Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Mockevičius Civilinė byla Nr. 2A-389-368 /2010

Teisėjas A. Martinavičius Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6.,35.4.

NUTARTI S

2010 m. birželio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Mockevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsakovo M. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui M. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Civilinės atsakomybės buvimas negali būti siejamas su administracinės ar baudžiamosios atsakomybės buvimu ar nebuvimu.

1. Civilinės atsakomybės buvimas negali būti siejamas su administracinės ar baudžiamosios atsakomybės buvimu ar nebuvimu.

2. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas V. M. nedarbingumo laikotarpiu mokėjo ligos pašalpą bei socialinio draudimo įmokas, tuo patirdamas turtinę žalą. Turtinės žalos atsiradimą apeliantas grindžia Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 d. ir 2 d. nuostatomis, Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 d. ir 3 d. nuostatomis, 49 straipsnio 1 d. ir 2 d. nuostatomis, 52 straipsnio 5 d. nuostatomis.

3. Vadovaujantis LR CK 6.248 str. 3 d. asmuo laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Apelianto nuomone, atsakovo veika šiuo atveju buvo neatsargi, nes jis turėjo numatyti, kad nepaklusdamas teisėtiems savo pareigas atliekančio policijos pareigūno reikalavimams ir aktyviai vengdamas antrankių uždėjimo, turėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir atidžiai, tačiau žinodamas, kad savo veiksmais gali sužaloti antrankius dedantį pareigūną, darė staigius rankų judesius tikėdamasis išvengti antrankių uždėjimo. Kilusių pasekmių - policijos pareigūno traumos - atsakovas nenorėjo, bet elgdamasis sąžiningai, apdairiai turėjo numatyti galimas pasekmes ir neleisti joms kilti, tai yra leisti policijos pareigūnui uždėti jam antrankius ir nedaryti rankomis staigių judesių, todėl M. Ž. veika vertintina kaip kalta, padaryti veiksmai - neteisėtais, o tokiu atveju pagal LR CK 6.246 str. l d. dėl M. Ž. neteisėtų veiksmų atsiranda civilinė atsakomybė. LR CK 6.245 str. l d. apibrėžia, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą).

1. Byloje nebuvo aiškiai nustatyta ar ir paties pareigūno veiksmai nesąlygojo atsiradusių pasekmių - piršto lūžio , tačiau byloje taip pat nėra nustatyta, kad būtent M. Ž. veiksmai sąlygojo pareigūnui atsiradusių pasekmių atsiradimą ir kokie M. Ž. veiksmai yra priežastinis ryšys su pasekmėmis.

2. Teismo metu buvo apklausti visi pareigūnai apie aplinkybes pasakojo visiškai skirtingai negu, kad buvo surašę ikiteisminio tyrimo apklausų metu, kur buvo pateikti visų pareigūnų identiški tarnybiniai pranešimai, net su tomis pačiomis gramatinėmis klaidomis. Pažymėtina, kad apklausti teisme, o ir iki teismo rašytuose paaiškinimuose administracinėje ir baudžiamojoje byloje, kurios buvo pradėtos atsakovo atžvilgusiu, nenurodė, jog asmeniškai matė kaip susižalojo pareigūnas V. M. ir kuriuo momentu tai nutiko. Visi apklausti pareigūnai apie traumą, sužinojo tik iš pareigūno V. M., o ir pats V. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad net neįsiminė asmens, su kuriuo grumtynių metu susižalojo.

3. Iš specialisto išvados matyti, kad sužalojimas padarytas bukais kietais daiktais vienos smūginio kontakto pasėkoje. Iš bylos duomenų matyti, kad jokio smūginio kontakto nebuvo, nes smūgis nebuvos suduotas ir specialistas paaiškino, kad tuomet pats nukentėjusysis turėjo į kažką atsitrenkti, o tokia specialisto išvada paneigia teismo išvadą, kad muistimosi metu lūžo nukentėjusiajam pirštas.

4. Už teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nevykdymą bei pasipriešinimą yra numatyta atsakomybė, tai yra administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, kuri atsiranda kaltam asmeniui, atsižvelgiant į veikos pavojingumą. Apelianto veiksmai buvo vertinami ir nenustatyta nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės požymių, todėl iš apelianto žala dėl pareigūno patirtos traumos negali būti priteista.

5. Byloje nėra įrodymų, kad tyčia ar netyčia M. Ž. sužalojo pareigūną. Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad pareigūnas susižalojo pats o, kur ir kaip tiksliai įvyko trauma ir pats nurodyti negali.

6. Teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų ir atsiradusių pasekmių, kaltė . Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą apskritai, turėjo būti vertinamas paties nukentėjusiojo elgesys toje situacijoje. LR CK 6.253 str. 5 d. numatyta , kad nukentėjusiojo veiksmai — veiksmai , dėl kurių kaltas pats nukentėjusysis, ar dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai, tai gali būti rizikos prisiėmimas. Pats nukentėjusysis iš pradžių nurodė, kad susižalojo pats, su kuo grūmėsi nurodyti negalėjo nes neįsidėmėjo.

7. Šiuo metu apelianto materialinė padėtis yra labai sunki. M. Ž. augina mažametį vaiką, jo pajamos minimali jokio nekilnojamojo turto ar automobilių neturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, ir 2008-03-17 aktu buvo nustatyta, jog atliekant sankcionuotą kratą, V. M. susilaužė rankos pirštą. Tokia pati išvada padaryta, atlikus tarnybinį patikrinimą, dėl tarnybos metu patirto sveikatos sutrikdymo, 2008-03-28 išvada. Pateiktas nedarbingumo pažymėjimas, nuo 2008-02-05 iki 2008-03-15, išrašytas V. M.. 2008-04-29 priimtas įsakymas išmokėti piniginę kompensaciją dėl patirtos traumos, viso 28 199,28 Lt kompensacija išmokėta. Šiaulių apskrities vyriausias policijos komisariatas dėl šios traumos išmokėjo nedarbingumo pašalpą ir socialinio draudimo įmokas, viso 3 892,51 Lt. Dėl M. Ž. veiksmų priimti sprendimai administracinėje ir baudžiamojoje bylose.

Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. – restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala.

Pareigūno V. M. partirta trauma yra įrodyta medicininiais dokumentais, tyrimo aktu. Teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, nurodė, kad yra nustatyta, jog M. Ž. aktyviais veiksmais priešinosi ir sužalojo pareigūną, tačiau dėl šių jo veiksmų nekyla administracinė atsakomybė, numatyta LR ATPK 187 str. 2 d. Iškeltoje pagal LR BK 286 str. baudžiamojoje byloje priimtas nutarimas, nutraukti ikiteisminį tyrimą, nustačius, jog M. Ž. veikoje nenustatytas subjektyvinis veiklos požymis – tyčia, tad ikiteisminis tyrimas nutrauktinas. Tokiu būdu, tiek teismas administracinėje byloje, tiek prokuroras baudžiamojoje byloje priėmė sprendimus nutraukti šias bylas, nesant M. Ž. veikoje požymių, sudarančių administracinio pažeidimo ar nusikaltimo sudėtį, tačiau nurodė, jog atitinkamą veiką – aktyvius veiksmus, po kurių buvo užfiksuota trauma - M. Ž. padarė. Nė vienas iš sprendimų apskųstas nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktą medžiagą, išklausęs šalių ir liudytojų parodymus bei įvertinęs administracinės ir baudžiamosios bylos medžiagas, padarė pagrįsta išvadą, jog būtent dėl M. Ž. veiksmų, neleidžiant uždėti antrankius, dėl ko pareigūnas patyrė traumą, ir atsirado žala.

Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai nebuvo nukreipti į pareigūno sveikatos sužalojimą, tad jo kaltės forma yra neatsargumas, nes nė vienas iš liudytojų, išskyrus V. M., negalėjo patvirtinti ar paneigti sužalojimo aplinkybių ar atsakovo tyčios. Tokiu būdu, civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos paklusti policijos pareigūnų reikalavimams išeiti iš kameros (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Dėl to M. Ž. yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, ir turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatomis teismui suteikiama teisė savo nuožiūra sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Teismas tai gali pada­ryti tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu. Minėto straipsnio nor­ma yra bendroji, todėl gali būti taikoma visais nuostolių atlyginimo atvejais - esant tiek sutartinei, tiek deliktinei civilinei atsakomybei. Ši norma teismui leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protin­gumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo princi­po įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sun­kių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus. Tačiau kadangi nustato visiško nuostolių atlyginimo princi­po išimtį, ši norma turi būti taikoma labai atsargiai, ir tik išimtiniais atvejais, kai sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reika­lauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Teismas turi teisę sumažinti atlygintinų nuostolių dydį atsižvelgdamas į atsakovo kaltės formą, taip pat į tai, kad dėl žalos atsiradimo kaltas ir nukentė­jusysis (CK 6.282 str.), į atsakomybės pobūdį (pvz., atsakomybė yra be kaltės) ir t.t. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovas M. Ž. nurodė, kad šiuo metu yra pasikeitusi jo turtinė padėtis, t.y. atsakovas M. Ž. yra bedarbis. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes bei į tai, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad žala padaryta netyčiniais atsakovo M. Ž. veiksmais, pareigūnas sužalotas nepiktybiškai ir netyčia, šie veiksmai – muistymasis – nebuvo itin aktyvūs ir priešiški, priešinantis teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, įvertinęs visas antrankių uždėjimo aplinkybes, trumpą laiką tarp įspėjimo ir antrankių uždėjimo, dėl ko atsakovas galėjo nepakankamai aiškiai įvertinti situaciją, pačią esančią aplinką, kai kameroje netikėtai atliekama krata, neleidžiant asmenims pilnai įsigilinti į situaciją, ir į tai, jog byloje nėra aiškiai nustatyta, ar ir paties nukentėjusiojo pareigūno veiksmai nesąlygojo pasekmių – piršto lūžimo - atsiradimo, bei į aplinkybes, jog atsakovas M. Ž. turi mažametį vaiką, neturi turto, daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai žalos dydį sumažino 50 procentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinių skundų motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nuta r i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.