- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-06-09
- Bylos Nr.
- P-180-32-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 66.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės, Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. J. firmos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 - 1025 - 2004 pagal pareiškėjos I. J. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo. Teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2004 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. S-155-(7-117/2003), kuriuo buvo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 69-177 nurodymai sumokėti į biudžetą 40060 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 12201 Lt PVM delspinigių, 2980 Lt PVM baudos, 77 Lt pajamų mokesčio, 13 Lt šio mokesčio delspinigių bei patvirtintą 100 Lt sumažintą atskaitymų į Kelių fondą sumą, 363 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 83 Lt šių įmokų delspinigių bei 2017 Lt mažintiną pajamų mokesčio sumą.
Pareiškėjas teigė, kad mokesčio administratorius bei Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai apskaičiavo nurodytas sumas. Pažymėjo, jog firma buvo įregistruota 1998 m. birželio 22 d. ir nuo šios dienos pradėjo ūkinę – komercinę veiklą. Nurodė, kad metų (paskutinių 12 mėnesių) terminas sukako 1999 m. birželio 22 d., o firmos pajamos per metus (per paskutinius 12 mėnesių) sudarė 97756,28 Lt ir neviršijo PVM įstatymo 6 straipsnyje nurodytos 100000 Lt ribos. Mokesčio administratorius PVM skaičiuoja nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. birželio 30 d., PVM skaičiavimo laiką pratęsdamas 8 dienas. Tačiau ir 1999 m. birželio 30 d., pagal kasos aparato ,,Casio FE-200“ skaitiklio parodymus, pajamos buvo 99871,22 Lt, t. y. 100000 Lt suma neviršyta. Teigė, kad firma nerealizavo prekių, nesuteikė paslaugų ir negavo pajamų, kurios nebūtų užfiksuotos kasos aparate ar kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pareiškėjas pabrėžė, jog tara nėra pajamos. Keisdama tarą, firma pajamų negavo, o tik grąžino tarą pagal susitarimą tiekėjui. Tiekėjams tara nebuvo parduodama. Pažymėjo, jog tiekėjai PVM sąskaitose - faktūrose vieniems gėrimams išskirdavo tarą ir nurodydavo ją atskirai, o kitiems gėrimams tai nebūdavo daroma, bet tiekėjui firma privalėdavo grąžinti visų patiektų gėrimų tarą, nepriklausomai nuo to, ar PVM sąskaitoje - faktūroje tara išskirta. Nurodė, kad nesutinka su 100 Lt sumažintais atskaitymais į Kelių fondą. Teigė, jog mokesčio administratorius neteisingai sumažino pajamas. Firmos pajamos gaunamos vykdant mažmeninę prekybą ir registruojamos kasos aparatu. 1999 m. pajamos buvo 93606 Lt, o ne 86824 Lt, 2000 m. - 91188 Lt, o ne 78092 Lt. Nurodė, kad taip pat nesutinka dėl 2017 Lt mažintinos pajamų mokesčio sumos. Pažymėjo, kad 1998 – 2001 m. sumokėjo 2945 Lt pajamų mokesčio. Panaikinus neteisėtai priskaičiuotas PVM sumas, mažinti 2017 Lt pajamų mokesčio sumą nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad firma nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. perdavė tiekėjams apyvartinės stiklo taros 1251,40 Lt daugiau, iš jų 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais - 674,90 Lt daugiau, negu jos įsigijo su prekėmis. Firma alų parduoda su butelio verte, pirkdami stiklo taroje įpakuotas prekes gyventojai neįsipareigoja pardavėjui grąžinti stiklo taros (butelių), todėl nėra pagrindo gyventojams parduotus butelius laikyti grąžinama tara. Teismas nurodė, kad tiekėjams perduotos taros (butelių) dalis, viršijanti grąžintos taros vertę, pagrįstai įvertinta kaip taros (butelių) pardavimas ir šios parduotos taros 674,90 Lt vertė pagrįstai priskirta pajamoms. Firma 100000 Lt pajamų ribą viršijo 1999 m. birželio mėnesį, todėl pagrįstai 1999 m. birželio mėnesį nuo sumos, viršijančios 100000 Lt (552 Lt) apskaičiuotas 84 Lt PVM, o vėlesniais mėnesiais PVM apskaičiuotas nuo kiekvieną mėnesį gautų įplaukų už realizuotas prekes. Teismas konstatavo, kad mokesčio administratorius teisingai ir pagrįstai apskaičiavo 40060 Lt PVM, 12201 Lt PVM delspinigių, 2980 Lt PVM baudos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmę sudaro mokesčio administratoriaus nurodymų sumokėti PVM už laikotarpį nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 2002 m. birželio 30 d. pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Atsižvelgęs į tuo metu galiojusio PVM įstatymo 6 straipsnio (atitinkamų redakcijų) 3 dalį, teismas pažymėjo, jog pareiga apskaičiuoti ir mokėti PVM buvo siejama su sąlyga – faktu, kad pajamos per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt. Žodis ,,metai“ reiškia paskutinius einamuosius 12 mėnesių, o ne kalendorinius metus ar metus, kurie skaičiuojami nuo įmonės įsisteigimo. Patvirtinus mokesčio administratoriaus nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais (per paskutinius einamuosius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Teismas nurodė, kad, EKA žurnalo, apyskaitų duomenimis, 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais pareiškėjas už realizuotas prekes gavo mažiau nei 100000 Lt pajamų. Tačiau vietos mokesčio administratorius nustatė, jog firma iš įvairių tiekėjų (gamintojų) pirko prekes kartu su stiklo tara (buteliais), kuri nebuvo perduodama firmos nuosavybėn, buvo grąžinama gamintojams. Mokesčio administratorius taip pat nustatė, kad grąžintos tiekėjams stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už stiklo taros vertę, kurią firma gavo iš tiekėjų, pirkdama prekes. Mokesčio administratorius skirtumą priskyrė įmonės realizacinėms pajamoms ir konstatavo, kad įmonė 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų, todėl turėjo prievolę apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 ,,Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.7 punktą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas minimu laikotarpiu prekes pirkdavo iš UAB ,,Šiaulių tara“, L. M. prekybos įmonės ,,Apynys“. Nurodė, jog nors pareiškėjas neišsaugojo rašytinių sutarčių, sudarytų su minėtomis įmonėmis, galiojusių 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais, šių įmonių išrašytos PVM sąskaitos - faktūros (važtaraščiai), L. M. prekybos įmonės ,,Mažeikių apynys“ pirkėjų apskaitos duomenys ir kita bylos medžiaga liudija, kad tik tie buteliai, kurie sąskaitose - faktūrose buvo išskirti kaip tara, nagrinėjamuoju atveju gali būti pripažįstami kaip apyvartinė tara, o jos grąžinimas nelaikytinas prekių realizavimu. Nuo šių butelių, skirtingai nei nuo kitų prekių, nurodytų PVM sąskaitose -faktūrose (važtaraščiuose), PVM nebuvo skaičiuojamas. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kaip apyvartinė tara buvo perduoti kiti buteliai, neišskirti kaip tara. Šie buteliai kaip prekė (t.y. kartu su gėrimu) buvo parduodami pareiškėjui nuosavybėn, už juos PVM buvo mokamas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnis reikalavo apskaitos dokumentuose fiksuoti visas atliktas ūkines operacijas, taigi ir taros judėjimas tarp įmonių turėjo būti fiksuojamas apskaitos dokumentuose, todėl nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad grąžintina tiekėjui tara neprivalėjo būti išskirta PVM sąskaitoje-faktūroje ar kitame naudotame apskaitos dokumente. Pareiškėjas nurodė, kad tarp tiekėjų bei jo vyko ir taros keitimas, t. y. neturint tam tikros rūšies taros kiekio, ji buvo grąžinama kitos rūšies tara, tačiau tai taros grąžinimu pagal taisykles, numatytas paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.7 punkte, negalėjo būti laikoma. Teismas pažymėjo, kad sprendžiamam ginčui aplinkybė, jog pareiškėjui UAB ,,Avačia“ 1998 m. birželio 30 d. perdavimo - priėmimo akto Nr. 1 pagrindu perdavė 4576 vnt. taros (butelių), nėra reikšminga, nes, kaip minėta, apyvartine gali būti pripažįstama tik ta tara, kuri buvo išskirta tiekėjų apskaitos dokumentuose. Be to, pareiškėjas gautos iš UAB ,,Avačia“ taros (butelių) neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Teismas taip pat pažymėjo, kad mokesčio administratorius teisingai įvertino ir tą aplinkybę, jog pareiškėjas iš UAB ,,Mintaka“ negavo apyvartinės taros. 1998 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje - faktūroje LAD Nr. 0474441 buteliai kaip tara neišskirti, jie parduoti pareiškėjo nuosavybėn kaip prekė (kartu su vynu), už kurią apskaičiuotas PVM. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad grąžintos tiekėjams UAB ,,Šiaulių tara“, L. M. prekybos įmonės ,,Apynys“ ir UAB ,,Mintaka“ stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už apyvartinės stiklo taros vertę, kurią firma gavo iš tiekėjų, pirkdama prekes, t. y. tiekėjams dalis butelių (taros) buvo perduota kaip prekės jų nuosavybėn. Šių prekių verte sumažėjo pareiškėjo įsipareigojimas tiekėjams. Pagal galiojusį Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnį prie realizavimo pajamų buvo priskiriama iš įmonės išsiųsta produkcija. Atsižvelgiant į tai, susidaręs skirtumas pagrįstai pripažintas įmonės pajamomis. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 546 patvirtintos PVM mokėtojų registravimo tvarkos 11 punkto (nuo 2001 m. gegužės 1 d. 12 punktas) prieštaravimo PVM įstatymo 6 straipsnio redakcijai, išdėstytai 1998 m. birželio 2 d. įstatymu Nr. VIII-764, įsigaliojusiu nuo 1998 m. liepos 1 d., taip pat ir Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 daliai. Nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu tirta PVM mokėtojų registravimo tvarkos 11 punkto atitiktis PVM įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, išdėstytai 1994 m. balandžio 7 d. ir 1997 m. spalio 14 d. redakcijomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad byloje susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams paminėtos tvarkos 11 punktas (nuo 2001 m. gegužės 1 d. 12 punktas) neturi būti taikomas. Teismas pažymėjo, kad PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, jog neįsiregistravę PVM mokėtojais asmenys PVM apskaičiuoja ir moka į biudžetą bendra tvarka, laikotarpiu, už kurį pareiškėjui apskaičiuotas PVM, jau negaliojo. PVM įstatymo 7 straipsnis numatė asmenų, kurie pagal 6 straipsnio nuostatas yra PVM mokėtojai, pareigą registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM mokėtojais. Pagal PVM įstatyme įtvirtintą teisinio reguliavimo mechanizmą, registracija PVM mokėtoju buvo būtina prielaida PVM mokesčio apskaičiavimui ir mokėjimui bendra tvarka. Teismui nekilo abejonių dėl neįsiregistravusiems PVM mokėtojais asmenims PVM įstatyme nustatytos pareigos PVM apskaičiuoti ir mokėti nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas konstitucingumo. Taip pat nekilo abejonių ir dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą PVM sumos. Patvirtinus, kad pareiškėjas gavo pajamas už parduotą tarą ir nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas privalėjo sumokėti PVM, argumentai dėl mokesčio administratoriaus nustatytų pajamų mokesčio ir mažintinų sumų taip pat atmestini.
Pareiškėjas 2005 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą byloje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 11, 12 punktus. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarties esminės išvados yra be motyvų. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas grąžintiną tiekėjui tarą, neišskirtą PVM sąskaitoje – faktūroje, pripažino realizacinėmis pajamomis, nurodęs, kad tik išskirti kaip tara buteliai gali būti pripažįstami apyvartine tara, o jos grąžinimas nelaikytinas prekių realizavimu, ir tai motyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 1.7 punktu. Teigia, jog ši išvada yra nemotyvuota, nes tokie motyvai prieštarauja paminėtos normos nuostatoms. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Nemotyvuota ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamų sprendimų. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti prie bylos patikslintą apeliacinį skundą, motyvavęs, jog praleistas skundo padavimo terminas, nors ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę tikslinti ar pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą ir aiškindamas bei taikydamas PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pabrėžia, jog šios teisės normos nuostata, nustatanti pareigą asmenims, neįsiregistravusiems PVM mokėtojais, PVM skaičiuoti nuo gautų pajamų, yra antikonstitucinė. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagal PVM įstatyme įtvirtintą teisinio reguliavimo mechanizmą registracija PVM mokėtoju buvo būtina prielaida PVM mokesčio apskaičiavimui ir mokėjimui bendra tvarka, prieštarauja kitiems PVM įstatymo straipsniams (14, 15, 32 straipsniai), Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo išvadoms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004, 2003 m. spalio 16 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A8 – 953/2003, 2004 m. lapkričio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A7 – 690/2004 bei Europos Sąjungos Šeštosios direktyvos nuostatai, kad teisė į PVM atskaitą yra vienas iš esminių PVM sistemos elementų, kuri iš principo negali būti ribojama. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taikė PVM mokėtojų registravimo tvarkos 11 punktą, kuris Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu (paskelbtas 2004 m. rugsėjo 4 d.), pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą atnaujinti procesą byloje ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, taip pat Konstitucijos 7, 107 straipsnius, Konstitucinio Teismo įstatymo 61, 72 straipsnius. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, netaikydamas Civilinio kodekso (CK) normų, reglamentuojančių terminų skaičiavimą. PVM įstatymas nenurodo, kaip turi būti skaičiuojamas metų (paskutinių 12 mėnesių) terminas, todėl buvo būtina vadovautis CK 1.119 straipsnio 1 dalimi. Teigia, jog nagrinėjant šią mokestinę bylą būtina vadovautis naujojo Mokesčių administravimo įstatymo, įsigaliojusio 2004 m. gegužės 1 d., nuostatomis (10 straipsnis). Pažymi, kad mokesčio administratorius, priskaičiuodamas gautas pajamas už taros pardavimą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, teikė pirmenybę ne ūkinės – komercinės operacijos turiniui, bet jos formaliai išraiškai (tara buvo keičiama, o ne parduodama). Teismas nemotyvuotai atmetė firmos pateiktus rašytinius įrodymus. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinius ginčus nuo 2004 m. gegužės 1 d., taiko naujojo Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas (pvz., 2004 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15 – 948/2004 ir kt.). Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies konstitucingumo ir sustabdęs bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismui ši teisės norma nemotyvuotai nekelia abejonių. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja kitoms šio teismo nutartims, kuriose buvo sprendžiamas PVM atskaitos klausimas (2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004, 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7 – 690/2004, 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7 – 745/2004, 2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 953/2003). Taip yra pažeidžiamas vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo aspektų, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai. Teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje netenkinamas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Administracinė byla, kurioje atnaujinti procesą prašo pareiškėjas, užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutartimi.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 11, 12 punkte nurodytais pagrindais. Pareiškėjas tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje, jo nuomone, yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas), priimant nutartį padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas), t.y., apie aplinkybes, kurias mano esant pagrindu atnaujinti procesą byloje, turėjo sužinoti teismui priėmus minėtą nutartį. Pareiškėjo atstovas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvavo (teismo posėdžio protokolas, b.l. 104-106). Konstitucinis Teismas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 546 ,,Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 2.4 punktu patvirtintų Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimo tvarkos 11 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (1994 m. balandžio 7 d. ir 1997 m. spalio 14 d. redakcijos) ir 15 straipsniui (1993 m. gruodžio 22 d. redakcija) pripažino 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu. Konstitucinio Teismo nutarimas ,,Valstybės žiniose“ paskelbtas 2004 m. rugsėjo 4 d. Taigi šią aplinkybę, kurią pareiškėjas mano esant pagrindu atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą (panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą), pareiškėjas turėjo žinoti jau tuo metu, kai Vyriausiais administracinis teismas nagrinėjo I. J. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo. Pareiškėjas teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje išsiuntė tik 2005 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė akivaizdžiai praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.
Kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo eigos pradžią sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 9 d. nutartimi šioje administracinėje byloje. 2005 m. birželio 9 d. nutartimi teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2005 m. kovo 18 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo, konstatavęs, kad jis nepagrįstas įstatyme numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, tačiau šios nutarties priėmimas jokiu būdu nesietinas su momentu, kai pareiškėjas sužinojo apie aplinkybes, kurias naujai pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo, įvardina kaip proceso atnaujinimo pagrindus. Kaip nustatyta, aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjui tapo žinomos anksčiau.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Konstatavus, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, procesas administracinėje byloje Nr. A5 - 1025 - 2004 pagal pareiškėjos I. J. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5 - 1025 - 2004 pagal pareiškėjos I. J. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo
Nutartis neskundžiama.