Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovų pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad tiek Viešojo saugumo tarnyba, tiek Laisvės atėmimo vietų ligoninė netinkamai organizavo jo konvojavimą, t. y. pareiškėją iš Alytaus pataisos namų į LAVL vežė per Kauno tardymo izoliatorių, kur pareiškėjui teko praleisti 2 paras kameroje, bei pristatant pareiškėją iš Ligoninės į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (Alytaus pataisos namus) per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kuriame pareiškėjui teko praleisti 5 paras sugriežtintomis kalinimo sąlygomis, taip pat dėl to, kad LAVL kratos metu iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai (lagaminas, maisto produktai ir kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nuteistųjų pristatymo į bausmės atlikimo vietą organizavimą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintas Nuteistųjų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pristatymo į bausmės atlikimo vietą tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Remiantis šio Aprašo 6 punktu, dokumentai, susiję su nuteistųjų pristatymu į bausmės atlikimo vietą, įforminami ir nuteistieji konvojuojami Teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Viešojo saugumo tarnybos planinius maršrutus, suderinęs su Kalėjimų departamentu prie Teisingumo ministerijos, tvirtina Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadas (Aprašo 5 p.). Nuteistuosius į Laisvės atėmimo vietos ligoninę arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato Viešojo saugumo tarnybos planinis konvojus (Aprašo 14 p.). Nuteistuosius terminuoto laisvės atėmimo bausme į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančią įstaigą pristato Viešojo saugumo tarnybos planinis konvojus (Aprašo 8 p.).

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą, nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 95 punktą, pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra: 1) konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma; 2) konvojuojamųjų sąrašas; 3) konvojavimo paraiška. Remiantis Konvojavimo taisyklių 11 punktu, sprendimą dėl asmens konvojavimo priima Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga pateikdama rašytinę paraišką skirti konvojų, kurioje nurodoma: asmens konvojavimo data, asmens buvimo vieta, siunčianti įstaiga, paskirties punktas ir konvojaus rūšis. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, nuteistuosius į paskirties punktus konvojuoja Viešojo saugumo tarnybos planinis konvojus pagal iš anksto patvirtintus maršrutus ir konvojui pateiktas konvojavimo paraiškas, kuriose, be kita ko, nurodoma konvojavimo data. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad sprendimus, susijusius su asmenų konvojavimu, perdavimu planiniam konvojui, pagal kompetenciją priima Departamentui pavaldžios įstaigos, policijos teritorinės įstaigos ar teismai, o pati VST tokių funkcijų nevykdo.

Pažymėtina, kad pagal Konvojavimo taisyklių 4 punktą, nuteistieji gali būti konvojuojami ir neplaniniu konvojumi, kuris konvojuoja asmenis iš anksto nenustatytu maršrutu ar laiku. Nors Konvojavimo taisyklės aiškiai nenurodo, kokiais konkrečiai atvejais skiriamas neplaninis konvojus, tačiau remiantis šių taisyklių 20 punktu, neplaninis konvojus skirtas ypatingiems atvejams, pavyzdžiui, kai konvojuojamuosius būtina skubiai lydėti iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų ir jų areštinių į laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigas arba viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas būtinajai medicinos pagalbai suteikti.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. iš Alytaus pataisos namų buvo pristatytas į Kauno tardymo izoliatorių (b. l. 41). Minėtas konvojavimas buvo vykdomas Alytaus pataisos namams pateikus 2017 m. kovo 28 d. konvojavimo paraišką Nr. 8-3392 (b. l. 42).

Atsakovės atstovės VST pateikti duomenys patvirtina, kad 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo konvojuotas planiniu konvojumi. VST pareigūnai pareiškėją į konvojų priėmė remdamiesi Alytaus pataisos namų užpildytais dokumentais, kuriuose buvo aiškiai nurodytas paskirties punktas. Duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti konvojuotas planiniu konvojumi, byloje nėra, pareiškėjas šios aplinkybės skunde taip pat nenurodo. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad gavę tinkamai užpildytus konvojavimo dokumentus ir neturėdami sveikatos priežiūros specialisto išvados, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali būti konvojuojamas planine tvarka, VST pareigūnai neturėjo teisės atsisakyti konvojuoti pareiškėją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs jį konvojuoti neplanine tvarka, o VST būtų atsisakiusi tai daryti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad VST, konvojuodama pareiškėją iš Alytaus pataisos namų į Kauno tardymo izoliatorių, pažeidė pareiškėjo teises.

Skirtingai, nei teigia pareiškėjas, jog jis į LAVL buvo pristatytas tik 2017 m. balandžio 1 d., byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Ligoninę gydymui buvo atvežtas 2017 m. kovo 30 d. (b. l. 26, 27).

Pasibaigus pareiškėjo gydymui Ligoninėje 2017 m. balandžio 19 d., Viešojo saugumo tarnybos planiniu konvojumi pareiškėjas buvo grąžintas (išvežtas) į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – Alytaus pataisos namus per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 23–25, 28). Pareiškėjas nurodo, kad jis nepagrįstai buvo vežamas per minėtą instituciją. Pareiškėjo teigimu, baigus gydymą Ligoninėje, jis turėjo būti grąžintas tiesioginiu maršrutu į Alytaus pataisos namus.

Teismas pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2017 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 47V-712 patvirtinti planiniai konvojų maršrutai (b. l. 23–25). Pagal minėtą įsakymą tiesioginis maršrutas Ligoninė–Alytaus pataisos namai nebuvo numatytas. Kadangi pareiškėjo išvykimo iš Ligoninės metu planinis tiesioginis maršrutas į Alytaus pataisos namus nebuvo vykdomas, pareiškėjo argumentai, kad jis iš Ligoninės turėjo būti vežamas tiesiai į Alytaus pataisos namus, yra nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad Ligoninės paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 55 punktą, į Laisvės atėmimo vietų ligoninę planinio konvojaus pristatyti nuteistieji priimami pateikus medicininį siuntimą, asmens sveikatos istoriją ir pan. Taigi nuteistojo laikymo Ligoninėje pagrindas – medicininės indikacijos, todėl, teismo vertinimu, asmeniui gydymą baigus, nelieka pagrindo jį laikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui gydymą baigus, atsakovės atstovė neturėjo pagrindo jį toliau laikyti sveikatos priežiūros įstaigoje. Nesant kitų ypatingų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti skirtas neplaninis konvojus, teismo vertinimu, atsakovės atstovė pagrįstai organizavo pareiškėjo išvykimą (išvežimą) į bausmės atlikimo vietą (Alytaus pataisos namus) artimiausiu planiniu konvojumi organizuojant tranzitą per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 9.3 punkte kaip vienas iš suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo į tardymo izoliatorių pagrindų yra įtvirtintas suimtųjų (nuteistųjų) vykimas tranzitu į paskirties punktus. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 118 punktą, tranzitiniai suimtieji ir nuteistieji, perkeliami iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą, tardymo izoliatoriuje laikomi ne ilgiau kaip 10 parų. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo būti vežamas į Ligoninę per Kauno tardymo izoliatorių bei į Alytaus pataisos namus per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, ginčo situacijoje atmetami kaip nepagrįsti.

Vertindamas pareiškėjo argumentus teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių sąlygų, kurios jam buvo pablogėję Kauno tardymo izoliatoriuje ar Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o pats faktas, kad pareiškėjas buvo tranzitu atvežtas į Kauno tardymo izoliatorių bei Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nesudaro pagrindo teigti, jog jam buvo taikomas griežtesnis režimas. Teismas pažymi, jog pareiškėjo teisinė padėtis dėl pristatymo į Ligoninę per Kauno tardymo izoliatorių ar grąžinimo į pataisos įstaigą tranzitu per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nesikeičia, t. y. nuteistųjų subjektyvių teisių, laisvių ir pareigų apimtis priklauso ne nuo jų laikymo Kauno tardymo izoliatoriaus ar Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų tipo patalpose, tačiau nuo to, kokios grupės sąlygomis nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmę savo įkalinimo įstaigoje. Pareiškėjas skunde nenurodo, kokios konkrečiai teisės Kauno tardymo izoliatoriuje bei Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam buvo apribotos, taigi teismas neturi pagrindo teigti, jog šiuo aspektu buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas, be kita ko, neturtinę žalą kildina iš LAVL netinkamai atliktos kratos, kurios metu iš jo buvo paimti maisto produktai, kuriuos vėliau Ligoninės administracija leido įsigyti LAVL parduotuvėje, bei lagaminas su leidžiamais turėti daiktais.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 57 punktą, priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Paėmus maisto produktus, reikmenis ir kitus daiktus, surašomas protokolas. Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 (toliau – ir LAVL vidaus tvarkos taisyklės), 17 punktą, infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą.

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai neargumentavo, kokie neigiami padariniai, sudarantys pagrindą atlyginti neturtinę žalą, jam kilo dėl galimai neteisėtai paimtų daiktų. Be to, į bylą pateiktame perduotų saugoti ir turimų daiktų 2017 m. kovo 30 d. kvite Nr. PS-3813 (b. l. 26) ir LAVL suimtojo (nuteistojo) asmens kratos 2017 m. kovo 30 d. protokole Nr. PS-3811 (b. l. 27) nėra jokių duomenų apie pareiškėjo turėtus ir iš jo paimtus maisto produktus ar lagaminą. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek minėtas kvitas, tiek kratos protokolas buvo pasirašyti pareiškėjo. Protokole pareiškėjas nepareiškė jokių pretenzijų. Pasirašydamas kratos protokolą pareiškėjas patvirtino, kad visi iš jo paimti daiktai įrašyti, įrašai yra teisingi, todėl abejoti minėtų dokumentų teisingumu teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai apie iš jo neteisėtai paimtus maisto produktus ir lagaminą atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti ir pareiškėjo, ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl išsamiau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, suvaržymais, psichologiniu sukrėtimu, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijų (Viešojo saugumo tarnybos, Ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.