Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Snieguolė Vilutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei adresuotos ieškinio, jo priedų kopijos, teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2016 m. gruodžio 12 d. jai pačiai asmeniškai Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą, kadangi CPK 142 straipsnyje nenumatyta, kad būtų informuojama apie sprendimo už akių priėmimą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnis ir 286 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų – vartojimo kredito sutarties Nr. 9770429001 bendrųjų ir specialiųjų sutarties sąlygų su vėlesniais pakeitimais, ieškovės paaiškinimo dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo, sąskaitos išrašo, informacijos apie asmenį, sąskaitos išrašo apie žyminio mokesčio sumokėjimą – vertinimą bei atsakovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių skolos sumokėjimą, darytina išvada, jog, pasitvirtinus paminėtų ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą.

Nustatyta, kad 2015 m. balandžio 28 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ir atsakovės V. B. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 200,00 Eur kreditas 6 mėnesių laikotarpiui su 98,07 procentų dydžio metine palūkanų norma. Ieškovė nurodo, kad paskola buvo išmokėta grynais pinigais, pasirašant patvirtinama, kad pinigai gauti. 2015 m. liepos 31 d. atsakovė pateikė prašymą papildomai 400,00 Eur kredito sumai 18 mėnesių terminui, 2015 m. rugpjūčio 11 d. – papildomai 150,00 Eur sumai. 2015 m. rugpjūčio 11 d. vartojimo kredito sutarties redakcijoje šalys susitarė, kad atsakovės bendra vartojimo kredito suma sudaro 750,00 Eur, kreditas suteiktas 36 mėnesių laikotarpiui su 71,54 procento palūkanų norma. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, nustatyto sutarties specialiojoje dalyje, todėl ieškovė 2015 m. lapkričio 20 d. vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį, vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Ieškovė atsakovei laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. (iki kredito sutarties nutraukimo) paskaičiavo 71,54 procentų dydžio palūkanas. Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. vasario 27 d. ieškovė atsakovei paskaičiavo 206,20 Eur sumos palūkanas, kaip kompensaciją už tolesnį naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis (bendra vartojimo kredito kaina 100,3 procentų).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalimi bei 6.256 straipsnio 1 dalimi, sutartinių santykių šalys yra įpareigotos vykdyti savo prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutartį. Akivaizdu, jog atsakovė pažeidė šią pareigą, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina skola – 750,00 Eur negrąžinta kredito dalis ir 176,48 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki kredito sutarties nutraukimo (CK 6.870 straipsnis).

Atsakovei už naudojimąsi kreditu atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti sutartimi nustatytas palūkanas (CK 6.870 straipsnis), o praleidus prievolės įvykdymo terminą, atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti įstatymu nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Sutarties 7.1 punktu šalys susitarė, kad pradelsus grąžinti skolą toliau skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose.

Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos sąvoką. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Ieškovas standartinėse paskolos sutarties sąlygose (CK 6.185 straipsnis) Sutarties 4.1 punktu nepagrįstai numatė, kad paskolos gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, nes bendros vartojimo kredito kainos metinė norma nėra lygi vartojimo kredito metinei palūkanų normai, ji apima ne tik mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas už naudojimąsi kreditu, bet ir visus kitus su sutarties sudarymu susijusius mokesčius. Šalys sutarties 4 punktu, 5 punktu ir 7 punktu už naudojimąsi kreditu susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Bendros vartojimo kredito kainos dydžio taikymas skaičiuojant palūkanas prieštarauja sąžiningai dalykinei praktikai, paskolos sutarties sampratai ir esmei (CK 6.870 straipsnis, 6.872 straipsnis), kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 straipsnis) bei nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 straipsnio 3 dalis). Bendros vartojimo kredito metinės palūkanų normos taikymas skaičiuojant palūkanas už suteiktą kreditą atitiktų sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

Teismas šiuo atveju pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties teismas ex officio (savo iniciatyva) imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą.

Ieškovė prašo priteisti 206,02 Eur sutartinių palūkanų sumą, kuri yra paskaičiuota taikant šalių sudarytos paskolos sutarties paskutinėje 2015 m. rugpjūčio 11 d. specialiųjų sutarties sąlygų redakcijoje numatytą 100,3 procentų bendrą kredito kainos metinę normą. Palūkanos paskaičiuotos laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. vasario 27 d., iš viso už 99 kalendorines dienas, jos sudaro 27,47 procentus prašomos priteisti negrąžintos atsakovei suteiktos paskolos sumos. Ieškovė mano, kad ši suma atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos. Teismas pažymi, kad ieškovės paskaičiuotų sutartinių palūkanų suma po kredito grąžinimo termino pabaigos yra nepagrįstai didelė, todėl negali būti vertinama kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, nepagrįstai taikė šalių Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą kredito kainos metinės normos dydį. Be to, įstatyme įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, nuo jo teismas gali nukrypti, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. CK 6.251 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, pilnai patenkinus reikalavimą priteisti ieškovės paskaičiuotas palūkanas, įstatymu laikomas minimaliais nuostoliais, atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokios apimties reikalavimas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos po sutarties nutraukimo, pabaigos momentas išskirtinai priklauso nuo ieškovės valios. Tai gali sudaryti jai sąlygas atsakovės sąskaita nepagrįstai praturtėti iš piniginės prievolės pažeidimo. Be to, teismas Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 6 punktą vertina kaip formalią sutarties sąlygą, neužtikrinančią atsakovės, kaip vartotojos, interesų.

Ieškovė nurodo, kad prašoma priteisti palūkanų suma iš esmės atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos, tačiau galimų nuostolių dydžio nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, tik nurodė duomenis apie per metus vidutiniškai sudaromų vartojimo kredito sutarčių skaičių ir bendrą jų sumą su vidutine palūkanų norma. Ieškovė reikalavimą grindžia tik sutartyje įtvirtinta sąlyga bei įstatymo prezumpcija (CK 6.261 straipsnis). Teismas daro išvadą, kad šiais pagrindais grindžiami nuostoliai yra tik numatomi ir spėjami, be ne pagrįsti realiais ir faktiniais skaičiavimais, todėl neįrodo, kokio dydžio nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės neįvykdytos prievolės, ieškovė realiai patyrė (CPK 178 straipsnis).

Konstatavus, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas dėl nuostolių paskaičiavimo neįrodo dėl atsakovės neįvykdytos prievolės patirtų nuostolių dydžio, bei atsižvelgus į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką, į bylos šalių nelygiavertę padėtį ir įvertinus aplinkybes, kad atsakovė yra fizinis asmuo, paskolos sutartį sudarė prisijungdama prie ieškovės paruoštų standartinių sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujamos palūkanos mažintinos, palūkanų skaičiavimui taikant 71,54 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, palūkanas skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo negrąžintos paskolos sumos (CK 6.251 straipsnis, 6.261 straipsnis, 6.872 straipsnis). Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina 145,53 Eur ((750,00 Eur × 71,54 proc. / 100 proc.) / 365 d. × 99 d.) palūkanų po kredito sutarties nutraukimo, skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. vasario 27 d. (99 kal. d.) nuo negrąžintos paskolos sumos, kas laikytina teisingu ir protingu nuostolių atlyginimu, o likusioje dalyje reikalavimas dėl palūkanų po kredito grąžinimo termino pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis; CK 1.5 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis, 6.261 straipsnis). Pažymėtina, kad esant įstatyme nustatytiems pagrindams, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo dalimis (CPK 284 straipsnis).

Patenkinus ieškovės reikalavimus iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteistinas žyminis mokestis proporcingai tenkintų reikalavimų daliai – 24,00 Eur (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 79 straipsnis, 80 straipsnis, 93 straipsnis). Iš atsakovės valstybei nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jų suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais).

Vadovaujantis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285 straipsniu, 286 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „4finance“, įmonės kodas 301881644, buveinė Kauno m., Jonavos g. 254A, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, 750,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) negrąžintos paskolos, 322,01 Eur (tris šimtus dvidešimt du eurus 1 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 072,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 24,00 Eur (dvidešimt keturis eurus 00 ct) žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine tvarka, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškinį pateikusi šalis turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.