- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-857/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DNB banko
- Atsakovas
- A. M., B. V., V. V., S. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams B. V., V. V., S. V. ir A. M. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Baltijos agrogrupė“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB bankas pradiniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų B. V., V. V., S. V. ir A. M. 93 064,81 EUR (321 334,17 Lt) dydžio skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad 2007 m. liepos 23 d. su trečiuoju asmeniu KB „Baltijos agrogrupė“ (toliau – ir kredito gavėjas) sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią suteikė 300 000 Lt dydžio kreditą. Šios sutarties įvykdymui užtikrinti 2007 m. liepos 23 d. su atsakovais (toliau – ir laiduotojai) buvo sudarytos laidavimo sutartys. Dėl kredito gavėjo kaltės ieškovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. 2010 m. liepos 19 d. buvo iškelta kredito gavėjo bankroto byla; šioje byloje patvirtintas 93 064,81 EUR dydžio ieškovo finansinis reikalavimas. Laidavimo sutartimis atsakovai atsako ieškovui kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai, todėl visa skola solidariai priteistina iš atsakovų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas, gavęs 138 768 Lt iš trečiojo asmens UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ ir 36 000 Lt iš atsakovės V. V., sumažino reikalavimą iki 42 546,52 EUR (146 904,63 Lt).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 75 672,63 Lt skolos ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, priteisdamas atsakovui A. M. iš ieškovo 2 490 Lt.
Teismas nustatė, kad kreditavimo sutartimi kreditas buvo suteiktas žaliavoms, skirtoms gaminti biokurą, įsigyti. Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas, be kita ko, buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB „Žemės ūkio ir paskolų garantijų fondas“ (toliau – ir garantas) 2007 m. liepos 25 d. garantija, kuria garantuotas ne mažesnis kaip 70 procentų negrąžintos kredito dalies grąžinimas. Garantas, vykdydamas garantiją, sumokėjo ieškovui 138 768 Lt. Bylos nagrinėjimo metu garanto atstovė paaiškino, kad ieškovui buvo grąžinta dalis garantijos, nes dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį. Tai, kad dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį, pripažino tiek ieškovas, tiek atsakovai. Pagal kreditavimo sutarties sąlygas kreditas pervedamas į kredito gavėjo sąskaitą, kredito gavėjui pateikus ieškovui dokumentus, pagrindžiančius kredito paskirtį ir pagal kuriuos bus apmokama tiekėjams už perkamą turtą ir paslaugas, ir mokėjimo nurodymą (pavedimą) ieškovui pervesti įskaitytas į šią sąskaitą kredito lėšas pagal sutartyje numatytą kredito paskirtį; kreditas suteikiamas dalimis pagal ieškovui kredito gavėjo pateiktas ieškovui priimtinos formos ir turinio sąskaitas faktūras ar kitus pirkimo dokumentus, patvirtinančius kredito panaudojimą pagal sutartyje numatytą paskirtį. Taigi, teismo nuomone, ieškovas, suteikdamas kreditą, prisiėmė kredito panaudojimo pagal paskirtį kontrolę, įpareigodamas kredito gavėją pateikti jam dokumentus, patvirtinančius kredito panaudojimą pagal paskirtį. Ieškovo ir garanto 2003 m. spalio 16 d. susitarime dėl garantijų teikimo ieškovas įsipareigojo sekti kreditorių ir informuoti garantą apie kreditoriaus vykdomus įsipareigojimus. Pagal šį susitarimą kartu su prašymu įvykdyti garantinį įsipareigojimą ieškovas turi pateikti dokumentus, be kita ko, patvirtinančius kredito panaudojimą pagal paskirtį; garantas gali atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, jeigu ieškovas apmokėjo kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už kredito sutartyje numatytas pirkti materialines vertybes ar teikiamas paslaugas arba ieškovas suteikė kreditą kredito gavėjui grynaisiais pinigais ir kredito gavėjas kreditą panaudojo ne pagal paskirtį. Taigi, teismo vertinimu, tiek pagal kreditavimo sutartį, tiek pagal garantinį susitarimą kredito gavėjas privalėjo gautą kreditą panaudoti įsigyti žaliavoms biokuro gamybai, o ieškovo pareiga buvo kontroliuoti, kad būtų apmokamos tik tos sąskaitos, kurios patvirtina kredito panaudojimą pagal paskirtį. Laiduotojai negalėjo numatyti, kad ieškovas ir kredito gavėjas nesilaikys kreditavimo sutarties reikalavimų. Suteiktas kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį dėl kredito gavėjo ir dėl ieškovo kaltės, todėl konstatuotina, kad ieškovas, leisdamas panaudoti dalį kredito ne pagal paskirtį ir žinodamas, jog dėl to negaus dalies garantijos, faktiškai atsisakė savo reikalavimo pagal garantiją patenkinimo. Dėl šios priežasties laiduotojai nesumokėtos garantijos dalyje – 71 232 Lt – atleistini nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.86 str.).
Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, be kita ko, nustatė, kad atsakovas A. M. patyrė 8 300 Lt išlaidų advokato pagalbai. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, į ieškinio patenkinimą iš dalies bei vadovaudamasis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), teismas priteisė atsakovui A. M. iš ieškovo 2 490 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovas AB DNB bankas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl ieškovo ir kredito gavėjo kaltės dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį, kad ieškovas tai žinojo ir tokiu būdu atsisakė savo teisių į dalį garantijos išmokos. Kreditavimo sutartyje numatyta kredito panaudojimo paskirtis aiškintina kaip apimanti kredito panaudojimą kredito gavėjo veikloje, kuri susijusi su biokuro gamyba. Ieškovas, kredito gavėjas, taip pat atsakovai, kurie buvo kredito gavėjo akcininkai, o atsakovas S. V. – dar ir vadovas, pripažino ir laikė, kad kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį kredito gavėjo veikloje. Byloje nėra įrodymų, kad kreditas panaudotas ne pagal paskirtį, neįrodyta ieškovo kaltė išmokant kreditą ne pagal paskirtį. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik garanto paaiškinimais. Garanto, kuris nėra kreditavimo sutarties šalis, nuomonė, kad dalis kredito išmokėta ne pagal paskirtį, dėl ko garantas sumažino mokėtinos garantijos išmokos dydį, yra reikšminga tik santykiuose tarp ieškovo ir garanto ir neįtakoja laiduotojų atsakomybės prieš ieškovą apimties bei nėra pagrindu atleisti laiduotojus nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį. Net kredito panaudojimas ne pagal paskirtį nėra laiduotojų atleidimo nuo sutartinės atsakomybės pagrindas. Kredito naudojimas pagal paskirtį yra kredito gavėjo, o ne ieškovo atsakomybės klausimas. Nei garantijoje, nei kreditavimo sutartyje nėra numatyta ieškovui pareigos kontroliuoti kredito išdavimo paskirtį ar šiuo pagrindu neišduoti kredito. Tai, kad kreditas buvo išmokamas dalimis pagal kredito gavėjo ieškovui pateiktus prašymus sąskaitoms faktūroms apmokėti, nereiškia nei kredito naudojimo kontrolės, nei kad ieškovas turi pareigą vertinti šiaudų ir šieno skirtumus, spręsti, kurie iš jų naudojami biokuro gamybai, o kurie ne, vertinti, ar grūdų valymas būtinas biokuro procese ar ne, nes ieškovas tokios veiklos nevykdo, o biokuro gamyba buvo kredito gavėjo verslas, kurį ieškovas finansavo. Tai, kad ieškovui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nesudaro pagrindo perkelti ieškovui atsakomybės už kredito gavėjo vykdytą verslą ir jo vadovų sprendimus, kam konkrečiai reikalingos kredito lėšos. Patys atsakovai žinojo, kas naudotina biokuro gamybai.
2. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.86 straipsnį. Nebuvo būtinų sąlygų šio straipsnio taikymui. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino straipsnyje vartojamą terminą „atsisakė“. Ieškovas garantijos neatsisakė, ši prievolių užtikrinimo priemonė buvo realizuota. Solidarios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu laidavimu, bet ne garantija ar įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigia CK 6.86 straipsnio pagrindu. Įstatymas laidavimo ir garantijos vienos kitai nepriešpastato, neįtvirtina tarpusavio konkurencijos. Garantijos išmokėjimas turėjo teisinę reikšmę nagrinėjamam ginčui tik ta apimtimi, kad ieškovas garantijos dydžiu sumažino ieškinio reikalavimus, tačiau aplinkybės, įtakojusios garanto sprendimą dėl mokėtinos garantijos dydžio, neturi ir negali turėti įtakos atsakovų atsakomybei prieš ieškovą.
3. Teismo sprendimas pažeidžia laidavimo ir garantijos taikymo nuostatas, solidarios ir subsidiarios atsakomybės esmę, priešpastato garantiją laidavimui, nukrypsta nuo teismų praktikos.
Atsakovas A. M. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti jam iš ieškovo 4 070,07 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, teismas atmetė 47,81 proc. ieškovo reikalavimo, todėl pagal šią proporciją atsakovui iš ieškovo turėjo būti priteista 3 968,23 Lt išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti (iš 8 300 Lt) ir 101,84 Lt išlaidų įrodymams rinkti (iš 213 Lt). Tačiau teismas nepagrįstai priteisė tik 2 490 Lt advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, o dėl išlaidų įrodymų rinkimui apskritai nepasisakė. Atsakovas pažymi, kad byla yra sudėtinga tiek dėl savo apimties, tiek dėl sprendžiamų klausimų, o nagrinėjimas truko daugiau nei metus; tiek atsakovui, tiek jo advokatui į bylos nagrinėjimą reikėjo vykti iš Vilniaus; ginčas vyko dėl didelės pinigų sumos. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra protingos.
Atsakovas S. V. prašo atmesti ieškovo AB DNB banko skundą.
Atsakovo teigimu, ieškovas neteisingai nurodo, kad garantija, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, buvo realizuota, nes neįvykdyta garantinio įsipareigojimo suma sudaro 71 232 Lt. Atsakovo nuomone, ieškovas įsipareigojo užtikrinti, kad kredito gavėjui išduotas kreditas būtų naudojamas pagal kreditavimo sutartyje numatytą paskirtį, kadangi tai yra esminė garanto išduotos garantijos sąlyga. Ieškovas puikiai suprato, kad šios pareigos nevykdymas arba netinkamas vykdymas garantui sudarys pagrindą neišmokėti garantijos ar jos dalies. Kreditavimo sutartyje numatyti kredito išdavimo būdas bei tvarka ir buvo skirti užtikrinti kredito išdavimo naudojimo kontrolę. Atsakovas pažymi, kad garanto atstovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog, svarstant garantijos išmokėjimo klausimą, buvo nustatyta, kad dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį (trąšoms apmokėti). Šios aplinkybės, priešingai nei teigiama skunde, bylos nagrinėjimo metu neginčijo nei ieškovas, nei atsakovais. Kita vertus, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių tokią aplinkybę ir patvirtinančių, kad kreditas faktiškai buvo išmokėtas kredito gavėjo prašymuose nurodytoms sąskaitoms apmokėti, nors tokius įrodymus neabejotinai turėtų turėti. Taigi dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį dėl paties ieškovo kaltės. Šiuo atveju ieškovas nepagrįstai sutapatina juridinio asmens (kredito gavėjo) veiksmus ir atsakomybę su laiduotojų (fizinių asmenų) veiksmais bei atsakomybe. Atsakovo manymu, ieškovo veiksmų, išmokant kreditą nesilaikant kreditavimo sutarties bei įsipareigojimų garantui, puikiai suprantant, kad tai sąlygos teisių pagal garantiją praradimą, negalima vertinti kitaip, kaip tik sąmoningu atsisakymu nuo jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo būdo. Atsakovas taip pat pažymi, kad net paneigus, jog dalis kredito buvo panaudota ne pagal paskirtį, tai nepanaikintų CK 6.86 straipsnio taikymo sąlygų. Ieškovas skunde laikosi pozicijos, kad garantas garantijos dalį atsisakė išmokėti nepagrįstai, tačiau vis tiek nereikalauja iš garanto padengti visos garantijos sumos, tuo tarpu laiduotojai patys neturi teisės garantui reikšti jokių reikalavimų ir jos neįgytų net ir subrogacijos būdu. Tokie ieškovo veiksmai taip pat laikytini atsisakymu pasinaudoti garantijos suteiktomis teisėmis, kartu – piktnaudžiavimu teise. Atsakovo nuomone, ginčas šioje byloje kilo ne dėl išieškojimo eiliškumo ar laukimo, kol kreditorius patenkins savo reikalavimą iš garantijos ar kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bet dėl ieškovo veiksmų pasinaudojant reikalavimo užtikrinimo priemonėmis. Būtent ši aplinkybė turi esminę reikšmę byloje ir paneigia argumentus, kad buvo paneigta solidarios prievolės esmė. Atsakovas taip pat nurodo, kad iš tiesų laidavimo sutartimis buvo susitarta dėl laidavimo ne už didesnę kaip 30 proc. dydžio negrąžinto kredito dalį.
Atsakovai B. V., V. V. ir A. M. prašo atmesti ieškovo AB DNB banko apeliacinį skundą. Atsiliepimuose iš esmės nurodomi analogiški išdėstytiems atsakovo S. V. atsiliepime argumentai.
Šalies argumentai
Ieškovas AB DNB bankas prašo atmesti atsakovo A. M. apeliacinį skundą.
Ieškovo teigimu, įvertinus bylos pobūdį bei atstovo atliktų procesinių veiksmų byloje kiekį, sudėtingumą, teismas pagrįstai sumažino išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos ženkliai viršija Rekomendacijose įtvirtintus dydžius bei protingumo kriterijus. Ieškovo nuomone, atsakovas privalėjo prašyti atlyginti įrodymų rinkimo išlaidas pasinaudodamas papildomo sprendimo institutu.
Atsakovai B. V., V. V. ir S. V. prašo spręsti atsakovo A. M. apeliacinį skundą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškovo AB DNB banko skundo
Ieškovas kelia tinkamo CK 6.86 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimą. Šis straipsnis nustato, kad, kreditoriui atsisakius savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patekinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė.
Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai garantas atsisakė iš dalies įvykdyti garantiją, nes sprendė, kad ieškovas netinkamai vykdė garantijos sąlygas – nekontroliavo kredito panaudojimo pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu garanto vertinimu ir nurodytą ieškovo elgesį traktavo atsisakymu nuo garantijos aptariamo CK 6.86 straipsnio prasme. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, ieškovo argumentai dėl solidarios ir subsidiarios atsakomybės esmės ir tarpusavio santykio, prievolių užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumo neturi esminės reikšmės. Byloje įvertintina, ar susiklosčiusioje situacijoje pagrįstai taikytas nurodytas laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės pagrindas.
Negalima sutikti su apeliaciniu skundu, kad garantijos sąlygos neįtvirtino ieškovo pareigos kontroliuoti kredito panaudojimą pagal paskirtį. Būtent tinkamas šios pareigos vykdymas ir kredito panaudojimas pagal paskirtį buvo esminė sąlyga, suteikianti ieškovui teisę gauti garantinę išmoką. Tai patvirtina sisteminis ir loginis garantijos (t. 1, b. l. 68) ir susitarimo dėl garantijų teikimo (t. 1, b. l. 131-134) nuostatų aiškinimas (garantijos 5.3, 5.4 p., susitarimo 7.1.1, 7.3.2.2, p.). Ieškovui galimybę įgyvendinti kontrolės pareigą suteikė kredito sutartis (t. 1, b. l. 7-15). Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi kredito sutarties specialiosios dalies 9 ir 14.3 punktais, numatančiais, kad: kredito lėšos pervedamos į sutartyje numatytą kredito gavėjo sąskaitą, kredito gavėjui pateikus ieškovui dokumentus, pagrindžiančius kredito paskirtį ir pagal kuriuos bus apmokama tiekėjams už perkamą turtą ir paslaugas, ir mokėjimo nurodymą (pavedimą) ieškovui pervesti įskaitytas į šią sąskaitą kredito lėšas pagal sutartyje numatytą kredito paskirtį (9 p.); kreditas suteikiamas dalimis pagal ieškovui kredito gavėjo pateiktas ieškovui priimtinos formos ir turinio sąskaitas faktūras ar kitus pirkimo dokumentus, patvirtinančius kredito panaudojimą pagal sutartyje numatytą paskirtį (14.3 p.). Taip pat pastebėtina, kad pagal kreditavimo sutartį kredito panaudojimas ne pagal paskirtį yra esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis ieškovui teisę ją nutraukti (kredito sutarties specialiosios dalies 14.12 p.).
Nepritartina ir ieškovo argumentui, kad kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad kreditas turėjo būti naudojamas žaliavoms, skirtoms biokuro gamybai, įsigyti (t. 2, b. l. 158, 159). Apeliacinėje instancijoje išreikalauti papildomi įrodymai, susiję su garantijos suteikimu ir jos vykdymu, patvirtina, kad 100 108,79 Lt kredito dalis buvo panaudota ne žaliavoms (šiaudams, šienui ir kt.), o trąšoms įsigyti. Kredito gavėjas 2007 m. gruodžio 4 d. pateikė ieškovui prašymą pervesti kredito lėšas iš kredito gavėjo sąskaitos ūkininkei Ž. V. ir UAB „Žemaitijos verslo parkas“ (t. 3, b. l. 14). Nors pridėtose nurodytų asmenų sąskaitose numatytas apmokėjimas už šieną ir grūdų išvalų pervežimą (t. 3, b. l. 15, 16), iš garanto papildomai pateiktų dokumentų matyti (kredito gavėjo sąskaitos išrašo) matyti, kad faktiškai pagal aptariamą prašymą išmokėta kredito dalis buvo panaudota sumokant už trąšas AB „L. A.“; aptariama ūkininkės Ž. V. sąskaita iš dalies buvo apmokėta dar 2007 m. spalio 29 d., o UAB „Žemaitijos verslo parkas“ sąskaita apskritai nebuvo apmokėta.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad kredito dalis buvo panaudota ne pagal paskirtį ir dėl ieškovo kaltės. Minėta, pagal kredito sutarties specialiosios dalies 9 punktą kredito gavėjas pateikia ir mokėjimo nurodymą (pavedimą) ieškovui pervesti įskaitytas į kredito gavėjo sąskaitą kredito lėšas pagal sutartyje numatytą kredito paskirtį. Ieškovui, kaip bankui, keliami itin aukšti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovas privalėjo kontroliuoti, kad kredito lėšos būtų mokamos būtent tam, kam ir nurodyta. To nebuvo padaryta, todėl galima kalbėti apie ieškovo, kaip profesionalo, kaltę.
Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.86 straipsnį. Ieškovo neatidumas ir nerūpestingumas kontroliuojant kredito panaudojimą pagal paskirtį, žinant, kad tai gali lemti garantijos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, praradimą, pagrįstai prilygintas ieškovo atsisakymui nuo garantijos. Toks sprendimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d.). Ieškovo nerūpestingas elgesys, pagrįstai tikėtina, sąlygotas kelių prievolės užtikrinimo priemonių turėjimo, negali būti pateisinamas.
Atsakovas S. V. pagrįstai atkreipia dėmesį, kad šioje byloje sprendžiamas būtent laiduotojų atsakomybės klausimas. Jeigu ieškovas mano, kad visų laiduotojų ar kai kurių iš jų veiksmai, jiems veikiant kaip kredito gavėjo dalyviams ir (ar) valdymo organui, taip pat prisidėjo prie kredito panaudojimo ne pagal paskirtį, pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkerta ieškovui kelio kelti šių asmenų atsakomybės klausimą.
Remiantis išdėstytu, tenkinti ieškovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl atsakovo A. M. apeliacinio skundo
Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti atsakovo turėtas advokato išlaidas iki 2 490 Lt (CPK 98 str.). Byla nebuvo tokia sudėtinga ir didelės apimties, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Be to, daugumą šių išlaidų sudaro vykimo į teismą išlaidos, kurių dydis – 600 Lt už vieną kelionę (t. 2, b. l. 143-153; t. 3, b. l. 22, 23) – laikytinas neprotingu. Kita vertus, atsakovas teisingai nurodė, kad teismas neišsprendė išlaidų, susijusių su įrodymų tyrimu, atlyginimo klausimo. Šios išlaidos siekia 213 Lt (t. 2, b. l. 16-21), o atsakovas turi teisę į jų dalies – 101,84 Lt atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 str. 1 d. 9 p.). Priešingai ieškovo argumentams, šis klausimas neprivalėjo būti sprendžiamas tik papildomo sprendimo institutu. Taigi atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis patikslintina.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinių skundų argumentais nėra, todėl sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, o skundai atmestini. Patikslintina tik sprendimo dalis, susijusi su atsakovui A. M. priteistomis bylinėjimosi išlaidoms.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas S. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 826 Lt advokato išlaidų (t. 3, b. l. 95-98). Toks išlaidų dydis neatitinka bylos sudėtingumo, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina jų dalis – 1 500 Lt (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti sprendimo dalį, kuria atsakovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo akcinės bendrovės DNB banko (juridinio asmens kodas 112029270) priteista 2 490 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, padidinant šią sumą iki 2 591,84 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt vieno lito ir 84 ct).
Priteisti atsakovui S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo akcinės bendrovės DNB banko (juridinio asmens kodas 112029270) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.