- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-09
- Bylos Nr.
- e2S-156-921/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10063-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- T. K.
- Ieškovas
- S. U.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-18586-1163/2023 pagal ieškovės S. U. ieškinį atsakovui T. K. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose priimtas nagrinėjimui ieškovės S. U. ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti bendros dalinės nuosavybės teises su T. K. į žemės sklypą, sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti S. U. asmeninės nuosavybės teise ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini).
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad ieškovei pareiškus atsakovui ieškinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atsakovas turtą gali laisvai perleisti. Dėl to ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovo T. K. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.
4. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio turinį ir prie jo pridėtus įrodymus, sutiko, kad atsakovas, sužinojęs apie ieškovės pareikštą ieškinį, gali imtis veiksmų, bandydamas perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims, ar kitaip jį apsunkinti, ir tokiu būdu vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą. Todėl sprendė, kad nesiėmus ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu atsakovas prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
5.1. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo principus ir varžo atsakovo teises bei interesus. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo. Ieškovė byloje nepateikė jokių faktinių duomenų apie atsakovo ketinimus perleisti ginčo turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, suteikė nepagrįstą pranašumą ieškovei byloje ir tai yra akivaizdi spaudimo kitai šaliai (atsakovui) priemonė.
5.2. Teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškovė neginčija atsakovo T. K. nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamą turtą įgijimo pagrindų teisėtumo (paveldėjimo teisės liudijimo, teisinės registracijos). Ieškovė ieškiniu tik preziumuoja ginčo turto nuosavybės pasikeitimo pobūdį, t. y. iš asmeninės nuosavybės ginčo turtą ieškiniu siekia paversti bendrąją daline nuosavybe. Atsakovo nuosavybės teisės negali būti ginamos mažiau, nei tariamos ieškovės teisės. Tuo labiau, kad ieškovė buvo tik epizodinė atsakovo tėvo, iš kurio jis paveldėjo ginčo turtą, draugė, todėl ieškinys yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
6.1. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad teismas, nusprendęs patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė ekonomiškumo bei teisingumo principus ir tokiu būdu suvaržė atsakovo teises daugiau negu būtina bei suteikė pranašumą ieškovei byloje. Priešingai, ieškovės manymu, teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino ieškovės pateiktus duomenis bei argumentus ir, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, bei manydamas, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas bei teisėtas, jas pritaikė.
6.2. Apeliantas nenurodė kokiu būdu nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržė jo teises daugiau negu būtina. Ieškovei po atskirojo skundo gavimo tapo žinoma, kad būtent atsakovas ketina perleisti ginčo turtą, nes kreipėsi į Sodų bendrijos pirmininkę su prašymu parengti pažymą sandoriui. Tai patvirtina, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo savalaikis ir pagrįstas, atsakovas sužinojęs apie procesą, siekia turtą perleisti tretiesiems asmenims, bei apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, jei ieškovės ieškinys bus pripažintas pagrįstu.
Šalies argumentai
6.3. Priešingai, nei atskirajame skunde nurodė atsakovas, ieškovė pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsakovas ikiteisminėse darybose pripažino ir sutiko, kad ginčo turtas yra įgytas jo mirusio tėvo ir ieškovės pastangomis, darbu ir lėšomis, buvo sprendžiama dėl turto vertinimo ir kompensavimo už ½ dalį turto. Visas ginčas kilo dėl sandorio įforminimo ir ginčo turto vertės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
4. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
5. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė garso įrašą 112 pagalbos telefonu ir UAB „JG Valuations“ konsultaciją dėl galimos nekilnojamojo turto pardavimo kainos.
6. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
7. Nagrinėjamu atveju apeliantas, pateikdamas naujus rašytinius įrodymus, nesuformulavo prašymo prijungti juos prie bylos. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „JG Valuations“ konsultacija dėl galimos nekilnojamojo turto pardavimo kainos jau yra prijungta prie bylos kartu su priešieškiniu. Tuo tarpu pateiktas garso įrašas, atsižvelgiant į jo turinį, nėra aktualus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
8. Nustačius minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų ir jų vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais.
Dėl atskirojo skundo argumentų
9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017). Be to, teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
10. Nagrinėjam atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Nors apeliantas ginčija ieškinio pagrįstumą, tačiau kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio, ieškovė suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Pažymėtina, kad apelianto nurodomos aplinkybės dėl ieškinio nepagrįstumo šioje proceso stadijoje nėra vertinamos, kadangi dėl jų teismas pasisakys bylą išnagrinėjęs iš esmės.
11. Preliminariai įsitikinus, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, palankus sprendimas ieškovei gali būti priimtas, reikalinga nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
12. Pažymėtina ir tai, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
13. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo ketinimus perleisti ginčo turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
14. Pažymėtina, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti paties ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016; 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti ieškovo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015).
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors nagrinėjamoje byloje ieškovė jokių įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie apelianto siekį išvengti ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo, ir nepateikė (CPK 178 straipsnis), tačiau iš ieškovės ieškinio matyti, kad ji pareikštu ieškiniu siekia įgyti nuosavybės teises į ½ dalį ginčo turto. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su nekilnojamuoju turtu ir jo teisiniu statusu, nuosavybės teise priklausančiu apeliantui, todėl savaime egzistuoja didesnė sprendimo neįvykdymo rizika ir atitinkamai didesnis poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
16. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės taikymas – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo nekilnojamąjį turtą, iš esmės yra grindžiamas ne apelianto nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto statusą bylos nagrinėjimo teisme metu, taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, jei ginčo objekto statusas bylos nagrinėjimo metu būtų pakeistas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra būtinybė siekti išsaugoti status quo ir atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovo nesąžiningumo.
17. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nei vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik deklaratyvūs apelianto teiginiai, nepateikus į bylą jokių įrodymų, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai sukelia žalą, nesudaro pagrindo spręsti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo bei proporcingumo principus ir šalių interesų pusiausvyros principą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, įvertinus esamą situaciją, yra mažiausiai varžanti apelianto teises bei netrukdanti jam naudotis ir rūpintis ginčo turtu.
19. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylos baigties
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.