Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

nukentėjusiajai R. R., jos įstatyminei atstovei ir civilinei ieškovei V. R., nukentėjusiosios atstovei advokatei Ramutei Budrytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R., nuteistojo L. S. gynėjo advokato Daliaus Povilio, nuteistojo V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

L. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą - laisvės atėmimu 6 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, skiriant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą - laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, skiriant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Tenkinti civiliniai ieškiniai: priteista iš L. S. ir V. K. solidariai 1129 Lt valstybinei ligonių kasai už R. R. gydymą stacionare, 50000 Lt neturtinės žalos V. R., 500 Lt R. R. proceso išlaidų (advokato pagalba).

L. S. ir V. K. neturint pajamų šie ieškiniai subsidiariai išieškotini iš jų ir jų įstatyminių atstovų R. S. ir L. K.

V. R. dėl materialinės žalos atlyginimo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S., (duomenys neskelbtini), ir V. K., (duomenys neskelbtini), nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, 2004 m. kovo 16 dieną, apie 20 val., būdami Jonavoje, prie laiptų, vedančių iš Kalnų gatvės link Kosmonautų gatvės 16-o namo, panaudodami fizinį smurtą dėl savanaudiškų paskatų, tyčia smūgiuodami pro šalį einančiai nukentėjusiajai R. R. ((duomenys neskelbtini) medinėmis lazdomis ne mažiau 11 smūgių į įvairias kūno vietas, padarė jai poodines kraujosruvas dešinio peties srityje, dešiniajame žaste, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešiniajame kelyje, dešinės plaštakos 4-o delnakaulio lūžimą, galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis galvoje, poodinėmis kraujosruvomis veide, pakauškaulio lūžimu, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimu, kaukolės pamatų lūžimu, epidurine hematoma, galvos smegenų suspaudimu, dėl ko sunkiai, gyvybei pavojingai sutrikdė jai sveikatą. Tuo pačiu pasikėsino pagrobti nukentėjusiosios R. R. odinę piniginę 92 Lt vertės, 80 Lt pinigų, mobiliojo ryšio telefoną ,,Panasonic” – 500 lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 6210” – 900 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes išsigando ir pabėgo.

Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė ir civilinė ieškovė V. R., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 311, 312, 313, 328 straipsniais, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos, priteisiant V. R. 100000 Lt; sugriežtinti L. S. ir V. K. paskirtas bausmes.

Apeliantė teigia, kad jos dukra R. R. buvo sužalota labai sunkiai, patyrė didžiulę ir neatitaisomą traumą. Apeliantė ir liudytojai L. D., S. S., J. V. teisme paaiškino, kaip sunkiai paveikė nukentėjusiąją R. R. šis nusikaltimas, jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusioji turėjo pasiūlymą išvykti į JAV ir ten tęsti sportinę karjerą. Kadangi sportininkui yra svarbiausia būti stiprios sveikatos, nukentėjusiajai buvo atimta galimybė išvykti sportuoti į užsienį. Gydytojai taip pat negali įvertinti, kaip nukentėjusiosios sveikata atsilieps tolimesniam gyvenimui. Šiuo metu R. R. yra nuolat prižiūrima, konsultuojamasi su specialistais, o tam reikalingos lėšos. Apeliantė teigia, kad teisme buvo išdėstytos aplinkybės, kaip nukentėjusioji dabar jaučiasi, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas atsiliepia moksle, kadangi nukentėjusioji prieš įvykį mokėsi gerai, o dabar reikalingos papildomos pastangos norint pasiekti moksle tai, ką buvo išmokusi ir ką norėjo išmokti. R. R. kankina dvasiniai išgyvenimai, nusivylimas be mėgstamo darbo bei sportinės karjeros, ji depresuoja. Teisme buvo pateikti įrodymai, kad nukentėjusioji tikrai buvo viena iš Lietuvos rinktinėje stipriausių sportininkių, tačiau dabar ji net negali lankyti sporto pamokų ir treniruočių. Šiuo metu R. R. pripažinta II invalidumo grupė.

Teismas, atsižvelgdamas į protingumo bei sąžiningumo kriterijus, sumažino neturtinės žalos dydį. Apeliantė mano, kad žala jos dukrai padaryta neatitaisomai, todėl priteistos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į dabartinę būklę ir perspektyvą, yra per mažas. Apeliantė prašo Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos panaikinti ir priteisti 100000 Lt sumą.

Apeliantė teigia, kad bausmės nuteistiesiems yra per švelnios. Apeliantės manymu, nuteistųjų gailėjimasis teisme buvo nenuoširdus, kadangi per visą dukros gydymosi laikotarpį nė vienas neatsiprašė, nepasakė nė vieno žodžio. Nuteistieji, nors ir nepilnamečiai, yra per žiaurūs, todėl bausmė galėtų būti pakeista ir paskirta griežtesnė.

Nuteistojo L. S. gynėjas advokatas Dalius Povilius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu, Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu, 92 straipsniu, Lietuvos Respublikos BPK 312 straipsniu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsniu, apeliaciniu skundu teismo prašo:

1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 dienos nuosprendį ir L. S. veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1dalį, 180 straipsnio l dalį. Skiriant L. S. bausmę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę.

2) Esant pagrindui taikyti Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio l dalyje numatytą normą – atidėti L. S. paskirtos bausmės vykdymą trejiems metams.

3) Atsižvelgiant į kaltinamųjų, jų motinų turtinę padėtį, į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, gebėjimą tokią sumą atlyginti, sumažinti priteistos moralinės žalos dydį.

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis, liečianti L. S., yra teisiškai ydinga, prieštarauja Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodekso normoms, priimta atsižvelgiant ne į visas L. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl yra akivaizdžiai neteisėta, neteisinga ir dėl to naikintina.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ir netinkamai kvalifikavo L. S. atliktą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad L. S. veika kvalifikuojama ir kaip plėšimas, kurio viena iš sudėtinių ir būtinų dalių yra savanaudiškumas, tai teismui kvalifikuojant veiką bei taikant savanaudiškų paskatų požymį ir Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio atžvilgiu, - L. S. yra ,,nuteisiamas už savanaudiškumą” du kartus. Apelianto manymu, tokia kvalifikacija yra neteisinga ir nepagrįsta. L. S. veika turėjo būti kvalifikuojama, atsižvelgiant į tai, kad plėšimas, susijęs su sunkiu kūno sužalojimu, sudaro nusikaltimų idealiąją sutaptį ir pakartotinis savanaudiškumo kvalifikavimas šiuo atveju negalimas, o pati veika turi būti kvalifikuojama kaip Lietuvos Respublikos 135 straipsnio l dalies ir Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio l dalies idealioji sutaptis.

Pilna ir išsami, tokią kvalifikaciją paremianti, motyvacija yra pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 7-ių teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 28 dienos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-583/2003. Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir 2004 m. birželio 8 dienos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2004.

Apeliantas mano, kad, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje L. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio l dalyje keistinas, bei keistina ir L. S. paskirta bausmė, ją švelninant.

Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė ne į visas L. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas nuosprendyje nurodo, kad V. K. (L. S. bendrininko) atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad nukentėjusiajai iš dalies atlyginta turtinė žala. Remiantis bylos duomenimis, dalį žalos - 3500 Lt - atlygino V. K. motina. Apeliantas pažymi, kad dalį žalos - 3000 Lt - nukentėjusiajai atlygino ir L. S. įstatyminė atstovė - motina R. S. Tai įrodantis dokumentas - V. R. (nukentėjusiosios R. R. įstatyminės atstovės - motinos) patvirtinimas, kad tokia pinigų suma žalos daliai padengti buvo gauta, teismui buvo pateiktas ir teismas ne kartą bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę minėjo ir aiškinosi. Apelianto manymu, teismas, pripažindamas, kad V. K. ir jo įstatyminės atstovės - motinos - dalinis žalos atlyginimas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nepagrįstai neatsižvelgė, jog ir L. S. ir jo motina yra analogiškai iš dalies atlyginę nukentėjusiajai žalą, ir tokia aplinkybė turi būti ir L. S. atveju pripažinta kaip atsakomybę lengvinanti.

Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodo, jog skiriant bausmes kolegija įvertino tai, kad L. S. yra iškelta daugiau baudžiamųjų bylų, nagrinėjamų Jonavos apylinkės teisme. Apeliantas pabrėžia, kad L. S. yra kaltinamuoju tik vienoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 61-1-0740-03), nagrinėjamoje Jonavos rajono apylinkės teisme. Pirmos instancijos teismas šią aplinkybę vertino dar neišnagrinėjus bylos bei nenusprendus dėl L. S. kaltumo. Apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę L. S., įvertino šią aplinkybę kaip atsakomybę sunkinančią, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą esminį baudžiamosios teisės principą - nekaltumo prezumpcijos principą.

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymi, jog, skiriant bausmes, kolegija vadovavosi ir tuo, kad L. S. yra charakterizuojamas neigiamai. Tuo tarpu byloje yra ne tik J. Ralio vidurinės mokyklos pateikta neigiama L. S. charakteristika, bet ir Jonavos pagrindinės mokyklos, kurioje paskutiniu metu mokėsi L. S., pateikta charakteristika, kurioje jis yra charakterizuojamas teigiamai.

Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog, atsižvelgiant į kaltinamųjų neigiamas asmenybes ir į jų padarytų nusikaltimų pasekmes, nėra pagrindo taikyti švelnesnės, negu įstatymų numatyta, bausmės. Apelianto manymu, atsižvelgiant į tai, kad L. S. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ją padaręs, išsamiai davė parodymus ir visiškai padėjo tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką (jo parodymais teismas remiasi pripažindamas V. K. kaltu, padarius nusikaltimą), iš dalies atlygino nukentėjusiajai žalą – teismas turėjo pagrindą, skiriant L. S. bausmę, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę.

Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, niekur neatsižvelgė į itin jauną L. S. amžių. Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio l dalis numato, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliantas teismo prašo, jeigu būtų pagrindas taikyti aukščiau nurodytą normą, - atidėti L. S. paskirtos bausmės vykdymą.

Apeliantas mano, kad pirmos instancijos teismo priteista 50000 Lt suma, atsižvelgiant į nukentėjusiosios patirtus pergyvenimus, yra pagrįsta, tačiau, atsižvelgus į nuteistųjų, jų motinų turtinę padėtį, į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, gebėjimą tokią sumą atlyginti, priteistas moralinės žalos dydis yra aiškiai per didelis. Apeliantas teigia, kad L. S. ir jo įstatyminė atstovė R. S. tokios sumos negalėtų atlyginti net kelis metus skirdami visas savo gaunamas pajamas. Apelianto nuomone, teismas visiškai neatsižvelgė, kad nukentėjusiosios įstatyminė atstovė teismui taip pat pateikė 60000 litų ieškinį materialinei žalai atlyginti. Šios žalos atlyginimo klausimas šio proceso metu nebuvo spręstas, nes teismas nusprendė perduoti minėtą ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau priteisus atlyginti minėtą žalą, bendras žalos atlyginimas atsakovams truktų dešimtmetį. Apelianto manymu, nors teismas ir nurodė, kad, priteisdamas neturtinę žalą, vadovavosi kaltinamųjų ir jų motinų turtine padėtimi, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais ir sumažino ieškovės reikalaujamos žalos dydį, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, priteistos neturtinės žalos dydis turi būti labiau sumažintas.

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu Lietuvos apeliacinio teismo prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą ir nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti, pagal kaltinimą dėl R. R. sunkaus sužalojimo (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) išteisinti, nuosprendžio dalį dėl pasikėsinimo apiplėšti R. R. (Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalis ir 180 straipsnio l dalis) pakeisti, pripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuteistojo nepavykusį savanorišką atsisakymą padaryti nusikalstamą veiką, skirti švelnesnę bausmę, o civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti.

Apeliantas nuosprendį skundžia dėl 1129 Lt civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai ir 50000 Lt civilinio ieškinio neturtinės žalos V. R. iš jo priteisimo, nes šie civiliniai ieškiniai yra dėl nukentėjusiosios sunkaus sužalojimo, o apeliantas teigia jos nemušęs ir nesužalojęs. Pameluodamas L. S., kad ateina žmonės ir reikia bėgti ir taip jį privertęs bėgti, apeliantas teigia sutrukdęs pabaigti daryti nusikaltimą. Apeliantas mano, kad šių civilinių ieškinių priteisimas iš jo yra nepagrįstas, nes ne dėl jo nusikalstamų veiksmų R. R. buvo sunkiai sužalota. Ją sunkiai sužalojo L. S., nes jis peržengė susitarimo ribas – apeliantas ir L. S. buvo susitarę, kad apiplėšdamas sutiktą žmogų, jis turi tik taip suduoti lazda, kad jį apsvaigintų.

Apeliantas teigia, kad Kauno apygardos teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nors jis šio nusikaltimo nepadarė ir nukentėjusiosios pats nemušė. Apeliantas pažymi, jog nuosprendyje yra pasakyta, kad L. S. paaiškino, kad „V. K. beisbolo lazdą nešėsi rankoje”. Tai neatitinka bylos aplinkybių ir L. S. paaiškinimų, nes iš tikrųjų lazdą į nusikaltimo vietą, kaip teigia apeliantas, nešėsi rankovėje. Būtent taip, kad lazdą V. K. nešėsi, turėdamas ją rankovėje, kaltinamasis L. S. ir paaiškino teisiamajame posėdyje: „Jis irgi turėjo beisbolo lazdą rankovėje” (b.l. 53, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, L. S. taip pat paaiškino: „Vladimiras su savimi turėjo beisbolo lazdą, ją buvo įsikišęs į rankovę" (b. l. 156, t. 2). Analogiškai L. S. paaiškino ir ikiteisminio tyrimo metu surengtos akistatos su V. K. metu: „Jis su savimi turėjo į rankovę susikišęs lazdą" (b. l. 175, t. 2). Turėjimas lazdos rankoje rodo asmens, ją turinčio, didesnį pasirengimo panaudoti ją laipsnį ir dėl to teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad V. K. lazdą turėjo rankoje, o ne rankovėje, galėjo padaryti kitą nepagrįstą savo išvadą, kad tą lazdą V. K. panaudojo, mušdamas nukentėjusiąją.

Apelianto nuomone, nuosprendyje yra ir kita teismo klaida, neatitinkanti nukentėjusiosios R. R. duotų parodymų teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje parašyta, tarytum nukentėjusioji būtų pasakiusi, kad „vienas palipo laiptu į viršų”. Palipti laiptu į viršų reiškia, kad nueinantysis nutolo visai mažai, jis palipo tik vieną laiptų pakopą. Iš tikrųjų nukentėjusioji, duodama parodymus apie tai, kaip, jai artinantis prie V. K. ir L. S. buvimo vietos viršutinėje laiptų aikštelėje, ji juos pamatė vienas prieš kitą sėdinčius ant laiptų turėklų. Ji parodė, kaip jai priėjus L. S. , jis iš karto trenkė jai iš nugaros į dešinę sprando pusę, nieko nesakydamas. Toliau ji parodė, kad „tuo metu, kai trenkė, tas kitas buvo užlipęs į viršų laiptų”. Dar vėliau nukentėjusioji patikslino: „kada K. nusileido nuo laiptų, nemačiau" (b. l. 58, t. 3). Taigi, nukentėjusioji matė, kad, kai L. S. ją užpuolė ir ėmė lazda daužyti per galvą ir kitas kūno vietas, tas kitas, t. y. V. K., buvo nutolęs ir užlipęs ant laiptų viršaus. Tai visiškai atitinka apelianto V. K. parodymus ir jų su L. S. išankstinį susitarimą, kad V. K. aukos nemuš, o tik saugos, t. y. stebės, ar kas neateina ir L. S. perspės. Tai visiškai atitinka ir tą aplinkybę, kad V. K. buvo būtent ant laiptų viršaus, nuo kur geriau ir greičiau galima pamatyti nuo Kosmonautų gatvės link laiptų ateinančius, tiek ir nuo laiptų apačios aukštyn užlipančius praeivius. Iš laiptų aikštelės, kur buvo R. R. užpulta, besiartinančių nuo Kosmonautų gatvės pusės praeivių iš viso nebūtų galima pastebėti. Pats L. S., nors yra už V. K. aukštesnio ūgio, būdamas žemiau viršutinių laiptų, kur užpuolė nukentėjusiąją, tokio apžvalgos lauko neturėjo ir todėl negalėjo iš tos vietos matyti, ar iš tikrųjų nuo laiptų apačios artinasi žmonės, apie kuriuos V. K. jį melagingai perspėjo. Apeliantas teigia, kad, L. S., pripažindamas, jog jis nespėjo nukentėjusiosios apvogti, nes V. K. pasakė, kad kažkas ateina, kartu pasako, jog V. K. šalia jo ir nukentėjusiosios nebuvo, o buvo ten, iš kur galima geriau stebėti laiptų prieigas, t. y. V. K. buvo laiptų viršuje. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimo vietoje būtų buvęs atliktas eksperimentas, kad būtų nustatyta, iš kurios vietos - nuo laiptų viršaus ar nuo nukentėjusiosios užpuolimo ir sumušimo vietos galima geriau stebėti laiptais besiartinančius praeivius, būtų gautas svarbus apeliantą V. K. pateisinantis įrodymas. Pasitvirtintų, kad V. K. būnant šalia, L. S. nebūtų galėjęs patikėti jo melagingu perspėjimu, kad kažkas ateina, nes L. S., būdamas aukštesnis už V. K., pirmas pamatytų besiartinančius, šiuo atveju L. S., net V. K. įspėtas, ateinančių žmonių nematė. Apeliantas teigia, jog tai, kad jo perspėjimas apie ateinančius žmones buvo melagingas, savaip patvirtino ir nukentėjusioji, kuri parodė, kad po užpuolimo prabudo ant žolės, jau nieko nebuvo, šauksmų negirdėjo. Teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl jis atmeta V. K. teisme gynusio advokato argumentus, jog L. S. turėjo realų pagrindą V. K. apkalbėti, kad ir pastarasis su lazda mušė nukentėjusiąją, sudavė jai smūgius. Advokatas nurodė, kad L. S. galėjo V. K. kerštauti už tai, kad pastarasis melagingai perspėjo apie ateinančius žmones, tuo sutrukdydamas L. S. baigti nusikaltimą, ar tai kad V. K. pasakė U. R. ir B. P., jog L. S. sumušė R. R., t. y. išdavė L. S. dar prieš jį sulaikant policijos pareigūnams. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jų balsu neperskaitė, nors šie parodymai pagrįstam nuosprendžiui priimti yra svarbūs. Teismas nuosprendyje dėl L. S. motyvų apeliantui kerštauti ir apkalbėti nepasisakė. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimą nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Apelianto teigimu, teismas neįvertino, kad nukentėjusiosios parodymai teisiamojo posėdžio metu prieštarauja jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji, turbūt, atsižvelgdama į jau žinomas byloje aplinkybes, aiškina, kad pamačiusi L. S., jį pažino, nes augo viename kieme ir jį pažinojo. Tačiau nesunku pastebėti, kad visai kitokius ji davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko ikiteisminis tyrimas, nustatant įtariamuosius, iš pradžių nebuvo sėkmingas. Nukentėjusioji iki teismo taip ir nepasakė, kad L. S. ar vieną iš ją sumušusių asmenų ji pažinojo kaip savo kaimyną. Teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino, kad R. R. parodymai apie tai, kad ją mušė ne vienas, o dviese, yra prielaidų pobūdžio. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiajai yra geriau, bent dėl civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, kad civilinių atsakovų būtų daugiau. Nukentėjusioji savo iš esmės prielaidų pobūdžio parodymus sureikšmina, prielaidas teisiamajame posėdyje pateikdama kaip „neabejojimus” ir „įsitikinimus”. Apeliantas pažymi, kad, atsakydama į teisėjo klausimus, nukentėjusioji aiškina: „Neabejojau, kad mane mušė dviese, nes smūgiai buvo vienu metu iš abiejų pusių. Visą laiką buvau įsitikinusi, kad mušė ne vienas”. Apelianto manymu, logiška galvoti, kad, kai muša dviese, jų suduodami smūgiai nebūtinai būna taip organizuoti ar koordinuoti, kad aukai būtų suduodami smūgiai vienu metu. Priešingai, jeigu du užpuolikai auką muštų lazdomis, būdami prie jos iš skirtingų pusių ir vienu metu suduodami smūgius į priešingas aukos kūno vietas, tai jie trukdytų vienas kitam, suduodami vienas kitą turėtų lazda kliudyti. Vienas užpuolikas, stovėdamas prie aukos ir suduodamas jai smūgius lazda į priešingą jos kūno pusę, galėtų kojomis dar spirti iš tos pusės, kur pats stovi.

Apeliantas pateikia ir kitus, jo nuomone, R. R. prielaidų pagrindu duotus parodymus: „Manau, kad antrasis vaikinas sugrįžo mane mušti. Tai sprendžiu iš smūgių sekos. Ant laiptų buvo tik du vaikinai”. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji jai suduotų smūgių seką sutapatina su jos įsitikinimu absoliučiai tegalima smūgių seka, kada smūgiuoja du asmenys. Šia smūgių sekos „neabejotino” informuotumo prielaidą nukentėjusioji papildo kita prielaida, kad ant laiptų eidama matė ne vieną, o du vaikinus, taigi antrasis galėjo sugrįžti jos mušti. Tačiau prielaidomis, apelianto manymu, teismas neturėjo vadovautis, jomis grįsti apkaltinančio nuosprendžio. Dėl nuosprendyje padarytų klaidų ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, teismas, apelianto nuomone, galėjo jį nepagrįstai pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį.

Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nusikaltimo (plėšimo) jis nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi išsigando ir pabėgo, o iš tikrųjų apeliantas teigia savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnis). Apeliantas teigia, kad jo bendrininkas L. S. tikrai pabėgo išsigandęs, bijodamas, kad gali būti sulaikytas nusikaltimo vietoje, nes jis nežinojo, kad apelianto įspėjimas dėl besiartinančių praeivių yra netikras. V. K. teigia, kad jis sukėlė netikrą aliarmą, nenorėdamas blogų pasekmių, nes bijojo, kad L. S., įnirtingai mušdamas nukentėjusiąją per galvą medine lazda, kuri jam smūgiuojant net sulūžo, jos neužmuštų ar sunkiai nesužalotų. Todėl apeliantas mano, kad jo tokie veiksmai ne tik nutraukė nebaigtą plėšimą, bet ir padėjo išvengti dar sunkesnių pasekmių R. R. sveikatai. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo duotas L. S. netikro pavojaus signalas, pasakymas, kad reikia bėgti, nes kažkas ateina, nepriklausė nuo jo valios. Tai yra nepagrįsta, neįrodyta išvada. Apeliantas mano, kad, kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką, būtų pagrįsta taikyti Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnį ar Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio l dalies 13 punktą.

Teismo posėdyje nukentėjusioji, jos atstovė advokatė Ramutė Budrytė, nukentėjusiosios įstatyminė atstovė ir civilinė ieškovė V. R. prašė nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo L. S. gynėjo advokato Daliaus Povilio ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo V. K. apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis L. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo L. S. gynėjo advokato Daliaus Povilio apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistųjų atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės L. K. ir R. S. nuomonės dėl apeliacinių skundų esmės nepareiškė, tik nurodė suprantančios, kad padarytą žalą reikia atlyginti.

Prokurorė prašė nuteistojo L. S. gynėjo advokato Daliaus Povilio ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: L. S., nuteistam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, galutinę bausmę paskirti 7 metus laisvės atėmimo, atliekant ją pataisos namuose; V. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirti 6 metų laisvės atėmimo bausmę, subendrinus šią bausmę su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, ir nustatyti galutinę bausmę – 6 metus laisvės atėmimo, atliekant ją pataisos namuose. Civilinės ieškovės V. R. prašymą priteisti 100000 Lt neturtinės žalos patenkinti.

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas, o nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. bei nuteistojo L. S. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais teisingai nustatė, kad L. S. ir V. K. veikdami bendrai tyčia nukentėjusiajai R. R. sunkiai, gyvybei pavojingai sutrikdė sveikatą bei pasikėsino pagrobti jos turtą.Tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti A. P. parodymai, nesukliudė teismui teisingai nustatyti faktines bylos aplinkybes, nes šis liudytojas, kaip matyti iš jo apklausos protokolo, pačio įvykio nematė. Be to, apie tas pačias aplinkybes parodė liudytojas T. R., kuris buvo apklaustas teisme.

Nuteistojo V. K. aiškinimas, kad jis nukentėjusiosios nemušė, nėra pagrįstas. Nuteistasis L. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad abu nuteistieji iš anksto sutarė, kad, siekdami užvaldyti svetimą turtą, abu pavartos smurtą, tam reikalui panaudodami turimas beisbolo lazdas. Toks susitarimas ir buvo įgyvendintas. Įvykio vietoje – laiptų aikštelėje- jis (L. S.) pirmas sudavė beisbolo lazda nukentėjusiajai, o po to pribėgo už 3-4 žingsnių buvęs V. K. ir jau parkritusiai nukentėjusiajai 3 kartus sudavė turėta beisbolo lazda. Pats L. S. tuo metu taip pat sudavė dar porą smūgių lazda nukentėjusiajai. Mergina dar svirduliavo, tada jie abu merginai sudavė dar po kelis smūgius.

Tokie šio nuteistojo parodymai nuoseklūs, pagrindų, dėl kurių L. S. galėtų apkalbėti V. K., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas jo parodymus pagrįstai laikė V. K. kaltės ir dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo įrodymu. V. K. apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, dėl kurių L. S. gali V. K. apkalbėti nelaikytinos pagrįstomis, nes pirmosios instancijos teisme pats V. K. nurodė, jog su L. S. jo santykiai geri ir kodėl pastarasis duoda jį kaltinančius parodymus, nežino (b. l. 56, t. 3). Akistatos metu jis taip pat nurodė, kad L. S. yra jo draugas ir neparodė apie galintį tarp jų būti priešiškumą (b. l. 175-177, t. 1).

Kad šie L. S. parodymai yra teisingi, patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad įvykio vietoje ji praėjo pro L. S., o po to jai sudavė kitas vaikinas. Nuo smūgio suklupus, ją pradėjo mušti iš abiejų pusių. Smūgiai į abi kūno puses buvo suduodami vienu metu ir iš to ji suprato, kad mušė dviese.

Nukentėjusiosios parodymai taip pat yra nuoseklūs ir kategoriški, todėl V. K. apeliaciniame skunde jie be jokio pagrindo vertinami kaip prielaidos ir kaip nepatikimi. Tai, kad pirmosiose apklausose ji nenurodė pažinusi L. S. kaip vieną iš užpuolikų, nevertintina kaip parodymų nepatikimumas, nes dėl galvos sužalojimo kai kurių nusikaltimo aplinkybių tų apklausų metu ji galėjo neprisiminti, tačiau prieštaravimų jos parodymuose nenustatyta. Jos pasakymas apie suvokimą, kad ją mušė dviese, grindžiamas objektyviu pojūčiu – tuo, kad smūgiai vienu metu buvo suduodami iš dviejų pusių, todėl nelaikytinas paprastu ir abejotinu manymu, kaip tai bandoma daryti V. K. apeliaciniame skunde.

Teisės medicinos specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai sužalojimai padaryti galvoje, dešinio peties srityje, dešiniajame žaste, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešiniajame kelyje, dešinės plaštakos, taigi ši išvada atitinka L. S. ir nukentėjusiosios parodymus apie vartoto smurto būdą.

Šie įrodymai paneigia V. K. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis nukentėjusiosios nemušė. Jo argumentai apie beisbolo lazdos atsinešimo į įvykio vietą būdą ir užpuolimo pradžioje buvusį nuteistųjų išsidėstymą nepaneigia teismo išvadų apie nuteistųjų bendrai vartotą smurtą. Jau minėti L. S. ir nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad V. K. užpuolimo pradžioje buvo už kelių žingsnių ir prie smurto vartojimo prisidėjo kai L. S. jau buvo sudavęs pirmą smūgį nukentėjusiajai, paneigia V. K. aiškinimą, kad jis buvo nutolęs nuo nukentėjusiosios užpuolimo vietos ir negalėjo prisidėti prie smurto vartojimo.

Taigi, pagrįstai nustatyta, kad abu nuteistieji bendrais smurto veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, siekdami užvaldyti jos turtą.

Aprobuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 28 d. konsultacijoje Nr. B3-309 „Dėl BK 135, 180 straipsnių taikymo“ sakoma: ,,Plėšimas, susijęs su sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu, jei jis padarytas po 2003 m. gegužės 1 d., kvalifikuojamas pagal atitinkamą naujojo BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo kitų kvalifikuojančių požymių buvimo) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą“.

V. K. ir L. S. nusikalstamas veikas padarė 2004 m. kovo 16 dieną, taigi, šios veikos tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tokia kvalifikacija neprieštarauja L. S. gynėjo apeliaciniame skunde minimoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartims, nes tose nutartyse kalbama apie nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 dienos.

Nuteistojo V. K. prašymas taikyti jam Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnį, numatantį savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką ar Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punktą, numatantį atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nepavykusį savanorišką atsisakymą padaryti nusikalstamą veiką – netenkintinas. Kaip jau minėta, abu nuteistieji prieš pasišalindami iš įvykio vietos nukentėjusiąją jau buvo užpuolę ir sumušę, turėdami tikslą pagrobti jos turtą. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad užpulta ir mušama ji šaukė pagalbos, vienam iš užpuolikų sugriebė už veido. Dėl šių priežasčių kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pasikėsinimas padaryti plėšimą yra baigtas, o nuteistieji nukentėjusiosios turto nepagrobė dėl to, kad išsigando, yra teisinga. Todėl nuteistųjų veiksmai vertintini kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas ir baigtas pasikėsinimas padaryti plėšimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino dalinį žalos atlyginimą, t.y. tai, kad V. K. mama sumokėjo 3500 Lt (b. l. 32, t. 4). Iš teismo posėdžio protokolo ir V. R. rašto matyti, jog L. S. artimieji žalai atlyginti taip pat sumokėjo 3000 Lt (b. l. 62, t. 3; 80, t. 4). Abi sumos nelabai skiriasi, todėl teisėjų kolegijos nuomone ir L. S. nustatytina analogiška atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Sankcijos vidurkis yra 7 metai. Abiems nuteistiesiems paskirtos už sankcijos vidurkį švelnesnės bausmės. Jos nelaikytinos per griežtomis ir nešvelnintinos. Kolegija iš dalies sutinka su L. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad kitos dar neišnagrinėtos baudžiamosios bylos buvimas negali įtakoti bausmės šioje byloje. Kita vertus, gynėjas nepagrįstai teigia, kad minėtą atsakomybę teismas laikė atsakomybę sunkinančia, nes tokio teiginio skundžiamame nuosprendyje nėra. J. Ralio vidurinės mokyklos, kurioje L. S. mokėsi ne vienerius metus, jis charakterizuojamas itin blogai (b. l. 111, t. 3). Kita jo charakteristika nelaikytina keičiančia situaciją, nes Jonavos pagrindinėje mokykloje šis nuteistasis mokėsi trumpai ir kaip nurodyta charakteristikoje, mokykla „mokinio gerai pažinti nespėjo“. Tai, kad per šį trumpą laiką be priežasties jis praleido tik 2 pamokas ir kad dėl jo nekilo konfliktų, nepaneigia išsamioje ankstesnėje charakteristikoje išreikšto vienareikšmiškai neigiamo jo charakterizavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad šis kaltinamasis yra charakterizuojamas neigiamai ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Byloje nustatyta viena L. S. atsakomybę sunkinanti ir dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Jo padaryti nusikaltimai yra apysunkis ir labai sunkus, jie buvo iš anksto planuoti, pasižymėjo žiaurumu, L. S. buvo nusikaltimo iniciatorius. Dėl šių aplinkybių L. S. už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą paskirta 1 metais už sankcijos vidurkį švelnesnė bausmė, net ir įvertinus naujos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymą, nelaikytina per griežta ir nešvelnintina. Nėra pagrindo per griežta laikyti ir už plėšimą paskirtą bausmę, nes ši bausmė yra artima minimaliai.

Kadangi subendrinus bausmes L. S. galutinė bausmė yra 6 metai laisvės atėmimo, taikyti jam Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą negalima, nes minėto straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė atidėti ne didesnės kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį taip pat negalima, nes nėra įstatymo reikalaujamų sąlygų.

Šio straipsnio 1 dalis kaip būtiną švelnesnės bausmės paskyrimo sąlygą numato kaltininko atvykimą ir prisipažinimą padarius nusikaltimą. Tokia aplinkybė šioje byloje nenustatyta.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalis nustato: „Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:

1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba

2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba

3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba

4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba

5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba

6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas“.

Šioje byloje nustatytos dvi L. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nėra nustatytos bent vienos iš 6 papildomų sąlygų, įskaitant ir nurodytą 4 punkte, nes tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas yra baigtas. Kaltininko asmenybė, tai, kad plėšimas buvo iš anksto suplanuotas, L. S. vaidmuo jame neduoda pagrindo Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį taikyti ir už plėšimą. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalyje kalbama apie švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, taigi, ir ši teisės norma L. S. negali būti taikoma.

Nuteistasis V. K. taip pat charakterizuojamas neigiamai. Nustatyta po vieną jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę. Jo, kaip ir L. S., padarytos veikos buvo suplanuotos iš anksto ir pasižymėjo žiaurumu. Esant šioms aplinkybėms, už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą jam paskirta 2 metais už įstatyme numatytos sankcijos vidurkį mažesnė 5 metų laisvės atėmimo bausmė, nulėmusi ir galutinę bausmę, nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 ar 92 straipsnį jam taip pat nėra įstatymo reikalaujamų sąlygų.

Abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos BK 54, 80, 61 straipsnių nuostatas, jas kolegija laiko teisingomis, todėl nemato pagrindo jų nei mažinti, nei griežtinti, kaip to prašoma V. R. apeliaciniame skunde. Jos skunde nurodytas motyvas – tai, kad L. S. ir V. K. gailėjimasis teisme nebuvo nuoširdus, neduoda pagrindo bausmes griežtinti, nes pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, gailėjimosi nelaikė bausmės dydį įtakojančiu faktoriumi. Kitas jos skundo argumentas – kaltininkų žiaurumas – pirmosios instancijos teismo yra pakankamai įvertintas, todėl dar kartą į tai atsižvelgti ir griežtinti bausmes negalima.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinti pinigais. Paminėto straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas civilinei ieškovei 50000 Lt vietoj prašomų 100000 Lt. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai padarė atsižvelgdamas į kaltinamųjų, jų motinų turtinę padėtį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Su tuo visiškai sutikti negalima.

Nuteistųjų ir jų motinų turtinė padėtis iš tikrųjų nėra gera. Tačiau nuteistųjų motinos už savo vaikus atsakingos tik iki pilnametystės, o šie ateityje turės galimybę dirbti ir gauti pajamas, reikalingas žalai atlyginti.

Iš 2003 m. kovo 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 matyti, kad teismas panašius kūno sužalojimus kaip ir R. R. patyrusiai N. Ž. iš specialios paskirties uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus troleibusai” priteisė 114 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Padidindamas moralinės žalos atlyginimą teismas nurodė, kad „esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai, kurie teismų nustatyti įvertinant sužalojimo sunkumą, išlikusį ieškovės sveikatos ir išvaizdos pakenkimą, asmenines savybes: jauną amžių, profesinį išsilavinimą, galimybių praradimą“.

Šioje byloje žalą privalančių atlyginti subjektų turtinė padėtis yra prastesnė kaip pelno siekiančios organizacijos, iš kurios priteistas žalos atlyginimas minėtoje kasacinėje byloje. Kita vertus, anuo atveju kasacinėje byloje kalbama apie sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o šioje byloje nagrinėjamu atveju nukentėjusioji sužalota tyčiniais ir iš anksto suplanuotais kaltininkų veiksmais, panaudojant specialiai tam į nusikaltimo vietą atsineštas beisbolo lazdas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas dėl patirto sužalojimo buvo sužlugdyta R. R., kaip perspektyvios sportininkės karjera, ji tapo invalide. Nekelia abejonių ir civilinės ieškovės nurodyta aplinkybė, kad dėl sužalojimo nukentėjusiajai tapo žymiai sunkiau mokytis ir ruoštis abitūros egzaminams.

Įvertinusi visumą šių aplinkybių ir atsižvelgdama į besiformuojančią teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A 394/2004 civiliniams ieškovams priteista iš viso 500000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors kaip ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 nurodytu atveju, žala padaryta dėl neatsargumo), teisėjų kolegija laiko, kad yra pagrindas patenkinti civilinės ieškovės reikalavimą priteisti jai 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo pačiu, konstatuojant, kad toks neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas, negali būti tenkinami nuteistųjų ir jų gynėjų reikalavimai neturtinės žalos atlyginimą sumažinti. Turtinė žala taip pat turi būti atlyginta, todėl tai, kad išsprendus ir šios žalos atlyginimą, perduotą nagrinėti civilinio proceso tvarka, bendras žalos atlyginimas užsitęs, nelaikytina kliūtimi teisingai atlyginti neturtinę žalą. Ta padarytina tai pat pakeičiant skundžiamą nuosprendį.

Dėl visumos nurodytų motyvų nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas, o nukentėjusiosios įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. R. bei nuteistojo L. S. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

L. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jo artimieji iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

Iš L. S. bei V. K. solidariai V. R. priteisti šimto tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimą.

L. S. ir V. K. neturint pajamų šį neturtinės žalos atlyginimą subsidiariai išieškoti iš jų įstatyminių atstovų R. S. ir L. K.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.