- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-15
- Bylos Nr.
- N-575-2875-10
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimo J. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius 2008 m. rugsėjo 12 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. P. už tai, kad jo vadovaujamoje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Mūpo“ (toliau – ir Bendrovėje) nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. 11.30 val. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. 12 val. nelegaliai dirbo V. B.. Dėl šių aplinkybių J. P. pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodekso) 99 straipsnio 2 ir 3 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o administracinė atsakomybė už šį pažeidimą yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
II.
Panevėžio miesto apylinkės teismas (toliau – ir pirmosios instancijos teismas) 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimu išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo byla J. P. atžvilgiu nutrauktina nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog darbo sutartis su V. B. dėl jo darbo Bendrovėje nebuvo sudaryta. J. P., liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad V. B. protokole nurodytu laiku bei vietoje remontavo neveikiantį Bendrovės plastmasės liejimo įrenginį.
Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinėje byloje pateiktus įrodymus bei įvertinęs juos teismo posėdyje padarė išvadą, jog yra nenuneigtas J. P. aiškinimas, kad jis neketino sudaryti ir jokia forma nesudarė su V. B. darbo sutarties, kuri reikštų nuolatinių darbinių funkcijų atlikimą laikantis Bendrovėje esančios darbo tvarkos, bet susitarė su pastaruoju dėl konkretaus darbo – preso elektrinės dalies remonto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pats J. P. pripažįsta, jog kalba dėl tokios veiklos buvusi, jis neuždraudė V. B. remontuoti, iš esmės sutarė, jog už suteiktą konkrečią paslaugą atsiskaitys. Tokį aiškinimą patvirtina ir V. B.. Kiti bylos įrodymai, tarp jų ir V. B. paaiškinimas raštu (b. l. 4), neleidžia daryti priešingos išvados: paaiškinime V. B. nurodė, kad padėjo remontuoti preso elektrinę dalį, dėl to susitarė su J. P., už suremontavimą galės pasinaudoti presu savo reikmėms, atlyginimas jam nesumokėtas, dirbo 30 min. Liudytojų R. U., V. S. parodymai J. P. ir V. B. aiškinimų nepaneigia. Aplinkybė, kad Bendrovės patalpose V. B. dirbo tik vieną dieną ir tik apie 30 min., o presas, kurį tvarkė V. B., iš tikro neveikė, leidžia daryti išvadą, kad V. B. tikrai tvarkė tik elektrinę preso dalį bei neleidžia spręsti dėl darbo, o ne kitokių santykių, buvimo.
Panevėžio miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad tarp Bendrovės, veikusios J. P. asmenyje, ir V. B. atsirado ne darbiniai, bet civiliniai teisiniai santykiai dėl konkrečios vienkartinės paslaugos atlikimo – preso elektrinės dalies remonto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnis, 6 knygos XXXV skyrius). Tokie santykiai yra reglamentuojami ne darbo, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju civiliniai įstatymai ir šalių sutartis nustato reikalavimus sutarties formai, jos atlikimo sąlygoms bei apibrėžia atsakomybę dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Atsakomybė administraciniais įstatymais, šiuo atveju ATPK, nenustatoma, todėl byla Panevėžio miesto apylinkės teismo buvo nutraukta.
III.
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: iš bylos aplinkybių matyti, kad tarp V. B. ir J. P. buvo susitarimas dėl konkretaus darbo atlikimo ir atlygio, o jie to neneigia; darbo sutartys sudaromos ir konkretaus darbo atlikimui, o V. B. neturėjo nei verslo liudijimo, nei įmonės; egzistuoja tam tikri prieštaravimai tarp bylos nagrinėjimo metu pateiktų duomenų; V. B. buvo darbo vietoje, realiai dirbo, darbai buvo atliekami darbdavio naudai; J. P. jau yra baustas už tokio pobūdžio pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. P. nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: nebuvo susitarta dėl esminių darbo sutarties nuostatų ir nebuvo tokio ketinimo; leidimo atlikti V. B. konkrečius darbus nebuvo; V. B. ir J. P. siekė konkretaus apibrėžto rezultato – staklių remonto; susitarimas nebuvo iki galo pasiektas; V. B., taisydamas stakles, nepakluso Bendrovėje nustatytai darbo tvarkai, dirbo pietų metu; J. P. administracinė nuobauda už tokio pobūdžio pažeidimą buvo skirta 2005 m. (praėjo daugiau kaip 1 metai).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodekso) 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad V. B. nelegalaus darbo Bendrovėje faktas nėra įrodytas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. N575-2358/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio mėn. 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio mėn. 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-264/2002).
Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra pakankamai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, dėl jo vadovaujamojoje Bendrovėje dirbusio V. B., galinčių patvirtinti įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas J. P. nuo protokolo surašymo dienos laikosi nuoseklios pozicijos dėl civilinio pobūdžio santykių tarp jo ir V. B.. Tai patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2-3), kuriame nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados apie V. B. vykdyto preso remonto tęstinį pobūdį. Atvirkščiai, byloje nustatytos aplinkybės veda prie priešingos išvados – V. B. Bendrovės patalpose vykdyta veikla yra vienkartinio susitarimo tarp jo ir J. P. rezultatas. Pažymėtina, kad susitarimas tarp V. B. ir J. P. nebuvo apibrėžiamas kaip preso remonto vykdymas Bendrovės patalpose, tačiau tai neturi įtakos jų santykių kvalifikavimui nagrinėjamos bylos kontekste: V. B. ėmėsi taisyti stakles, nors ir nebuvo dėl to sutarta, tačiau ne dėl to, kad jį ir J. P. sieja darbo santykiai, o dėl tarp jų buvusių civilinių ikisutartinių teisinių santykių, susijusių su būsimos sutarties sudarymu, kurios rezultatas bus apibrėžtas staklių apsikeitimu, leidimusi jomis naudotis, jų remontu ar kt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia konstatuoti, jog J. P. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.