- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2-1279/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DAIRA“, R. A., D. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „DAIRA“ ir R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2832-262/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „DAIRA“, R. A., D. R. dėl skolos ir nuostolių iš turto pardavimo atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų UAB „DAIRA“, R. A., D. R. 11 252,01 Lt nesumokėtų mokėjimų, 192 906,34 Lt nuostolių iš turto pardavimo atlyginimo, iš viso 204 158,35 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones − areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, lėšas ir turtines teises ieškinio ribose.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai yra atsakovams UAB „DAIRA“, R. A., D. R. priklausančio turto ir/ar lėšų bei turtinių teisių areštas už 205 000 Lt.
Ieškovas 2012 m. gruodžio 14 d. pateikė rašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė taikyti atsakovams UAB „DAIRA“ ir R. A. priklausančio turto areštą, o šio turto nesant ar jo esant nepakankamai - lėšų, esančių atsakovų banko sąskaitose, areštą, nes reikalaujama suma yra didelė, atsakovai nevykdo savo įsipareigojimų ieškovui, o nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, laiku nebuvo kreiptasi į antstolius, todėl atsakovų, kuriems prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtas bei lėšos nebuvo areštuotos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštavo atsakovams UAB „DAIRA“ ir R. A. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas bei turtines teises, tokia apimtimi, kad jų vertė, kartu su Vilniaus apygardos teismo 2012 lapkričio 26 d. nutartimi areštuoto atsakovui D. R. priklausančio turto ir/ar lėšų bei turtinių teisių verte neviršytų 205 000 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovai turi teisę iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškovu, o atsakovas UAB „DAIRA“ mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams. Teismas, atsižvelgdamas į pateiktus teismui įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimą, bei į ieškovo prašymą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma (204 158,35 Lt) laikytina didele, o tai savaime padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Dėl šios aplinkybės teismas sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu (CPK 144 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ir ieškinio pagrįstumas, ir aplinkybės, ar yra reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus bei yra reali ir pagrįsta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, teismas, vadovaudamasis CPK 144 ir 145 straipsniais laikė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantai (atsakovai) UAB „DAIRA“ ir R. A. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ar duomenų, kad ginčo suma būtų laikoma didele atsakovams, todėl ieškovas neįvykdė savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą.
2. Ieškinio reikalavimas pareikštas trims atsakovams, kurių vienas yra juridinis asmuo, o Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, jog panašios kaip nagrinėjamu atveju ieškinio sumos nėra savaime didelės.
3. Vengimas vykdyti prievoles yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atsakovų prievolių nevykdymas negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė galimo atsakovų nesąžiningumo, tokių aplinkybių nenustatė ir Vilniaus apygardos teismas, nutartyje apsiribodamas tik deklaratyviu teiginiu, jog atsakovai jiems priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti.
5. Teismas jau ir anksčiau buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, tačiau konkretus turtas nebuvo areštuotas. Tai reiškia, kad turtas jau ir anksčiau galėjo būti perleistas, įkeistas ar kitaip suvaržytas, tačiau per šį laiką atsakovų turto apimtis nepasikeitė. Ši aplinkybė pagrindžia atsakovų sąžiningumą ir paneigia grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįmanomumo egzistavimą.
Šalies argumentai
6. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė ne siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet tam, kad neigiamai paveiktų atsakovus. Šią išvadą patvirtina ieškovo nesuinteresuotumas teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kreiptis į antstolį. Tokiu būdu ieškovas piktnaudžiauja teise.
7. Negalima varžyti asmens teisių labiau nei būtina tikslui pasiekti. Ieškovui neįrodžius realiai galimos sprendimo neįvykdymo rizikos, atsakovų turto areštas būtų siekiamo tikslo neatitinkanti priemonė, atsakovų teisės būtų suvaržytos labiau negu tai yra būtina.
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas privalo kiekvieną prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (panaikinimo) priimti ir išnagrinėti, neatsižvelgdamas į anksčiau priimtus sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymo procesas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti pagrindu pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta. Skunde atsakovai, prieštaraudami laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį ir nepaneigė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Taigi atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių abejones dėl atsakovų galimybės įvykdyti teismo spendimą ieškinio patenkinimo atveju, o taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Atsakovai kartu su skundu nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, todėl yra nepaneigtas objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Skundžiamą nutartį ieškovas yra pateikęs antstoliui. Iš antstolio gauti duomenys rodo, kad atsakovų finansinė padėtis nėra gera. Su atskiruoju skundu nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nustatęs, kad ieškinio suma kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas. CPK 306 straipsnio 3 dalyje, 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantai su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pažymėtina, jog gera atsakovų turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovams pagal jų turimo turto vertę, dydį, gaunamas pajamas nėra didelė. Atsakovai kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių gerą jų turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju atsakovai skunde nurodė, jog prašoma priteisti solidariai iš trijų atsakovų suma teismų praktikoje nelaikytina didelė, juo labiau kai vienas iš atsakovų yra verslą vykdantis juridinis asmuo, tai yra skundą iš esmės grindžia tik deklaratyviais, objektyviais duomenimis nepagrįstais teiginiais. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Apeliacinės instancijos teismas dėl šios priežasties neturi objektyvios galimybės spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai, ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie tai, kad atsakovo R. A. turtinė padėtis nėra tokia, kuriai esant būtų galima spręsti, jog neegzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovai nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Atsakovai skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas ir anksčiau buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, tačiau konkretus turtas nebuvo areštuotas, o tai reiškia, kad turtas jau ir anksčiau galėjo būti perleistas, įkeistas ar kitaip suvaržytas, tačiau per šį laiką atsakovų turto apimtis nepasikeitė. Pasak atsakovų, ši aplinkybė pagrindžia atsakovų sąžiningumą ir paneigia grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįmanomumo egzistavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti, nes jis nepagrįstas bylos duomenimis. Apie tai, jog neegzistuoja būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika dėl to, kad nuo tada, kai teismas priėmė 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurios vykdymo į antstolį ieškovas nesikreipė, iki šiol atsakovų turto apimtis nepasikeitė, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neturi galimybės spręsti. Minėta, jog atsakovai į bylą nėra pateikę jokių savo gerą turtinę padėtį, juo labiau turtinės padėties per tam tikrą laiką nekintamumą patvirtinančių duomenų.
Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi konstatuodamas, jog reikalavimo suma yra didelė, neturėjo jokių duomenų apie atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-330/2009 ir kt.). Minėta, kad tokios grėsmės atsakovai nepaneigė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutinka su atsakovų skundo argumentu apie tai, jog vengimas vykdyti prievoles yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Visgi ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, šia aplinkybe kaip pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesirėmė.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su argumentu, jog ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė ne siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet tam, kad neigiamai paveiktų atsakovus. Šį argumentą atsakovai grindžia ieškovo nesuinteresuotumu teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kreiptis į antstolį. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi taikė atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ieškovas į antstolį dėl turto suradimo ir aprašymo kreipėsi tik dėl vieno iš atsakovų, tai yra D. R. (b. l. 62-64). Dėl atsakovų UAB „DAIRA“ ir R. A. ieškovas į antstolį nesikreipė. Ieškovas, praleidęs nustatytą terminą, pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams UAB „DAIRA“ ir R. A. Taigi ieškovui nesikreipus į antstolį per CPK 147 str. 6 d. nurodytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės UAB „DAIRA“ ir R. A. nustojo galioti, tačiau tai neužkerto kelio ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip teisingai ieškovas nurodo atsiliepime į atskirąjį skundą, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, tai yra draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai, todėl tai, kad teismas jau buvo pasisakęs dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo), nėra kliūtimi tokį prašymą pateikti iš naujo ir vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo spręsti dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis.
Pažymėtina, kad pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama, įkeičiamas turimas turtas ieškovo naudai. Taigi atsakovams neužkirstas kreiptis į teismą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos.
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų, todėl skundžiama nutartis paliktina galioti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.