- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-2353-567/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Ona Gasiulytė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- J. J.
- Ieškovas
- L. Ž.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-646-726/2014 pagal ieškovės L. Ž. ieškinį atsakovui J. J. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo, piniginės kompensacijos priteisimo, įpareigojimo grąžinti asmeninius daiktus bei atsakovo J. J. priešieškinį ieškovei L. Ž. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo, išlaikymo sutuoktiniui priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama:
1) Nutraukti santuoką, įregistruotą 2008-12-13 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo kaltės;
2) Priteisti iš atsakovo: 2800 Lt kompensaciją; 89230,42 Lt sumą; 2792,90 Lt sumą; 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir visas bylinėjimosi išlaidas;
3) Palikti ieškovei pavardę Ž.;
4) Įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei jos asmeninio naudojimosi daiktus. Nurodė, jog santuoka tarp jų faktiškai iširo dėl atsakovo kaltės, nes pastarasis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, todėl bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Santuokoje atsakovas vartojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš ieškovę ir jos vaikus, dėl šios aplinkybės ieškovei reikėjo kreiptis į psichologą. L. Ž. teigia, kad atsakovas neturėjo darbo, todėl visa finansinė atsakomybė teko ieškovei. Neturėdamas lėšų ir žinodamas ieškovės asmens duomenis, atsakovas sudarė su mobiliojo ryšio bendrove paslaugų sutartis, dėl ko gavo 3 mobiliuosius telefonus. Šiuos mobiliuosius telefonus atsakovas pardavė ir gautas lėšas pralošė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas finansiškai neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, o dėl atsakovo išlaidumo ir pomėgio lošti atsirado skolos, ieškovei teko parduoti asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą su priklausiniais. Ji ne kartą norėjo nutraukti santuoką, tačiau susilaukdavo iš atsakovo grasinimų. J. J. pardavė ieškovės dukrai priklausantį kompiuterį bei ieškovės automobilį, o už gautas lėšas išvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą. Ieškovė teigia, jog gauna grasinančio pobūdžio žinutes ir elektroninius laiškus, todėl, gyvendama kartu su savo vaikais, bijo. L. Ž. gyvenamoji vieta nuo 2010 m. yra Jungtinėje Karalystėje. Atsakovas turi psichologinių problemų ir ne kartą lankėsi gydymo įstaigoje, vartoją alkoholį, dėl ko smurtauja prieš savo šeimos narius. Atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo pasireiškė tuo, jog nuolat vartojo alkoholinius gėrimus, būdavo agresyvus ir smurtaudavo šeimoje. Dėl nepakenčiamo jo elgesio bendras gyvenimas nutrūko. Būdamas Lietuvoje, atsakovas 2008-10-03 pasiėmė paskolą su sąlyga, kad bus įkeistas ieškovės turtas, už įgytas lėšas nusipirko automobilį. Ieškovė nuo 2009-08-21 iki 2012-02-18 už paskolą sumokėjo 4370,79 Lt dydžio pinigų sumą. L. Ž. nuosavybės teise priklausantis turtas buvo parduodamas per įgaliotąjį asmenį – G. J., lėšos už parduotą turtą perduotos atsakovui. 20940,12 Lt pinigų suma buvo pervesta į atsakovo sąskaitą, esančią Vilniaus regiono kredito unijoje paskolos padengimui, gautos už turto pardavimą pinigų sumos yra likę 25 cnt. Lietuvoje ji buvo 2012-02-15 iki 2012-02-19. Sutuoktinių bendriems poreikiams tenkinti buvo panaudota 9000 Lt. Ieškovė teigia, jog jos vaikams E. Ž. ir E. Ž. kas mėnesį buvo mokamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo. Atsižvelgiant į tai, jog sūnus gyveno pas atsakovo mamą K. J., jai buvo duota ieškovės banko kortelė, kad pastaroji vaikų išlaikymui galėtų panaudoti pinigus, gautus kaip išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Vėliau banko kortelėje esančiais pinigais naudojosi atsakovas. 2012 m. spalio pabaigoje iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškovė gavo pranešimą, kuriuo buvo informuota, kad privalo grąžinti 2792,90 Lt pinigų sumą, ji šią sumą gražino. Kadangi banko kortele bei Vaikų išlaikymo fondo lėšomis naudojosi atsakovas, ieškovės Vaikų išlaikymo fondui grąžinta suma priteistina ieškovei iš atsakovo. Santuokoje jie jokio registruoto turto neįgijo (LR CK 3.60 str., 3.89 str., 3.98 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas J. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį tenkinti iš dalies, 2008-12-13 įregistruotą santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti esamą pavardę, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka su ieškovė iširo dėl jos kaltės, o ne dėl atsakovo. Sutuoktinė nebuvo lojali, nerodė jokios pagarbos ir palaikymo. Atsakovas teigia, jog nenaudojo smurto prieš sutuoktinę, tarp jų kildavo ginčai ir konfliktai, nes būtent ieškovė keldavo nepagrįstus skandalus ir nuolat šaukdavo ant jo, naudojo psichologinį smurtą, tuo tarpu atsakovas rūpinosi ieškovės vaikais, jo motina 1,5 metų augino ieškovės nepilnametį sūnų. Ieškovė yra ūmaus būdo, mėgsta išgerti, po kelias dienas negrįždavo namo nakvoti. Ji įrašyta į Vilniaus miesto priklausomybės ligų centro apskaitą, kur buvo gydyta, dalyvavo reabilitacijos programoje. Atsakovas teigia, kad norėjo padėti sutuoktinei išbristi iš alkoholio liūno, tramdyti jos konfliktinį būdą, kuris paūmėjo paskutiniais bendro gyvenimo metais, tačiaus ieškovė nenorėjo keistis, o jis prarado savo psichinę pusiausvyrą, sutriko jo fizinė sveikata. J. J. ne kartą buvo paguldytas į ligoninę, kur jam diagnozavo pasikartojantį depresinį, panikos sutrikimą ir nervų sistemos ligas, dėl kurių sutriko ir širdies veikla. Per visą santuokos laikotarpį jis yra 5 kartus lošęs, iš kurių 3 kartus su pačia ieškove. Atsakovas sutinka su ieškove, kad jiems jau nebereikia skirti termino susitaikymui, nes jau ganą ilgą laiko tarpą jie gyvena atskirai (LR CK 3.60 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas J. J. pateikė priešieškinį, prašydamas:
1) Santuoką tarp ieškovės L. Ž. ir atsakovo J. J., sudarytą 2008-12-13 ir įregistruotą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl ieškovės kaltės;
2) Priteisti iš ieškovės L. Ž. 40000 Lt dydžio neturtinės žalos, išlaikymą periodinėmis išmokomis po 400 Lt per mėnesį ir bylinėjimosi išlaidas;
3) Po santuokos nutraukimo palikti ieškovui pavardę J.. Nurodė, kad santuokiniai ryšiai galutinai nutrūko 2012 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje, kai atsakovas buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Atsakovas nuo 2004 metų gyveno kartu su ieškove, vedė bendrą ūkį, vėliau įregistravo santuoką. Bendrų vaikų nesusilaukė, tačiau kartu gyveno ieškovės vaikai iš pirmos santuokos E. Ž. ir E. Ž.. Atsakovo manymu, pagrindinė priežastis, dėl kurios santuoka iširo, yra ieškovės ūmus, visiškai nepakenčiamas konfliktiškas būdas. Ieškovė mėgo išgerti, negrįždavo namo nakvoti. Ji buvo įrašyta į Vilniaus miesto priklausomybės ligų centro apskaitą, kur buvo gydyta, dalyvavo „Minesotos programoje“ - 12 žingsnių reabilitacijos programa asmenims, turintiems priklausomybę alkoholiui. Pažymėjo, jog jis stengėsi padėti sutuoktinei išbristi iš alkoholio liūno, tramdyti jos konfliktinį būdą, kuris paūmėjo paskutiniaisiais bendro gyvenimo metais, tačiau ieškovė nenorėjo keistis, o atsakovas prarado savo psichinę pusiausvyrą, jam sutriko fizinė sveikata. Dėl nervinių sutrikimų jis su greitosios medicinos pagalba buvo pristatytas į ligoninę, kur diagnozuotas pasikartojantis depresinis, panikos sutrikimas ir nervų sistemos ligos, dėl kurių sutrikdavo ir širdies veikla. 2010-12-03 sutuoktiniai išvyko į Angliją. Nuo 2012-05-26 atsakovas grįžo į Lietuvą gydymo tikslais. Sutuoktinės girtavimai, konfliktų kėlimai išprovokavo nervinius sveikatos sutrikimus, sugadino psichologinę sveikatą, o šie sutrikimai prisidėjo prie hipertenzinės širdies ligos paūmėjimo. Dėl visų sutuoktinės sukeltų problemų ir elgesio bendras šeimyninis gyvenimas tapo neįmanomas. Atsakovui nedarbingumo lygis dar nėra nustatytas, tačiau jis reikalauja iš ieškovės išlaikymo. Šiuo metu jį išlaiko motina pensininkė. Santuokoje įgyto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, bendrai prisiimtų kreditinių įsipareigojimų neturi. Automobilis Rover 817, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) yra atsakovo asmeninė nuosavybė, įgyta iki santuokos - 1998 metais. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (CK 3.10 str., 3.26 str.-3.30 str., 3.35 str., 3.36 str., 3.60 str., 3.85 str., 3.92 str.).
Atsiliepimas
Ieškovė L. Ž. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, prašydama jį atmesti, tenkinant ieškinį. Nurodė, kad ji santuokos metu vykdė moralinės paramos, lojalumo, pagarbos ir kitas sutuoktinio pareigas. Neneigia, kad turėjo problemų su alkoholiu, bet stengėsi kovoti dėl šeimos ir vaikų, todėl kreipėsi pagalbos į Vilniaus miesto priklausomybės ligų centrą. Medicininės įstaigos išrašai patvirtina, jog atsakovas iki santuokos sudarymo turėjo psichikos sutrikimų. Atsakovą nuolat kankindavo nerimo ir panikos priepoliai, kurių metu jis imdavo naudoti psichologinį ir fizinį smurtą. Ieškovė ne vienerius metus išlaikė atsakovą ir siuntė jam pinigus, ką patvirtina mokėjimo pavedimų kopijos ir išrašas iš atsakovo sąskaitos. Iš ieškovės gaunamų piniginių lėšų santuokos metu 2011 m. ir 2012 m. jie įsigijo automobilius, kuriuos atsakovas pardavė be ieškovės sutikimo, o lėšas panaudojo savo poreikiams. Apie atsakovo pomėgį lošti patvirtina kvietimai iš lošimo namų. L. Ž. teigia, jog nėra kalta dėl santuokos iširimo, todėl iš jos atsakovo naudai negali būti priteistas išlaikymas (LR CK 3.60 str., 3.89 str., 3.98 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-18 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinio netenkinti:
1) Pripažinti, kad santuoka tarp L. Ž. ir J. J., įregistruota 2008-12-13 Vilniaus miesto CM skyriuje, iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės;
2) Nutraukti L. Ž. ir J. J. santuoką, įregistruotą 2008-12-13 Vilniaus miesto CM skyriuje, dėl abiejų sutuoktinių kaltės;
3) Po santuokos nutraukimo šalių pavardžių nekeisti;
4) Priteisti ieškovei L. Ž. iš atsakovo J. J. piniginę kompensaciją 15000 Lt;
5) Likusioje dalyje ieškovės ir atsakovo reikalavimus atmesti;
6) Priteisti ieškovei L. Ž. iš atsakovo J. J. 450 Lt žyminio mokesčio, 505 Lt išlaidas advokatės pagalbai apmokėti, 103 Lt vertimo išlaidų;
7) Priteisti iš ieškovės L. Ž. į valstybės biudžetą 58,41 Lt išlaidų, susijusiu su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, jog liudytoja I. M. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė L. Ž. yra jos buvusi marti, buvusią sūnaus sutuoktinę pažįsta daugelį metų, jos anūkai E. ir E. bendraudavo su liudytoja ir visuomet būdavo linksmi, tačiau L. Ž. susiejus savo gyvenimą su atsakovu J. J., vaikai pasikeitė, mažasis E. dažnai verkdavo ir jai skųsdavosi, jog atsakovo yra mušamas per galvą, Eurika taip pat skundėsi, jog atsakovas šeimoje smurtauja. Liudytoja G. T. teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė yra buvusi jos bendradarbė. Priimant ieškovę į darbą, teko daryti atsakovui pastabą, kadangi atsakovas elgėsi ieškovės atžvilgiu valdingai, todėl liudytojai susidarė įspūdis, kad L. Ž. privalo pilnai paklusti atsakovui. Ji matė agresyvų atsakovo elgesį ieškovės darbo vietoje, ieškovė slapstydavosi nuo atsakovo nuolatinio persekiojimo, atsakovas ją kontroliuodavo visapusiškai, sekdavo, ieškovė gyveno nuolatinėje baimėje. Liudytoja E. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovui susipažinus su jos motina L. Ž., jie apsigyveno kartu. Pradžioje visų santykiai buvo geri, vėliau atsakovas pasikeitė, nedirbo, lošė, nuolat motinos prašė pinigų, nors galėjo pats dirbti sėdimą darbą. Ieškovė atsakovui siuntė pinigus pragyvenimui. Liudytoja patvirtino, kad gyvenant kartu su atsakovu, jis pastoviai smurtavo motinos atžvilgiu dėl menkų dalykų, trankydavo ją į sieną, suduodavo per galvą, stipriai stumdydavo. Liudytoja taip pat buvo atsakovo mušama, jis sudavė ne vieną smūgį buteliu nuo coca-colos gėrimo, buvo iškviesta policija. Liudytoja L. B. teismo posėdyje paaiškino, kad ji yra kardiologė-terapeutė, ligonį J. J. stebi ir gydo nuo 2003 metų. J. J. atvykdavo į priėmimą, patirdamas didelį nerimą, baimę, jam krisdavo kraujospūdis. Liudytojos vertinimu, tai įvykdavo po patirtų stresų namuose, jis nurodydavo jį varginančias problemas. Liudytoja E. N. teismo posėdyje paaiškino, kad pažįsta atsakovą nuo 2008 metų, kai jis dirbo saugos tarnyboje, ji vadovavo šiam padaliniui. Atsakovo darbas buvo atsakingas, todėl jis nevartojo alkoholio, kiekvieną dieną darbuotojai buvo tikrinami su alkotesteriu. Atsakovas darbe elgdavosi adekvačiai, jokių psichikos sutrikimų nebuvo pastebėta. J. J. dirbo gerai, turėjo darbą keliose darbovietėse, stengėsi uždirbti pinigus, rūpinosi šeima. Vėliau atsakovas pradėjo keistis, kai šeimoje prasidėjo nesutarimai, jis išgyveno dėl ieškovės girtavimo, guodėsi, kad ji pastoviai vartoja alkoholį, dažnai negrįžta į namus, tačiau atsakovas tikėjosi, kad ieškovė pasitaisys. Dėl šeimoje atsiradusių nesutarimų pablogėjus atsakovo sveikatai, jis buvo perkeltas į kitą darbą, vėliau atleistas. Liudytoja K. J. teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas yra jos sūnus. Ieškovė mėgo išgerti, vėliau šis pomėgis stiprėjo. Atsakovas siūlė ieškovei gydytis nuo alkoholizmo. J. J. negirtavo, tačiau dėl šeimoje kylančių problemų, jam teko vartoti vaistus, jo būklė blogėjo, tuomet jis pats vykdavo į ligoninę medicininės pagalbos. Ieškovei išvykus dirbti į Jungtinę Karalystę, jos sūnus iš pirmos santuokos E. buvo paliktas liudytojos globai, jai buvo perduota ir ieškovės banko kortelė, kad ji galėtų naudotis pinigais vaiko išlaikymui. Liudytoja G. J. teismo posėdyje paaiškino, kad nupirko L. Ž. priklausiusį butą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis. Visus formalumus tvarkė pardavėjos L. Ž. įgaliotas asmuo G. J., kuriai jis ir perdavė grynuosius pinigus, apie 18000 Lt. Liudytojas A. A. teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovą pažįsta daugiau nei 20 metų, jie kartu dirbo. Liudytojas atsakovą apibūdino, kaip gerą žmogų.
Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka įregistruota 2008-12-13 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, bendrų vaikų neturi, tačiau jų šeimoje gyveno du ieškovės vaikai iš pirmos santuokos E. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), ir E. Ž., gimusi (duomenys neskelbtini). Šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį 2004 metais, tačiau santuoką įregistravo, praėjus ketveriems metams nuo bendro gyvenimo pradžios, t.y. 2008-12-13. Sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus nepalaiko santuokinių ryšių, neveda bendro ūkio, gyvena atskirai. Sutuoktinių ryšiai šeimoje galutinai nutrūko 2012 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, kai ieškovė pranešė atsakovui apie savo sprendimą nutraukti santuoką bei 2012-09-20 užblokavo savo asmeninę sąskaitą banke, tokiu būdu nutraukdama atsakovo galimybę naudotis sąskaitoje buvusiomis lėšomis. Šalys pripažįsta, kad šeima yra iširusi, tačiau skirtingai aiškina šeimos iširimo priežastis. Teismo vertinimu, liudytojai patvirtino tiek ieškovės, tiek atsakovo nelojalumo kitam sutuoktiniui bei abiejų sutuoktinių netinkamo elgesio šeimoje faktus. Atsižvelgiant į tai, jog abiejų sutuoktinių paaiškinimai dėl šeimos išrimo priežasčių yra nuoseklūs, teismas nurodė, jog neturi pagrindo netikėti jų paaiškinimais. Įvertinęs šalių paaiškinimus bei byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs vienas kitam ir tiek šeimoje, tiek už jos ribų neveikė kito sutuoktinio, visos šeimos interesais. Abipusiai lojalumo pareigos pažeidimai buvo esminiai ir turėjo įtakos santuokos iširimui, dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Remiantis LR CK nuostatomis, sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs, gerbti, remti moraliai ir materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti tik kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali priešinti asmeninių interesų kito sutuoktinio asmeniniams interesams. Lojalumas reikalauja iš sutuoktinių abipusio pasitikėjimo vienas kitu, visiško jų atvirumo. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spęsti abipusiu susitarimu. Teismas, atsižvelgdamas į šalių valią, į tai, kad, jiems pažeidus savo, kaip sutuoktinio, pareigas, jų bendras gyvenimas tapo negalimas ir dėl to jų santuoka faktiškai yra iširusi, nutarė santuoką tarp L. Ž. ir J. J. nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad aptariamą lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir, kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėję įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas nurodė, jog yra pagrindas pripažinti, kad ieškovės byloje pareikšti reikalavimai priteisti jai iš atsakovo pinigines kompensacijas yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami. Iki 2012-09-20 šalys tvarkė bendrą ūkį, laikotarpiu iki 2012-09-20 turtinio pobūdžio pretenzijų vienas kitam nereiškė, priešingai, ieškovė materialiai rėmė savo sutuoktinį J. J., pastoviai pervesdama pinigus pragyvenimui. Ieškovei pradėjus santuokos nutraukimo procesą, nėra pagrindo reikalauti iš atsakovo piniginių kompensacijų. Teismas pažymėjo, jog sutuoktiniai vedė bendrą ūkį iki 2012-09-20, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo pusės automobilių vertės piniginę kompensaciją 2800 Lt sumai. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.1. papunkčio ir 3.2.2. papunkčio sąlygas dėl 18960 Lt sumokėtos sumos pardavėjo įgaliotam asmeniui G. J. ir ieškovei šios sumos negavus, ji turi pagrįstą teisę reikalauti šių lėšų grąžinimo iš įgaliotinės G. J., kuri turėjo pareigą veikti ieškovės suteiktų įgalinimų ribose. Šeimos santykiams pasibaigus ir sutuoktiniams nustojus vesti bendrą ūkį, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo pinigų sumą, kurios realiai banko sąskaitoje nėra, yra nepagrįstas.
Teismas nustatė, kad 2009 m. Vilniaus regiono kredito unija suteikė atsakovui 30000 Lt dydžio paskolą, paskolos paskirtis - būsto remontas, iš Vilniaus regiono kredito unijos paimant paskolą, buvo įkeistas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas. Ieškovė teigia, kad paskola buvo panaudota automobilio pirkimui. Atsakovas teigia, kad, panaudodamas paskolą, nupirko automobilį Dodge Grand Caravan už 10000 Lt, o likusieji pinigai buvo panaudoti ieškovės buto remontui ir kitiems įvairiems šeimos poreikiams patenkinti. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsirandančios iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kai sandoris sudarytas šeimos interesais. Ieškovė nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. vasario 18 d. sumokėjo nurodyto kredito grąžinimą 4370,79 Lt (Vilniaus regiono kredito unijos sąskaitos išrašas, AB „Swedbank" sąskaitos išrašas). Taip pat pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), 20940,12 Lt dydžio pinigų suma buvo pervesta į atsakovo sąskaitą, esančią Vilniaus regiono kredito unijoje, nurodytai paskolai padengti (2012 m. sausio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.3. papunktis). Byloje nustatyta, kad su kreditoriumi Vilniaus regiono kredito unija yra pilnai atsiskaityta. Byloje nustačius, kad paskola buvo panaudota šeimos poreikiams patenkinti, abu sutuoktiniai turėjo pareigą lygiomis dalimis grąžinti jiems suteiktą kreditą. Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus ieškovė savo asmeninėmis lėšomis pilnai atsiskaitė su kreditoriumi, todėl pusė jos lėšomis grąžintos paskolos priteisė ieškovei iš atsakovo, nurodydamas, kad tai sudaro 15000 Lt.
Teismas pažymėjo, kad teikiami reikalavimai turi būti tikslūs, grąžintini daiktai turi būti apibrėžti individualiais požymiais, pagal kuriuos daiktus būtų galima identifikuoti. Teikdama tokį reikalavimą, ieškovė nenurodė nei konkrečių daiktų, kuriuos prašo teismą įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei, neapibūdino daiktų individualių požymių, nenurodė kiekvieno iš daiktų vertės, todėl toks reikalavimas yra neįrodytas ir yra netenkinamas (LR CK 3.26 str., 3.27 str., 3.30 str.-3.36 str.. 3.85 str., 3.92 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas J. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014-04-18 sprendimą ir tenkinti jo priešieškinį:
1) Santuoką tarp ieškovės L. Ž. ir atsakovo J. J. sudarytą 2008-12-13 ir įregistruotą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl ieškovės kaltės;
2) Priteisti iš ieškovės L. Ž. 40000 Lt dydžio neturtinės žalos, išlaikymą periodinėmis išmokomis po 400 Lt per mėnesį ir bylinėjimosi išlaidas;
3) teismo sprendimo dalį dėl sutuoktinių pavardžių po santuokos nutraukimo palikti nepakeistą;
4) ieškovės ieškinį atmesti, išskyrus ieškinio reikalavimą dėl ieškovės pavardės po santuokos nutraukimo. Nurodė, kad teismas negrįstai ir netinkamai vertino įrodymus, nerado pagrindo netikėti ieškovės bei jos kviestų liudytojų parodymais, nors, akivaizdu, kad jie nenuoseklūs, neslepė išankstinio neigiamo nusistatymo atsakovo atžvilgiu arba tiesiog melavo. Ieškovės teigimu, apeliantas materialiai nesirūpino šeima, nedirbo ir lošė, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-06-13 J. J. gavo traumą ir ilgą laiką nedirbo, t.y. nedirbo dėl pateisinamų priežasčių. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad neva piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. Daug metų jis nevartoja alkoholinių gėrimų. Tai patvirtina medicininiai dokumentai ir liudytojai. Apelianto manymu, teismas neteisingai nustatė abiejų sutuoktinių kaltę, neatsižvelgiant į šeimos iširimo priežastis, į sutuoktinių faktinius tarpusavio santykius iki faktinio šeimos iširimo ir sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti šeimą. Šeima iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji piknaudžiavo alkoholiniais gerimais. J. J. bandė jai padėti, įkalbinėjo eiti gydytis nuo priklausomybės. Atsakovo vardu sudaryta paskolos sutartis buvo patvirtinta ir ieškovės, ji įkeitė savo asmeninį nekilnojamąjį turtą, o gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos ir asmeniniams jos poreikiams tenkinti. L. Ž., padengdama paskolą pinigais, gautais už parduotą jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, kompensavo jos asmeniniams poreikiams panaudotą atsakovo vardu gautos paskolos dalį. Teismo išvada priteisti iš atsakovo 15000 Lt kompensaciją yra nepagrįsta, teismo motyvai prieštaringi, nes ieškovės atliktų mokėjimų suma nesiekia 30000 Lt paskolos sumos. Teismas nepagrįstai ieškovės 2009-08-21 – 2012-02-18 laikotarpiu iš AB „Swedbank“ sumokėtus 4370,79 Lt priskyrė jos asmeninėms lėšoms. Šios ieškovės lėšos buvo pervestos kreditoriui ir įgytos santuokos metu, bei nebuvo gautos pardavus ieškovės asmeninį turtą, todėl laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (LR CK 3.88 str. 1 d.). Teismas neįvertino, kad paskolos dalį 9450 Lt sumokėjo atsakovo motina K. J.. Tai patvirtina paskolos apmokėjimo kvitai, todėl nėra teisinio pagrindo iš atsakovo priteisti kompensaciją ieškovei. Teismas, priteisdamas kompensaciją, nenurodė teisės normos (LR CK 3.88 str. 1 d., 3.98 str. 2 d., 3.109 str. 1 d. 5 p.).
Atsiliepimas
Ieškovė L. Ž. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-14 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikė melagingas faktines aplinkybes, kurių objektyviai neįmanoma pagrįsti. Jis nepateikė išdėstytų faktinių aplinkybių įrodymų. Tai liudija apie jo nesąžiningą elgesį. Atsakovo piknaudžiavimą ir siekį neteisėtai pasipelnyti įrodo faktinė aplinkybė, jog jis prašo priteisti išlaikymą iš ieškovės. Teismas L. Ž. ir liudytojų parodymus vertino pagal savo kompetenciją bei sprendė, kokiais liudytojų parodymais tikėti. Atsakovo ir ieškovės sudaryta paskolos sutartis su Vilniaus regiono kredito unija buvo pripažinta, kaip bendra sutuoktinių prievolė. J. J., norėdamas išvengti savo pareigos vykdyti teismo sprendimą grąžinti 15000 Lt skolą buvusiai sutuoktinei, pateikė nepagrįstą apeliacinį skundą, kuriuo prašė priteisti iš L. Ž. 40000 Lt neturtinės žalos bei 400 Lt išlaikymą periodinėmis išmokomis (CK 3.92 str. 2 d., 3.109 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Spręsdamas kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nes iš byloje esančių įrodymų visumos yra akivaizdu, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai.
Tai, kad pablogėjus sutuoktinių tarpusavio santykiams, jie pradėjo gyventi skyrium ir nesiekė santuokos išsaugoti, patvirtina abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Tai, kad atsakovas siekia nustatyti ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, įvardindamas ieškovės piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais, savaime nesudaro teisinio pagrindo vien ieškovę pripažinti kalta dėl santuokos iširimo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo samprotavimus dėl to, kad dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, nes įtempti sutuoktinių tarpusavio santykiai savaime nereiškia tik ieškovės, kaip sutuoktinės, kaltės dėl santuokos iširimo. Pažymėtina, kad byloje yra duomenys, kad jau 2009-07-25 policija konstatavo netinkamą atsakovo elgesį buityje (1 t., b.l. 34). Tai, kad atsakovas turi sveikatos problemų (1 t., b.l. 57-104, 2 t., b.l. 19, 21, 23-28, 125-128, 164, 166-167, 3 t., b.l. 14-16), nesuteikia jokių teisinių privilegijų, sprendžiant klausimą dėl santuokos nutraukimo bei sutuoktinių kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abiems šalims buvo priimtinas šeimoje kilusių problemų sprendimas, išsikeliant gyventi atskirai, bet ne abipusių nuolaidų būdu ieškant kompromiso, siekiant išsaugoti šeimą.
Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų E. N. ir K. J. parodymuose nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti tik ieškovės kaltę dėl šeimos iširimo. Tai, kad atsakovas ir liudytojais apklaustos E. N. ir K. J. vertino ieškovės, kaip sutuoktinės, kaltę dėl šeimos iširimo, yra teisiškai nereikšminga, nes tik teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali spręsti klausimą dėl sutuoktinių kaltės nustatymo dėl santuokos iširimo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, nevykdę abipusės prievolės būti pakantiems ir lojaliems vienas kitam.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiems trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, todėl darytina išvada, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Vadinasi, nustatęs, kad ieškovė ir atsakovas iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigas, teismas pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį galėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Toks CK 3.60 ir 3.61 straipsniuose esančių teisės normų aiškinimas ir taikymas atitinka jų turinį ir neprieštarauja Lietuvos teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priežastis, lėmusias šalių santuokos iširimą, sutuoktinių kaltės pagrįstai neindividualizavo, nes byloje esančių įrodymų visuma įrodo, kad nė vienas sutuoktinis net nebandė išsaugoti santuokos, todėl apeliacinės instancijos teismas jokių sutuoktinių veiksmų negali įvertinti, kaip bandymo išsaugoti santuoką.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas būti lojaliems ir gerbti vienas kitą, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė visus su santuokos nutraukimo pasekmėmis susijusius klausimus ir sprendimo rezoliucinėje dalyje tinkamai suformulavo santuokos nutraukimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliekant šalims santuokines pavardes (LR CK 3.26 str., 3.27 str., 3.61 str.).
Ta aplinkybė, kad šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad pagal įstatymą atsakovas neturi teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl 40000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo negali būti tenkinami (LR CK 3.70 str. 2 d.).
Byloje yra duomenys, kad dar iki santuokos su ieškove sudarymo, nuo 2004 metų atsakovas turėjo sveikatos problemų (2 t., b.l. 8). Šiuo atveju santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovui negali būti priteistas išlaikymas po 400 Lt per mėnesį, nes pagal įstatymą ir byloje esančius duomenis atsakovas neturi teisės į išlaikymą (LR CK 3.72 str. 4 d.).
Spręsdamas piniginės kompensacijos priteisimo iš atsakovo ieškovės naudai klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimų pagrindą ir apeliacinį skundą. Byloje įrodyta, kad paskola buvo paimta atsakovo vardu esant santuokoje ir panaudota šeimos poreikiams tenkinti ir atsakomybė už ją yra bendra abiem sutuoktiniams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos išvada pagal nustatytas bylos aplinkybes nepažeidžia materialiosios teisės normų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2009 m. paskolos sutartį, sudarytą su Vilniaus regiono kredito unija (2 t., b.l. 118-120) buvo sumokėta ne tik paskola 30000 Lt sumai, bet ir kreditoriui priklausanti 12,90 % metinių palūkanų norma. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. Ž., padengdama paskolą pinigais, gautais už parduotą jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, kompensavo šeimos poreikiams panaudotą atsakovo vardu gautos paskolos dalį. Teismo išvada priteisti iš atsakovo 15000 Lt kompensaciją yra teisinga, atitinkanti protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir byloje surinktų įrodymų visumą. Teismas pagrįstai ieškovės 2009-08-21 – 2012-02-18 laikotarpiu iš AB „Swedbank“ sumokėtus 4370,79 Lt priskyrė jos asmeninėms lėšoms, nes apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią teismo išvadą (LR CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju mokėjimo kvitai (3 t., b.l. 37-45) nesudaro teisinio pagrindo mažinti ieškovės naudai priteistos kompensacijos dydį, nes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais ir išvadomis dėl kompensacijos dydžio ir jų nekartoja.
Pirmosios instancijos teismas neperžengė byloje pareikštų reikalavimų ribų, nes šeimos bylose teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio ir priešieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 376 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė teisinių pagrindų peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, nes byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta teisingai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš atsakovo kompensacija pinigais ieškovės naudai, yra objektyvi ir įrodyta, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tuo tinkamai įgyvendinant šalių lygiateisiškumo, rungimosi, įrodymų betarpiškumo principus. Priteistas kompensacijos dydis yra adekvatus faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą jį mažinti arba nepriteisti. Tai, kad apeliantui nepatinka teismo sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 265 str. ir sprendimas grindžiamas prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus ir yra pakankamai motyvuotas (LR CPK 270 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Kolegija nevertina kitų argumentų ir naujai pateikto įrodymo dėl to, kad atsakovas kreipėsi į policiją dėl liudytojos G. T. parodymų (3 t., b.l. 83), kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas (LR CK 1.5 str., 3.26 str., 3.27 str., 3.117 str.; CPK 80 str., 93 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 270 str., 276 str., 312 str. - 314 str., 320 str., 328 str., 376 str.).
Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinėje instancijoje atmestinas, nes teisėjų kolegija nenustatė teisinių pagrindų skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Tai, kad apeliantas norėtų žodžiu išdėstyti apeliacinį skundą ir pateiktus raštu argumentus, savaime nesudaro teisinio pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad toks prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad apelianto pateiktas apeliacinis skundas yra išsamus (3 t., b.l. 75-79), todėl jo išdėstymas žodžiu yra nebūtinas, nes šiuo atveju teisėjų kolegija nepripažįsta žodinio nagrinėjimo būtinumo (LR CPK 321 str., 323 str.).
Prašyme dėl apeliacinio skundo žodinio nagrinėjimo apeliantas konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantas nekonkretizavo, kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu, apsiribodamas abstrakčiais samprotavimais.
Tokiu būdu pripažintina, kad visos aplinkybės, kurias apeliantas laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jo išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamo klausimo aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliantas nepagrindė, kodėl rašytinio proceso forma trukdys atskleisti bylos esmę, nes rašytinio proceso tvarka neriboja apelianto teisės pateikti visus argumentus raštu bei įrodymus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šio prašymo netenkina.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nėra atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl teisinės pagalbos atsakovui suteikimo (3 t., b.l. 107), ir pats atsakovas įgijo pareigą atlyginti 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų (3 t., b.l. 98-99) apeliacinės instancijos teisme ieškovės naudai. Ta aplinkybė, kad atsakovui yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme (3 t., b.l. 80-82), neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti ieškovei bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 96 str., 98 str., 99 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti ieškovės L. Ž. naudai iš atsakovo J. J. 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.