- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-28
- Bylos Nr.
- eI-6713-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01263-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. spalio 28 d.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Kauno TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018-01-23 iki 2018-08-13, nuo 2018-08-21 iki 2018-10-15, nuo 2018-10-30 iki 2018-11-02, nuo 2019-05-06 iki 2019-05-09 perpildytose kamerose Nr. 347, 236, 237, 157, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kitas inventorius bei turėtų būti išskaičiuojamas ir kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje trūko oro. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, nemiga.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo. Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI praleido 282 paras, iš kurių 5 dienas jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Kameros vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, veikia ir mechaninė vėdinimo sistema. Nurodė, kad pažeidimas mažareikšmis. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsakovės atstovo pateiktos Kauno TI Saugumo valdymo skyriaus 2019-06-06 pažymos Nr. 11-3106 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-01-23 iki 2018-08-13 buvo patalpintas į kamerą Nr. 347, nuo 2018-08-21 iki 2018-10-15 – į kamerą Nr. 236, nuo 2018-10-30 iki 2018-11-02 – į kamerą Nr. 237, nuo 2019-05-06 iki 2019-05-09 – į kamerą Nr. 157, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 5 paras (2018-10-30 bei laikotarpiu nuo 2019-05-06 iki 2019-05-09), pareiškėjui teko 3,42 kv. m ir 3,54 kv. m, ploto trūko nuo 0,06 iki 0,18 kv. m. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 5 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko nuo 0,06 iki 0,18 kv. m ploto).
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.
Pažymėtina, kad Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno TI į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, todėl šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pats pareiškėjas skunde neteigia, ir tokių duomenų byloje nėra, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė depresiją, neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Kauno TI galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo sulaikymo sąlygų (5 paras neužtikrinta minimalaus ploto norma), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (5 paras pareiškėjui trūko nuo 0,06 iki 0,18 kv. m ploto), į tai, kad pažeidimo trukmę mažino ir kiekvieną pažeidimo dieną po valandą trunkantys pareiškėjo pasivaikščiojimai, miegas ir ramybės laikas, trunkantys nuo 23.00 val. iki 7.00 val., į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-822/2018), kuriuose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, teismas konstatuoja, kad pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 187,20 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis taip pat yra valstybė. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr., pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-476-552/2015, 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo E. R. teisė į pakankamą kameros plotą Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.