Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-12 · Byla Nr. Iv-309-815/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-12
Bylos Nr.
Iv-309-815/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01532-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
V. M., P. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-309-815/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01532-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjams – V. M. ir P. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų – V. M. ir P. S. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjai – V. M. ir P. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydami:

1.1. iš atsakovių – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės (toliau – ir atsakovė, ir VSAT Aviacijos rinktinė) bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką:

1.1.1. V. M. – 11 101,62 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., t. y.: už 2007 balandžio mėn. – 97,70 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. – 146,15 Lt, už 2007 m. birželio mėn. – 370,30 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 555,03 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. – 445,28 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. – 356,27 Lt, už 2007 m. spalio mėn. – 380,00 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. – 407,96 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 247,40 Lt, už 2008 m. sausio mėn. – 29,48 Lt, už 2008 m. vasario mėn. – 165,97 Lt, už 2008 m. balandžio mėn. – 155,31 Lt, už 2008 m. gegužės mėn. – 293,65 Lt, už 2008 m. liepos mėn. – 1 232,97 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 2 941,29 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 1 075,14 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 2 201,72 Lt;

1.1.2. P. S. – 884,70 Lt, t. y.: už 2007 m. rugsėjo mėn. – 20,92 Lt ir 2008 m. lapkričio mėn. – 863,78 Lt.

1.2. iš atsakovių – VSAT Aviacijos rinktinės bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas – po 100,00 Lt už skundo teismui parengimą.

2. Pareiškėjų skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) VI skyriaus ir 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjams už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. išmokėta tik priedų ir priemokų suma, neviršijusi 70 proc. pareiginės algos. Pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) 23 straipsnį viena iš valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, negalėjo viršyti 70 proc. pareiginės algos; nuo 2007 m. spalio 1 d. (iki 2009 m. sausio 1 d.) minėtas ribojimas netaikytas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 7 dalį priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negalėjo viršyti 55 proc. pareiginės algos; pagal Įstatymo 26 straipsnio 3 dalį valstybės tarnautojams mokamos priemokos (už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą) negalėjo viršyti 60 proc. pareiginės algos.

2.2. Pagal Vidaus tarnybos statuto (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) (toliau – ir Statutas) 38 straipsnio 1 dalį pareigūnams mokėtos šios priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; pagal Statuto 38 straipsnio 5 dalį pareigūnams mokamų priemokų suma negalėjo viršyti 60 proc. pareiginės algos. Statuto 36 straipsnyje buvo numatyta, jog pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį, priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negalėjo viršyti 55 proc. pareiginės algos.

2.2. Dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo, pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, pareiškėjams neišmokėtos uždirbtos priemokos: V. M. – 11 101,62 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., P. S. – 884,70 Lt už 2007 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. lapkričio mėn., tačiau pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.

2.3. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Motyvuojamoji dalis

2.4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįstai teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, be kita ko, konstatavo, kad: sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas; iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o tuo pačiu tas teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta; sprendimo įvykdymas (jeigu teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta; teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendime nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta; ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005).

2.5. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o remiantis 1.127 straipsnio 5 dalimi, jeigu pažeidimas tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį skolininko veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pakeitus Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies redakciją ir minėtą ribojimą panaikinus, darytina išvada, jog Lietuvos valstybė pripažino prievolę.

Pareiškėjai, atsakovėms nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, teisės aktuose nustatyta tvarka realizuodami teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipiasi į teismą, nepasibaigus trejų metų senaties terminui (pareiškėjai apie teisę į ieškinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo), taigi, yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises teismine tvarka. Sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 proc. pareiginės algos, išmokėjimo pareiškėjams yra laikytinas neįvykdytu ir pareiškėjų reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas.

2.6. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjai laikotarpiu, už kurį prašo priteisti negautą darbo užmokestį, atliko savo kaip statutinių valstybės tarnautojų pareigas, tačiau atsakovės nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso pareiškėjams priklausančio darbo užmokesčio, o tokia situacija negali būti pripažinta teisėta.

Be to, nagrinėjamame ginče galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A442-1505/2010), vienas iš griežtosios (objektyviosios) atsakomybės atvejų, kai civilinė atsakomybė atsiranda net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje; viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas taip pat įrodo, jog dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjų patirta žala – negautomis pajamomis. Taigi, yra visos būtinosios sąlygos, kurioms esant Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybės valdžios institucijos priimtu teisės aktu padarytą žalą.

Pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareiškėjai negavo viso priklausančio darbo užmokesčio, antikonstituciniu, atsakovių veiksmai laikytini neteisėtais ir joms atsirado pareiga išmokėti pareiškėjams negautą darbo užmokesčio dalį.

2.7. Šioje byloje atsakove patrauktina tiesiogiai pareiškėjams darbo užmokesčio neišmokėjusi VSAT Aviacijos rinktinė, tačiau valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Taigi, bendrąja prasme pareiškėjų (kaip ir visų valstybės tarnautojų) darbdavys yra Lietuvos valstybė, o VSAT Aviacijos rinktinė laikytina tik Lietuvos valstybės priimtų sprendimų vykdytoja. Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestis nėra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004, už darbą atlyginant iš valstybės biudžeto, jame turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios darbo užmokesčio poreikį; jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik institucijos atsakomybės, bet ir valstybės patraukimo atsakove administracinėje byloje klausimą.

Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu bei teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. Al43-63/2010, Nr. A756-59/2010), būtent Lietuvos valstybei, kaip pareiškėjų darbdaviui, pirmiausiai teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjų, kaip pareigūnų, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą; Lietuvos valstybė turėjo ir turi pareigą skirti iš biudžeto lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjų, kaip pareigūnų, atliktą darbą užtikrinimui. Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjams neteisėtai negautas pajamas; kadangi tai nepadaryta, Lietuvos valstybei tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o VSAT Aviacijos rinktinei – jas išmokėti. Kadangi abi atsakovės pareiškėjų atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl tiek Lietuvos valstybei, tiek VSAT Aviacijos rinktinei kyla solidarioji pareiga teisingai atlyginti pareiškėjams už atliktą darbą.

II

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 21–24) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Skunde pareiškėjai nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004, kurioje konstatuota, kad pareiškėjams už darbą atlyginant iš valstybės biudžeto, jame turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį; jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, kad teismas turėjo svarstyti ne tik įstaigos atsakomybės, bet ir valstybės patraukimo atsakove administracinėje byloje klausimą. Pažymėtina, jog minėtos bylos aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, kadangi administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 ginčas buvo kilęs ne dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo, o dėl atlyginimų valstybės tarnautojams indeksavimo.

Pareiškėjai, teigdami, jog darbdaviu laikytina valstybė, remiasi Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi.

2. Skunde pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir teigia, kad jie atliko savo kaip tarnautojų pareigas, tačiau atsakovės nurodytu laikotarpiu jiems nesumokėjo teisingo (priklausančio) darbo užmokesčio. Nurodyta byla nagrinėjant šį skundą netaikytina, kadangi tai nėra analogiška situacija su šia nagrinėjama byla, tačiau ji svarbi materialinių teisės normų taikymo prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, jog bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio, taikant antikonstitucinį įstatymą, yra būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos. Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjai gali reikalauti žalos (negautų pajamų) atlyginimo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatyme suteikta diskrecijos teise, 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi, Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalį valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai, žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

4. Civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu; jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pagal 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui, taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių VSAT pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams.

5. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį; Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi, darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams; vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997 m. liepos 2 d., Nr. 7).

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis; jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas – terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama, ar asmuo turi materialinę teisę. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalį ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 17 d., todėl, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. gegužės 17 d., t. y. jeigu teismas pripažintų, jog buvo pažeistos pareiškėjų teisės, priteistinos sumos pareiškėjui – V. M. turi būti mažinamos tokiais dydžiais: už 2007 m. balandžio mėnesį – 97,70 Lt, už gegužės mėn. – 86,36 Lt ([146,15 Lt / 22 darbo dienų] x 13 darbo dienų = 86,36 Lt), iš viso – 184,06 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismui nusprendus priimti pareiškėjams palankų sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams, kadangi visuotinai žinoma, jog Lietuvos valstybės turtinė padėtis yra sunki.

III

Atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinė atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 29–32) pateikia argumentus, analogiškus pateiktiesiems VSAT atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 21–24) (identiškus), ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat nurodo, jog, remiantis Darbo kodekso nuostatomis, pareiškėjų reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. gegužės 27 d., kadangi su skundu į teismą pareiškėjai kreipėsi 2010 m. gegužės 27 d.

IV

Teismo posėdyje pareiškėjai – V. M. ir P. S., remdamiesi skunde nurodytais argumentais, prašė skundą tenkinti ir priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio nepriemokas: V. M. – 11 101,62 Lt, P. S. – 884,70 Lt bei bylinėjimosi išlaidas – po 100,00 Lt už skundo teismui parengimą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai – V. M. ir P. S. ginčijamu laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinėje (b. l. 6–7, 8–9, 10–12, 34, 35–36, 37–38, 39, 40–41, 42–43, 44, 45, 46).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjams buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš byloje esančių Darbuotojo asmeninės uždarbio (sąskaitų) kortelės už 2007 m. (b. l. 6–7, 40–41) bei Darbuotojo asmeninės uždarbio (sąskaitų) kortelės už 2008 m. (b. l. 8–9, 42–43) matyti, kad 2007 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui – P. S. buvo neišmokėta 20,92 Lt (dvidešimt litų ir devyniasdešimt du centai), 2008 m. lapkričio mėn. – 863,78 Lt (aštuoni šimtai šešiasdešimt trys litai ir septyniasdešimt aštuoni centai) (iš viso – 884,70 Lt) priemokų ir priedų, kuriuos pareiškėjas – P. S. prašo jam priteisti solidariai iš atsakovių – Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės.

Iš byloje esančių Darbuotojo asmeninės sąskaitų kortelės už 2007 m. (b. l. 34) bei Darbuotojo asmeninės uždarbio (sąskaitų) kortelės už 2008 m. (b. l. 10–12, 35–36) matyti, kad pareiškėjui – V. M. buvo neišmokėta už 2007 balandžio mėn. – 97,70 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. – 146,15 Lt, už 2007 m. birželio mėn. – 370,30 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 555,03 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. – 445,28 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. – 356,27 Lt, už 2007 m. spalio mėn. – 380,00 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. – 407,96 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 247,40 Lt, o už 2008 m. sausio mėn. – 29,48 Lt, už 2008 m. vasario mėn. – 165,97 Lt, už 2008 m. balandžio mėn. – 155,31 Lt, už 2008 m. gegužės mėn. – 293,65 Lt, už 2008 m. liepos mėn. – 1 232,97 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 2 941,29 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 1 075,14 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 2 201,72 Lt priemokų ir priedų, kuriuos pareiškėjas – V. M. prašo jam priteisti solidariai iš atsakovių – Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsnyje pakeitė ir papildė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė – VSAT Aviacijos rinktinė už faktiškai pareiškėjų atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Ypač pabrėžtina, kad nors pareiškėjai savo skundą grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, nes, esą, jiems, neišmokėjus priemokų ir priedų, buvo padaryta žala bei ją prašo atlyginti solidariai iš atsakovų – VSAT Aviacijos rinktinės bei Lietuvos valstybės, tačiau tai nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkama atsakove laikytina VSAT Aviacijos rinktinė.

6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjai turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjų kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.

7. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės kai kurie sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju V. M. ir P. S. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 27 d. (žr. skundą (b. l. 1–5)).

7.1. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – P. S. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 m. rugsėjo mėn. – 20,92 Lt ir 2008 m. lapkričio mėn. – 863,78 Lt (iš viso – 884,70 Lt), todėl ieškinio senaties termino šis pareiškėjas visiškai nepraleido.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2007 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. lapkričio mėn.) (b. l. 6–7, 40–41, 8–9, 42–43), pareiškėjui – P. S. iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės priteistina 884,70 Lt (aštuonių šimtų aštuoniasdešimt keturių litų ir septyniasdešimties centų) suma, t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

7.2. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – V. M. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 balandžio mėn. – 97,70 Lt, už 2007 m. gegužės mėn. – 146,15 Lt, už 2007 m. birželio mėn. – 370,30 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 555,03 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. – 445,28 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. – 356,27 Lt, už 2007 m. spalio mėn. – 380,00 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. – 407,96 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 247,40 Lt, o už 2008 m. sausio mėn. – 29,48 Lt, už 2008 m. vasario mėn. – 165,97 Lt, už 2008 m. balandžio mėn. – 155,31 Lt, už 2008 m. gegužės mėn. – 293,65 Lt, už 2008 m. liepos mėn. – 1 232,97 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 2 941,29 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 1 075,14 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 2 201,72 Lt, todėl nepriemokos daliai už 2007 m. balandžio mėn., gegužės 1 d.–27 d. ieškininės senaties terminas buvo praleistas, o už 2007 m. gegužės 28 d.–31 d., birželio–gruodžio mėn. bei 2008 m. – nebuvo praleistas. Vadinasi, pareiškėjo – V. M. reikalavimai priteisti nepriemokas už 2007 m. balandžio mėn. (97,70 Lt), gegužės 1 d.–27 d. (118,00 Lt (b. l. 46)), t. y. 215,70 Lt, negali būti tenkinami, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2007 m. gegužės 28 d.–31 d., birželio mėn.–gruodžio mėn. bei 2008 m.) (b. l. 34, 10–12, 35–36), pareiškėjui – V. M. iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės priteistina 10 885,92 Lt (dešimties tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt penkių litų ir devyniasdešimt dviejų centų) suma, t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

8. Minėta, kad pareiškėjai – V. M. ir P. S. prašo iš atsakovių – VSAT Aviacijos rinktinės bei Lietuvos valstybės solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas – po 100,00 Lt už skundo teismui parengimą.

8.1. Nuostatos dėl proceso šalių išlaidų atlyginimo įtvirtintos inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 straipsniuose. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio prasmę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti atlygintos tik realiai turėtos (patirtos) su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą; be to, teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje AS62-437/2011, 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1539/2010, 2007 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-202/2007).

Pabrėžtina, kad pareiškėjams skundą parengė VšĮ „Profesinių sąjungų plėtros centras „Force Majore“ (žr. Sutartį dėl teisinių paslaugų (duomenys neskelbtini) (10)) (b. l. 17–18), kad pareiškėjai pateikė sumokėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (žr. kasos pajamų orderio kvitą, serija PSPC (duomenys neskelbtini) (b. l. 13) ir kasos pajamų orderio kvitą, serija PSPC (duomenys neskelbtini) (b. l. 14)) bei išlaidas pagrindžiančius dokumentus (žr. sąskaitą faktūrą, serija FM1 (duomenys neskelbtini) (b. l. 15) bei sąskaitą faktūrą, serija FM1 (duomenys neskelbtini) (b. l. 16)).

8.2. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (44 straipsnio 1 dalis), kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę atlyginti inter alia išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kitas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo (44 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu teismo sprendimu yra patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, turi įvertinti, kokia apimtimi teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjų naudai, bei atitinkamai nuspręsti, kokia dalis pareiškėjų turėtų išlaidų, susijusių su konkrečios bylos nagrinėjimu, jiems yra atlygintina, t. y. proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų skundo reikalavimų daliai (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-527/2011, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2011, 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-85/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareiškėjų – V. M. ir P. S. skundas patenkintas tik iš dalies, t. y. jiems darbo užmokesčio nepriemokos priteistos tik iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės, o likusioje dalyje skundas dėl reikalavimų Lietuvos valstybei atmestas kaip nepagrįstas, tai pareiškėjams galima priteisti ne daugiau kaip 1/2 jų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų. Be to, pabrėžtina, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės, o ne iš Lietuvos valstybės.

Kadangi pareiškėjo – P. S. skundas dėl materialinių reikalavimų patenkintas visiškai, jam iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės priteistina 50,00 Lt (100,00 Lt ÷ 2 = 50,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė dėl skundo parengimo.

Kadangi pareiškėjo – V. M. skundas dėl materialinių reikalavimų patenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 98,06 proc. visų materialinių reikalavimų (vietoj prašomos priteisti 11 101,62 Lt nepriemokos, priteista 10 885,92 Lt nepriemoka), jam iš atsakovės – VSAT Aviacijos rinktinės priteisiama 49,03 Lt (100,00 Lt ÷ 2 = 50,00 Lt; 50,00 Lt × 98,06 proc. = 49, 03 Lt) bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė dėl skundo parengimo.

9. Minėta, kad atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinė bei trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo teismą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, jog „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.“, teismo požiūriu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kurioje paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, yra reikšmingiausia, nes: pirma, ją priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, tai yra šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino kaip sudėtingą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis); antra, ji yra laiko požiūriu naujausia; trečia, ji yra itin speciali, labiausiai susijusi su šio pobūdžio bylomis, priimta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo, t. y. atsižvelgus į valstybės tarnautojų priedų skaičiavimo ir apmokėjimo ypatumus, be to, atsižvelgus ir ankstesnę paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Taip pat, atsižvelgus į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010, kuriame šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, atsižvelgtina ir į faktines aplinkybes, t. y. į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulę, jos paskutinės pastraipos nuostatą, jog Lietuvos Respublikos Seimas konstatuoja, jog ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių), todėl atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės bei trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų – V. M. ir P. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 10 885,92 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus ir devyniasdešimt du centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Priteisti P. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 884,70 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir septyniasdešimt centų) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Priteisti V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 49,03 Lt (keturiasdešimt devynis litus ir tris centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti P. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aviacijos rinktinės 50,00 Lt (penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolikai dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis