Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autobastionas“ atstovui – direktoriui A. R., atsakovui A. L., jo atstovei advokatei Ritai Lankutienei, atsakovui F. J.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Autobastionas“ ieškinį atsakovams A. L. ir F. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Autobastionas“ atstovas – direktorius A. R. ieškinį palaikė, pakartojo ieškinyje nurodytus motyvus ir papildomai paaiškino, kad policija atsakovams buvo išsiuntusi leidimus atsiimti transporto priemonę, tačiau transporto priemonės niekas neatsiėmė. UAB „Autobastionas“ taip pat siuntė laiškus atsakovams, tačiau niekas į minėtus laiškus nereagavo. Atsakovas (A. L.) teigė, kad jis nepadarė jokio pažeidimo, todėl buvo užklausta policijos ir buvo gautas atsakymas, kad jis yra baustas administracine tvarka ir dėl to buvo nuvežtas minėtas automobilis. Prašo minėtą sumą priteisi solidariai iš atsakovų, kadangi byloje yra pridėtas išrašas iš policijos, kuriame pažymėta, kad transporto priemonės savininkas yra atsakovas F. J., o Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – SEAKĮ) numato, kad atsako transporto priemonės savininkas ir valdytojas.

Teismo posėdžio metu atsakovas A. L. papildomai paaiškino, kad jis pripažįsta ieškinį, tačiau tik dėl to, kad iš jo turėtų būti skola priteista, bet ne iš atsakovo F. J., nes jis šioje byloje būti neturėtų. Paaiškino, kad jis dirba pagal individualią veiklą, kokias pajamas gauna ir iš kokių pajamų gyvena neatsakys. Prašo išdėstyti skolos mokėjimą dalimis, kadangi neturi iškart tokių pajamų, kad galėtų sumokėti ir tiesiog nurodytą sumą gali mokėti. Jokių įrodymų jis nepateiks ir nieko neįvardins. Kai automobilį įsigijo, jo neįregistravo, nes norėjo išardyti dalimis. Tas automobilis ant važiuojamosios kelio dalies net nestovėjo, eismui netrukdė. Kieno vardu buvo registruotas automobilis jam buvo neįdomu, nes jis vis vien jį būtų išardęs. Kaip automobilis išnyktų iš registro jį išardžius, jis nežino, jis tuo nesidomėjo, tai jau ne jo bėdos.

Teismo posėdžio metu atsakovas F. J. paaiškino, kad yra pirkimo-pardavimo sutartis ir kaip policija nurodė, kad tas automobilis jam priklauso, tai iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad jis nėra savininkas. To automobilio savininkas yra atsakovas A. L.. Kada pasirašė tą pirkimo-pardavimo sutartį jis negali atsakyti, nes nepamena. VĮ „Regitra“ neįregistravo, kadangi tą automobilį jis pirko taip pat dėl dalių ir jis išvažinėdamas į užsienį jį taip pat pardavė dėl dalių. Jo manymu pirkimo-pardavimo turi būti registruojama VĮ „Regitra“ ir jam niekas nesutrukdė jos įregistruoti, bet jis transporto priemonės nesiregistravo ir savo vardu. Tas automobilis buvo registruotas asmens rusiška pavarde rekvizitais. Buvo įvykis, kai jis tuo automobiliu, prieš parduodant, važiavo iki tam tikros vietos neturėdamas techninės apžiūros ir draudimo, tai buvo sustabdę jį policijos pareigūnai, tuomet jis policijai pateikė pirkimo-pardavimo sutartį ir greičiausiai jie jį užfiksavo duomenų bazėje kaip savininką. Mano, kad jis neegzistuoja kaip savininkas, nes jis automobilio nebuvo registravęs savo vardu. Policijai jis neprasinešė, kad jis nebėra automobilio savininkas. Po to jis važiavo į policiją paklausti, kodėl jis yra nurodomas kaip automobilio savininkas, tai jam atsakė, kad rado jo vardu registruotą laišką. Jis su atsakovu A. L. pateikė policijai pirkimo-pardavimo sutartį, važiavo abu į VĮ „Regitra“, kurioje jis išsiėmė pažymą, kad jis nėra savininkas. Neįsivaizduoja iš kur policija turėjo duomenis, kad jis pažeidimo metu buvo to automobilio savininkas. Apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį jis nieko neinformavo, tik tuomet, kai atsakovas A. L. pakliuvo policijai už tai, kad vairavo neblaivus, jis policijai pateikė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kad jis nėra savininkas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB „Autobastionas“, veikdama tarp ieškovės ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. rugsėjo 25 d. sudarytos Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 86-ST2-51 (toliau – Sutartis), Sutarties 2019 m. spalio 8 d. priedo Nr. 86-ST2-85, Sutarties 2019 m. lapkričio 27 d. pakeitimo Nr. 86-ST2-96, 2020 m. rugpjūčio 9 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto pagrindu, priverstinai nuvežė transporto priemonę Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), į UAB „Autobastionas“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę. 2020 m. rugpjūčio 9 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimas aktas patvirtina, kad transporto priemonė į transporto priemonių saugojimo aikštelę nugabenta dėl to, kad vairuotojas pažeidė KET 14 punkto reikalavimus.

Iš ieškovės 2020 m. lapkričio 17 d. pranešimo F. J. ir 2021 m. sausio 12 d. pranešimo A. L. matyti, kad ieškovė informavo atsakovus, kad yra priimtas sprendimas grąžinti transporto priemonę, todėl ieškovė pranešimais ragino atsakovus padengti įsiskolinimą už transportavimą ir saugojimą bei informavo juos, kad kiekviena transporto priemonės saugojimo diena kainuoja 6 Eur sumą.

Iš byloje esančio 2021 m. rugsėjo 16 d. paslaugų sąrašo nustatyta, kad transporto priemonės Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo kainą sudaro 60 Eur, o minėtos transporto priemonės pasauga laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 9 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d., t. y. 403 dienos, kainavo 2418 Eur.

Iš ieškovės pateikto Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. vasario 7 d. rašto Nr. 01/01 priedo pavadinimu: informacija apie transporto priemonių procesinius statusus, nustatyta, kad policijos komisariatas informavo ieškovę, jog transporto priemonės Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežtos 2020 m. rugpjūčio 9 d., savininkas yra F. J. (nurodyta, kad yra pirkimo pardavimo sutartis medžiagoje), vairuotojas A. L.. Mažeikių rajono policijos komisariato 2020 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 73-ANR_N-1780-2020 automobilis nekonfiskuotas, 2020 m. spalio 7 d. išrašytas leidimas atsiimti transporto priemonę.

Tuo tarpu byloje pridėtoje VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo 2022 m. vasario 11 d. pažymoje apie transporto priemones Nr. S3-50 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis F. J. savo vardu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. nėra registravęs transporto priemonių.

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono pateiktas raštas dėl duomenų pateikimo patvirtina, kad A. L. 2020 m. spalio 6 d. buvo paskirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalį, bauda 450 Eur.

Dėl solidarios skolos priteisimo iš atsakovų.

SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įtarus, kad transporto priemonė vairuojama neblaivaus ar apsvaigusio nuo psichiką veikiančių medžiagų asmens, taip pat kai yra ANK 603 straipsnyje nustatyti pagrindai, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę, o transporto priemonės savininko (valdytojo) sutikimu ji gali būti pastatoma ir į kitą transporto priemonių stovėjimo aikštelę ar vietą, kurioje leidžiama transporto priemonėms stovėti (jeigu tai nepakenks baudžiamajam procesui ar administracinio nusižengimo teisenai). SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės.

Taigi, priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties (CK 6.830), sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas A. L. visą ieškinyje prašomą priteisti skolos sumą pripažįsta, tačiau nesutinka, kad ji būtų priteista solidariai iš atsakovų A. L. ir F. J., kadangi transporto priemonės nuvežimo dieną ir vėlesniu laikotarpiu būtent jis buvo minėtos transporto priemonės savininkas, nors transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio viešajame registre nebuvo įregistravęs, todėl mano, kad visa skola turėtų būti priteista tik iš jo.

Atsakovas F. J. su pateiktu ieškiniu dalyje dėl susidariusios skolos, kaip solidariosios, priteisimo taip pat nesutinka, nurodo, kad įvykio dieną, kai buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis nebebuvo minėtos transporto priemonės savininku, kadangi transporto priemonė buvo parduota atsakovui A. L., todėl jis negali atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

Paminėtina, jog solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę.

SEAKĮ 2 straipsnio 78 dalyje apibrėžta transporto priemonės savininko sąvoka – tai asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). O automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Taigi automobilio registracija asmens vardu nėra juridinis faktas, sukuriantis to asmens nuosavybės teisę, nes ši įgyjama tik CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais.

SEAKĮ 2 straipsnio 84 dalyje taip pat apibrėžta transporto priemonės valdytojo sąvoka – tai asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.

Šiuo konkrečiu atveju, ieškovė siekdama pagrįsti, kad transporto priemonės Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežimo dieną, būtent atsakovas F. J. buvo šios transporto priemonės savininkas, teikia teismui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. vasario 7 d. rašto Nr. 01/01 priedą, kuriame ties transporto priemonės savininko ar valdytojo vardu, pavarde, gimimo data ir adresu, transporto priemonės savininku įvardintas atsakovas F. J., skliausteliuose pažymėta, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra medžiagoje, o vairuotoju – atsakovas A. L.. Vis tik, jokios pirkimo-pardavimo sutarties ar administracinio nusižengimo bylos medžiagos, kuri galimai patvirtintų minėtas aplinkybes, ieškovė teismui nepateikia. Tuo tarpu, iš byloje pateiktos 2020 m. liepos 3 d., tarp atsakovų F. J. ir A. L. sudarytos, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas F. J. už 50 Eur sumą 2020 m. liepos 3 d. pardavė transporto priemonę Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui A. L.. Atsakovas F. J. taip pat teismui pateikė VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo 2022 m. vasario 11 d. išduotą pažymą apie transporto priemones Nr. S3-50, iš kurios matyti, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre F. J. savo vardu nebuvo registravęs transporto priemonių nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Teismo posėdžių metu atsakovai taip pat patvirtino aplinkybes, kad atsakovas F. J. dar iki įvykio, dėl kurio buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė, buvo pardavęs minėtą transporto priemonę atsakovui A. L..

Atkreiptinas dėmesys, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), numato, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.

Pažymėtina ir tai, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

Šiuo konkrečiu atveju, ištyrus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad ieškovė teisminio proceso metu nepateikė jokių pagrįstų duomenų, išskyrus Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. vasario 7 d. rašto Nr. 01/01 priedą, kurie neginčijamai patvirtintų, jog transporto priemonė Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo metu, nuosavybės teise būtų priklausiusi ar priklausytų atsakovui F. J.. Priešingai, atsakovų šioje byloje pateikti duomenys, patvirtina, kad transporto priemonės Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2020 m. liepos 3 d. yra atsakovas A. L., kuris įvykio metu vairavo minėtą transporto priemonę.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje pateikto Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. vasario 7 d. rašto Nr. 01/01 priedo matyti, kad transporto priemonės savininku atsakovas F. J. įvardintas todėl, kad medžiagoje yra pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau ši sutartis teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo metu, transporto priemonės Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku atsakovas F. J. nebuvo, konstatuotina, kad ieškovės ieškinys atsakovui F. J. pareikštas nepagrįstai, todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas.

Pastebėtina, jog atsakovas A. L. teisminio proceso metu neginčijo nei faktinių aplinkybių, kad dėl jo padaryto administracinio nusižengimo transporto priemonė Renault Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugpjūčio 9 d. buvo nuvežta ir saugoma automobilių saugojimo aikštelėje, neginčijo ir prašomos priteisti skolos sumos, susidariusią skolą pripažino ir nurodė, kad transporto priemonės savininkas yra jis, todėl teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. L. tenkina visiškai.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Ieškovas prašo priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas A. L. pažeidė savo įsipareigojimus, ieškovės reikalavimas tenkintinas ir ieškovei iš atsakovo A. L. priteistinos 5 procento dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas 54 Eur žyminis mokestis ir 200 Eur išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą rengiant ieškinį, t. y. iš viso ieškovė patyrė 254 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, jog nors šiuo konkrečiu atveju ieškinys tenkintinas iš dalies, t. y. skolą priteisiant tik iš vieno iš ieškinyje nurodytų atsakovų, tačiau pagrindinis ieškovės pareikštas turtinis reikalavimas iš esmės patenkintas, todėl darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo A. L. ieškovės naudai (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teismas šioje byloje patyrė 6,34 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui A. L., tačiau atsakovas A. L. 2022 m. balandžio 4 d. Valstybės garantuojamos teisines pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (8.4 Mr)TP-22-T-9633-3402, atleistas nuo su bylos nagrinėjimu susijusių ir proceso išlaidų mokėjimo, todėl šių išlaidų atlyginimas iš atsakovo valstybei nepriteisiamas.

Be kita ko, teismas šioje byloje taip pat patyrė 15,30 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui F. J., todėl ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš atsakovo F. J. atmetus, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš ieškovės UAB „Autobastionas“ (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo

Patenkinus ieškinį atsakovas A. L. šioje byloje prašo išdėstyti skolos mokėjimą dalimis, kas mėnesį mokant po 100 Eur sumą, prašymą motyvuodamas sunkia finansine padėtimi.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, aiškinant ir taikant CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendimo įvykdymas gali būti atidėtas ar išdėstytas išimtiniais atvejais. CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris reiškia, jog teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir (ar) išdėstymo, yra aktualūs civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas A. L. prašydamas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, savo prašymą grindžia vieninteliu motyvu – sunkia finansine padėtimi ir teismui pateikia duomenis iš registrų, kad nekilnojamojo ir kilnojamojo registruotino turto savo vardu nėra registravęs, nuomoja butą, už kurį kas mėnesį moka po 100 Eur, gyvena su sutuoktine ir mažamete dukra, išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ir Užimtumo tarnybos negauna.

Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu atsakovas A. L. nurodė, kad užsiima individualia veikla, tačiau iš kokių pajamų šeima gyvena ir savo gaunamų pajamų dydį iš individualios veiklos atsisakė atskleisti, tiesiog deklaratyviai nurodė, kad iškart skolos sumos neturi kaip sumokėti, o 100 Eur sumą kas mėnesį galėtų mokėti. Pastebėtina, jog atsakovas A. L. teismo posėdžio metu atsisakė pateikti papildomus įrodymus apie gaunamas pajamas ir įvardinti jų sumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas A. L. yra sveikas, darbingas, jauno amžiaus vyras, duomenų apie galimus sveikatos sutrikimus, kurie trukdytų jam dirbti ar turėti stabilias pajamas užtikrinantį darbą, byloje nėra pateikta, todėl atsakovui atsisakius pateikti duomenis apie gaunamas pajamas, iš esmės nėra galimybės nustatyti tikrosios atsakovo finansinės padėties.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas A. L. ieškinį pripažino visiškai, ieškinys jam buvo įteiktas 2021 m. lapkričio 3 d., t. y. daugiau nei prieš septynių mėnesių laikotarpį, tačiau jokių duomenų byloje, kad atsakovas A. L. pripažindamas ieškinį bent kažkokia dalimi būtų siekęs sumažinti susidariusį įsiskolinimą ieškovei ir atlikęs bent dalies skolos sumokėjimą, byloje nėra pateikta. Taigi, nors civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl įvairių aplinkybių ir iš esmės baigtas praėjus ilgesniam nei septynių mėnesių laikotarpiui nuo bylos iškėlimo, atsakovas A. L., sutikdamas su susidariusia skola, nesiėmė jokių veiksmų, siekiant padengti ieškovei bent dalį skolos, o tai akivaizdžiai rodo atsakovo atsainų požiūrį į susidariusią skolą ir šios skolos savanoriško padengimo perspektyvas.

Pabrėžtina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovė geranoriškai siūlė atsakovui A. L. bent keletą taikaus ginčo sprendimo variantų – siūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį susirandant laiduotoją ir skolą mokėti dalimis be pradinio įnašo arba neįtraukiant laiduotojo, prieš sudarant taikos sutartį, padengti bent 200 Eur skolos dalį ir toliau skolą išsimokėti dalimis kas mėnesį, tačiau atsakovas A. L. nei su vienu taikos sutarties sudarymo variantu nesutiko ir atsisakė padengti bent dalį skolos sumos, todėl teismo vertinimu, tai rodo neabejotinai piktybišką atsakovo A. L. atsisakymą savanoriškai padengti susidariusį įsiskolinimą.

Kaip minėta, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis) straipsnis). Įrodinėjimo pareiga apima pareigą teikti įrodymus. Šiuo atveju atsakovas į bylą neteikia sprendimo vykdymo išdėstymo būtinumui pagrįsti reikšmingų įrodymų, slepia savo gaunamas pajamas, taip pat pripažindamas skolą, bylos nagrinėjimo metu, nesiekė bent dalinai jos sumažinti, todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovui yra būtinas sprendimo vykdymo išdėstymas, todėl šis reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Vis tik, atkreiptinas atsakovo A. L. dėmesys, jog ginčo šalys net ir priėmus sprendimą šioje byloje turi teisę geranoriškai susitarti dėl sprendimo įvykdymo, pavyzdžiui vykdymo procese sudaryti taikos sutartį. Taip pat, šiuo atveju atmetus atsakovo prašymą dėl sprendimo išdėstymo, pastebėtina, jog toks sprendimas neužkreta kelio vykdymo procese atsakovui prašyti išdėstyti skolos mokėjimą dalimis, tačiau, kaip ir taikos sutarties sudarymo atveju, ginčo šalys turi siekti bendradarbiauti tarpusavyje ir tartis dėl palankiausio susidariusio įsiskolinimo grąžinimo būdo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 262-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Autobastionas“, juridinio asmens kodas 166906552, naudai:

– 2478 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų) skolą;

– 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2478 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

– 254 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „Autobastionas“, juridinio asmens kodas 166906552, į valstybės biudžetą 15,30 Eur (penkiolikos eurų 30 ct) išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Išaiškinti ieškovei UAB „Autobastionas“, jog valstybės naudai priteistas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, turi sumokėti į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų (platesnę informaciją apie mokėjimus galima rasti interneto tinklapyje: https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai?lang=lt). Mokėjimo nurodyme reikia nurodyti įmokos kodą – 5662.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.