Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Sergejaus Pelšo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį dėl A. S. Ž. plėšimo laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl A. P. plėšimo laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl A. P. nužudymo laisvės atėmimu penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2004 m. kovo 18 d. ir 2004 m. kovo 26 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų.

Iš R. Š., V. B. ir D. B. solidariai R. P. priteista 2346,27 Lt laidojimo išlaidų bei iš kiekvieno po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. Š. ir V. B., tačiau dėl jų kasacinis skundas nepaduotas.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteisto gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 10 d., 23 val., (duomenys neskelbtini), prie alaus baro Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. Š., V. B., panaudodami fizinį smurtą prieš A. S. Ž., t. y. nutemdami jį už pastato kampo, V. B. sudavus du smūgius į galvą, D. B. sudavus du smūgius į galvą, taip padarant nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veido srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, R. Š. nuaunant batus nuo A. S. Ž. kojų, pagrobė A. S. Ž. 105 Lt vertės batus.

Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 11 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), ties namais Nr.5 ir Nr.7, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. Š., V. B., turint tikslą pagrobti svetimą A. P. priklausantį turtą, R. Š. koja spyrus nukentėjusiajam į nugarą ir jį pargriovus, suduodami ne mažiau kaip 14 smūgių kojomis nukentėjusiajam į galvą ir ne mažiau kaip 3 smūgius į kitas kūno vietas, D. B. sudavus vieną smūgį diržu į galvą, padarė daugybines kraujosruvas ir nubrozdinimus galvos, rankų ir kojų srityse, nosies kaulų lūžį, ir dėl to nuo smūgių į galvą visumos išsiliejus kraujui po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, susidarius kraujosruvoms galvos smegenų pusrutuliuose ir kamiene, nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia plėšimo metu dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. P. bei pagrobėjo jam priklausantį turtą - 50 Lt vertės liemenę, 40 Lt vertės batus,15 Lt vertės diržą ir 30 Lt vertės laikrodį, t. y. pagrobė turto už 135 Lt.

Dėl BK 81 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus argumentai dėl BK 81 straipsnio 2 dalies pažeidimo nepagrįsti.

BK 81 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma, kai kaltininkas nusikalstamos veikos padarymo metu jau turėjo aštuoniolika metų, tačiau buvo jaunesnis nei dvidešimt vienerių metų. Straipsnio taikymui taip pat būtina nustatyti vieną sąlygą - teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, nusikalstamos veikos dalyką, jos padarymo būdą, įrankius, priemones, laiką, vietą, tikslą ir pan.), o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Iš pateiktos sąlygos matyti, kad specialisto paaiškinimai ar išvada kiekvienu atveju nėra privalomi. Teismas pats, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali spęsti asmens socialinės brandos klausimą. Iš šios normos turinio taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes.

Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismui, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nekilo abejonių dėl nuteistojo D. B. socialinės brandos (fizinio ir psichinio asmenybės brandumo). Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. B. yra socialiai nesubrendęs BK 82 straipsnio prasme. Nustatytos bylos aplinkybės neparodo kaltininko žemesnio brandos lygio negu jis būdingas tokio amžiaus asmenims. Atvirkščiai, byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nusikaltimo pobūdį, motyvus ir pan., patvirtina, kad D. B. veiksmai atitiko jo sumanymą, kilusį iš savanaudiškų tikslų, ir įrodo, jog jis gerai orientavosi socialinėje aplinkoje. Pažymėtina ir tai, kad atsakomybė už plėšimą, nužudymą atsiranda nuo 14 metų, todėl nėra pagrindo manyti, jog D. B., būdamas (duomenys neskelbtini) amžiaus, nevisiškai suvokė savo veikos nusikalstamą pobūdį. Be to, pagal 2004 m. rugsėjo 14 d. teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės aktą Nr. 127, kurią atliekant, skirtingai, nei tvirtina kasatorius, dalyvavo ir teismo psichologė, konstatuota, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. B. suvokė nusikalstamų veikų pavojingą pobūdį, o jo nusikalstamą elgesį nulėmė polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes, apsunkinta emocijų kontrolė ir alkoholio vartojimas. Taigi nuteistojo elgesį lėmė tam tikri D. B. asmenybės sutrikimai, o ne žemas socialinės brandos lygis. Nenustačius BK 82 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos, teisėjų kolegija neturi pagrindo kritiškai vertinti apeliacinės instancijos teismo pozicijos, sprendžiant D. B. socialinės brandos klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą

Kasatorius mano, kad teismai, kvalifikuodami D. B. veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl A. P. plėšimo, padarė nepagrįstą išvadą, kad visi „kaltinamieji turėjo tikslą apiplėšti bet kurį asmenį, jų tyčia įvykdyti plėšimą buvo susiformavusi iš anksto“. Kaip šio teiginio motyvus kasatorius nurodo tai, kad D. B. S. Ž. apiplėšime dalyvavo epizodiškai, V. Š. apiplėšime iš viso nedalyvavo, o (duomenys neskelbtini) gatve, kurioje buvo apiplėštas ir nužudytas A. P., ėjo kitiems nuteistiesiems iš paskos ir negalėjo žinoti R. Š. ir V. B. susitarimo daryti plėšimus.

Šie kasatoriaus argumentai nepaneigia pagrįstos teismo išvados dėl kaltininkų tyčios turinio.

Kasatorius pateikia savus įvykių vertinimus, mano, kad D. B. tik epizodiškai dalyvavo apiplėšiant S. Ž., kad D. B. (duomenys neskelbtini) gatve tik ėjo paskui kitus nuteistuosius. Tačiau teismai nustatė kitokias bylos faktines aplinkybes. D. B. buvo plėšimo iš S. Ž. bendravykdytojas, atlikęs dalį šios neteisėtos veikos sudėties objektyviųjų požymių. D. B. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį S. Ž., įvykio metu buvo aktyvus ir jo vaidmens nusikaltimo padarymo metu negalima vertinti tik kaip epizodiško. Kita vertus, S. Ž. apiplėšimo aplinkybės nėra priežastiniu ryšiu susijusios su kita savarankiška nusikalstama veika – plėšimu iš A. P. Byloje nustatyta ir tai, kad D. B. (duomenys neskelbtini) gatve ėjo kartu su kitais kaltininkais ir, pamatę A. P., jie visi kartu pradėjo nukentėjusįjį sekti ketindami apiplėšti, nes neturėjo pinigų gėrimams. Teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti kitokios išvados dėl kaltininkų veikos subjektyviųjų požymių, kaip tik tą, kad kaltinamieji turėjo tikslą apiplėšti bet kurį asmenį ir jų tyčia įvykdyti plėšimą buvo susiformavusi iš anksto. Kolegija neturi teisėto pagrindo kitaip teisiškai vertinti nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Kasatorius klaidingai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą skirti A. P. komisinę teismo fiziko-techninę medicininę ekspertizę, pažeidė BPK 1 straipsnį, nes byloje liko nenustatytas smūgio į galvą diržu poveikis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl smūgio į galvą diržu intensyvumo teisminio nagrinėjimo metu pasisakė ekspertas. Jis paaiškino, kad į smūgių į galvą visumą, nuo kurios mirė A. P., įeina ir smūgis į galvą diržu. Šis smūgis buvo stiprus ir padarė ne menkesnę kraujosruvą galvoje nei kiti smūgiai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kvalifikuojant D. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, skirtingai, nei teigia kasatorius, nėra būtina nustatyti diržo kokybinių požymių, ekspertizės metodu lyginti smūgio diržu energiją su smūgių koja energija. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo A. P. mirtį sukėlė smūgių į galvą visuma, kraujas smegenyse buvo išsiliejęs įvairiose srityse. Taigi šiuo atveju bendrininkų veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą visiškai pakanka nustatyti, kad kaltininkas smurtavo į gyvybiškais svarbias nukentėjusiojo kūno sritis (galvą) ir, kartu su kitais bendrininkais siekdamas savanaudiškų tikslų, suvokė šių smūgių pavojingumą nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei.

Dėl nuteistųjų R. Š. ir V. B. parodymų vertinimo

Kolegija sutinka, kad nuteistųjų R. Š. ir V. B. parodymai ne visų apklausų metu buvo analogiški, kategoriški ir tikslūs. Nuteistieji nuolatos keitė, papildydavo savo parodymus. Tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės dar neleidžia teigti, kad R. Š., V. B. parodymai yra niekiniai. Teismai, neneigdami tokios situacijos, tinkamai įvertino R. Š., V. B. parodymų įrodomąją reikšmę. Teismai, vertindami kaltinamųjų parodymus, rėmėsi tais jų parodymais, kurie atitinka kitus byloje esančius įrodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes ir patvirtina įvykių eigą. Kita vertus, pažymėtina dar ir tai, kad visi nuteistieji įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl ir tai turėjo įtakos jų parodymų apimčiai. Kolegija daro išvadą, kad teismai, vadovaudamiesi nuteistųjų R. Š. ir V. B. pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

Atmestinas ir kitas kasatoriaus argumentas, kad nuteistųjų R. Š. ir V. B. parodymai yra išgauti panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, todėl negali būtu laikomi teisėtais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nėra konkrečių duomenų apie tai, kad nuteistųjų parodymai buvo išgauti prievarta. Nuteistieji nepareiškė jokių pretenzijų, skundų dėl pareigūnų veiksmų, o procesiniai veiksmai buvo atliekami dalyvaujant gynėjams. Išanalizavusi šį skundo argumentą, kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių teismai negalėjo remtis nuteistųjų R. Š. ir V. B. parodymais.

Kasatorius nepagrįstai nesutinka su teismų išvada, kad R. Š. ir V. B. parodymus papildo kiti byloje surinkti įrodymai. Šie parodymai išskirti teismų sprendimų aprašomosiose dalyse. Tai įvykio vietos apžiūros protokolas, M. B. ir kitų liudytojų parodymai, specialistų išvados, Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato informacijos žurnalo išrašas. Nors liudytojai M. B., A. Š., Ž. J., R. Š. ir nematė A. P. plėšimo ir nužudymo aplinkybių, tačiau jų parodymais nustatytos kitos įvykio dienos aplinkybės, kurios yra reikšmingos, priimant teisingą sprendimą byloje.

Kasatorius kitaip nei teismai vertina D. B. skambutį į policijos komisariatą. Kasatorius tvirtina, kad šis skambutis parodo, kad D. B. buvo pašalinis asmuo ir jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė.

Tokie kasatoriaus samprotavimai neprivalomi teismui. Įrodymų vertinimas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį yra teismo prerogatyva. Nesant pagrįstų šio straipsnio pažeidimo argumentų, kolegija neturi teisės teigti, kad teismai netinkami įvertino minėtą aplinkybę.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. B. gynėjo advokato Sergejaus Pelšo kasacinį skundą.