nurodytų visų reikiamų dokumentų pensijų skyrimo sprendimui priimti. Konstitucijos 52 straipsnis nustato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, vaikystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Tad Č. Č., kai jam buvo nustatytas invalidumas 2004-12-07, ir kai 2005-02-06 suėjo reikiamas amžius senatvės pensijai gauti, pagal Konstituciją įgijo teisę į šias pensijas. Č. Č. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą dėl pensijos paskyrimo. Pareiškimas senatvės pensijai gauti skyriuje nebuvo priimtas, o 2005-04-12 Č. Č. staiga mirė. Jo mirtis buvo įstatymais nenumatyta aplinkybė, kuriai atsiradus tapo neaišku, kaip turi būti sprendžiamas pensijos klausimas. Mirties išvakarėse Č. Č. jau turėjo visus reikiamus dokumentus, todėl prašymas pensijai skirti buvo nepriimtas ne dėl jo, o dėl pensijų skyriaus tarnautojo kaltės.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas bei Nuostatai. Pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarka bei terminai nurodyti Pensijų įstatymo 40 - 44 straipsniuose ir minėtų Nuostatų 55 - 99 punktuose. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirtį. Nuostatų 67 punkte nustatyta, kad kreipimosi dėl pensijos data laikoma diena, kurią priimtas prašymas su visais reikiamais dokumentais. 2004-12-07 Č. Č. buvo nustatytas invalidumas. Nuostatų 57 punkte nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikti prie prašymo skirti invalidumo pensiją. Nuostatų 56 punkte nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikti kartu su prašymu skirti senatvės pensiją, kadangi Č. Č. 2005-02-06 suėjo senatvės pensijos amžius. Nuostatų 55 punktus nustato, kad prašymą dėl pensijos skyrimo su visais reikiamais dokumentais asmuo paduoda nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriui. Taigi, minėtos teisės normos nustato, kad prašymą dėl pensijos skyrimo su visais reikiamais dokumentais turi pateikti pats asmuo, t. y. šiuo atveju Č. Č. . Be to, pagal Nuostatų 67 punktą prašymą su visais reikiamais dokumentais asmuo galėjo išsiųsti paštu. Č. Č. prašymas skirti invalidumo ar senatvės pensiją su visais Nuostatų 56 ir 57 punktuose nurodytais dokumentais nebuvo pateiktas. Tai patvirtina faktas, kad pažyma apie jo pajamas 2004 metais buvo išduota tik 2005-04-11. Todėl atsisakymas skirti invalidumo ar senatvės pensiją Č. Č. yra pagrįstas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo 1 straipsnio, 40 straipsnio 4 dalimi, Nuostatų 55 - 57 punktais, pilietis, norėdamas realizuoti savo konstitucinę teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas (Konstitucijos 52 straipsnis) ir gauti jam priklausančią pensijų, privalo Nuostatų numatyta tvarka pateikti reikiamus dokumentus. Iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad Č. Č. tik ruošėsi pateikti Fondo valdybos skyriui reikiamus dokumentus ir, pareiškėjos teigimu, 2005-04-11 juos jau turėjo. Šias aplinkybes patvirtinai ir tai, kad pažyma apie Č. Č. turėtas pajamas 2004 m. išduota 2004-04-11. Tačiau jis iki savo mirties Fondo valdybos skyriui nustatyta tvarka Nuostatuose nurodytų dokumentų pateikęs nebuvo. Dėl to ginčo nėra. Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai teismas padarė išvadą, kad atsakovo atsisakymas skirti Č. Č. valstybinio socialinio draudimo invalidumo bei senatvės pensijas buvo pagristas ir teisėtas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pensijų įstatymas bei Nuostatai neatima galimybės piliečiui realizuoti savo konstitucinę teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas. Jie tik nustato tokios teisės įgijimo ir realizavimo tvarką. Nuo paties asmens priklauso, ar jis norės ir nuo kada norės pasinaudoti šia teise, kai bus įgijęs tokią teisę pagal galiojančiais įstatymais nustatytą tvarką. Be to pažymėjo, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalimi pareiškėja po Č. Č. mirties neįgijo teisės į palikėjo pensiją.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-12-19 sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Konstitucijos 52 straipsnį, ignoravo Konstitucinio teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl Konstitucijos 52 ir 23 straipsnių taikymo. Šiame nutarime rašoma, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų premijoms bei socialinei paramai sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą, o asmuo, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama. Ten pat pažymima, kad teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Cour eur. D. H., arrjt Westels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002). Šiuo atveju senatvės ir invalidumo pensija dar buvo nepaskirtos, bet tai atsitiko ne dėl asmens, turinčio teisę gauti šias pensijas, kaltės, o dėl atsakovo veiksmų, kuriais buvo vilkinama priimti atitinkamą sprendimą, bei trečiųjų asmenų kaltės, vilkinant pateikti reikalingas pažymas pensijai apskaičiuoti. Č. Č. sveikata dėl 45 metų sunkaus darbo Vilniaus Namų statybos kombinate buvo palaužta. Nepaisant to, dar iki invalidumo nustatymo (2004-12-07) jis pradėjo rūpintis pensijos paskyrimu. 2004 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Žinybinį archyvą dėl draudžiamųjų pajamų pensijai skirti pažymos. Surinkęs reikiamus dokumentus jis juos kartu su prašymu pateikė SoDros 2 pensijų skyriui, ką patvirtina pridėtos atmintinės su dokumentų sąrašu. Tačiau dokumentai nebuvo priimti motyvuojant tuo, kad dar kažko trūksta, ar ne taip įformintos pažymos. Paskutinė pažyma buvo gauta iš UAB „Monosta" tik 2005 m. balandžio 11 d., o kitą dieną 9 val. Č. Č. pakeliui į pensijų skyrių mirė. Pažymi, kad skyriaus darbuotojai reikalauja dokumentus pateikti asmeniškai, kad galėtų juos įvertinti ir nurodyti trūkumus. Institucijos, rengusios pažymas, irgi vilkino jų išdavimą. Taip pat nurodo, kad yra pagrindas manyti, jog Pensijų įstatymo ir Nuostatų kai kurie straipsniai prieštarauja Konstitucijos 52 ir 23 straipsniams. Minėtų teisės aktų pagrindinis tikslas yra nustatyti Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių į socialinę apsaugą tam tikrais atvejais įgyvendinimo mechanizmą. Tačiau šis įgyvendinimo mechanizmas sutvarkytas taip, kad pirmiausia paisoma ne piliečio interesų, o priešingai - sukuriama tvarka, kurioje dominuoja valstybė ir jos tarnautojas, nuo kurio malonės ir priklauso, kiek, kam ir kada bus skirta, arba iš viso nieko neskirta. To teismas netyrė.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir pateiktą pirmos instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio nuostatas, pareiškėjos vyras turėjo teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją, tačiau tam, kad ši teisė būtų realizuota, pareiškėjos vyras ar jo įgaliotas asmuo turėjo pareikšti prašymą bei pateikti reikiamus dokumentus.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos privaloma pateikti visus valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti. Minėtų Nuostatų 55 – 99 punktuose yra detalizuota teisės į netekto darbingumo ir senatvės pensijas įgyvendinimo tvarka, kurioje numatytos tiek asmens, siekiančio gauti pensiją, tiek ir socialinio draudimo skyriaus teisės ir pareigos.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjos vyras iki savo mirties ar jo įgaliotas asmuo nebuvo tinkamai kreipęsi į socialinio draudimo skyrių dėl netekto darbingumo ir senatvės pensijos skyrimo. Byloje nėra duomenų apie tai, jog į atsakovą buvo tinkamai kreiptasi su prašymu bei prie prašymo būtų pridėti visi Nuostatų 56 ir 57 punktuose nurodyti dokumentai, todėl atsakovo atsisakymas skirti ir išmokėti netekto darbingumo ir senatvės pensijas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija mano, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius