- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-1358-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- B. A. L.
- Ieškovas
- Z. L.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės B. A. L. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo Z. L. ieškinį atsakovei B. A. L. dėl išlaikymo mokėjimo nutraukimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu iš ieškovo atsakovei, kaip buvusiai sutuoktinei, priteisto išlaikymo mokėjimą. Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu inter alia priteisė atsakovei iš ieškovo išlaikymą, pinigine išraiška sudarantį 150 Lt ir mokėtiną periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Pasak ieškovo, po aukščiau įvardyto teismo sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinės padėtys ir aplinkybės, sudariusios pagrindą priteisti atsakovei išlaikymą.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė atmesti ieškovo reikalavimą. Anot atsakovės, aplinkybės, sudariusios pagrindą priteisti atsakovei išlaikymą, nėra iš esmės pasikeitusios, atsakovei yra būtinas išlaikymas, kad būtų tenkinami jos minimalūs poreikiai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu patenkino ieškinį ir nutraukė išlaikymo atsakovei mokėjimą.
Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis nustatė šias faktines aplinkybes: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu inter alia priteisė atsakovei iš ieškovo išlaikymą, pinigine išraiška sudarantį 150 Lt ir mokėtiną periodinėmis išmokomis kas mėnesį; taikant išlaikymo sumos indeksavimą, ieškovas privalo kiekvieną mėnesį mokėti atsakovei 185 Lt išlaikymą; teismui priimant sprendimą dėl atsakovės išlaikymo, ieškovas buvo darbingas asmuo ir gaudavo nuolatines darbo pajamas; ieškovas dėl sveikatos būklės 2013 m. kovo 5 d. buvo priverstas palikti tarnybą muitinėje, tuo metu ieškovo mėnesinis darbo užmokestis siekė 2 300 Lt (išskaičiavus mokesčius), ieškovui nuo 2013 m. kovo 6 d. buvo paskirta 798,51 Lt valstybinė pareigūno pensija; ieškovas nuo 2012 metų gruodžio mėnesio iki 2013 metų kovo mėnesio buvo nedarbingas ir tegavo ligos pašalpą, kurios bendras dydis įvardytu laikotarpiu – 2 111,62 Lt; ieškovas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. birželio 11 d. buvo netekęs 50 procentų darbingumo; ieškovo mėnesinės pajamos, susidedančios iš gaunamų senatvės ir valstybinės pareigūno pensijų, vidutiniškai sudaro 1 800 Lt; pablogėjus ieškovo sveikatos būklei ir atsižvelgiant į ieškovo amžių, jo galimybės dirbti ir gauti papildomas pajamas yra ribotos; ieškovas, kaip ir anksčiau, nuosavybės teise valdo vieną antrąją buto, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), dalį, garažą, transporto priemonę ir žemės sklypą, kuriuo disponuodamas ieškovas tegauna tikslines išmokas, per vienerius metus vidutiniškai sudarančias 2 700 Lt, skirtas šio žemės sklypo apdirbimui ir išlaikymui; ieškovas kiekvieną mėnesį dengia pusę aukščiau įvardyto buto išlaikymo išlaidų, vidutiniškai sumokėdamas apie 200 Lt per mėnesį; ieškovas 2010 metais sudarė naują santuoką, todėl privalo dengti ir dabartinės gyvenamosios vietos išlaikymo išlaidas, kurios vidutiniškai sudaro apie 550 Lt per mėnesį; ieškovas teikia materialinę paramą pilnamečiam vaikui, skyrė 4 000 Lt vaiko mokslams apmokėti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog po aukščiau įvardyto teismo sprendimo priėmimo pasikeitė ieškovo turtinė padėtis, pablogėjo sveikatos būklė ir sumažėjo ieškovo darbingumas.
Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis inter alia nustatė šias faktines aplinkybes: atsakovė bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu buvo neįgali ir tegaudavo 315 Lt socialinę pašalpą (iki 2004 metų kovo mėnesio); atsakovei šiuo metu nėra nustatytas nedarbingumas ar neįgalumas; atsakovė, kaip ir ieškovas, yra senatvės pensininkė, ieškovės gaunama pensija sudaro 650,20 Lt; abiem šalims diagnozuoti rimti sveikatos sutrikimai, todėl tiek ieškovas, tiek atsakovė patiria išlaidas, susijusias su gydymo paslaugomis ir medikamentų įsigijimu; atsakovė yra apsirūpinusi gyvenamuoju plotu, naudojasi šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu butu, kurio adresas – (duomenys neskelbtini); atsakovė 2013 m. kovo 7 d. įsigijo automobilį, kurio vidutinė rinkos vertė yra didesnė negu 50 000 Lt; atsakovė nuosavybės teise valdo 496 akcinės bendrovės „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ akcijas, kurių nominali vertė siekia 2 976 Lt. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog po teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimo priėmimo pasikeitė esminės aplinkybės, susijusios su atsakovės sveikatos būkle ir turtine padėtimi.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių turtinės padėtys šiuo metu yra beveik vienodos. Abi šalys yra pensinio amžiaus, viena vertus, šalių gaunamos mėnesinės pajamos nėra vienodos, kita vertus, atsakovė turi vertingų nekilnojamųjų daiktų, nuosavybės teise valdo brangų automobilį, akcijas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių turtines padėtis, konstatavo, jog po teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinės padėtys ir kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, kas, teismo teigimu, sudaro pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio klausimą. Teismo vertinimu, atsakovei racionaliai naudojant turimą turtą ir gaunamas pajamas, gali būti užtikrinami minimalūs atsakovės pragyvenimo poreikiai, kas, ieškovui esant finansiškai pajėgiam užsitikrinti tik savo minimalių poreikių patenkinimą, sudaro pagrindą nutraukti išlaikymo mokėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
ieškovas po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimo priėmimo jau buvo pateikęs teismui analogišką ieškinį dėl išlaikymo atsakovei nutraukimo, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį. Pasak atsakovės, esant nurodytam faktui, sprendžiant dėl esminių aplinkybių pasikeitimo pagal Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalį, turėjo būti analizuojamas laikotarpis nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to fakto, jog bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ginčo išsprendimui yra aktualus aukščiau įvardytas laikotarpis, faktiškai analizavo aplinkybių pasikeitimą laikotarpiu nuo santuokos nutraukimo ir išlaikymo priteisimo. Atsakovė pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas, o šiuo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Atsakovės vertinimu, susidarė paradoksali situacija, nes skundžiamu teismo sprendimu yra paneigiama faktinė aplinkybė, kuri buvo nustatyta aukščiau įvardytu teismo sprendimu, bylojanti, jog nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. birželio 20 d. Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalies prasme nebuvo esminio aplinkybių pasikeitimo;pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bylojančius apie ieškovo turtinę padėtį. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovo gaunama pareigūno pensija sudaro 798,51 Lt, o senatvės pensija – 1 196,30 Lt, vadinasi, bendra ieškovo gaunamų pensijų suma yra ne 1 800 Lt, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o 1 994,81 Lt. Be to, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovo mėnesines pajamas, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ieškovas gauna tikslines išmokas žemės sklypui apdirbti ir išlaikyti, kurios pinigine išraiška sudaro 2 700 Lt per metus (225 Lt per mėnesį). Pasak atsakovės, įvardytos aplinkybės byloja, jog bendra ieškovo gaunamų mėnesinių pajamų suma sudaro 2 219,81 Lt. Atsakovės vertinimu, ieškovo pajamų sumažėjimas nuo 2 300 Lt (darbo užmokestis, gautas iki išėjimo į pensiją) iki 2 219,81 Lt Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalies prasme negali būti laikomas esminiu. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo turtinę padėtį, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ieškovas (2012 metų deklaracijos duomenimis) turi santaupas, pinigine išraiška sudarančias 10 000 Lt;pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pablogėjo ieškovo sveikatos būklė, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovo sveikatos sutrikimai atsirado iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo priėmimo, kas, pasak atsakovės, sudaro pagrindą teigti, jog, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo sveikatos būklės pablogėjimas nėra šiai bylai reikšminga aplinkybė;pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atsakovės turtinę padėtį. Atsakovės teigimu, ji nuosavybės teise valdo nekilnojamojo daikto – buto – dalį, o ne kelis nekilnojamuosius daiktus, kaip skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pasak atsakovės, tas faktas, jog ji nuosavybės teise valdo 496 akcinės bendrovės „Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė“ akcijas, nepagrindžia, kad atsakovės turtinė padėtis yra gera. Atsakovė pažymėjo, jog, ką patvirtina bylos duomenys, aukščiau įvardytos bendrovės akcininkams pastaruosius dešimt metų nebuvo mokami dividendai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė yra įgijusi brangų automobilį, nepagrįstai nevertino atsakovės paaiškinimų ir rašytinių įrodymų. Pasak atsakovės, ji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad automobilis faktiškai priklauso šalių sūnui, o atsakovės vardu yra registruotas dėl pigesnės draudimo apsaugos. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog ieškovas patvirtino, kad šalių sūnus naudojasi automobiliu, o atsakovė pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, jog ji neturi vairuotojo pažymėjimo.
Šalies argumentai
Ieškovas, atsiliepdamas į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su atsakovės apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino ne tik tą faktą, jog iš esmės pasikeitė, tai yra pagerėjo, atsakovės sveikatos būklė ir turtinė padėtis, bet ir tą faktą, kad pablogėjo ieškovo sveikatos būklė, kas lėmė, jog ieškovas buvo priverstas palikti tarnybą ir prarado darbo pajamas. Pasak ieškovo, atsakovės argumentas, jog bendra ieškovo gaunamų pajamų suma yra ne 1 800 Lt, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, o 2 219,81 Lt, yra nepagrįstas. Ieškovo teigimu, jis į bylą pateikė banko sąskaitos išrašus, bylojančius, kad ieškovo gaunama pareigūno pensija sudaro ne 798,51 Lt, kaip teigia atsakovė, o 678,81 Lt. Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovės argumentą, jog jis, be kitų pajamų, gauna tikslines išmokas, pažymėjo, kad gaunamos išmokos nėra pakankamos žemės priežiūros išlaidų padengimui, be to, šios išmokos yra mokamos tik tada, kai žemės ūkio paskirties sklypas yra prižiūrimas teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas inter alia pažymėjo, jog jis savo santaupas, pinigine išraiška sudarančias 10 000 Lt, deklaruoja jau nuo 2004 metų. Ieškovo teigimu, atsakovės argumentas, jog šalių sūnus faktiškai įsigijo automobilį, o šis yra registruotas atsakovės vardu dėl pigesnės draudimo apsaugos, yra nepagrįstas, nes būtent pati atsakovė pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, kad šalių sūnus yra bedarbis, kas, ieškovo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog prabangus automobilis tegalėjo būti įgytas atsakovės lėšomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 7-9) buvo nutraukta šalių santuoka ir inter alia apeliantei iš ieškovo priteistas periodinis (kasmėnesinis) 150 Lt išlaikymas. Bylos šalių ginčas kilo dėl to, yra ar ne pagrindas nutraukti išlaikymo, priteisto aukščiau įvardytu teismo sprendimu, mokėjimą.
Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalyje inter alia nustatyta, jog tais atvejais, jeigu išlaikymas buvusiam sutuoktiniui buvo priteistas periodinėmis išmokomis, iš esmės pasikeitus to paties straipsnio penktojoje dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ad hoc iš esmės pasikeitė aplinkybės, susijusios su šalių turtinėmis padėtimis ir sveikatos būklėmis. Apeliantė, ką patvirtina jos skundo analizė, apeliuoja į aukščiau įvardytą pirmosios instancijos teismo išvadą, be kita ko, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant esminį aukščiau įvardytų faktinių aplinkybių pasikeitimą.
Byloje nustatyta, jog ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą, prašydamas nutraukti apeliantei priteisto išlaikymo mokėjimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo (b. l. 42-44), kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys, analizė sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs nurodytą sprendimą, tyrė šalių turtines padėtis ir sveikatos būkles bei vertino, pasikeitė iš esmės ar ne aplinkybės, susijusios su šalių turtinėmis padėtimis ir sveikatos būklėmis, todėl, ką pagrįstai šiame apeliaciniame procese pažymėjo apeliantė, šiai bylai yra aktualus tas laikotarpis, kuris prasidėjo nuo aukščiau įvardyto teismo sprendimo priėmimo momento.
Dėl ieškovo turtinės padėties ir sveikatos būklės pokyčių
Bylos duomenų (b. l. 12-14, 15, 30-31, 58, 80, 99) analizė sudaro pagrindą teigti, jog, pirma, po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo priėmimo nepakito ieškovo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto sudėtis, antra, 2013 m. gegužės 29 d., tai yra bylai aktualiu laikotarpiu, buvo išregistruota transporto priemonė – automobilis Ford Granada, į kurią buvo įregistruota ieškovo nuosavybės teisė, kita vertus, įvardyta transporto priemonė, kurios išregistravimo pagrindas – eksploatacijos pabaiga, buvo pagaminta 1979 metais, kas sudaro pagrindą spręsti, jog ši transporto priemonė jos išregistravimo momentu buvo bevertė.
Bylos duomenys – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1P-360 (b. l. 117) – patvirtina, jog ieškovas, nuo 1994 m. sausio 1 d. dirbęs Vilniaus teritorinėje muitinėje (b. l. 34), 2013 m. kovo 5 d. buvo atleistas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų, nes jis pagal medicinos ekspertizės komisijos išvadą nebegalėjo tęsti tarnybos. Viena vertus, ieškovas bylai aktualiu laikotarpiu neteko pajamų, gautų ėjus statutinio valstybės tarnautojo pareigas, kurios, kaip skundžiamu sprendimu nustatė pirmosios instancijos teismas, atleidimo iš tarnybos momentu siekė 2 300 Lt (išskaičiavus mokesčius), kita vertus, bylos duomenys (b. l. 10, 114, 118) patvirtina, kad, pirma, ieškovui Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu nuo 2013 m. kovo 6 d. buvo paskirta neterminuota kasmėnesinė 798,51 Lt valstybinė pareigūno pensija už tarnybą, antra, ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 7 d. sprendimu nuo 2013 m. birželio 12 d. iki gyvos galvos paskirta kasmėnesinė 1 196,30 Lt senatvės pensija, kas sudaro pagrindą sutikti su apeliante ir konstatuoti, jog ieškovo kasmėnesinės pajamos, susidedančios iš gaunamų valstybinės pareigūno ir senatvės pensijų, sudaro ne 1 800 Lt, kaip skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, o 1 994,81 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo atsikirtimas, jog jis faktiškai gauna 678,81 Lt, o ne 798,51 Lt valstybinę pareigūno pensiją už tarnybą, ką, pasak ieškovo, patvirtina jo į bylą pateiktas 2013 m. spalio 18 d. vietinio mokėjimo nurodymas (b. l. 115), yra nepagrįstas, nes asmens gaunama pensija, inter alia valstybinė pareigūno pensija, nėra mokesčių / įmokų, mokėtinų į valstybės ir kitus biudžetus, objektas, vadinasi, apeliantui faktiškai yra mokama tokia valstybinė pareigūno pensija, kokia jam buvo paskirta aukščiau įvardytu Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu. Bylos duomenimis (b. l. 120-123) nustatyta, jog ieškovui, kaip ūkininkui, yra teikiama parama, pasireiškianti atitinkamų išmokų mokėjimu, kita vertus, šios išmokos yra tikslinės, kitaip tariant, gali būti naudojamos tik konkrečių tikslų, nesusijusių su asmeninių buitinių poreikių tenkinimu, įgyvendinimui, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai apeliantės pozicijai, nėra pagrindo įvardytas išmokas priskirti prie ieškovo pajamų, kuriomis jis gali disponuoti tenkindamas asmeninius buitinius poreikius.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovo turtinė padėtis bylai aktualiu laikotarpiu pakito tiek, jog ieškovo pajamos sumažėjo nuo 2 300 Lt iki 1 994,81 Lt, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą sutikti su apeliante ir konstatuoti, jog, priešingai negu skundžiamu sprendimu pripažino pirmosios instancijos teismas, ieškovo turtinė padėtis bylai aktualiu laikotarpiu nepakito tiek, kiek reikalauja materialusis įstatymas, tai yra nepablogėjo iš esmės.
Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, ieškovo sveikatos būklė buvo priežastis, lėmusi ieškovo atleidimą iš tarnybos, kita vertus, ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jo sveikatos sutrikimai, lėmę atleidimą iš tarnybos, atsirado 2010 metų spalio – lapkričio mėnesiais, o sveikatos būklė pablogėjo 2012 metais (b. l. 142), tai yra iki bylai aktualaus laikotarpio pradžios momento, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą sutikti su apeliante ir pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo sveikatos būklė bylai aktualiu laikotarpiu pakito, tai yra pablogėjo, iš esmės.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo turtinė padėtis ir sveikatos būklė bylai aktualiu laikotarpiu nepakito, tai yra nepablogėjo, iš esmės.
Dėl apeliantės turtinės padėties ir sveikatos būklės pokyčių
Bylos duomenų (b. l. 12, 30-31, 57-58) analizė sudaro pagrindą teigti, jog bylai aktualiu laikotarpiu nepakito apeliantės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto sudėtis. Bylos duomenimis (b. l. 28, 53-54) nustatyta, jog apeliantei, kuri, kaip ir ieškovas, yra sulaukusi pensinio amžiaus, nuo 2012 m. liepos 5 d. yra mokama kasmėnesinė senatvės pensija, pinigine išraiška sudaranti 650,20 Lt, o, ką 2012 m. birželio 20 d. sprendimu nustatė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (b. l. 43) (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas), laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d., tai yra iki bylai aktualaus laikotarpio pradžios momento, buvo mokama kasmėnesinė socialinė pašalpa, pinigine išraiška sudaranti 315 Lt. Viena vertus, apeliantės pajamos (be ieškovo apeliantei mokėtino išlaikymo) bylai aktualiu laikotarpiu padidėjo nuo 315 Lt iki 650,20 Lt, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis pajamų pokytis Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalies prasme nėra esminis ir per se nesudarantis pagrindo teigti, jog apeliantės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu pagerėjo iš esmės.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, a priori būtų pagrindas teigti, jog apeliantės turtinė padėtis bylai aktualiu laikotarpiu nepakito, tai yra nepagerėjo, tiek, kiek reikalauja materialusis įstatymas (Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalis), kita vertus, bylos duomenys (b. l. 29, 106, 110) patvirtina, jog apeliantė 2013 m. kovo 7 d., tai yra bylai aktualiu laikotarpiu, pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgijo nuosavybėn transporto priemonę – automobilį BMW 320, pagamintą 2008 metais, kurią sutarties šalys įkainojo 21 900 Lt. Pažymėtina, jog, pirma, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris nėra nuginčytas, antra, apeliantė, ką patvirtina bylos medžiagos analizė, nepateikė įrodymų, paneigiančių aplinkybę, kurią, be kitų įrodymų, patvirtina prima facie įrodymas – Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas (Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis), jog ji yra aukščiau įvardytos transporto priemonės savininkė, kas sudaro pagrindą teigti, jog nėra paneigti transporto priemonės perdavimo apeliantės nuosavybėn ir transporto priemonės valdymo nuosavybės teise faktai, ir pripažinti, jog apeliantės argumentas, kad transporto priemonė faktiškai priklauso bylos šalių vaikui, yra nepagrįstas. Bylai ir, kaip bus toliau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, kartu bylos teisingam išsprendimui, yra reikšmingas vertingos transporto priemonės (bylos duomenys (b. l. 100) patvirtina, jog vidutinė aukščiau įvardytos transporto priemonės kaina (2013 metų balandžio mėnesio duomenimis) – 53 140 Lt (įskaičiavus pridėtinės vertės mokestį)) įgijimo nuosavybėn faktas ir atitinkamai nėra reikšmingi transporto priemonės įgijimo tikslai ir aplinkybės bei turimos nuosavybės teisės įgyvendinimo aspektai, kas sudaro pagrindą teigti, jog apeliantės argumentai, kad, pirma, ji nėra įgijusi teisės vairuoti transporto priemones, antra, bylos šalių vaikas faktiškai naudojasi transporto priemone, trečia, transporto priemonė yra registruota apeliantės vardu dėl pigesnės draudimo apsaugos, neturi teisinės reikšmės analizuojamai bylai ir šios bylos teisingam išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau įvardytos transporto priemonės įgijimo nuosavybėn faktas sudaro pagrindą konstatuoti, jog bylai aktualiu laikotarpiu įvyko apeliantės turtinės padėtis pokytis, kuris Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 11 dalies prasme kvalifikuotinas esminiu.
Sprendžiant, bylai aktualiu laikotarpiu įvyko esminis apeliantės sveikatos būklės pokytis ar ne, būtina akcentuoti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priėmęs aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytą sprendimą, įvertino tą faktinę aplinkybę, jog apeliantė, kitaip nei teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka ir inter alia apeliantei iš ieškovo priteistas išlaikymas, priėmimo momentu, nebėra neįgali. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos duomenų, inter alia apeliantės medicininių dokumentų išrašų (b. l. 45-47, 50-52), analize, priešingai negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, jog apeliantės sveikatos būklė bylai aktualiu laikotarpiu pasikeitė (pagerėjo) iš esmės.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog įvyko esminiai ieškovo turtinės padėties ir šalių sveikatos būklių pasikeitimai, kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog ad hoc iš esmės pasikeitė, tai yra pagerėjo, apeliantės turtinė padėtis, dėl to reikšmingai pasikeitė šalių turtinės padėties santykis, kas per se sudaro pagrindą nutraukti išlaikymo apeliantei mokėjimą. Tokiomis aplinkybėmis išlaikymo mokėjimo nutraukimas daug mažiau neigiamai paveiks apeliantės padėtį, negu išlaikymo mokėjimo tęsimas neigiamai veiktų ieškovo padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu apeliantės gaunamų pajamų ir nuosavybės teise valdomo turto analize, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė, racionaliai naudodama gaunamas pajamas ir nuosavybės teise valdomą turtą, gali pati, be ieškovo mokėtino išlaikymo, užsitikrinti minimaliųjų ir kartų būtinųjų asmeninių poreikių patenkinimą.
Esant aukščiau išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, paskirstymo ir atlyginimo
Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, ji neįgijo, o ieškovas įgijo, procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Apelianto pateikti duomenys (b. l. 168-169) byloja, jog jis šios bylos apeliaciniame procese patyrė 600 Lt išlaidas už advokato padėjėjo pagalbą, pasireiškusią atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Apeliantei pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, ieškovui iš apeliantės priteistinas 600 Lt įvardytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti Z. L. iš B. A. L. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.