Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-12-14 nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2008-04-17 apie 02.00 val. nukentėjusios B. B. nuomojamame kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją B. B., t.y. pargriaudamas ant čiužinio ir užguldamas ją visu kūnu bei ranka uždengdamas jos burną ir nosį ir taip ją dusindamas, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su B. B. prieš jos valią.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto nusikalstamo elgesio. A. D. atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą – nukentėjusiosios B. B. išžaginimą.

Apeliantas, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, savo skunde nurodo, kad iš nukentėjusiosios pusės jokio tikro pasipriešinimo jo atliekamiems veiksmams nebuvo ir jis sąmoningai atsisakė pasimylėti su ja, nes pastaroji pareiškė, jog serga mėnesinėmis. Taigi, nuteistasis neigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja. Kita vertus iš apeliacinio skundo turinio ir jo parodymų apeliacinės instancijos teisme galima suprasti, jog A. D. pripažįsta įvykio metu nežymiai sutrikdęs B. B. sveikatą, tačiau kaip sužalojo pastarąją – nenurodė. Toks apelianto aiškinimas skiriasi nuo jo ankščiau baudžiamojo proceso metu atpasakotų įvykio aplinkybių, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 151-152), tiek teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 105-106) A. D. kategoriškai tvirtino, kad B. B. atžvilgiu jokios prievartos nenaudojo, jokių rūbų nedraskė ir su ja lytinių santykių neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į kitus, savaime nereikšmingus, tačiau įvykių eigos atkūrimui labai svarbius, skirtingai apelianto atpasakojamus faktus. Akistatos su nukentėjusiąja metu A. D. tvirtino, kad B. B. iš pradžių viena išėjo namo, o po to grįžo atgal ir pasakė, kad tamsoje negali atsirakinti durų, todėl jis nuėjo drauge, kartu užėjo į jos kambarį, kur draugiškai kalbėjosi, išeidamas apkabino B. B. per juosmenį, o pastaroji atsisuko ir jie pradėjo bučiuotis, glamonėtis, nuėjo ant čiužinio ir toliau bučiavosi, tačiau nukentėjusiajai pasakius, kad 6 val. į darbą, jie draugiškai išsiskyrė (t. 1, b. l. 152). Teisiamajame posėdyje A. D. nurodė kitaip. Teigė, kad turėjo tikslą pasimylėti su B. B., tačiau šio sumanymo atsisakė, kai nukentėjusioji glamonėjantis pasakė, kad serga mėnesinėmis. Tiesa, apeliantas vis tiek tvirtino, kad glamonėjantis, bučiuojantis su nukentėjusiąja, pastaroji visiškai nesipriešino – leido prasegti jai džinsus, pakelti megztinį, rankomis liesti lytinius organus ir pan. (t. 2, b. l. 105-106).

Akivaizdu, kad aptartais parodymais skirtingose baudžiamojo proceso stadijose nuteistasis deklaruoja tris skirtingas versijas: 1) iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų galima susidaryti įspūdį, kad iniciatyva dėl intymaus bendravimo, iš esmės, kilo ne iš A. D., o iš B. B. pusės; 2) tesiamajame posėdyje A. D. pripažino, kad B. B. nesipriešinant, jis atliko tam tikrus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu; 3) apeliacinio proceso metu A. D. pripažino, kad įvykio metu galėjo sužaloti nukentėjusiąją, tačiau ir toliau neigė ją žaginęs. Paprastai asmuo, pasakodamas apie realius faktus, esmines įvykio aplinkybes atpasakoja vienodai. Neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. A. D. parodymų analizė rodo, kad ne jis, o nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu vienodai atpasakojo įvykių eigą, apibūdino esmines bylos aplinkybes. Būtent B. B. parodymus patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Nors apeliantas ir neigia savo kaltę, tačiau iš byloje surinktų įrodymų visumos (nukentėjusiosios B. B. parodymų viso baudžiamojo proceso metu, liudytojų E. Č., T. B., A. B.-V., A. B. parodymų, specialisto išvados ir kt.) matyti, kad A. D. prieš nukentėjusiosios valią, panaudodamas fizinį smurtą lytiškai santykiavo su B. B.. Kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų, kad jos esamam pasipriešinimui įveikti A. D. panaudojo veiksmus (pargriovė ant čiužinio, užgulė visu kūnu, ranka uždengė burną, nosį ir taip dusino), kurie atitinka fizinio smurto turinį. Apie fizinio smurto naudojimą neabejotinai patvirtina kitą dieną po įvykio atliktas specialisto tyrimas, kurio metu nustatyti B. B. kūno sužalojimai, tame tarpe nubrozdinimas kairės plaštakos ištiesiamajame paviršiuje (apie ką parodė ir liudytoja A. B.-V.), atitinkantys įvykio laiką (t. 1, b. l. 37). A. D. versiją, kad B. B. intymiai su juo bendravo savo noru, aiškiai paneigia ne tik liudytojai E. Č., T. B., A. B.-V., A. B., bet ir kiti rašytiniai įrodymai. Liudytojai nurodė, kad dar tą pačią naktį po įvykio ir dieną nukentėjusioji buvo stresinėje būsenoje, verkė, verkdama pasakojo, kad ją naktį išprievartavo kaimynas A. D., rodė suplėšytus džinsus ir nubrozdintą ranką (t. 2, b. l. 104; 107-108). Iš kart po įvykio (2008-04-17 4 val. 52 min.) B. B. skambino savo draugei V. J.-V. (t. 1, b. l. 91-96), pastaroji paskambino liudytojai A. B. ir pasakė, kad naktį B. B. išprievartavo kaimynas (t. 2, b. l. 108). Akivaizdu, kad B. B. priešinosi nusikalstamiems apelianto veiksmams, nes įvykio metu nuo nukentėjusiosios džinsų diržo buvo atidalintos dekoratyvinės detalės jas deformuojant, tempiant juosmens kraštus pažeistas džinsų užtrauktukas (t. 1, b. l. 84-86), B. B. rūbai (megztinis, kelnaitės su įklotu) buvo sutepti nukentėjusiosios krauju, nes ji įvykio metu sirgo menstruacijomis (t. 1, b. l. 37; 54-56). Visi aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai vieningai patvirtina, kad B. B. priešinosi A. D. veiksmams, pastarasis palauždamas pasipriešinimą – naudodamas fizinį smurtą, siekė įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą.

Lytinis santykiavimas pagal BK 149 str. 1 d. yra skirtingų lyčių asmenų – vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. A. D. viso baudžiamojo proceso metu neigė įgyvendinęs minėtą aktą ir savo versiją grindė tuo, kad ant jo rūbų sutepimų nebuvo rasta, nukentėjusiosios lytinių organų aplinkoje sužalojimų taip pat nerasta. Visgi, tai apelianto kaltės nepaneigia. Iš tikrųjų ant A. D. rūbų sutepimų, tinkamų tyrimui nebuvo rasta (t. 1, b. l. 54-56), tačiau tai nereiškia, jog jų ten niekada nebuvo. Nuteistojo sugyventinė I. T. teisiamojo posėdžio metu negalėjo logiškai paaiškinti, dėl ko ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad A. D. rūbus išskalbė, o teisme nurodė priešingai (t. 2, b. l. 103-104). Be to atkreiptinas dėmesys, kad A. D. rūbai (sportinės kelnės, sportiniai švarkai) iš I. T. buvo išimti tik praėjus 4 dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 47). Ant B. B. rūbų spermos taip pat rasta nebuvo (t. 1, b. l. 54-56). Šie faktiniai duomenys patvirtina tik tai, kad A. D. lytinio akto nepabaigė, tačiau tai nereiškia, jog jis lytinio akto neatliko, vadinasi, tai nepaneigia ir jo kaltės.

B. B. niekada neteigė, kad A. D. būtų baigęs lytinį aktą, tačiau kategoriškai tvirtino, kad nuteistasis buvo įvedęs savo varpą į jos makštį, ji tai jautė, tačiau toliau priešinosi ir todėl apeliantas akto nebaigė (t. 2, b. l. 107). Bylos faktiniai duomenys neleidžia teigti, kad A. D. su nukentėjusiąja išsiskyrė, jo tvirtinimu, draugiškai. Akivaizdu, jog B. B. jį išvijo iš savo kambario, A. D. išėjo paskubomis, nesusirinkęs savo daiktų – palikdamas įvykio vietoje iš sportinių kelnių kišenės iškritusį mobilaus ryšio telefoną, cigarečių pakelį, žiebtuvėlį (t. 1, b. l. 13-33; t. 2, b. l. 106).

Nors A. D. neigė lytiškai santykiavęs su B. B., tačiau kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl ankščiau išdėstytų priežasčių, kurie atskleidžia logišką paties nusikalstamo veikimo vystymosi dinamiką ir patvirtina atsiradusius padarinius – nukentėjusiosios sveikatos surikdymas, suplėšyti rūbai, sugadintas diržas, jos elgesys po įvykio, įtakotas patirtų negatyvių išgyvenimų dėl apelianto nusikalstamo veikimo.

Tokiu būdu, kolegijai nekyla abejonių, kad apylinkės teismo išvada, jog A. D. išžagino nukentėjusiąją, yra teisinga. Išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali ir nesiejama su išžaginimo veiksmų pabaiga, todėl apeliantas pagrįstai yra nuteistas, kaip už baigtą nusikaltimą, nes buvo pradėjęs lytiškai santykiauti. Taigi, šiuo aspektu baudžiamasis įstatymas A. D. yra pritaikytas tinkamai, o apelianto teiginiai, kad jis nukentėjusiosios nežagino, o tik nežymiai sutrikdė jos sveikatą, prieštarauja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų visetui, todėl atmestini.

Už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 1 d., teismas A. D. paskyrė bausmę laikydamasis BK 54 str. nuostatų. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. BK 149 str. 1 d. yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Savo apeliaciniu skundu A. D. prašė paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau, iš esmės, jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs apylinkės teismas, nenurodė.

Bausmė už padarytą sunkų nusikaltimą gali būti švelninama remiantis BK 62 str., tačiau taikyti BK 62 str. kaltininkui galima tik esant šio straipsnio dalyse nurodytų sąlygų visumai, o šioje byloje tokių sąlygų visumos nėra. Be to, taikyti BK 62 str. nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Apylinkės teismas nenustatęs A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatęs vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui, paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę mažesnę negu BK 149 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), todėl ji nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.