Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-05-02 · Administracinė byla Nr. A-143-477-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-02
Bylos Nr.
A-143-477-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Nijolė Piškinaitė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos gyventojų
Advokatai
Laimonas Šileris
Administracinė byla Nr. A11 – 477/2007Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. K.,pareiškėjo atstovui advokatui Laimonui Šileriui,atsakovo atstovei Elenai Milušauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl atsisakymo panaikinti įsakymą pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir atsakovas, LGGRTC) atsisakymas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 20 yra neteisėtas; 2) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 20 ir 3) įpareigoti atsakovą pripažinti jam kario savanorio statusą.

Pareiškėjas nurodė, jog 1944 – 1946 m. dalyvavo ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje judėjime partizanų būryje, todėl jam gali būti suteiktas kario savanorio statusas, nors atsakovas 2002 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 20 tokio statuso ir nepripažino. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog jis buvo partizanas ir 1944 – 1946 m. priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė. Teigė, kad 2005 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti 2002 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 20, tačiau 2005 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 38R-r-2824 prašymas nepatenkintas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo vadovautis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu, nes pagal šį sprendimą jo veikla pokario metais visiškai atitinka Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio reikalavimus, todėl kario savanorio statusas jam turi būti pripažintas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 29 – 30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad panaikinti 2002 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 20, kuriuo pareiškėjui nepripažintas kario savanorio statusas, nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjo partizaninė veikla neįrodyta. Pažymėjo, jog pareiškėjas po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimo priėmimo dar 2004 m. lapkričio 4 d. kreipėsi su prašymu pripažinti jam kario savanorio teisinį statusą. 2004 m. gruodžio 15 d. šis prašymas institucijoje buvo apsvarstytas ir pareiškėjui 2004 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 36R-t-143 neigiamai atsakyta, tačiau pareiškėjas 2005 m. gruodžio 19 d. pateikė analogišką prašymą, į kurį 2005 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 38R-r-2824 pakartotinai atsakyta neigiamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 43 – 45) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi santykius, susijusius su kario savanorio statuso pripažinimu, ginčo metu reglamentavusio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat prašymų dėl Įstatymo numatytų šio ir kitų statusų nagrinėjimo ir suteikimo tvarką reglamentuojančių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymu, Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr.VIII-505 (2004 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. IX-2167 redakcija) patvirtintų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuostatų (toliau – Nuostatai) 16 punktu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinto Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 19, 20, 21 punktais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu iš naujo išnagrinėti minėto statuso suteikimo ryšium su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu klausimą kreipėsi į atsakovą 2004 m. lapkričio 4 d., prašymą ir pateiktą teismo sprendimą įvertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – Komisija), o vėliau – ir atsakovo direktorė 2004 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 36R-t-143. Teismas konstatavo, kad neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė 2004 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuris teismui, nesant specialios įstatymo nustatytos jo apskundimo tvarkos, galėjo būti apskųstas per 1 mėnesį nuo jo įteikimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 33 str. 1 d.). Pareiškėjas tokios savo teisės nerealizavo. Jis 2005 m. gruodžio 19 d. prašymu dar kartą kreipėsi į atsakovą dėl kario savanorio statuso pripažinimo. Toks prašymas iš esmės tapatus 2004 m. lapkričio 4 d. prašymui, t. y. grindžiamas ta pačia aplinkybe – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatytais faktais. Teismas pažymėjo, jog nesant detalaus procedūrų reglamentavimo atsakovui taikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos (41 str.), kurios įtvirtina institucijų teisę nenagrinėti pakartotinių prašymų (3 str. 6 p., 20 str. 2 d., 23 str. 5 d.). Taigi pareiškėjo 2005 m. gruodžio 19 d. prašymas Reglamento nustatyta tvarka pagrįstai iš esmės nagrinėtas nebuvo, o atsakovas 2005 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 38R-r-2824 tik informavo pareiškėją apie jam rūpimu klausimu esamus priimtus ir nepanaikintus sprendimus. Teismas padarė išvadą, jog atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą, nors ir nenurodžius jame tinkamo juridinio pagrindo, iš esmės teisėtas ir naikinti jį pagrindų nėra. Tai, kad šiame sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, galėjo būti reikšminga teismui nagrinėjant skundo dėl jo padavimo termino atnaujinimo klausimą. Pažymėjo, jog šis sprendimas neužkerta kelio asmeniui kreiptis į teismą su nauju skundu, prašant panaikinti sprendimus, kurie sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, kaip ir pateikti prašymą atnaujinti tokio skundo padavimo terminus. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nesant teisinių pagrindų įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjui kario savanorio statusą nėra ir pagrindo atsakovo atsisakymą panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 20 pripažinti neteisėtu ir šį įsakymą panaikinti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nepasinaudojo teise apskųsti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2004 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 36R-t-143. Tik išnaudojęs visas teisines priemones šiam sprendimui apskųsti jis vėl kreipėsi į atsakovą su pakartotiniu prašymu.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2004 m. lapkričio 4 d. prašymas atsakovui yra tapatus 2005 m. gruodžio 19 d. prašymui, nes pastarajame buvo pateikta daugiau reikalavimų.

3. Atsakovas, iš naujo spręsdamas klausimą dėl kario savanorio statuso suteikimo, privalėjo vadovautis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu, kuriuo nustatyta, kad jo veikla pokario metais visiškai atitinka Įstatymo 1 straipsnio reikalavimus, todėl kario savanorio statusas jam turėjo būti suteiktas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia kario savanorio statuso pripažinimo, o atsakovas (šį klausimą išspręsti kompetentinga institucija) atsisakė tai padaryti 2002 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 20.

Kolegija pažymi, kad nurodytas atsakovo įsakymas pareiškėjo buvo apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka teismui, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimu jo skundas dėl šio įsakymo panaikinimo buvo atmestas. Pažymėtina, kad šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2002 m. rugsėjo 10 d. nutartį dėl pareiškėjo apeliacinio skundo atmetimo ir jo galiojimas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi, kuria (atnaujinus procesą) buvo galutinai išspręstas nurodytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. nutarties galiojimo klausimas. Todėl konstatuotina, kad nurodytas atsakovo (šioje byloje pareiškėjo prašomas panaikinti 2002-02-20) įsakymas yra galiojantis pagal teismo sprendimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad savo prašymus šioje administracinėje byloje (skundo reikalavimus) pareiškėjas taip pat grindžia įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjas buvo partizanas, 1944 – 1946 m. priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė. Taigi konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimo teisinė reikšmė sprendžiant pareiškėjo siekiamo kario savanorio statuso pripažinimo klausimą. Todėl kolegija pripažįsta būtinu pasisakyti šiuo klausimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi šis (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004-10-01) sprendimas nebuvo pripažintas naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios būtų galima panaikinti minėtą įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą. Todėl laikytina, kad šiuo aspektu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimo reikšmingumo klausimas yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimo rezoliucinė dalis nėra įpareigojanti atsakovą priimti vienokį arba kitokį jo kompetencijai priklausantį sprendimą, todėl ABTĮ 14 straipsnio taikymo prasme šis sprendimas neturėjo būti privalomas atsakovui. Kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl pareiškėjo siekiamo įgyti statuso pripažinimo reglamentuojami Įstatymo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo (specialieji įstatymai), kuriuose nėra numatyta galimybė nustatyti atitinkamo statuso pripažinimo faktinį pagrindą juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismine tvarka būdu. Priešingai, šis klausimas yra išimtinė atsakovo kompetencija (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 5 str. 20 p.). Todėl svarstomas apylinkės teismo sprendimas negali būti pripažintas teisiniu pagrindu, įpareigojančiu atsakovą pareiškėjui pripažinti jo siekiamą statusą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiamaTeisėjaiAnatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius