- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-11
- Bylos Nr.
- 1A-83-316/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00367-12
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- Š. Ž.
- Civilinis ieškovas
- A. V.
- Nukentėjusysis
- A. V.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkas Boleslovas Kalainis,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių rajono apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. apeliacinius skundus dėl 2015-11-20 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo nuspręsta Š. Ž. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal LR BK 183 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. Ž. buvo kaltinamas jam patikėto turto pasisavinimu pagal LR BK 183 str. 1 d. ir svetimo turto sugadinimu pagal LR BK 187 str. 1 d. Būtent tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. vasario mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, būdamas A. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasisavino jam gyvenamųjų patalpų nuomos pagrindu patikėtą svetimą A. V. priklausantį turtą: šaldytuvą „Snaigė“, 289,62 eurų (1000 litų) vertės, mikrobangų krosnelę „Samsung“, 70,96 eurų (245 litų) vertės, kavos virdulį, 40,55 eurų (140 litų) vertės, elektrinę šašlykinę, 34,75 eurų (120 litų) vertės, du sieninius laikrodžius, 28,96 eurų (100 litų) vertės, radijo imtuvą, 11,58 eurų (40 litų) vertės, 5 vnt. paveiksliukų, 23,17 eurų (80 litų) vertės, sidabrinių stalo įrankių rinkinį, 72,41 eurų (250 litų) vertės, 4 puodų rinkinį, 69,51 eurų (240 litų) vertės, bulvių tarkavimo mašiną, 57,92 eurų (200 litų) vertės, 30 vnt. lėkščių ir stalo įrankių rinkinį (šaukštai, šakutės, peiliai ir arbatiniai šaukšteliai), 86,89 eurų (300 litų) vertės, dviejų naujų keptuvių „Tefal“ rinkinį, 57,92 eurų (200 litų) vertės, du termosus (3 l ir 2,5 l talpos), 34,75 eurų (120 litų) vertės, 2 vnt. dieninių užuolaidų, 46,34 eurų (160 litų) vertės, 2 vnt. naktinių užuolaidų, 28,96 eurų (100 litų) vertės, dieninių ir naktinių užuolaidų komplektą, 28,96 eurų (100 litų) vertės, patalynę (4 vnt. antklodės užvalkalų, 5 vnt. paklodžių, 7 vnt. pagalvės užvalkalų), 81,09 eurų (280 litų) vertės, natūralios odos paltą, 191,15 eurų (660 litų) vertės, chalatą, 18,83 eurų (65 litų) vertės, lovatiesės ir dekoratyvinių pagalvių komplektą, 39,97 eurų (138 litų) vertės, antklodės, pagalvės su užvalkalu ir paklodės komplektą, 34,75 eurų (120 litų) vertės, 6 vnt. krištolinių taurių komplektą, kavos puodelių su lėkštutėmis komplektą, 10 vnt. stiklinių lėkščių ir 10 vnt. skirtingo dizaino stiklinių, bendros 86,89 eurų (300 litų) vertės, 5 vnt. nuotraukų albumų, 34,75 eurų (120 litų) vertės, skalbinių dėžę, 23,17 eurų (80 litų) vertės, kilimą, 69,51 eurų (240 litų) vertės, 2 pagalves, 17,38 eurų (60 litų) vertės, viso pasisavinto turto vertė – 1580,75 eurų (5458 litų). Taip pat tuo pačiu laikotarpiu ir būdamas toje pačioje vietoje sugadino svetimą A. V. priklausantį turtą: skalbimo mašiną „Ardo“, 202,73 eurų (700 litų) vertės, sulčiaspaudę, 52,13 eurų (180 litų) vertės, virtuvės kampą, 40,55 eurų (140 Lt) vertės, dvi antklodes, 69,51 eurų (240 litų) vertės, 2 pagalves, 17,38 eurų (60 litų) vertės, lovą „Zunda“, 376,51 eurų (1300 litų) vertės, kiliminę dangą, 57,92 eurų (200 litų) vertės, kilimą, 86,89 eurų (300 litų) vertės, karnizą, 7,24 eurų (25 litų) vertės, tapetus, 8,69 eurų (30 litų) vertės, TV kabelius, 28,96 eurų (100 litų) vertės, svetainės minkštąją dalį, 376,51 eurų (1300 litų) vertės, sofą-lovą, 101,37 eurų (350 litų) vertės, šarvuotas duris (seifo tipo), 376,51 eurų (1300 litų) vertės, viso sugadinto turto vertė – 1802,88 eurų (6225 litų). Tokiais tyčiniais veiksmais, pasisavindamas ir sugadindamas svetimą turtą, iš viso padarė nukentėjusiajai A. V. bendrą 3383,63 eurų (11683 litų) turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2015-11-20 išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo Š. Ž. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 183 str. 1 d. ir 187 st. 1 d., panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: Š. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 183 str. 1 d., ir paskirti 80 MGL dydžio baudą; Š. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 187 str. 1 d., ir paskirti 70 MGL dydžio baudą; vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti 80 MGL dydžio baudą; vadovaujantis LR BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaityti suėmimo laiką nuo 2014-12-22 iki 2015-01-19; A. V. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti (sprendžiant dėl konkrečios priteistinos sumos vertinant padarytą neturtinę žalą, atsižvelgti į tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose susiformavusią teismų praktiką); Š. Ž. atžvilgiu išduoto Europos arešto orderio vykdymo išlaidas (išlaidų suma - 38,93 €) pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš Š. Ž. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai.
Prokuroro apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė iš esmės dviem pagrindinėmis išvadomis: 1) kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai iš esmės sutampa, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, juos iš dalies patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo; 2) nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi, taip pat nukentėjusiosios parodymai nėra patikimi ir teismas priimdamas nuosprendį jais vadovautis negali.
Prokuroro nuomone, pirmoji teismo padaryta išvada neatitinka bylos aplinkybių, yra nepagrįsta ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl tokia išvada negalėjo būtų grindžiamas išteisinamasis nuosprendis. Š. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, yra ne tik kad nenuoseklūs, bet ir iš esmės prieštaringi vertinant teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui itin reikšmingą aplinkybę - A. V. ir Š. Ž. žodinį susitarimą dėl A. V. buto nuomos sąlygų. Apeliantas pabrėžia, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje šios itin reikšmingos aplinkybės (įtariamojo ir kaltinamojo Š. Ž. bei liudytojos V. Ž. duotų parodymų nuolatinę kaitą bei prieštaringumą lyginant šių dviejų proceso dalyvių parodymus visose baudžiamojo proceso stadijose) visiškai nevertino ir neanalizavo kitų byloje esančių duomenų kontekste.
Prokuroras skunde pabrėžia, kad antroji teismo išvada dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo ir nepatikimumo taip pat negali būti laikoma pagrįsta bei sąlygojančia išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde kritiškai vertinamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų, susijusių su tam tikrais nukentėjusiosios daiktais (mediniu virtuvės kampu, kilimais ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kokie daiktai buvo nukentėjusiosios bute ir kokia jų būklė buvo prieš įsikeliant į jį išteisintajam su šeima, nes tai vienareikšmiškai paneigta nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, jog bute be Š. Ž. gyveno kiti asmenys (kaltinamojo sutuoktinė, dvi paauglės), kurie galėjo pasisavinti ar sugadinti daiktus. Prokuroro nuomone, svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu. Taigi, Š. Ž., nesiimdamas reikiamų priemonių jam perduotam turtui apsaugoti, yra kaltas dėl neveikimu atsiradusios žalos.
Prokuroro nuomone, nagrinėjamu atveju, buvo peržengtos civilinių santykių ribos, nes iš kaltininko pusės buvo apsunkintas atsiradusios žalos atlyginimas, Š. Ž. sąmoningai nuslėpė savo asmens duomenis, mokesčius mokėjo ne savo, o nukentėjusiosios vardu, staiga išsikraustė iš buto, neįspėdamas savininkės, raktus paliko pašaliniam asmeniui, nesistengė susisiekti su nukentėjusiąja bei negrįžo į Lietuvą, kuomet sužinojo, kad yra ieškomas.
Įvertinus visus baudžiamojoje byloje esančius surinktus duomenis, prokuroras daro išvadą, kad nukentėjusioji A. V. be kriminalinės justicijos institucijų įsikišimo neturėjo jokių realių galimybių atstatyti pažeistas savo teises vien tik civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis, taigi teismas nepagrįstai nustatė, jog A. V. ir S. Ž. santykiai neperžengė civilinių teisinių santykių ribų.
Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V. su priimtu nuosprendžiu nesutinka ir prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015-11-20 nuosprendį, priimti kaltinamojo Š. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, o pareikštą civilinį ieškinį patenkinti.
Jos nuomone, nuosprendis priimtas, neteisingai ir šališkai vertinant bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus. Nukentėjusiosios nuomone, priimant teismo nuosprendį, nesilaikyta LR BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo reikalavimų, vertinant ne įrodymų visetą, o pavienius bylos įrodymus ir būtent tuos, kurie kaltinamąjį teisina, o įrodymai, kaltinantys kaltinamąjį, netirti ir nevertinti.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir neatkreipė dėmesio į tokius faktus, kaip būtent: kaltinamojo S. Ž. išsikėlimas iš jai priklausančio buto, prieš tai nepranešant buto savininkės patikėtinei B. M., kuri buvo perdavusi jam buto raktus įsikraustant į butą, ir kuri būtų apžiūrėjusi buto bei jame esančių daiktų būklę, prieš nuomininkams išsikeliant iš jo. Buto raktą nuomininkas tiesiog paliko pas kaimynę E. K. ir išvyko, užuot pakvietęs kaimynus jo apžiūrėti. Trys liudytojai - E. K., B. M. ir V. K. patvirtino, kad tą patį vakarą, kai išsikėlė A. V. nuomininkai, įėjus į A. V. butą, pamatė kraupų vaizdą: baldai sulaužyti, daiktai sugadinti, butas nuniokotas, priterštas, spintos tuščios, kiliminė danga ištepta, sugadinta. Be to, apie susidariusią situaciją informavus buto savininkę, ji grįžo į Lietuvą ir tą patį vakarą kreipėsi į policijos pareigūnus dėl turto sugadinimo bei pasisavinimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nuniokotas butas buvo užfiksuotas ir pareigūnų darytose fotonuotraukose. Tą pačią dieną policijos pareigūnų buvo apklausta ir pati nukentėjusioji A. V., kuri vėliau pareiškė civilinį ieškinį ir buvo pripažinta civiline ieškove.
Ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos atstovė pateikė rašytinius įrodymus dėl patirtos žalos, nukentėjusiosios bute gyvenant nuomininkui S. Ž. ir jo šeimos nariams. Tai sudarė ir neapmokėtos sąskaitos už šildymą, elektros energiją, vandenį, naujų durų pirkimas ir montavimas. Nukentėjusioji išsamiai buvo išvardinusi ir paaiškinusi situaciją, kiek ir kokių jai priklausančių daiktų nuomininkų buvo pasisavinta arba sugadinta. Manytina, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nuomojamame bute buvo daug daiktų, iš kurių kai kurie smulkūs, dėl ko nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V., visiškai to nenorėdama, galėjo suklysti vardindama šiuos daiktus ar jų kainas. Be to, jau vien tokios aplinkybės, kaip Š. Ž. nenoras bendradarbiauti su teisėsaugos organais, žinant, kad jis yra ieškomas policijos pareigūnų ir žinant, dėl kokių priežasčių ieškomas, net nebandė paskambinti A. V., nors turėjo jos telefono numerį, netgi ir žinojo jos gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad byloje nesą objektyvių duomenų, kokie daiktai buvo nukentėjusiosios bute ir kokia jų būklė buvo prieš įsikeliant į jį kaltinamajam su šeima. Šias teismo išvadas paneigia liudytojų B. M., A. K., A. J. parodymai.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės nuomone, kritiškai turėtų būti vertinta ir teismo proceso metu paskirta pakartotinė vietos apžiūra. Pirmiausia, nusikalstama veika buvo padaryta 2011 m. lapkričio mėn. - 2012 m. vasario mėn., o apžiūra paskirta praėjus daugiau negu trejiems metams nuo įvykio. Manytina, kad tokia vietos apžiūra negali būti vertinama kaip atitinkamas įrodymas, nes daiktai, kuriuos dar buvo galima sutaisyti, taip ir buvo padaryta, o buto sienos, grindys, apdaila, pakeista ir suremontuota pagal poreikį. Nukentėjusiajai nebuvo uždrausta per minėtą laikotarpį tvarkyti jai priklausantį turtą ir jį remontuoti. Antra, teismas paskyrė pakartotinę vietos apžiūrą, kuri atlikta nukentėjusiosios bute, nei pačiai savininkei, nei jos atstovui nedalyvaujant, nes apie tai nebuvo informuota ir pranešta. Įvertinant tai, manytina, kad nuosprendis priimtas, vienašališkai ir neobjektyviai vertinant įrodymus.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-132-788/2015, kuriose konstatuota, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą ir pan.). Nagrinėjamu atveju, kaltininko veiksmai, siekiant apsunkinti nukentėjusiajai jos teisių gynimą buvo akivaizdūs: ji neturėjo jokių duomenų apie buto nuomininką (visiškai atsitiktinai, išsikėlus kaltinamajam, buvo rasti jo dokumentai) ir tokiu būdu būtų dar labiau apsunkinta nusikalstamą veiką padariusio asmens paieška; net ir žinodamas, kad yra paieškomas ir paieška yra susijusi su problemomis, atsiradusiomis dėl nuomoto buto, kaltinamasis nesiėmė jokių veiksmų, kad išspręsti situaciją paprastesnių būdu, prieš tai susisiekiant su buto savininke. Be to, ir pats teismas nuosprendyje galiausiai pažymėjo, kad galimai nuomininkai turto netausojo, dėl neatsargumo ar nerūpestingumo sugadino nuomotojai priklausantį turtą labiau negu natūralus nusidėvėjimas, netinkamai jį laikydami ar eksploatuodami, galimai per klaidą dėl neatsargumo išsikeldami išsivežė nuomotojai priklausančių daiktų, dėl ko savininkė galėjo patirti nuostolių ir nepatogumų.
Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintojo Š. Ž. gynėjas adv. A. Karpinskas prašo prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės skundus atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.
Prokuroras prašo skundus patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. apeliacinius skundus, daro išvadą, kad Š. Ž. išteisintas pagal LR BK 183 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. pagrįstai, konstatavus, kad nepadarytos veikos, turinčios minėtų nusikaltimų požymių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Š. Ž. buvo kaltinamas dviejų nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymu: svetimo nukentėjusiajai A. V. priklausančio jam nuomos sutarties pagrindu patikėto turto pasisavinimu (LR BK 183 str. 1 d.) ir svetimo nukentėjusiajai A. V. priklausančio turto tyčiniu sugadinimu (LR BK 187 str. 1 d.)
Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui, subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia.
Turto sugadinimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviai: svetimo turto sunaikinimu arba sužalojamu, dėl ko turtas tampa nebetinkamas naudoti pagal paskirtį, subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Praktikoje šios nusikalstamos veikos požymiai pasireiškia akivaizdžiu daiktų sugadinimu, padarant poveikį veiksmais, akivaizdžiai neatitinkančiais tikslinės daikto paskirties.
Kolegijos nuomone, šioje byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad Š. Ž. pasisavino kaltinime nurodytus nukentėjusiajai priklausančius daiktus.
Kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl Š. Ž. bei liudytojos V. Ž. parodymų, susijusių su jų bendravimu su nukentėjusiąja laiko ir turinio, prieštaringumo. Tai, kad Š. Ž. parodymuose yra tam tikri prieštaravimai dėl jo bendravimo su nukentėjusiąja telefonu dėl buto nuomos aplinkybių ir kt. neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės dėl daiktų pasisavinimo ar sugadinimo, nes šie prieštaravimai niekaip nesusiję nei su neva dingusių daiktų identifikavimu, nei su sugadintų daiktų būkle, o tik patvirtina faktą apie tai, kad tarp minėtų asmenų buvo susiklostę civiliniai santykiai dėl buto nuomos. Šio fakto neneigė ir pats išteisintasis.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kokie daiktai buvo nukentėjusiosios bute ir kokia jų būklė buvo prieš įsikeliant į jį Š. Ž. su šeima. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas su butas su jame buvusiais daiktais buvo išnuomotas, nesudarant jokio perduodamo turto aprašo, nefiksuojant perduodamo turto būklės, o iš kitų byloje surinktų duomenų (nukentėjusiosios, išteisintojo, liudytojų parodymų) nėra galimybės neginčijamai nustatyti nei Š. Ž. ir jo šeimai perduoto turto turinio, nei jo būklės. Todėl atmetamas prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentas, jog iš liudytojų I. D., B. M. bei E. K. parodymų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog visi kaltinime nurodyti daiktai buvo perduoti Š. Ž. ar jo šeimos nariams. Nei vienas paminėtų liudytojų nepateikė išsamių duomenų apie daiktus, o tik abstrakčiai paaiškino, kad butas buvo tvarkingas, pilnai tinkamas gyventi, su visa buitine technika ir pan.
Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji nuo 2003 metų gyvena užsienyje, o butas buvo nuomojamas kitiems asmenims, detaliai netikrinant nei jiems perduoto turto turinio, nei jo būklės. Nukentėjusiosios A. V. butą prižiūrinčios kaimynės liudytojos E. K. ir B. M., taip pat buvusi nuomininkė I. D. parodė, kad netikrino spintų ir spintelių, nežino, kokie daiktai buvo nukentėjusiosios namuose.
Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra išsamių duomenų apie tai, kokie daiktai buvo nukentėjusiosios bute, išsikėlus Š. Ž. šeimai ir kokios jie buvo būklės. Iš bylos medžiagos matyti, kad butas buvo apžiūrėtas keletą kartų (2012-04-24 ir 2015-08-19), o pakartotinės apžiūros metu buvo rasta dalis kaltinime nurodytų daiktų, kurių nukentėjusioji teigė pasigedusi ir kuriuos teigė išmetusi kaip nebetinkamus naudoti. Be to, pažymėtina, kad pirminės įvykio vietos apžiūros metu 2012-04-24, kuri atlikta iš karto sugrįžus nukentėjusiajai, užfiksuotas virtuvėje esantis virdulys, indaujoje esančios taurės ir stiklinės, miegamajame pakabintas chalatas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokių įrodymų, kad tai ne tie patys daiktai, kurių pasisavinimas inkriminuojamas, nėra. Be to, pakartotinės įvykio vietos apžiūros metu 2015-08-19 nukentėjusiosios bute rasti trys kilimai, liudytojos B. M. parodymais, tai yra tie patys kilimai kurie buvo įsikeliant nuomininkas ir nukentėjusiosios bute daugiau kilimų nebuvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja B. M. parodė, jog po nuomininkų išsikėlimo ji išmetė daug daiktų – popierių, skudurų, pagalvių, antklodžių. Taigi, nėra pagrindo neginčijamai tvirtinti, kad įvairius smulkius buitinius daiktus, nurodytus kaltinime, pasisavino būtent Š. Ž.. Š. Ž. teigimu, šaldytuvas „Snaigė“ buvo išvežtas utilizuoti su nukentėjusiosios žinia. Tai patvirtino iš dalies ir pati nukentėjusioji bei liudytoja B. M..
Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Š. Ž. veiksmuose nebuvo ir nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str. 1 d., požymių.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirminės įvykio vietos apžiūros 2012-04-24 metu protokole užfiksuotas butas atrodo iš esmės tvarkingai. Ankstesnė nuomininkė liudytoja I. D., pateikus jai įvykio vietos apžiūros metu darytas nuotraukas, esminių pokyčių, išskyrus tai, kad daiktai yra kitose vietose, nepastebėjo. Apžiūros metu užfiksuoti tam tikrų baldų sugadinimai (fotelio sėdimosios dalies, vienos minkšto kampo dalies), kolegijos nuomone, nėra tyčinių gadinimo veiksmų pasekmė, o, atsižvelgiant į tai, kad visi jie buvo įsigyti iki 2003 metų, galėjo atsirasti dėl natūralaus susidėvėjimo.
Kaltinime nurodyti kitų daiktų sugadinimai neužfiksuoti. Pakartotinės įvykio vietos apžiūros metu 2015-08-19 nustatytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia, kad buvo sugadinti kaltinime nurodyti virtuvės kampas, kilimas, kiliminė danga. Nėra neginčijamų duomenų ir dėl skalbimo mašinos sugadinimo. Iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad skalbimo mašina buvo tyčia sugadinta, ji galėjo būti sugedusi iki išnešant ją į balkoną, kaip nurodė išteisintasis ir jo sutuoktinė. Tai, kad ji, anot nukentėjusiosios, veikė 2011 metų vasarą, nepaneigia Š. Ž. nurodytos aplinkybės, jog šis prietaisas sugedo 2011 m. spalio ar lapkričio mėnesį dėl natūralaus naudojimo ir nusidėvėjimo. Nukentėjusiosios nurodytos skalbimo mašinos gedimo (peršalimo) priežasties patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Taip pat nėra įrodymų, kad mašina buvo sugedusi nepataisomai ir būtų reikėję ją dėl to išmesti. Be to skalbimo mašina išnešta į balkoną prieš tai jį apdengus tvirta plėvele, o tai rodo, kad nebuvo tiesioginės tyčios sugadinti svetimą daiktą (jei jis iki tol nebuvo sugedęs). Kolegija atmeta prokuroro argumentą dėl neva melagingos Š. Ž. nurodytos aplinkybės dėl naujos skalbimo mašinos įsigijimo. Nors V. Ž. nurodytas laikas nesutampa su minėto prietaiso įsigijimo laiku, tačiau šis prieštaravimas nėra esminis ir tik patvirtina Š. Ž. nurodytą aplinkybę, kad skalbimo mašiną teko pakeisti nauja, nes nukentėjusiosios bute buvusi skalbimo mašina buvo nesaugi.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji iš pradžių parodė, kad sulčiaspaudė dingo, vėliau, kad buvo sugadinta, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs ir patikimi įrodymai. Nukentėjusiosios parodymais, jai nuplėšiant Š. Ž. užklijuotus tapetus, buvo pažeisti lubų tapetai, dėl ko juos teko pakeisti ir patirti 8,69 Eur (30 Lt) žalos. Kolegijos nuomone, ši situacija patvirtina išvadą, kad Š. Ž. veiksmuose nebuvo tyčios sugadinti nukentėjusiosios turtą, o jis juo naudojosi pagal savo supratimą ir socialinius įgūdžius.
Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl neįrodyto šarvuotų durų sugadinimo fakto. Remiantis nukentėjusiosios parodymais, jai neatgavus visų nuomininkams perduotų raktų ir buvus sugadintai vienai spynai, atsirado būtinybė pakeisti duris. Jokių objektyvių duomenų, kad dėl nurodytų priežasčių buvo būtina keisti visas duris, byloje nėra. Visų teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymai apie buto raktų komplektų skaičių ir jų perdavimą nuomininkams skiriasi, o vienareikšmiškai nėra aišku, kiek buto raktų komplektų buvo perduota nuomininkams. Be to raktų (jei jie ir buvo duoti) negrąžinimas neatitinka turto sunaikinimo ar sužalojimo sampratos ir turinio. Liudytojų B. M., E. K. ir I. D. parodymais, dar iki įsikeliant kaltinamajam su šeima, buvo naudojama tik viena spyna, kita buto durų spyna buvo sugedus, taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad šarvuotos durys buvo sugadintos tyčiniais Š. Ž. veiksmais.
Iš byloje surinktos įrodymų visumos matyti, kad bute Š. Ž. šeima gyveno pagal savo finansines galimybes, fizinius ir socialinius įgūdžius, įsigijo savo poreikiams patenkinti reikiamą buitinę techniką, perstatė bute buvusius baldus, atliko dalies buto patalpų einamąjį remontą. Visa tai rodo, kad buvo iš tiesų susiklostę nuomos civiliniai santykiai ir nėra jokio pagrindo teigti, kad nuomos sutartis su nukentėjusiąją buvo sudaryta turint tyčią pasisavinti ar gadinti svetimą turtą. Be to, pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog bute be V. Ž. gyveno ir kiti asmenys - jo sutuoktinė, dvi paauglės. Visi šie asmenys turėjo galimybę ir teisėtą pagrindą naudotis bute buvusiais nukentėjusiajai priklausančiais daiktais, todėl dalis kaltinime nurodytų daiktų galėjo būti jų sugadinti ar pasisavinti, nesant V. Ž. kaltės. Kolegija atmeta prokuroro skundo argumentą, kad šiuo aspektu Š. Ž. kyla atsakomybė už jo neveikimą, nesiimant būtinų priemonių nukentėjusiosios turtui apsaugoti, nes, kaip minėta, byloje nėra jokių neginčijamų duomenų nei kokie daiktai buvo perduoti išteisintajam, nei kokia tų daiktų būklė.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios yra iškilęs išimtinai civilinio pobūdžio teisinis ginčas, susijęs su sudarytos buto nuomos sutarties vykdymu ir atsakomybe už šios sutarties galimą pažeidimą, kuris baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Kolegijos nuomone, ši išvada pilnai atitinka ir teisingumo principus bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Byloje nėra įrodymų ir duomenų leidžiančių konstatuoti civilinių teisinių santykių ribų peržengimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, Nr. 2K-378/2014 ir kt.). Vien tai, kad Š. Ž., sužinojęs, kad dėl nukentėjusiosios skundo jo ieško policija, nematė būtinybės susisiekti su ja ar grįžti į Lietuvą, nepakeičia minėtų susiklosčiusių santykių turinio, nes tokiu būdu gali būti vengiama ir civilinės atsakomybės. Pažymėtina, kad, priešingai nei argumentuoja prokuroras, Š. Ž. sąmoningai neslėpė savo tapatybės, nuomos laikotarpiu bendravo su buto savininke įvairiais klausimais. Tai, kad buto mokesčiai buvo mokami ne jo, o A. V. vardu taip pat neįrodo Š. Ž. nusikalstamų ketinimų, nes tarp jų nebuvo sudarytos rašytinės buto nuomos sutarties, taigi, nebuvo formalaus teisinio pagrindo mokesčius mokėti kito asmens, o ne tikrojo buto savininko vardu. Atmetamas ir nukentėjusiosios skundo argumentas apie tai, kad Š. Ž. kaltę dėl turto sugadinimo ir pasisavinimo įrodo vien jo išsikraustymo aplinkybės, t. y. faktas, kad buto raktą paliko kaimynei E. K., o ne nukentėjusios patikėtinei B. M., be to, nepakvietė kaimynų apžiūrėti paliekamo buto. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės nėra esminės.
Konstatavus pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio.
Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Š. Ž. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta, naikinti skundžiamą nuosprendį juose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. apeliacinį skundą atmesti.