Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios G. M. individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys dėl G. M., S. M., M. M. ir R. M. įtraukimo bendraatsakoviais, o Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Pakruojo r. savivaldybės - trečiuoju asmeniu į G. M. individualios įmonės bankroto bylą, bei dėl leidimo nukreipti išieškojimą į visą įmonės savininko nekilnojamąjį turtą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino, jog nustačius, kad G. M. individualios įmonės turto nėra pakankamai šios įmonės prievolėms įvykdyti, išieškojimas gali būti nukreiptas į G. M. individualios įmonės savininko – G. M. turtą. Tačiau taip pat konstatavo, kad ieškinio reikalavimas nukreipti išieškojimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Pakruojyje, yra nepagrįstas, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, t. y. preziumuojama, jog ½ buto dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir G. M. žmonai S. M., kuri nėra nė vieno iš G. M. įmonės kreditorių skolininkė. Todėl prašymas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad atsižvelgia ir į tai, jog bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad šis ginčo butas buvo naudojamas įmonės veiklai vykdyti ar kaip nors kitaip buvo susijęs su G. M. įmonės veikla.

Be to, teismas, vadovaudamasis CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktu, konstatavo, kad pirmiau minėtas 4 kambarių butas laikytinas šeimos turtu. CK 3.85 straipsnyje, reglamentuojančiame šeimos turto teisinį režimą, yra įtvirtinti apribojimai disponuoti šiuo turtu, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyti ir tam tikri apribojimai vykdyti išieškojimą iš šeimos turto pagal kreditorių reikalavimus. Teismas pabrėžė, jog, realizavus šį vienintelį šeimos turtą, nepilnametis vaikas ir kitas besimokantis vaikas liks be pastogės. Tai, anot teismo, pažeistų vaikų teises, numatytas Vaiko teisių apsaugos konvencijoje. Nutartyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčo butas įgytas M. šeimoje kaip šeimos turtas 1997 metais, tai yra iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo (įsigaliojo nuo 2001-07-01), o anksčiau galiojusio Civilinio kodekso normos nenumatė šeimos turto registracijos viešame registre.

Apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nenustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir sudaromus sandorius su G. M. įmone būtų sieję su šeimos gyvenamąja patalpa (CPK 178 str., 185 str., CK 3.85 str. 3 d.). G. M. įmonės kasos priėmimo-perdavimo aktu bankroto administratoriui perduoti grynieji pinigai - 12 658,51 Lt, be to, G. M. ir jo įmonės vardu yra įregistruotos dvi transporto priemonės (b. l. 16). Pasak teismo, šio išvardinto turto realizacija nepažeistų nepilnamečio vaiko interesų ir nepaliktų vaiko be vienintelės turimos pastogės. Be to, teismas konstatavo, kad bankroto administratorius nepateikė jokių argumentų, kodėl kreditorių interesams patenkinti išieškojimas negalėtų būti nukreiptas į paminėtą kitą turtą (CPK 178 str.).

1. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurios turtas yra neatskirtas nuo savininkų turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Individuali įmonė yra šeimos verslas, kuriam naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors ir registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Tik įrodžius, kad verslu vertėsi vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Dėl šių argumentų darytina išvada, jog S. M. taip pat yra skolininkė G. M. įmonės kreditorių atžvilgiu, todėl įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti išieškojimą galima nukreipti ir į jai bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią turto dalį.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovų turtas laikytinas šeimos turtu, iš kurio, remiantis CK 3.85 straipsniu, negalima išieškoti pagal atsakovų prievoles. Nors iki 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso įsigaliojimo atsakovai negalėjo turto registruoti kaip šeimos turto, kadangi senasis Civilinis kodeksas tokio šeimos turto statuso nenumatė, tačiau 2000 m. liepos 18 d. Civilinis kodeksas neturi grįžtamosios galios, todėl 1998 metais įgyto turto negalima pripažinti šeimos turtu, vadovaujantis vėliau įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu. CK 3.84 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Kadangi šiuo atveju ginčo butas viešame registre kaip šeimos turtas neįregistruotas, tokiam turtui nustatyti apribojimai atsakovui G. M. ir S. M. priklausančiam butui netaikytini ir išieškojimas pagal įmonės prievoles iš šio turto gali būti vykdomas.

3. Neteisingas teismo teiginys, jog bankroto administratorius nepateikė jokių argumentų dėl galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus nukreipiant išieškojimą į kitą turtą. Administratoriaus 2008-11-20 prašyme teismui nurodyta, kad, VĮ „Regitra“ duomenimis, G. M. įmonei priklauso sunkvežimio puspriekabė „Odaz 9370“, tačiau iš įmonės savininko pateiktos pažymos-sąskaitos matyti, kad 2005-11-08 ši transporto priemonė parduota, o už ją gauti pinigai užpajamuoti įmonės kasoje; kita transporto priemonė (1984 m. gamybos „VW Jetta“) nusidėvėjusi, nebenaudojama, jos rinkos vertė minimali. Už šį automobilį gautos lėšos (apie 200-300 Lt) kreditorių reikalavimus (75 780,02 Lt) padengtų simboliškai, be to, šis automobilis nėra perduotas administratoriui.

4. Nepagrįsta ir teismo išvada, jog realizavus vienintelį šeimos turtą nepilnametis vaikas liks be pastogės. Administratorius, teikdamas teismui 2008-11-20 prašymą leisti nukreipti išieškojimą į atsakovų gyvenamąją patalpą, pateikė ir prašymą patvirtinti uzufrukto sutartį, pagal kurią uzufrukto gavėjai yra atsakovai su nepilnamečiais vaikais, o uzufrukto pabaigos terminas - 2020-11-24, t. y. data, kuomet jauniausias atsakovų vaikas – M. M. - sulauks pilnametystės. Pasiūlytos uzufrukto sutarties sąlygos užtikrina nepilnamečių vaikų ir jų tėvų teisę gyventi šiame bute iki vaikai sulauks pilnametystės. Be to, trečiasis asmuo - Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Pakruojo r. savivaldybės atsiliepime neprieštaravo administratoriaus prašymui leisti nukreipti išieškojimą į atsakovų gyvenamąją patalpą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Apygardos teismas, spręsdamas bylą dėl išieškojimo nukreipimo į ginčo butą, kurio teisinio režimo nustatymui pagrįstai taikė CK Trečiosios knygos „Šeimos teisė“ normų nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą, bei, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teisingai pripažino, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių G. M. ir S. M. nuosavybė (CK 3.88 str.).

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis tik aplinkybe, jog bankrutavusi individuali įmonė buvo įregistruota G. M. vardu, pripažino, kad jos savininkas yra tik G. M., kuris ir atsako už individualios įmonės prievoles, o S. M., teismo teigimu, neatsako pagal G. M. individualios įmonės prievoles. Tokia apygardos teismo išvada nepagrįsta, neatitinka įstatymo nuostatų bei susiformavusios teismų praktikos.

CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad sutuoktiniai G. M. ir S. M. nėra sudarę sutarties dėl jiems priklausančio turto teisinio režimo, todėl jų turtiniams santykiams taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, ar jis įgytas vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Apygardos teismas nustatė, kad G. M. santuokos metu (santuoka įregistruota 1992-07-11, o įmonė įsteigta 1998-10-07; b. l. 18) savo vardu įsteigė individualią įmonę, kuriai buvo iškelta bankroto byla, ir ji šiuo metu jau pripažinta bankrutavusia, kurios kreditorių reikalavimų patenkinimui neužtenka įmonės turto (b. l. 20-21).

Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str., 4.38 str.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors įregistruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta: įmonė įsteigta praėjus daugiau nei šešeriems metams po santuokos įregistravimo, ji veiklą vykdė santuokos metu, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad G. M. individuali įmonė būtų įsteigta už asmenines G. M. lėšas, ar kad šalys nevedė bendro ūkio bankroto bylos iškėlimo metu, priešingai, nustatyta, kad M. gyvena kartu, turi du nepilnamečius vaikus (b. l. 18, 36, 37, 46). Taigi, nepaneigus, kad šis verslas buvo šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, iš tokio individualaus verslo atsirandančios prievolės turi būti pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktus ir išieškojimas gali būti nukreiptas į bendrą sutuoktinių turtą.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. M. yra bendraskolė pagal G. M. individualios įmonės kreditorių reikalavimus, todėl nepagrįsta apygardos teismo išvada, jog S. M. nėra skolininkė G. M. įmonės kreditorių atžvilgiu, kuri pašalintina iš nutarties.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo pripažinti, jog ginčo butas laikytinas šeimos turtu, kuris atitinka visus tokiam turtui keliamus reikalavimus, numatytus CK 3.84 str., o šeimos turto statusą minimas butas įgijo nepriklausomai nuo teismo sprendimo. Tačiau ir apeliantas teisingai teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad ginčo butas neįregistruotas viešame registre kaip G. M. ir S. M. šeimos turtas, šio fakto negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis, t. y. prieš bankrutavusios G. M. įmonės kreditorius.

CK 3.85 straipsnyje, reglamentuojančiame šeimos turto teisinį režimą, yra įtvirtinti apribojimai disponuoti tokiu turtu, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyti ir tam tikri apribojimai vykdyti išieškojimą iš šeimos turto pagal kreditorių reikalavimus. Tačiau apygardos teismas, šiuo pagrindu neleisdamas nukreipti išieškojimo į ginčo butą, netinkamai išaiškino šią teisės normą.

Sistemiškai aiškinant CK 3.84 straipsnio 4 dalies ir CK 3.85 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėtina, kad pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį, teisę panaudoti šeimos turto faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis sutuoktiniai įgyja, jeigu gyvenamoji patalpa buvo įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo butas Registrų centre nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas. Pirmosios instancijos teismas, nutartyje teisingai nurodė, kad atsakovų santuoka įregistruota iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo, o 1964 m. CK šeimos turto registracijos nenumatė. Tačiau šios aplinkybės nepašalina įstatyme numatytos pareigos įregistruoti jį viešame registre, norint panaudoti šeimos turto statusą prieš trečiuosius asmenis. Nors iki naujo CK įsigaliojimo ir nebuvo galimybės įregistruoti viešame registre buto kaip šeimos turto, nes toks institutas atsirado tik 2001-07-01 įsigaliojus naujajam CK, tačiau po CK įsigaliojimo, atsakovai turėjo galimybę tai padaryti, bet nepadarė. Nors pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį šeimos turto teisinio režimo pradžia laikoma santuokos įregistravimo diena, tačiau santuokinis turtas automatiškai neįregistruojamas VĮ Registrų centre kaip šeimos turtas; tam būtina atlikti teisiškai reikšmingus veiksmus: pateikti prašymą ir kitus reikiamus dokumentus, o to nepadarius, turtas viešame registre registruojamas tik kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Neįregistravus šio turto šeimos turtu viešame registre, preziumuojama, kad sąžiningi kreditoriai nežinojo ir neturėjo žinoti, jog ginčo butas yra laikomas šeimos turtu, o byloje nepateikta įrodymų, kuriais būtų paneigta ši prezumpcija. Sąžiningai veikusio kreditoriaus galimybės išieškoti iš gyvenamosios patalpos, kuri nebuvo įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas, CK 3.85 straipsnio 3 dalies norma neriboja, todėl šiuo požiūriu išieškojimas galėtų būti nukreiptas ir į ginčo butą.

Tačiau apygardos teismas pagrįstai atmetė minėtą ieškovo reikalavimą dėl to, kad ginčo bute kartu su atsakovais G. M. ir S. M. gyvena du jų nepilnamečiai vaikai, kad išieškojimas iš tokio turto pažeistų nepilnamečių vaikų teises ir pakenktų jų interesams. Teismas, pagrįsdamas šias išvadas, vadovavosi 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau – Konvencija) ir teisingai nurodė, jog realizavus šį vienintelį šeimos butą, atsakovų nepilnamečiai vaikai liktų be pastogės. Juolab kad ginčo butas šiuo atveju yra ne vieno, bet dviejų nepilnamečių vaikų – M. M. ir R. M., vienintelis būstas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė atsakovės R. M. gimimo metus (duomenys neskelbtini), nors ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 36), ir šiuo metu yra nepilnametė.

Konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta vaiko būsto neliečiamybės apsauga, o Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Be to, minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, jog visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, o šio straipsnio 4 ir 5 punktuose teigiama, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, o sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto ir kt.), taip pat kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais.

Nors paminėtos Vaiko teisių konvencijos ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip absoliutus draudimas įstatymų nustatyta tvarka nukreipti išieškojimą į skolininko, turinčio nepilnamečių vaikų, gyvenamąsias patalpas, tačiau tokiu atveju teismas, spręsdamas, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos, nebus pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, privalo nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečių vaikų gyvenamasis būstas, į kurį nukreipus išieškojimą, vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2007).

CPK 2 straipsnyje yra nustatyti civilinio proceso tikslai - ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte įtvirtinta tėvų pareiga rūpintis vaikais, o tais atvejais, kai tėvai netinkamai vykdo šią pareigą, tai turi užtikrinti kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų ir valstybės atstovai. Tokia vaiko teisių apsaugos garantija nustatyta dėl viešojo intereso (nepalikti vaikų be gyvenamojo būsto ir užtikrinti jiems normalias gyvenimo sąlygas), todėl tiek teismas, tiek ir bankroto administratorius, atlikdamas savo pareigas, turi nustatyti, ar nepažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006). Taigi šiuo atveju bankrutavusios įmonės administratorius, nustatęs, jog skolininkas turi kito turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą (nors jo ir nepakaktų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti), privalo užtikrinti, kad išieškotojų reikalavimų vykdymas nepažeistų viešojo intereso, šiuo atveju – nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą ir normalias gyvenimo sąlygas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nukreipiant išieškojimą į ginčo butą būtų pažeistos atsakovų nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas, kadangi ginčo butas yra vienintelis šeimos būstas, kurio netekus, vaikai būtų palikti be gyvenamosios patalpos. Toks sprendimas pažeistų pirmiau minėtus tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus, įtvirtinančius vaikų teises, o jo pagrindu vėliau sudaryti sandoriai prieštarautų viešajai tvarkai (CK 1.81 str.). Todėl apygardos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą leisti nukreipti išieškojimą į ginčo butą.

Dėl pirmiau paminėtų motyvų negali būti tenkinamas ir apelianto prašymas patvirtinti uzufrukto sutartį, pagal kurią, apelianto teigimu, atsakovams ir jų nepilnamečiams vaikams būtų suteikta teisė naudotis ginčo butu iki vaikai sulauks pilnametystės. Teisėjų kolegija pažymi, jog kreditorių interesai turi būti ginami įstatymų numatytomis priemonėmis ir proporcingai kitiems, šiuo atveju vaikų interesams, priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisingumo principas (CPK 3 str., CK 1.5 str.).

Nors pirmosios instancijos teismas ir be pagrindo nutartyje nurodė, kad bankroto administratorius nepateikė jokių argumentų dėl galimybės kreditorių reikalavimus patenkinti nukreipiant išieškojimą į kitą atsakovų turtą, tarp jo į 2 transporto priemones (b. l. 1-3), tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti neteisėta ar nepagrįsta teismo nutartį, kuri iš esmės yra teisinga. Beje, byloje nėra įrodymų, kad už atsakovo parduotą puspriekabę „Odaz 9370“ gauti pinigai būtų buvę užpajamuoti įmonės kasoje (b. l. 17); be to, kita transporto priemonė (1984 m. gamybos „VW Jetta“), kuri, administratoriaus teigimu, yra nusidėvėjusi, o jos rinkos vertė minimali, nėra tinkamai įvertinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad į ją negalima nukreipti išieškojimo. Beje, bankroto administratorius taip pat tinkamai nenustatė ir žemės sklypo, į kurį teismas leido nukreipti išieškojimą, rinkos vertės ir be pagrindo, vien atsakovo paaiškinimo duomenimis, padarė išvadą, kad sklypo vertė - apie 500 Lt. Be to, atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog jie turi ir kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tačiau bankrutuojančios įmonės administratorius apie jį teismui nenurodė ir neprašė į jį nukreipti išieškojimo.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apygardos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 329 str., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Palikti iš esmės nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį.

Pašalinti iš teismo nutarties motyvus, jog S. M. nėra skolininkė bankrutavusios G. M. individualios įmonės kreditorių atžvilgiu.