Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė pažymi, kad gavo asmenų skundų dėl perpildytų atliekų konteinerių ir netvarkos, kai keitėsi atliekų tvarkymo sistema ir atliekų vežėjai, todėl, sprendžiant susidariusią situaciją ir siekiant tinkamai įgyvendinti anksčiau nurodytas tiek atliekų tvarkymo, tiek triukšmo prevencijos priemonių įgyvendinimo funkcijas, buvo nuspręsta papildyti Taisyklių 10 punktą ginčijama dalimi. Pažymi, kad atliekų vežimas naktį būtų vykdomas tik išimtiniais atvejais ir esant būtinojo reikalingumo sąlygoms (t. y. išimtinė priemonė), o tokio sprendimo priėmimas pavestas Savivaldybės administracijos direktoriui. Savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs visas aplinkybes ir nustatęs išimties taikymo pagrindus ((a) gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai; arba (b) esant būtinojo reikalingumo sąlygoms), turi teisę spręsti taikyti nurodytą išimtį, ribodamas taikomos išimties terminą (ne ilgiau kaip trims mėnesiams). Pažymi, kad tokiu reguliavimu yra įgyvendinami Triukšmo prevencijos įstatymo tikslas, principai ir uždaviniai, pasiekiamas kitais teisės aktais pavestų funkcijų vykdymas ir užtikrinamas saugomas gėris – tinkamai ir laiku įgyvendinamas atliekų tvarkymas. Mano, kad triukšmo prevencijos priemonės ribojimas („Išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai arba esant būtinojo reikalingumo sąlygoms atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius.“) būtų teisėta, proporcinga ir adekvati priemonė, o galimai padaryta žala būtų mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėja 2018-10-05 pateikė teismui pareiškimą ištirti, ar Tarybos patvirtintų Taisyklių 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai arba esant būtinojo reikalingumo sąlygoms atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 13 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243, 7 punktą. Nustačius, jog minėta Taisyklių 10 punkto nuostata neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti ją prieštaraujančia nurodytiems teisės aktams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 1997-06-17, 2000-02-23, 2001-07-12, 2003-10-29 nutarimai). Administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos dėl norminių administracinių aktų (ar jų dalių), kurių teisėtumo kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, teisėtumo, taip pat ir dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. pagal savo kompetenciją užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje.

Teismas pažymi, kad Administracinių nusižengimų kodeksas reglamentuoja, kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai, nustatomos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės už šiame kodekse nustatytus nusižengimus, nustatomi administracinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos bei nustatoma administracinių nusižengimų teisena (ANK 1 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai). Administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pagal šį kodeksą, atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte.

Pažymėtina, kad Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio nuostatoje nustatytas administracinis nusižengimas, t. y. šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose, o vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties (nuo 22 val. iki 7 val.) metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kai tai trikdo asmenų ramybę, poilsį ar darbą, yra padaromas fizinio asmens ir už jį kyla atsakomybė būtent tam fiziniam asmeniui, kuris atliko nurodytą administracinį nusižengimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Taryba nėra fizinis asmuo, todėl ji negali atsakyti pagal Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio nuostatą. Pareiškėja pareiškime iš esmės nenurodo, kodėl vertinant Tarybos patvirtintų Taisyklių 10 punkto nuostatą turi būti vadovaujamasi Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio nuostata, reglamentuojančia iš esmės kitokio pobūdžio teisinius santykius, susijusius su administracinio nusižengimo padarymu ir nuobaudos už šio nusižengimo padarymą paskyrimu. Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio nuostata nėra reguliuojami triukšmo prevencijos priemonių klausimai. O Taisyklių 10 punkto nuostata nėra reguliuojami atsakomybės už viešosios rimties trikdymą klausimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (LVAT 2018-06-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018). Pagal LVAT praktiką, prašyme (pareiškime) ištirti norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumą neturėtų būti neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (LVAT 2014-11-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Teismas konstatuoja, kad Taisyklių 10 punkto nuostata nėra paneigiamas ar kitaip suvaržomas Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio taikymas. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad Taisyklių 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai arba esant būtinojo reikalingumo sąlygoms atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, neprieštarauja Administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsniui.

Vietos savivaldos įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus (Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) (t. 1, b. l. 54–114). Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 35 punkte nustatyta, kad savarankiška savivaldybės tarybos kompetencija yra savivaldybėms priskirtas triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimas. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 35 punkte nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirta, be kita ko, savivaldybės triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių nustatymas. Teismas pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatos suteikia savivaldybėms diskrecijos teisę spręsti dėl triukšmo prevencijos priemonių. Pažymėtina, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją yra konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Savivaldybė jai suteikta kompetencija triukšmo prevencijos srityje turi naudotis, be kito, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatyme, Triukšmo prevencijos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir reikalavimais.

Prašomos ištirti Taisyklių 10 punkto nuostatos pirmoje dalyje nurodyti kriterijai, kuriems esant subjektai gali nukrypti nuo bendros triukšmo prevencijos tvarkos, yra kildinami atsižvelgiant į susiklosčiusį ekstremalų įvykį ar ekstremalią situaciją, ar gresiant tokiam įvykiui ar situacijai kilti.

Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243, (toliau – ir Aprašas) nustato savivaldybės ir valstybės lygių ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarką (Aprašo 1 punktas) (t, 1, b. l. 9–11). Pagal Aprašo 3 punktą savivaldybės lygio ekstremalioji situacija skelbiama, kai įvykis atitinka, pasiekia ar viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus ekstremaliųjų įvykių kriterijus ir yra bent viena iš šių sąlygų: ekstremalusis įvykis savivaldybėje pasiekia tokį mastą, kai iš nuolatinės gyvenamosios vietos evakuojama daugiau kaip 300 gyventojų (Aprašo 3.1 papunktis); savivaldybėje ekstremaliojo įvykio padariniai sutrikdo daugiau kaip 500 gyventojų būtiniausias gyvenimo (veiklos) sąlygas ir ši padėtis trunka ilgiau kaip 24 valandas (Aprašo 3.2 papunktis); ekstremaliojo įvykio padariniai išplinta savivaldybės teritorijoje, kurios bendras plotas viršija du trečdalius visos savivaldybės teritorijos bendrojo ploto (Aprašo 3.3 papunktis); gelbėjimo, paieškos, neatidėliotini darbai ir ekstremaliųjų įvykių likvidavimas savivaldybės teritorijoje užtrunka arba numatoma, kad užtruks ilgiau kaip 24 valandas (Aprašo 3.4 papunktis); ekstremalusis įvykis susidaro savivaldybės teritorijoje esančiame pavojingame ar valstybinės reikšmės objekte arba dėl ekstremaliojo įvykio sutrinka ar sutrikdoma tokio objekto kontrolė ar funkcionavimas (Aprašo 3.5 papunktis); prašoma iš 3 ar daugiau gretimų savivaldybių pagalbos gyventojams evakuoti, gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotiniems darbams atlikti, ekstremaliajam įvykiui likviduoti ir jo padariniams šalinti, kai savivaldybėje esančių civilinės saugos sistemos pajėgų ir materialinių išteklių nepakanka (Aprašo 3.6 papunktis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-09 nutarimu Nr. 241 patvirtintas Ekstremaliųjų įvykių kriterijų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Jo 9 punkte nustatyti kriterijai, kada kyla pavojus aplinkos orui, 14 punkte nustatyti kriterijai, kada kyla pavojus aplinkos žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui ir (ar) aplinkai dėl cheminių medžiagų patekimo į orą (Sąrašo 14.3 papunktis), dėl pavojingų atliekų susidarymo (Sąrašo 14.10 papunktis) ar dėl kitų ekologinių įvykių (Sąrašo 14.11 papunktis). Teismas pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas norminio teisės akto (Taisyklių 10 punkto) teisėtumo klausimas. Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime nurodė susiklosčiusios situacijos aplinkybes, susijusias su atliekų išvežimu, bei pateikė duomenis apie gyventojų teiktus skundus dėl vėluojančio atliekų išvežimo (t. 2, b. l. 44–59). Šioje byloje nėra nagrinėjamos individualios aplinkybės dėl Savivaldybės teritorijoje susiklosčiusios situacijos, kurios buvo pagrindas Savivaldybės administracijos direktoriui Aprašo ir Taisyklių nustatyta tvarka skelbti ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją. Šiuo aspektu reikšminga pažymėti tik tą aplinkybę, jog, pagal Sąrašo ir Aprašo nuostatas, toks įvykis, kuris yra nurodytas Taisyklėse bei atsakovės atsiliepime ir yra susijęs su atliekų išvežimu, gali faktiškai turėti įtakos ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai kilti ar grėsmei kilti tokiam įvykiui ar situacijai. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir gyventojų teikti pranešimai dėl antisanitarinių sąlygų, susiklosčiusių dėl netinkamo atliekų išvežimo (t. 2, b. l. 44–59).

Teismas pažymi, kad, galiojanti Aprašo 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, atitinka Apraše nustatytą teisinį reglamentavimą, suteikiantį Savivaldybės administracijos direktoriui teisę įsakymu skelbti ekstremalų įvykį ar ekstremalią situaciją.

Taip pat pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo, kuris nustato civilinės saugos sistemos organizavimo ir veikimo teisinius ir organizacinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją, kitų įstaigų, ūkio subjektų, gyventojų teises ir pareigas civilinės saugos srityje, 6 straipsnio 1 punkto nuostatą, civilinės saugos sistema, įgyvendindama jai keliamus tikslus ir uždavinius, vadovaujasi ekstremaliųjų situacijų prevencijos principu, pagal kurį visi civilinės saugos sistemos subjektai vykdo ekstremaliųjų situacijų prevenciją pagal teisės aktais jiems priskirtą kompetenciją. Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas savivaldybei valstybės perduotą civilinės saugos organizavimo funkciją: užtikrina galimų ekstremaliųjų situacijų savivaldybėje prognozavimą (Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 3 punktas); Vyriausybės nustatyta tvarka skelbia ir atšaukia savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją (Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 7 punktas); gresiant ar susidarius ekstremaliajai situacijai, organizuoja gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus ir telkia visas savivaldybėje esančias civilinės saugos sistemos pajėgas gresiančioms ar susidariusioms ekstremaliosioms situacijoms likviduoti ir jų padariniams šalinti, gyventojams kolektyvinės apsaugos statiniuose apsaugoti, jiems evakuoti (Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 9 punktas); kartu su civilinės saugos sistemos pajėgomis organizuoja sanitarinį švarinimą ir kitas radiacinio, cheminio ir biologinio kenksmingumo pašalinimo priemones susidarius ekstremaliosioms situacijoms (Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 13 punktas). Pagal Aprašo 4 punktą, savivaldybės ekstremalių situacijų komisija, susipažinusi su gelbėjimo darbų vadovo, savivaldybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo ar savivaldybės ekstremaliųjų situacijų komisijos įgalioto asmens informacija apie gresiančios ar susidariusios ekstremaliosios situacijos pobūdį ir mastą savivaldybėje, nedelsdama nusprendžia, ar teikti savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymą skelbti savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją. Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sprendimas dėl ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio skelbimo gali būti priimamas įvertinus informaciją apie gresiančią ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį.

Teismas pažymi, kad Civilinės saugos įstatymas ir Aprašo nuostatos suteikia Savivaldybės administracijos direktoriui kompetenciją susidarius tam tikroms aplinkybėms skelbti ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją. Tokios teisės įgyvendinimas yra susijęs su Taisyklių 10 punkto nuostata, kad kilus ar esant grėsmei kilti ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai, ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui atliekų išvežimo būtinybę įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius.

Teismas, įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Taisyklių 10 punkto dalis, kuri nustato, kad išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei gresiant ar susidarius ekstremaliam įvykiui ar ekstremaliai situacijai, atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktams ir Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-31 nutarimu Nr. 1243, 7 punktui.

Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką. Teismas pažymi, kad ši teisės norma reglamentuoja iš esmės kitokio pobūdžio teisinius santykius tarp savivaldos institucijų ir triukšmo šaltinių valdytojų. Teismas pažymi, kad šioje byloje įvertintos aplinkybės dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijos imtis papildomų veiksmų, jei gresia ar susidaro ekstremali padėtis ar ekstremali situacija.

Prašomos ištirti Taisyklių 10 punkto nuostatos dalyje nurodytas kriterijus, kuriam esant subjektai gali nukrypti nuo bendros triukšmo prevencijos tvarkos, yra siejamas su būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismas pažymi, kad anksčiau minėtų teisės aktų, t. y. Civilinės saugos įstatymo, Aprašo ir Sąrašo, nuostatos reglamentuoja teisinius santykius, susiklosčius ar gresiant ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai, tačiau ne esant būtinajam reikalingumui. Teismas pažymi, kad Taisyklėse nėra nurodyta, kas yra būtinasis reikalingumas, pagal kokius kriterijus toks būtinasis reikalingumas yra nustatomas. Iš Taisyklių turinio nėra aišku, kokioms aplinkybėms susiklosčius Savivaldybės administracijos direktorius įsakymu galės nustatyti atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą. Teismas pažymi, kad teisės aktuose Savivaldybei nėra suteikta kompetencija spręsti dėl būtinojo reikalingumo kriterijų, kuriems esant būtų galima riboti asmenų teises, nustatytas Triukšmo valdymo įstatyme.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, pagal kurį viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo išdėstytus teisinius pagrindus. Pagal minėtą principą administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Nustačius šias aplinkybes, toliau nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų pareiškėjos pareiškimo argumentų, kiek tai susiję su nagrinėjama Taisyklių dalimi.

Teismas daro išvadą, kad Taisyklių 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei, esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktams. Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 10 punkto dalis dėl būtinojo reikalingumo nėra susijusi su ekstremaliojo įvykio ar ekstremaliosios situacijos paskelbimu, nėra pagrindo pripažinti šios dalies prieštaravimą nurodytiems teisės aktams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 punktu, 117 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-09-12 sprendimu Nr. 1-211, 10 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei esant būtinojo reikalingumo sąlygoms atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams ir Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 2 daliai, 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktams.

Kitą pareiškėjos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nustatyti, kad pripažintos neteisėtomis Triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-09-12 sprendimu Nr. 1-211 (2017-05-31 sprendimo Nr. 1-994 redakcija), 10 punkto nuostatos, kad išvežti atliekas darbo dienomis nuo 22 iki 7 val. (savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 22 iki 9 val.), kai tai kelia triukšmą, trikdantį asmenų ramybę, poilsį ar darbą, galima, jei esant būtinojo reikalingumo sąlygoms atliekų išvežimo būtinybę ne ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui įsakymu nustato Savivaldybės administracijos direktorius, negali būti taikoma nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre dienos.

Įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.