Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-10-30 iki 2019-04-11.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Dėl gyvenamojo ploto normos

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Iš bylos duomenų matyti, kad už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas (2 būrio 2, 8 ir 3 miegamieji) (b. l. 34, 37, 38, 91). Šiose patalpose, kurios įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus, pareiškėjas buvo laikomas užrakintas, išskyrus 2 valandų trukmės pasivaikščiojimą (b. l. 89).

Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyk lės) 111 punkte, pagal kurį: vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. papunktis). Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma drausmės grupės patalpose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog nesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (adm. byla Nr. A438-1841/2013). Tokiu atveju turi būti taikomos ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos taisyklės, t. y. jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo vertinimu, pagal savo pobūdį ir pareiškėjo laikymo sąlygas, drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis (b. l. 37) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018-10-30 iki 2018-11-07 gyveno 2 būrio 2 miegamajame, nuo 2018-11-07 iki 2019-01-03 – 8 miegamajame, o nuo 2019-01-03 iki 2019-04-11 – 3 miegamajame. Kadangi skunde pareiškėjas ginčija kalinimo sąlygas tik 8 ir 3 miegamuosiuose, teismas šioje byloje vertins laikotarpį nuo 2018-11-07 iki 2019-04-11.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad 8 miegamojo plotas yra 30,57 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,39 kv. m ploto, o 3 miegamojo plotas – 20,39 kv. m, jame įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui taip pat teko 3,39 kv. m (b. l. 37-38).

Kadangi šie duomenys byloje nepaneigti jokiais objektyviais įrodymais, teismas jais remdamasis konstatuoja, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu (iš viso 156 dienas) neužtikrinto pareiškėjui Vidaus tvarkos taisyklių 111.2. papunktyje reglamentuojamo minimalaus ploto vienam asmeniui kamerų tipo patalpose (trūko 0,21 kv. m). Atsižvelgtina ir į tai, kad gyvenamąjį plotą patalpoje atitinkamai mažino ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Dėl patalpų švaros

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo purvina, dušai šiukšlini, gyvenimo sąlygos antisanitarinės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pagal byloje pateiktą Pravieniškių PN Gyvenamųjų , buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 56-57), pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą (įskaitant ir dušo patalpą) atlieka jose gyvenantys nuteistieji (6-7 p.). Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai nuteistiesiems išdalina valymo inventorių (9 p.).

Iš atsakovės atstovo pateikto valymo priemonių apskaitos žurnalo išrašo (b. l. 93-99) matyti, kad pareiškėjo būriui reguliariai buvo išduodamos valymo priemonės (tualeto valiklis, universalus ploviklis, grindų ploviklis ir kt.). Atsižvelgiant į šiuos įrodymus, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikiamas valymo inventorius, bei konstatuoja, kad tvarkingos ir švarios aplinkos palaikymas priklausė nuo paties pareiškėjo valios. Todėl nėra pagrindo šioje dalyje pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Papildomai pažymėtina, kad nešvara ir netvarka tiek gyvenamosiose patalpose dažniausiai atsiranda dėl juose esančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas ar patys teršia bei neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos, juolab, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo aprūpintas valymo priemonėmis.

Dėl dušo

Skunde teigiama, kad laikotarpiu nuo 2018-12-25 iki 2019-02-18 duše nebuvo tiekiamas šiltas vanduo.

Pareiškėjo į bylą pateiktas Pravieniškių PN 2019-02-11 raštas Nr. 7-672 (b. l. 6-8) bei atsakovės atstovo pateikta Turto valdymo skyriaus vedėjo pažyma (b. l. 38-40) patvirtina, kad dėl užkalkėjusio šilumokaičio iki 2019-02-14 dušuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, tačiau minėtoje pažymoje nurodyta, kad gedimas buvo pašalintas ir vandens tiekimas atnaujintas. Taigi, darytina išvada, kad pataisos namų administracija nustatytus gyvenamųjų patalpų įrengimo trūkumus šalindavo. Be to, byloje nustatyta, kad būrio prausykloje yra įrengtas papildomas vandens šildytuvas (b. l. 39), todėl net pripažinus, jog tam tikrą laiką karšto vandens tiekimas dušo patalpose buvo sutrikdytas, teismo vertinimu, tai negalėjo sukelti esminių didelio masto nepatogumų, nes pareiškėjas turėjo galimybė nusiprausti prausykloje.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes dėl laikino karšto vandens tiekimo sutrikimo. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015).

Vadovaudamasis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais teismas papildomai pažymi, jog buitinės technikos ir vandens tiekimo sistemos eksploataciniai gedimai yra natūralus reiškinys, su kuriuo susiduria tiek asmenys, gyvenantys laisvėje, tiek kalinimo įstaigose gyvenantys nutiestieji, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjui dėl šios aplinkybės buvo sudarytos išimtinai blogesnės, nežmoniškos, garbę ir orumą pažeidžiančios gyvenimo sąlygos. Šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu prausykloje, o minėtas gedimas buvo pašalintas, taigi, pareiškėjo patirtas nepatogumas tebuvo laikinas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai šioje dalyje dėl laikinai patirtų mažareikšmių nepatogumų nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Dėl skalbimo

Pareiškėjas teigia, jog neturėjo galimybės skalbti patalynę ir drabužius, nes pataisos namų skalbimo mašina buvo sugedusi.

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Iš bylos duomenų matyti, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Kauno skalbykla“ (b. l. 92), kuri teikia pataisos namams patalynės ir rankšluosčių skalbimo paslaugas. Taigi, patalynė Pravieniškių PN skalbiama centralizuotai ir nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui ši teisė buvo neužtikrinama. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad nuteistieji gali naudotis skalbimo mašinomis (b. l. 39), tačiau pripažįsta aplinkybę, kad skalbyklė laikinai buvo sugedusi (b. l. 59, 89). Pareiškėjui kreipusis į pataisos namų administraciją dėl sugedusios skalbimo mašinos, jam buvo išaiškinta teisė išsiskalbti savo asmeninius drabužius maudymosi duše metu (b. l. 7). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje, kadangi pareiškėjas visą ginčo laikotarpį iš esmės turėjo galimybę skalbti tiek patalynę, tiek drabužius. Papildomai pažymėtina, jog nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, nėra numatytas imperatyvus reikalavimas įrengti pataisos namų gyvenamosiose patalpose skalbimo mašinas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo atžvilgiu.

Dėl laisvalaikio kambario

Pareiškėjas teigia, kad laisvalaikio kambaryje nebuvo nei stalo, nei kėdžių, todėl jis negalėjo skaityti ar užsiimti kita leistina veikla.

Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas užrakintas savo gyvenamosiose patalpose, išskyrus 2 valandų trukmės pasivaikščiojimą, skundo argumentai, dėl laisvalaikio kambario laikytini nepagrįstais, nes juo naudotis pareiškėjas neturėjo galimybės.

Dėl radijo taško

Skunde nurodoma, jog ginčo laikotarpiu kamerose neveikė radijas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11. punkte reglamentuojama, kad kamerose turi būti įrengtas radijo taškas.

Atsakovės atstovas pareiškėjui teiktame atsakyme į jo prašymus dėl neveikiančio radijo pripažino aplinkybę, kad radijo taškas buvo laikinai sugedęs, tačiau byloje nėra duomenų, kad šis gedimas buvo operatyviai pašalintas. Todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai ir pripažintina, kad ginčo laikotarpiu pataisos namai pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse 16.11 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę naudotis radiju. Teismo vertinimu, dėl to pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, atitinkamą gyvenimo kokybės pablogėjimą, ypač turint galvoje, jog drausmės grupėje nuteistieji yra laikomi užrakinti kamerose beveik visą parą, o jų užimtumas yra ženkliai apribotas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 156 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje (trūko 0,21 kv. m). Taip pat pažeidė pareiškėjo teisę klausytis radijo.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Įvertinus ilgą pažeidimų trukmę, tačiau nesant įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai dėl minėtų pažeidimų (b. l. 35), atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 592 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. Tokia išvada iš esmės atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. 2019-02-20 LVAT nutartį byloje Nr. A-630-556/2019).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 592 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.