- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- I-3740-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04873-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė, Bronius Januška, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 1.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Petkevičienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) ir patikslintu skundu (b. l. 117–122) prašydamas:
1) Atnaujinti terminą skundui paduoti;
2) Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014-07-02 sprendimą Nr. 17.2-8009 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“;
3) Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išmokėti pareiškėjui 1733,89 Eur (kas atitinka 5986,76 Lt) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidarysią laikotarpiu nuo 2011-01-29 iki 2012-08-31;
Nurodė, kad 2011-01-26 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) sprendimu Nr. 18.6-7 nuo 2011-01-29 pareiškėjui buvo paskirta 4954,45 Lt valstybinė pareigūno pensija. Tačiau laikotarpiu nuo 2011-01-29 iki 2012-08-31 pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija, t. y. Generalinė prokuratūra apskaičiuodama valstybinę pensiją vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), kurio pagrindu pareiškėjo išmokamai pensijai buvo taikomas pensijos dydžio ribojimas, t. y. valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negalėjo viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Šį pensijos dydžio ribojimą ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu taikė Generalinė prokuratūra. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime konstatavus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje įtvirtintas ribojimas prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, tokiu pagrindu, pareiškėjo teigimu, atsirado pagrindas tvirtinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatytas ir Generalinės prokuratūros taikytas ribojimas, apskaičiuojant pensiją buvo neteisėtas, todėl negalėjo būti taikomas. Pareiškėjo teigimu, be jau aptarto ribojimo, pensijos dydis galėjo kisti ir faktiškai kito priklausomai nuo Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, kas buvo ir yra daroma kas 3 mėnesius. Tokiu būdu gaunamas pensijos dydis nebuvo pastovus ir tai papildomai klaidino bandant suvoki pensijos dydžio kaitos priežastis. Tokį situacijos neapibrėžtumą ir painumą didino ir tai, kad 2009 metais taip pat buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo mažinami atlyginimai teisėjams, valstybės tarnautojams, STT pareigūnams, o toks teisinis reguliavimas suponavo teisinį lūkestį, jog valstybė, išgyvenusi sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Esant tokiai situacijai buvo pagrįsta tikėtis, kad piliečiai, ypač senatvės pensininkai, kaip labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis, solidarizuodamiesi su valstybe savo veiksmais nesukels interesų priešpriešos ir socialinio nestabilumo. Pareiškėjo teigimu, teisinis reguliavimas, nustatantis laikinus ribojimus, laikytinas viena iš objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą.
Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2014-07-02 raštu atsisakė pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjo manymu, skirtingas pensijų sumažinimas buvo reglamentuotas skirtingų teisės aktų ir jų straipsnių, skirtingais pagrindais ir būdais, pensijų mokėjimą atliko skirtingos institucijos, todėl buvo susidariusi teisinio neapibrėžtumo situacija ir pareiškėjui buvo sunku tiek savarankiškai, tiek su teisine pagalba tiksliai išsiaiškinti pažeistų teisių mastą bei pažeidimų ribas laike.
Apibendrindamas argumentus dėl termino atnaujinimo skundui paduoti pareiškėjas nurodė, kad niekada nesinaudojo elektronine bankininkyste ar kita nuotoline banko sąskaitos, į kurią pervedama valstybinė pensija, tvarkymo priemone, dėl ko objektyviai negalėjo sužinoti apie bendrą pensijos bei jos dalių sumažinimą iki momento, kada po 2012-09-21 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo kilo diskusija šiuo klausimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra senatvės pensininkas, todėl dėl amžiaus ir profesinės veiklos nebuvimo neturėjo adekvačių bei operatyvių priemonių domėtis pažeistų teisių detalėmis, tuo labiau, kad neapibrėžtumas buvo pačiame teisiniame reguliavime. Be to, pensijų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai nereglamentuoja valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų. Šią aplinkybę, be kita ko, konstatavo ir teismai. Nurodė, kad pagrįstai tikėjosi, kad pensijos bus kompensuojamos. Pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimas buvo taikomas nuo 2011-01-29 ir pareiškėjas nebuvo informuotas, kad pažeistas teises gali ginti per trejų metų laikotarpį. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais prašė nurodytas aplinkybes pripažinti objektyviomis ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Papildomai nurodė, kad į pensiją išėjo jau galiojant Laikinajam įstatymui, todėl realiai negalėjo pajusti pensijos sumažinimo. Taip pat nurodė, kad būdamas pensijoje elgėsi sąžiningai ir pagrįstai tikėjosi, kad pensijos sumažinimas bus kompensuotas. Pažymėjo, kad galimybė realizuoti teisę į pažeistų teisių gynybą buvo apsunkinta taip pat ir dėl sveikatos problemų.
Teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimo (b. l. 146–147) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad Generalinė prokuratūra perskaičiuodama pareiškėjui mokėtiną pareigūnų ir karių valstybinę pensiją neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai yra teisėti. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas nenumato pensijų kompensavimo, todėl valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta pagrįstai, atitinkamai dėl to nėra pagrindo Generalinės prokuratūros 2014-07-02 sprendimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.
Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2011-01-29 iki 2012-08-31 dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies taikymo.
Byloje pateiktais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011-01-26 sprendimu Nr. 18.6.-7 nuo 2011-01-29 buvo paskirta 4954,45 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 149).
Pareiškėjas su prašymu 2014-02-13 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išduoti pažymą apie pensijos nepriemoką (b. l. 180). Pareiškėjui prašoma pažyma buvo pateikta 2014-03-07 raštu (b. l. 181–182, 186). Pareiškėjas su 2014-06-12 prašymu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 188). Į pareiškėjo prašymą buvo atsakyta 2014-07-02 raštu Nr. 17.2.-8009 (b. l. 11). Generalinė prokuratūra rašte nurodė, kad išmokėdama pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, o kaip suformuota Konstitucinio Teismo praktikoje, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo dėl akto negaliojimo, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio akto pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, pareiškėjui paskirtos ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pagrįstumo bei teisėtumo. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatomis.
Dėl termino skundui paduoti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 suformavo išvadą, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o termino skaičiavimo pradžia siejama su pirmos sumažintos pensijos išmokėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta valstybinė pensija taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies nuostatas pareiškėjui buvo išmokėta 2011 m. vasario mėn. (už sausio mėn.), tuo tarpu skundą (patikslindamas reikalavimus nagrinėtus administracinėje byloje Nr. I-5320-189/2014) teismui dėl nepriemokos priteisimo susidariusios taikant būtent Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies nuostatas pareiškėjas išsiuntė 2015-11-23, t. y. pareiškėjas skundą teismui dalyje dėl nepriemokos priteisimo, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies nuostatas, pateikė praleidęs nustatytą 3 metų terminą kreiptis į teismą.
Prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas nurodė, kad termino praleidimą laiku kreiptis į teismą sąlygojo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio pensijų apskaičiavimą ir išmokėjimą neapibrėžtumas ir painumas, tuo tarpu pareiškėjui tikint, kad valstybė išgyvens sunkmetį, suponavo teisinį lūkestį, kad laikini ribojimai bus panaikinti ir pensijos bus grąžintos. Pareiškėjas kaip svarbia aplinkybe nurodė tai, kad dėl pensijos nepriemokos išieškojimo pradėjo veikti anksčiau, nei kreipėsi į teismą, t. y. dar su 2014-02-13 kreipėsi į Generalinę prokuratūra dėl pažymos apie neišmokėtą pensijos dalį išdavimo, nors su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką į Generalinę prokuratūrą kreipėsi su 2014-06-12 prašymu. Termino praleidimo argumentus pareiškėjas grindė ir tuo, kad elektronine bankininkyste ar kita nuotoline banko sąskaitos, į kurią pervedama valstybinė pensija, tvarkymo priemone pareiškėjas nesinaudojo dėl ko objektyviai negalėjo sužinoti apie bendrą pensijos bei jos dalių sumažinimą, be to, pareiškėjui buvo mokama iš karto sumažinta pensija, todėl realaus pensijos sumažintino jis nepajuto. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad yra senatvės pensininkas, todėl dėl amžiaus ir profesinės veiklos nebuvimo neturėjo adekvačių bei operatyvių priemonių domėtis pažeistų teisių detalėmis. Taip pat pabrėžė, kad būdamas pensijoje elgėsi sąžiningai ir pagrįstai tikėjosi, kad pensijos sumažinimas bus kompensuotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad galimybė realizuoti teisę į pažeistų teisių gynybą buvo apsunkinta ir dėl sveikatos problemų (išėjus į pensiją po 3 mėnesių patirtas infarktas, operuota širdis, vėliau 2011 m. atlikta operacija dėl cukraligės komplikacijų, 2013-01-09 atlikta kojos operacija, vėliau 2013-02-19 pakartotinė kojos operacija, po ko sekė ilgas gydymas, operacijų ir pooperaciniu metu pareiškėjo galimybė judėti buvo smarkiai apribota, vėliau 2015-01-13 atlikta širdies operacija, po ko vėl sekė reabilitacija ir gydymas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 str. 1 d., nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Sprendžiant termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą pažymėtina, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Šį faktą, be kita ko konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje administracinėj byloje Nr. A-552-519/2013 bei atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, t. y. konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, dėl pažeistų teisių visų pirma kreipiantis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, – į teismą. Teismas atsižvelgia į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų.
Dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik 2013-11-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013. Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Todėl, atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šiuo aspektu pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Kartu atsižvelgtina į pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su jo sveikata (pareiškėjas ilgai sirgo, atliktos kelios operacijos) ir šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 61–67). Pastebėtina, kad aplinkybės, susijusios su sveikatos pablogėjimu, įvykusios būtent trejų metų (2011-2013 m.) laikotarpiu, kuris atitinkamai, nagrinėjamu atveju, svarbus kreipimosi į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo aspektu. Atsižvelgiant į pareiškėjui konstatuotų ligų pobūdį, ilgą gydymosi ir reabilitacinį laikotarpį, galima teigti, kad pareiškėjo teisė į pažeistų teisių gynimą ginčui aktualiu laikotarpiu (2011–2014 m.) realiai buvo ženkliai apsunkinta dėl kilusių sveikatos problemų. Sistemiškai įvertinus aptartas termino praleidimą pagrindžiančias aplinkybes, terminas skundui dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką susidariusią taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies nuostatas paduoti atnaujinamas.
Ginčo santykių metu galiojusioje Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. redakcijoje buvo nustatyta, kad pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo šiame įstatyme buvo nustatytas didesnis – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio – maksimalus ribojimas. Kadangi pareiškėjas atitiko pastaruosius požymius, šių nuostatų pagrindu jam buvo pritaikytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio apribojimas, ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., kurioje buvo numatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, tiek, kiek ji apėmė šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjo kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.
Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, priimtuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004-05-04 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55-04 ir kt.).
Atsižvelgus į paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei į tai, kad pareiškėjui atnaujintas skundo pateikimo terminas, darytina išvada, kad atsakovės Generalinės prokuratūros sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme nelaikytini įvykdytais, o pareiškėjo teisės privalo būti ginamos pašalinant neteisėtais pripažintais teisės aktais padarytus teisės pažeidimus.
Konstituciniam teismui 2012-02-06 nutarimu pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. prieštaravo Konstitucijai, pripažintina, kad taikant minėtas įstatymo normas, pareiškėjui pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, kad analogiško pobūdžio bylose pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad jiems būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010-01-01 ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta 1,5 dydžio ribojimo koeficientą (2013-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1295/2013 ir kt.).
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2014-03-07 Pažyma Nr. 17.9.-905, b. l. 181) tvirtina, kad dėl tos priežasties, jog nuo 2011-01-29 iki 2012-08-31 pareiškėjui pensijos perskaičiavimui buvo taikomas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3, o ne 1,5 dydžio koeficientas, pareiškėjui buvo neišmokėta 1733,89 Eur (5986,76 Lt) pensijos dalis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. tenkintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, priteistina 1733,89 Eur (kas atitinka 5986,76 Lt) pensijos nepriemoka.
Pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjui turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.
Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Generalinės prokuratūros 2014-07-02 sprendimą Nr. 17.2-8009.
Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Generalinė prokuratūra, priimdama 2014-07-02 sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalies nuostatų, pagal kurias pensijų gavėjams buvo sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Generalinės prokuratūros 2014-07-02 sprendimo Nr. 17.2-8009 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str.3 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Kita sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 2 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
Atnaujinti pareiškėjui A. M. (A. M.) terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo A. M. skundą patenkinti iš dalies.
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, išmokėti A. M. 1377,89 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt septynis eurus, 89 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.