Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-20 · Administracinė byla Nr. I-4886-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-20
Bylos Nr.
I-4886-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04274-2014-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Rūta Miliuvienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Advokatai
Arūnas Petronis
Kategorijos
  • 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4886-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-04274-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 14.4; 74; (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Arūnui Petroniui, atsakovo atstovei Barbarai Kuzinevič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. J. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo: panaikinti 2014 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 433(1)-5189-(25.3.1).

Paaiškina, kad pareiškėja nesutinka su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimu. 2009 m. kovo 17 d. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 2.3-3727-(41), kuriuo perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemė 0,0785 ha ploto esanti (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), šiam sklypui nustatytas apribojimas – kelio servitutas – 0,01 ha plote. Pareiškėja šį sklypą įsigijo 2009 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. 2014 m. liepos 3 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją su prašymu dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo pakeitimo pagal Vilniaus rajono savivaldybės bendrąjį planą – iš žemės ūkio paskirties į kitą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – vienubučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Teritorijų planavimo įstatyme apibrėžtai bendrojo plano sąvokai bei kitiems su bendruoju planu susijusiems nurodyto įstatymo reguliuojamiems santykiams, tame tarpe prieštarauja reikalavimui, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Pareiškėja remiasi ir Žemės įstatymo nuostatoms, susjusioms su pagrindine žemės naudojimo paskirtimi. Tuo pačiu pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 44, kuriuo patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašas (toliau – Aprašas). Paaiškina, kad UAB „Julimatas“ atliko žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinius matavimus, kadastrinių matavimų bylos yra pateiktos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui suderinimui bei patvirtinimui.

Paaiškina, kad pareiškėjos sklypas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane patenka į vyriaujančios kitos paskirties žemės, įtakojamos aglomeracinio proceso teritoriją, kur numatytas intensyvus, dispersinis užstatymas bei urbanizacija. Aglomeruota teritorija – kai kaimo gyvenvietė plečiasi į visą kaimo teritoriją ir susilieja į daugiau ar mažiau tįsinę užstatytą zoną su gretimų kaimų gyvenvietėmis.

Daro išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirties pakeitimui iš žemės ūkio į kitos paskirties - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Galiojantys teisės aktai numato gyvenamosios teritorijos - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės sklypus formuoti ir mažesnius kaip 0,1000 ha. Keičiant žemės sklypo paskirtį, turi būti vertinamas ne žemės sklypo plotas, o žemės sklypo užstatymas, planuojamos žemės sklypo vystymo tendencijos, teritorijos naudojimo ir apsaugos priemonės ir kita, todėl nustatyti apribojimą planuojamam sklypo dydžiui - nėra jokio pagrindo.

Paaiškina, kad žemės sklypo plane, parengtame UAB „Julimatas“ 2013 m. ortofotografiniame žemėlapyje, matyti, kad aplink žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdomos gyvenamųjų namų statybos bei jau yra pastatytų nemažai gyvenamųjų namų.

Remiasi 2005 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ 3 punktu, kuriame nurodyta, kad nauji namai gali būti statomi ne mažesniuose kaip 400 m² sklypuose. Ši nuostata taikoma tais atvejais, kai formuojami nauji sklypai namų statybai. Kadangi minimalus namo statybai plotas yra reglamentuotas norminiu aktu, todėl atsakovas privalėjo vadovautis būtent juo ir neturėjo teisės nustatyti daugiau apribojimų nei numato minėtas statybos techninis reglamentas.

Remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (aktuali redakcija 2014-06-27) 2 straipsnio 2 punkto nuostatomis, 3 straipsnio nuostatomis. Teigia, kad pažeistas įstatymo viršenybės principas, kuris nustato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Taip pat mano, kad pažeistas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Teigia, kad atsakovas, nustatydamas didesnius apribojimus nei numato teisės aktai (Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo 3 punktas), turėtų nurodyti kitą norminį aktą, kurio pagrindu tokie apribojimai nustatyti, tačiau ginčo atveju tokio norminio akto nėra, kas nuosekliai reiškia, jog atsakovas ėmėsi ne teisės aktų įgyvendinimo funkcijos, o teisės aktų leidybos funkcijos, o tai aiškiai peržengia jo kompetencijos ribas. Remiasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (aktuali redakcija 2014-07-12) 4 straipsnio 8 punktu, nustatančiu, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Skundžiamas sprendimas ne tik akivaizdžiai prieštarauja galiojančioms teisės normoms (Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo 3 punktui), bet ir kuria naujas normas, naujus teisės aktuose nenumatytus apribojimus, pažeidžia lygias galimybes vienodai su kitais savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdančiais žemės sklypus piliečiais turėti vienodai mažo ploto žemės sklypus, per prievartą verčia valdyti didesnio ploto žemės sklypus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau - atsakovas arba Administracija) atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareikštu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b.l.36-38).

Paaiškina, kad pareiškėja 2014 m. liepos 3 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu pakeisti žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas) naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, priėmė ginčijamą 2014 liepos 14 d. sprendimą Nr. A33( 1 )-5189- (25.3.1.), kuriame nurodė: „Pažymime, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001-05-14 sprendimo Nr. 319 l p. Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1000 m dydžio. Išnagrinėję Jūsų prie prašymo pateiktus dokumentus, informuojame, kad žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), plotas yra 0,0785 ha, todėl Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis į kitos paskirties - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos negali būti keičiama.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, atsakymas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vienų mėnesį nuo šio atsakymo gavimo dienos“.

Paaiškina dėl teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 19 punktą, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas - tai savarankiška savivaldybės funkcija. 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau - TPĮ) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose nustatomi privalomieji teritorijos naudojimo reikalavimai. TPĮ 20 straipsnio 2 dalies tvarka yra taikoma tik esant atvejui, numatytam 20 straipsnio 1 dalyje: statyba turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius. Tik esant šio straipsnio 1 dalyje numatytam atvejui gal būti taikomas 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas - žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimas Vyriausybės nustatyta tvarka Administracijos direktoriaus sprendimu pagal Bendrąjį planą.

Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas numato, jog žemės savininkas privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tai reiškia, jog paskirties keitimas pagal Žemės įstatymo nuostatas yra išimtis nuo bendros taisyklės. Ši išimtis turi būti įgyvendinama pagal teisės aktuose ir kituose dokumentuose nustatytus reikalavimus. Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.7. p. numato, jog keisti sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, numatant jo užstatymą, galima, jeigu toks keitimas atitinka įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentų, kitų normatyvinių dokumentų reikalavimus.

Paaiškina, kad 2000 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba (toliau - Valdyba) priėmė sprendimą Nr. 542, kuriuo nustatė, jog naujai projektuojami individualių gyvenamųjų namų statybai sklypai būtų ne mažesni kaip 1000 m². Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo (1998-12-09 redakcija) 18 straipsnio 5 ir 6 punktais, nustatančiais, kad Valdyba organizuoja savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrąjį, pagal kompetenciją specialųjį ir detalųjį planavimų, teritorijų planavimo dokumentų pakeitimų ir papildymų rengimą; organizuoja teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų vykdymo kontrolę, nustato planavimo sąlygas ir reikalavimus bendrajam, specialiajam ir detaliajam planavimui, tvirtina kompleksinį statybos dokumentą su projektavimo sąlygomis ir reikalavimais, derina parengtą statybos projektą). Pagal tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnį, savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys jų kompetencijos, yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat pareigūnams ir gyventojams. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr, 542 yra galiojantis. 2001 m. gegužės 14 d. Valdyba priėmė sprendimą Nr. 319, kuriuo patikslino sprendimą Nr. 542. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo (2000-10-27 redakcija) 19 straipsnio 9 punktu, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ reikalavimus, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2000 m. kovo 13 d. raštą „Dėl stichinio urbanizacijos proceso” ir į gyventojų prašymus.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo (tiek minėtų Valdybos sprendimų priėmimo metu galiojusią 1999-07-09 redakciją, tiek pagal šiuo metu galiojančią) nuostatas, Valdybos priimti sprendimai yra laikomi teisės aktais, kuriais reikia vadovautis ir juos vykdyti.

Motyvuojamoji dalis

Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis nustato, kad urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 10 punktas numato, jog įstatymų nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Šio Aprašo 12 punktas numato, jog apie sprendimą netenkinti prašymo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) ir šio sprendimo motyvus savivaldybės administracijos direktorius prašymą pateikusį asmenį raštu informuoja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo visų privalomų dokumentų pateikimo.

Pareiškėjos Žemės sklypo paskirties keitimas pagal Bendrojo plano sprendinius ir pagal Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 1 punktą nėra įmanomas.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad: „ Įsakymu žemės sklypui Nr. 1407-1 buvo nustatytas vienintelis apribojimas - kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) - 0,0,1 ha plote“. Pareiškėjos cituojamo 2009 m. kovo 17 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr.2.3-3727-(41) 3 punkte yra numatyta pareiga naudoti sklypą pagal nurodytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį - t.y. pagal žemės ūkio paskirtį.

Paaiškina, kad pareiškėja skunde vadovaujasi STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338, nuostatomis, tačiau atsakovas mano, kad šis teisės aktas nagrinėjamojoje byloje negali būti taikomas. Minėto Reglamento 1 punkte yra numatyta, jog šio Reglamento reikalavimai yra taikomi projektuojant naują namą. Reglamento 4 punkte nurodoma, jog Reglamento reikalavimai yra privalomi Namų statytojams (užsakovams), kitiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus nustato Statybos įstatymas. Tai reiškia, jog šiuo metu pareiškėja, esanti teritorijų planavimo iniciatore, negali remtis ir vadovautis teisės normomis, taikomomis jau statybos procese. Beje, Reglamento 9 priedo 3 punkte nurodyta, kad nauji gyvenamieji pastatai gali būti statomi ne mažesniuose kaip 400 m² sklypuose, tačiau tai nėra imperatyvi nuostata.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, jog aplink jos Žemės sklypą vyksta statybos ir yra pastatyta nemažai gyvenamųjų namų. Atsakydami į šį teiginį, pažymi, kad žemės sklypams, esantiems šalia pareiškėjos sklypo, 2014 m. liepos 25 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-282 buvo patvirtintas detalusis planas, kurio sprendiniai leidžia gyvenamųjų pastatų statybą.

Mano, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas yra pasirašytas jį priėmusio pareigūno.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Skundas tenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. liepos 3 d. pateikė prašymą dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo (būdų) nustatymo/pakeitimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. Šiame prašyme nurodyta, kad prašoma pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskiritį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ar pobūdis – žemės ūkio paskirtis, kitų žemės ūkio paskirties žemės sklypų (naudojimo būdas). Prašė pakeisti į pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – kitos paskirties žemė, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (naudojimo būdas), (t. I, b.l. 39).

Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2014 m. liepos 14 d. sprendimu „Dėl (reg. Nr. A34(1)-5339) prašymo“ Nr. A33(1)-5189-(25.3.1.) pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti (t. I, b.l. 15). Visas skundžiamo sprendimo tekstas yra toks: „Pažymime, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001-05-14 sprendimo Nr. 319 1 p. Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1000 m dydžio. Išnagrinėję Jūsų prie prašymo pateiktus dokumentus, informuojame, kad žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), plotas yra 0,0785 ha, todėl Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis į kitos paskirties - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos negali būti keičiama.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, atsakymas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vienų mėnesį nuo šio atsakymo gavimo dienos“.

Atsakovas atsliepime teismui pateikė pagrįstą teisės normomis savo nuomonę, rėmėsi ir Vietos savivaldos įstatymo, ir Žemės įstatymo, ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, tuo tarpu skundžiamas sprendimas grindžiamas tik Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 319. Todėl pirmiausia būtina įvertinti, kokie aukštesnės galios teisės aktai pareiškėjos prašymo pateikimo metu reguliavo žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą ir kurie turėjo būti taikomi nagrinėjant pareiškėjos prašymą, ar skundžiamas sprendimas atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą leidžia Žemės įstatymo nuostatos. Prašymo pateikimo metu galiojusioje Žemės įstatymo redakcijoje (dėl paskirties keitimo ir šiuo metu išlieka tos pačios nuostatos) nėra nuorodos į tai, kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas galimas tik išimtinais atvejais, kaip teigia atsakovas. Priešingai, Žemės įstatymas akcentuoja tai, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turi atitikti to žemės sklypo naudojimo galimybes, teritorijų planavimo dokumentus ir pan. Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos.

Žemės įstatymo 24 straipsnis nustato pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo tvarką. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis (toliau – ir tik paskirtis) Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti keičiama žemės savininko prašymu, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje (kad sklypas būtent tokioje teritorijoje, atsiliepime patvirtina atsakovas), kuriai detalieji planai neparengti, - pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Šiame straipsnyje pasakyta, kad paskirties keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. Žemės įstatymo 25 straipsnis nustato, kokia yra žemės ūkio paskirties žemė. Šio straipsnio bendra prasmė reiškia, kad žemės ūkio paskirties žemės plotai yra tie, kurie naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis ir pan.

Nagrinėjamu atveju, ir to neneigia atsakovas, pareiškėjos sklypas, kuris sudaro beveik 8 arus, yra šalia detaliai suplanuotų sklypų grupės, kur žemės paskirtis buvo pakeista iš žemės ūkio paskirties, į kitos paskirties, pasitelkus detaliojo planavimo procedūras. Atsakovo atstovė paaiškino, kad visi detaliai suplanuoti sklypai atitiko savivaldybės administracijos reikalavimus, nes buvo ne mažesni, kaip 1000 kv.m. Jeigu ta teritorija yra urbanziuojama, mažai tikėtina, kad pareiškėjos sklypo paskirtis (žemės ūkio) atitinka tokiai paskirčiai keliamus reikalavimus – ar sklypas yra tinkamas naudoti, ar ateityje bus tinkamas naudoti, žemės ūkio produktų gamybai, žemės ūkio naudmenoms. Juo labiau, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane (nuo 1 tomo 45 lapo iki II tomo 63 lapo), pareiškėjos sklypas patenka į vyraujančios kitos paskirties žemės, įtakojamos aglomeracinio proceso teritoriją, kur numatytas intensyvus, dispersinis užstatymas bei urbanizacija (žymima – U (Ug)), tai nurodyta 2.4. Bendrojo plano dalyje „Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentai“ (t. I, b.l. 72). Šioje Bendrojo plano dalyje pateikiamas paaiškinimas, kad tokioje žemėje numatoma žymi kitos paskirties žemės plėtra, konvertuojant žemės ūkio paskirties žemę į kitą paskirtį, prognozuojamas kitos paskirties žemės dominavimas iki 60 – 80 procentų visos zonos ar kaimo teritorijos, galimi visi kitos paskirties žemės naudojimo būdai. Šioje vietoje yra nuoroda ir į tai, kad žemės naudojimo zonų dalys, patenkančios į gamtinį karkasą, (Ug pazonės) vystomos laikantis gamtinio karkaso nuostatų reikalavimų žemės naudojimui, Ug pazonėms siūlomas tik mažaaukštis užstatymas, gyvenamojo, visuomeninio, komercinio, inžinierinės infrastruktūros, bendro ir rekreacinės žemės naudojimo būdai, būtina laikytis gamtinio karkaso tvarkymo krypčių reglamentų. Iš pareiškėjos pateikto žemės sklypo, įbraižyto į Vilniaus rajono bandrojo plano schemą (t. I, b.l. 29), plano daroma išvada, kad sklypas yra būtent tokioje teritorijoje. Tačiau skundžiamame sprendime dėl to, kad sklypas Bendrąjame plane patenka į gamtinio karkaso teritoriją, kokią įtaką tai turi priimamam sprendimui, nepasisakyta. Kita vertus, pareiškėja prašė keisti paskirtį būtent taikant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, kas leidžiama ir gamtiniame karkase.

Vienas esminių paskirties keitimo reikalavimų ir yra atitikimas bendrąjam planui (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Žemės įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Šiuo atveju, pareiškėjai priklausantis sklypas yra būtent tokioje teritorijoje, todėl žemės valdos projekte gali būti numatyta paskirtis – kita, o naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų. Dėl to skundžiamame sprendime nieko nepasakyta.

Vertinant skundžiamą sprendimą, teismas atsižvelgia į minėtas Žemės įstatymo nuostatas, o taip pat į tai, kad žemės paskirties keitimą reglamentuoja, kaip tai ir nustatyta Žemės įstatymo 24 straipsnyje, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), (2014 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta redakcija). Atsakovas nagrinėjo pareiškėjos prašymą, kurio padavimą ir nagrinėjimą reglamentuoja Aprašo nuostatos, tačiau skundžiamame sprendime nėra jokios nuorodos į šį Aprašą, kuris yra specialus teisės aktas, skirtas būtent pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimui, tokio pobūdžio prašymų padavimui ir nagrinėjimui.

Būtent Aprašo 10 punkte yra nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kurio įtaką skundžiamam sprendimui tik atsiliepime, o ne sprendime netenkinti pareiškėjos prašymo, nurodo atsakovas. Tačiau tiek Aprašo 10 punktas, tiek Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato tik vieną taisyklę – pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų prašymu savivaldybės administracijos dirketoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bedrąjį planą, jeigu šis parengtas. Skirtumas tik tas, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas reguliuoja atvejus, kai planuojama statyba ir dėl to reikia keisti žemės naudojimo paskirtį, tačiau čia taip pat yra reikalavimas, kad sprendimą priimtų savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą. Atsakovas pats sau prieštarauja vienu atveju teigdamas, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi statybos techniniu reglamentu, skirtu tik statybai, tačiau pats remiasi Taritorijų palavimo įstatymo 20 straipsniu, skirtu tik teisei statyti apibrėžti. Šioje byloje dar nenagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos teisės statyti.

Skundžiamame sprendime nėra jokios nuorodos į savivaldybės lygmens bendrąjį planą, kuris yra patvirtintas, kas prieštarauja pirmiau nurodytų įstatymų ir Vyriausybės nutarimo pagrindiniams ir esminiams reikalavimams, keliamiems keičiant paskirtį. Tik atsiliepime atsakovas nurodo, kad sprendimui priimti įtakos turėjo Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.7. punktas, kuris, atsakovo manymu reiškia, jog savivaldybės administratorius galėjo vadovautis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319, 1 punktu. Tačiau, visų pirma, toks viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris nepagrįstas, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Antra, kol šis sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas negali tiksliai žinoti, kodėl Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 319 (t. I, b.l. 42), kuriame sakoma, kad juo nustatomos planavimo sąlygos ir reikalavimai detaliajam planavimui, yra taikomas nagrinėjant prašymą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu minėtuose teisės aktuose jau nėra reikalavimo, kad keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būtų rengiamas detalusis planas, kurio rengimui ir buvo išduodamos planavimo sąlygos. Pirmiau nurodytuose teisės aktuose yra nustatyti reikalavimai į ką reikia atsižvelgti keičiant paskirtį (savivaldybės lygmens bendrąjį planą), tačiau teismo manymu, čia svarbu ne atsakovo nurodomas Bendrojo plano punktas, o tai, ar bendrasis planas leidžia keisti žemės paskirtį. Žinoma svarbu ir tai, ar paskirties keitimas atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau atsakovo nurodytas teisės aktas gali įtakoti tik detalųjį planavimą, o ne paskirties keitimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad 2014 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimas Nr. 433(1)-5189-(25.3.1) yra naikintinas dėl to, kad, pirma, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas); antra, sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi reikalavimai, keliami planavimo sąlygų išdavimui ir detaliajam planavimui, negali būti, pasikeitus aukštesnės galios teisiniam reglamentavimui, taikomi pagrindinės žemės paskirties keitimui.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, t.y. teisėtumo reikalavimas. Teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės aktų nuostatomis, sprendimo turinys turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Tokie reikalavimai ne kartą buvo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. žr. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinė byloje Nr. A-1234-520/2015 ir kt.). Šioje byloje ginčijamas individualus administracinis aktas, kurio priėmimas reiškia teisės taikymą, sukeliantį konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, būtent dėl to reikalaujama, kad toks aktas būtų pagrįstas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos taikymą, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, toks aktas turi atitikti viešojo administravimo principų reikalavimus, tame tarpe reikalavimą, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (įstatymo viršenybės principas).

Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad nurodyti skundžiamo sprendimo trūkumai yra esminiai, nes jame nėra nustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas akte nurodytai teisės normai taikyti. Viešojo administravimo subjektai negali taisyti priimto administracinio akto trūkumų teisme nurodydami papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą.

Kadangi pareiškėja neprašo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti jos pateiktą prašymą, teismas dėl to pasisako tik tiek, kad panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjos prašymas lieka tinkamai neišnagrinėtas, kas prieštarauja Aprašo 12 ir 17 punktų reikalavimams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 14 d. sprendimą „Dėl (reg. Nr. A34(1)-5339) prašymo“ Nr. 433(1)-5189-(25.3.1).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasRūta MiliuvienėHalina Zaikauskaitė