Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1302-713/2013 pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei J. P. dėl baudos priteisimo ir atsakovės J. P. priešieškinį ieškovui D. P. dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįstai spręsta, jog sutarties 5 ir 6 punktais atsakovė atsisakė reikalauti iš ieškovo priverstinio pareigos vykdymo. Sutarties 5 ir 6 punktai nedraudžia atsakovei reikalauti iš ieškovo priverstinio pareigos vykdymo, nedraudžia atsakovei kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, todėl neprieštarauja įstatymo normoms, kurios numato visų asmenų teisę kreiptis į teismą (CK 1.138 str., CPK 5 str. 1 d.). Sutarties 5 punktu šalys neprisiėmė naujų pareigų viena kitos atžvilgiu, tik konstatavo faktą, jog iki tol buvę ginčai, nurodyti sutartyje, abipusiu susitarimu tarp šalių šia sutartimi yra išspręsti, o ieškovo iki sutarties pasirašymo buvusi prievolė yra įvykdyta – sumokėtas išlaikymo įsiskolinimas. Sutarties pasirašymo dieną ieškovas buvo įvykdęs savo prievoles atsakovės atžvilgiu, todėl šalių pareiškimas, nurodytas sutarties 5 punkte, yra teisingas ir atitinka šalių valią, todėl nėra pagrindo jo pripažinti negaliojančiu. Vykdomoji byla prieš ieškovą buvo pradėta bei jo turto areštas buvo pritaikytas dėl to, jog iki sutarties pasirašymo dienos ieškovas nevykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. SN2-12383/2002 bei neteikė išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, ieškovo išlaikymo įsiskolinimas sudarė 18 360 Lt (sutarties 1 punktas). Prieš pasirašant sutartį ieškovas sumokėjo atsakovei visą išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovui gera valia įvykdžius prievolę, kuri buvo vykdoma priverstine tvarka, neliko pagrindo tęsti vykdomąją bylą bei taikyti ieškovo turto areštą. Taip pat sutartimi šalys padidino G. P. teiktino išlaikymo dydį. Ieškovui nevykdant sutartyje numatytų pareigų, atsakovė turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti minėto išlaikymo įsiskolinimą. Teismui priteistus išlaikymo įsiskolinimą, prieš ieškovą būtų užvesta nauja vykdomoji byla bei pritaikytas ieškovo turto areštas. Taigi sutarties 6 punktu atsakovė įsipareigojo nutraukti vykdomąją bylą ieškovo įvykdytų prievolių atžvilgiu, tačiau neprarado galimybės reikalauti priverstinai vykdyti ieškovo prievolių, kurios sutarties dieną ieškovo nebuvo įvykdytos, kadangi nukreiptos į ateitį.

Nepagrįsta išvada, jog sutarties 5 ir 6 punktais buvo įformintas atsisakymas nuo teisės į išlaikymą. Sutartimi ieškovas sumokėjo atsakovei išlaikymo įsiskolinimą, įsipareigojo teikti nepilnamečiui sūnui G. P. 300 Lt (130 Lt didesnį išlaikymą nei prieš tai mokėta išlaikymo suma) dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Dėl to susitarimas dėl didesnio išlaikymo priteisimo ir ankstesnių prievolių įvykdymas nepagrįstai traktuotas kaip atsisakymas teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. Šalys tik patvirtino iki sutarties sudarymo buvusių ginčų išsprendimo faktą, tačiau nenurodė, jog neturės pretenzijų viena kitai ateityje.

Nepagrįstai nurodyta, jog šalių susitarimas yra tik šalių susitarimas iki to laiko, kol šalys jo laikysis, o kilus ginčui, teismas vadovaujasi įstatymu ir negali priversti kitos šalies vykdyti sutartį, prieštaraujančią įstatymui, kitaip tariant, atsakovas elgdamasis nesąžiningai ir neteisėtai, negali tikėtis teisinės gynybos. Remiantis CK 6.156 straipsnio 4 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.200 straipsnio 1 dalimi, 1.138 straipsniu, CPK 5 straipsnio 1 dalimi, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo/ netinkamo vykdymo, vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir sutartimi, kuri yra netinkamai įvykdyta arba neįvykdyta. Sutarties 5 ir 6 punktai neprieštarauja įstatymo normoms, kurios reglamentuoja teisę į teisminę gynybą (CK 1.138 str., CPK 5 str. 1 d.) bei tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 str. 1 d.). Sprendime nenurodyta, kaip pasireiškė ieškovo neteisėti ir nesąžiningi veiksmai. Ieškovas neatliko nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, jis sutartimi prisiėmė daugiau pareigų, nei jų turėjo iki tol – įsipareigojo teikti didesnio dydžio išlaikymą nepilnamečiam sūnui G. P., sumokėjo atsakovei išlaikymo įsiskolinimą. Neteisėtus veiksmus atliko atsakovė – pažeidė sutartyje numatytą pareigą nutraukti vykdomąją bylą ieškovo atžvilgiu, dėl to iš varžytynių buvo parduotas ieškovo turtas.

Nepagrįstai spręsta, jog šalys neįrašė ginčijamų sutarties sąlygų į taikos sutartį, kurią pateikė teismui tvirtinti, kadangi teismas būtų atsisakęs tą daryti, todėl suprato, kad pasirašoma sutartis prieštarauja įstatymui ir gerai moralei. Civilinėje byloje Nr. 2-23080-192/2009 kilo ginčas dėl dukrų P. P. ir D. P. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo dukroms priteisimo ir išlaikymo nutraukimo už laikotarpį, kai visi trys vaikai gyveno su ieškovu. Šis šalių ginčas buvo išspręstas 2010 m. vasario 1 d. taikos sutartimi, kuri buvo teismo patvirtinta. 2010 m. vasario 1 d. sutartimi šalys sprendė kitą ginčą – viso išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymo ir sumokėjimo, nepilnamečio sūnaus G. P. išlaikymo dydžio nustatymo. Pastarąjį ginčą šalys išsprendė abipusiu susitarimu, todėl ginčas teismo nepasiekė, dėl minėto ginčo nebuvo pradėta civilinė byla ir sutartis teismui nebuvo pateikta tvirtinti. Sutartimi spręstas šalių ginčas skiriasi nuo ginčo, nagrinėto civilinėje byloje Nr. 2-23080-192/2009 – skiriasi ginčo dalykai ir apimtis. Taikos sutartyje šalys negalėjo įtraukti daugiau kausimų, nei buvo nagrinėta civilinėje byloje, nes priešingu atveju teismas nebūtų patvirtinęs taikos sutarties, kuri išeina už ieškinio ribų. Dėl to nepagrįstai sutarties sąlygų neįtraukimas į teismo patvirtintą taikos sutartį laikytas šalių bandymu nuslėpti neteisėtas sąlygas.

Nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, nenurodyta, kuo pasireiškė sutarties 5 ir 6 punktų prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei, kokius neigiamus padarinius šie punktai sukelia visuomenei, valstybei ir atskiriems asmenims. Taip pat nenurodyta, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja sutarties 5 ir 6 punktai, kaip šios normos susijusios su viešąja tvarka ir gera morale.

Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinys ir iš dalies patenkintas priešieškinis, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nuspręsdamas apie niekinį šalių susitarimą, sudarytą vykdant teismo sprendimą dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo.

Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių bei, atsižvelgiant į nagrinėjamos kategorijos bylose gintiną viešąjį interesą, patikrinęs visą bylos medžiagą, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų apeliacine tvarka peržiūrimam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2002m. rugsėjo 30 d. sprendimu, priimtu tarp tų pačių šalių civilinėje byloje Nr. SN2-12383/2002, buvo nutraukta jų santuoka, patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis. Šia sutartimi D. P. įsipareigojo teikti išlaikymą trims nepilnamečiams vaikams P. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), G. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir D. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), mokant po 170,00 Lt kas mėnesį kiekvienam iš vaikų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su motina.

Iš apeliacinės instancijos teisme apžiūrėtos vykdomosios bylos Nr.0114/09/02111, kurioje išieškotoja – J. P., skolininkas – D. P., medžiagos nustatyta, jog priverstinio vykdymo veiksmai vaikų išlaikymui 2009 m. rugpjūčio 14 d. antstolės S. V. kontoroje buvo pradėti pagal 2009 m. rugpjūčio 11 d. išduotą vykdomąjį raštą 2002 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-12383/2002 pagrindu. 2009 m. rugpjūčio 21 d. buvo areštuotas D. P. priklausantis automobilis, 2009 m. rugpjūčio 25 d. išieškojimas nukreiptas į bankų sąskaitose esančias D. P. pinigines lėšas. 2009 m. gruodžio 24 d. prie išieškojimo pagal CPK 759 straipsnį prisijungė kitas išieškotojas, t.y. buvo gautas antstolio M. P. patvarkymas dėl 24812,56 Lt skolininkui d. P. priklausančių piniginių lėšų, esančių (būsiančių) antstolės S. V. kontoros depozitinėje sąskaitoje, arešto.

2009 m. gruodžio 22 d. ieškovo D. P. iniciatyva buvo iškelta civilinė byla Nr.2-2133-192/2010 dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties dalies, susijusios su vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio nustatymu, pakeitimo.

2010 m. vasario 1 d. šalys pasirašė dvi sutartis vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimu. Vieną iš jų pateikė į civilinę bylą Nr.2-2133-192/2010. 2010 m. vasario 23 d. nutartimi teismas patvirtino taikos sutartį, pagal kurią ieškovas sutiko nereikalauti nutraukti 2002m. rugsėjo 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu priteistą ir sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutartą P. P., D. P. ir G. P. išlaikymo sumos išieškojimą: P. P. — už laikotarpį nuo 2007 m. spalio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, D. P. — už laikotarpį nuo 2006 m. spalio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, G. P. — už laikotarpį nuo 2006 m. spalio iki 2009 m. gegužės mėnesio. Šalys susitarė palikti nepakeistą teismo sprendimu nustatytą ir sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutartą D. P. gyvenamąją vietą su atsakove motina J. P. Šalys susitarė pakeisti teismo sprendimu nustatytą ir sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutartą P. P. gyvenamąją vietą bei nustatyti P. P. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškovu tėvu D. P. P. P. išlaikymui atsakovė J. P. įsipareigojo mokėti 300 litų kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teisėmis paskiriant ieškovą D. P. D. P. išlaikymui ieškovas D. P. įsipareigojo mokėti 300 litų kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teisėmis paskiriant atsakovę J. P. Susitarė, kad minėta pinigų suma turi būti sumokama kas mėnesį ne vėliau kaip iki 15 kalendorinės mėnesio dienos. Šioje byloje 2010 m. spalio 28 d. prašyme išduoti vykdomąjį raštą J. P. nurodė, kad D. P. nevykdo įsipareigojimo mokėti išlaikymą dukters D. išlaikymui, pažymėjo, jog teismo nutartyje nėra nurodytas sūnaus G. išlaikymas. 2010 m. lapkričio 11 d. jai buvo išduotas vykdomasis raštas.

Kita 2010 m. vasario 1 d. sudaryta sutartimi, esančia ieškinio pagrindu ir priešieškinio dalyku, šalys konstatavo, kad pagal 2002 m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimą D. P. yra skolingas J. P. 18 360 Lt už vaikų G., D. ir P. P. išlaikymą už visą laikotarpį iki 2010 m. vasario 1 dienos ir šią sumą J. P. sumokėjo. D. P. G. P. išlaikymui įsipareigojo mokėti 300 Lt kas mėnesį periodinių išmokų nuo 2010 m. vasario 1 d., šią išlaikymo sumą sumokant ne vėliau kaip iki 15 kalendorinės mėnesio dienos (sutarties 1-4 punktai). Sutarties 5 punktu šalys pareiškė, kad visi ginčai dėl vaikų išlaikymo, tame tarpe ir išlaikymo įsiskolinimo, tarp jų yra išspręsti, kad jos nebeturi viena kitai jokių turtinių pretenzijų dėl vaikų išlaikymo, tame tarpe dėl išlaikymo įsiskolinimo. Sutarties 6 punktu J. P. įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios sutarties sudarymo atsiimti iš antstolės S. V. 2009 m. rugpjūčio 11 d. išduotą vykdomąjį raštą, nutraukti vykdomąją bylą, panaikinti bet kokį D. P. turto areštą. Šiuo punktu buvo nustatyta ir sankcija (piniginė bauda) J. P. už minimų įsipareigojimų nesilaikymą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarties 5 ir 6 punktais atsakovė atsisakė reikalauti iš ieškovo priverstinio pareigos išlaikyti vaikus vykdymo. Būtent tokia jų valia nurodyta sutarties 5 punkte įtvirtintame šalių pareiškime apie išsprendimą visų ginčų dėl vaikų išlaikymo, įskaitant išlaikymo įsiskolinimą, nebeturėjimą jokių turtinių pretenzijų dėl vaikų išlaikymo, įskaitant išlaikymo įsiskolinimą, bei sutarties 6 punkte numatytą atsakovės įsipareigojimą inicijuoti vykdomosios bylos nutraukimą. Priešingai, nei teigia apeliantas, sutarties 5 punkte nėra nurodyta, kad abipusiu susitarimu yra išsprendžiami tik iki 2010 m. vasario 1 dienos kilę ginčai dėl vaikų išlaikymo.

Nors atsakovė 2010 m. kovo 5 d. ir pateikė antstolei prašymą panaikinti D. P. banko sąskaitų areštą (vykdomosios b.l.50), nesutiktina su apeliantu, kad ji privalėjo laikytis sutartinio įsipareigojimo dėl vykdomojo rašto atsiėmimo ir vykdomosios bylos nutraukimo.

Iš 2010 m. kovo 5 d. atsakovės prašymo antstolei išduoti pažymą apie išlaikymo išieškojimą ir tos pačios datos pažymos Nr. 0114/09/02111 matyti, kad 2010 m. vasario mėnesį atsakovė negavo iš D. P. trims vaikams mokėtino išlaikymo. Analogiškai 2010 m. birželio 5 d. pažyma Nr.0114/09/02111 Nr.S-02178, 2010 m. spalio 27 d. pažyma Nr.S-06941, 2010 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr.S-08930 patvirtina, jog ieškovas 2010 m. kovo – lapkričio mėnesiais nemokėjo išlaikymo vaikams G. ir D. 2011 m. kovo 4 d. buvo priimtas Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus sprendimas Nr.V2-2241 dėl išmokos šiems vaikams mokėjimo iš Vaikų išlaikymo fondo nuo 2010 m. gruodžio 22 d. Išlaikymo įsiskolinimas 2011 m. balandžio 1 d. buvo 12261 Lt, 2011 m. rugsėjo 8 d. areštuotas skolininkui priklausantis žemės sklypas, 2011 m. spalio 17 d. paskelbtas šio turto pardavimas iš varžytynių, 2011 m. lapkričio 17 d. sklypas parduotas (vykdomosios b.l. 49, 60-68, 71, 77, 96).

Išvardinti faktai rodo, kad ieškovas, 2010 m. vasario 1 d. sumokėjęs atsakovei vaikų išlaikymo įsiskolinimą, šalių apskaičiavimu susidariusį iki 2010 m. vasario 1 dienos, toliau išlaikymo vaikams neteikė, tačiau, anot apelianto, atsakovė nebeturėjo pagrindo tęsti vykdymo veiksmus. Toks jo teiginys atmestinas kaip prieštaraujantis nurodytiems vykdomosios bylos duomenims (įsiskolinimo sumokėjimas vykdymo veiksmus įtakojo tiek, kiek sumažėjo priverstinio išieškojimo dydis) ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintai nuostatai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo vykdymo privalomumo (vykdymo pagrindas yra įsiteisėjęs 2002m. rugsėjo 30 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. SN2-12383/2002 dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo ir civilinėje byloje Nr.2-2133-192/2010 2010 m. vasario 23 d. nutartimi teismo patvirtinta taikos sutartis dėl šios sutarties pakeitimo). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 3.192 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta norma dėl tėvų prievolės išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra imperatyvi, be to, ieškovu pagal reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo (jo dydžio ir (ar) formos peržiūrėjimo, jeigu išlaikymas jau priteistas) yra nepilnametis vaikas, kurio procesinę teisę pareikšti ieškinį santuokos nutraukimo byloje įgyvendina vienas iš tėvų ar kitas asmuo, turintis tam teisę pagal įstatymą (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Bendru tėvų susitarimu pagal CK 3.192 straipsnį gali būti nustatoma tik išlaikymo tvarka ir forma, tuo tarpu pagal ginčo sandorio 5 ir 6 punktuose išdėstytą susitarimo formuluotę atsakovė atsisakė turtinių pretenzijų ir dėl vaikų išlaikymo, ir dėl išlaikymo įsiskolinimo, ir dėl priverstinio ieškovo pareigos išlaikyti vaikus vykdymo. Ji neturėjo materialinio ir procesinio pagrindo sudaryti ginčo sandorio 5 punkte nurodytą susitarimą (atsisakyti su vaikų išlaikymu susijusių turtinių pretenzijų), o atsisakymas reikalauti iš ieškovo priverstinio pareigos išlaikyti vaikus vykdymo yra niekinis kaip prieštaraujantis CK 3.192 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintai imperatyviai normai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Niekiniai susitarimai negalioja, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai apie atsakovės pareigą užvesti naują vykdomąją bylą (pažymėtina, kad šiuo teiginiu apeliantas pats paneigia skunde išdėstytą sutarties 5 ir 6 punktų aiškinimą) bei priežastis, dėl kurių ginčo susitarimų šalys neįtraukė į teismui pateiktą taikos sutartį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal įstatymus išlaikymas priteisiamas vaikams, o ne tėvams, todėl tėvų atsisakymas įgyvendinti šią vaikų teisę prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinio skundo argumentas apie bylai reikšmingų aplinkybių nenustatymą yra nekonkretus, o dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus atsisakymo pasekmių visuomenei, valstybei ir atskiriems asmenims nepasisakytina kaip dėl visiems žinomų aplinkybių (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus atitinkantis pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2013 m balandžio 16 d. sprendimą.