Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-1035-417/2013

Teisėja Gražina Gudžiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-29-1-00023-2013-4

2013 m. lapkričio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Jono ir E. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 310 straipsnyje, ir nuteistas:

pagal BK 310 straipsnį 10 MGL 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė J. K. paskirta 25 MGL 3250 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt litų) bauda.

E. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 310 straipsnyje, ir ji nuteista:

pagal BK 310 straipsnį 10 MGL 1300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė E. K. paskirta 25 MGL 3250 Lt (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt litų) bauda.

Iš J. K. ir E. K. solidariai E. G. priteisti 306 Lt (trys šimtai šeši litai ) turtinei žalai ir 900 Lt (devyni šimtai litų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. ir E. K. pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 310 straipsnyje, ir nuteisti už tai, kad jie 2012 m. lapkričio 10 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, pagrobė pabėgioti išleistą E. G. priklausantį 1000 litų vertės Jorkšyro terjero veislės šunį, jį laikė savo namų rūsyje iki 2013 m. sausio 28 d., kai E. G. jų namo rūsyje, uždarytą dėžėje, rado šunį, taip nukentėjusiajai E. G. padarydami 1000 litų turtinę žalą.

Be to, jie nuo 2012 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. sausio 28 d. Pagėgių sav., Stoniškių sen., Šilgalių k., veikdami kartu, žiauriai elgėsi su E. G. priklausančiu Jorkšyro terjero veislės šunimi, tai yra šunį laikė rūsyje medinėje dėžėje kartu su naminiais paukščiais, nevedė į lauką, tinkamai šuns nemaitino, dėl to šuo išseko, kūne atsirado žaizdelės, tokiu būdu kankino E. G. priklausantį šunį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų Jono ir E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliantų skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad J. ir E. K. pagrįstai kaltinami nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje, 310 straipsnyje, padarymu. Tuo tarpu apeliantų savitas aplinkybių interpretavimas nekeičia tikrosios jų esmės.

Nors apeliantai tikina teismą, jog iš tikrųjų jie tik priglaudė pasiklydusį nukentėjusiosios šunį ir juo tik rūpinosi, tačiau apygardos teismas negali sutikti su tokia apeliantų pateikta versija.

Vien iš nuteistojo J. K. parodymų teisme matosi aiškūs prieštaravimai. Tai pastarasis nurodo, jog buvo prieš nukentėjusiosios šuns lankymąsi jų kieme, nes ne tik kad J. K. erzindavo pastarojo lankymąsis ir lojimas, bet K. nenorėję nukentėjusiojo šuns įsileisti į kiemą dar ir dėl to, kad jie augino kalytę. Ir iš to galima suprasti, kad tiesiog vengė, jog šunys gali susikergt. Tačiau netrukus J. K. jau parodo, kaip jis jau nukentėjusiosios šunį priglaudė, juo rūpinosi ir net tariamai laikė jį kartu su savo augintine.

Tačiau, kaip matyti iš nuteistosios E. K. parodymų, pastaroji net neneigia, jog užmetė ant nukentėjusiosios šuns antklodę, taip jį pagavo ir pririšo jį savo rūsyje. Neneigia nuteistieji ir tos aplinkybės, kad jiems buvo gerai žinoma, kam į jų namus ateinantis šuo priklauso, bei aplinkybės, kad su nukentėjusiąja nuolat vyksta konfliktai tai dėl vištų, tai dėl kombaino, tai dėl rūkymo vietos, tai, galiausiai, dėl namų valdos teritorijos ribų nustatymo.

Nesuprantama ir nuteistųjų pozicija tarsi kaltinti nukentėjusiąją, jog pastaroji nesiteikė, kaip nuteistieji pareiškė, pasiieškoti pati šuns pas nuteistuosius. Tuo tarpu kodėl, kai pastaroji atėjo pas K.su policijos inspektoriumi, nuteistieji nebuvo tokie geranoriški, kaip deklaruoja apylinkės teisme, tiek pateiktame apeliaciniame skunde, ir savo iniciatyva E. G. jos augintinio neatidavė, lieka visiškai neaišku. Nuteistieji turėjo visas galimybes ne tik grąžinti, kaip jie teigia, paklydusį gyvūną, bet ir policijos pareigūnui papasakoti apie, jų nuomone, netinkamą šio šuns priežiūrą. Tačiau, akivaizdu, jog suvokę, kad tiek nukentėjusioji, tiek pareigūnas nežino tikslios E. G. priklausiusio šuns buvimo vietos, inscenizavo, jog jiems nieko nėra žinoma dėl ieškomo šuns. Ir tik po antrojo apsilankymo, kai buvo liepta aprodyti rūsio patalpas, ir kai kviečiamas gyvūnas sureagavo inkštimu, nuteistieji buvo akivaizdžiai “pastatyti prieš faktą”, kad ieškomas šuo yra pas juos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pagrobtojo šuns laikymo sąlygas. Vargu ar nuteistieji negalėjo suvokti, kad šuns laikymas viename narve su gaidžiais, vištomis, juolab, kaip nurodė E. K., sergančiais paukščiais, laikomam šuniui (pakankamai mažam ir smulkaus sudėjimo šuniui) nebuvo saugi aplinka, įvertinant, kad gaidžiai neretai būna gana aktyvūs, kartais net agresyvūs paukščiai. Tad visiškai įtikinama, kad sužalojimai ant E. G. priklausiusio šuns kūno atsirado būtent nuo paukščių kirčių. Kad šuns sužalojimai buvo panašūs būtent į kirstinius, nurodo ir pati nukentėjusioji.

Netikėti E. G. parodymais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad gana aktyviai konfliktuoja abi ginčo šalys. E. G. vis dėlto turėtų pasirūpinti, kad jos augintinis nesilankytų kitų žmonių kiemuose, juolab, jei nuolat vyksta konfliktai, kad ir dėl menkiausios priežasties. Tačiau šiuo atveju akivaizdžiai nusikalstami veiksmai buvo būtent J. ir E. K.. Jei nuteistieji manė, kad E. G. elgiasi netinkamai ir norėjo pastarąją pamokyti, apeliantai turėjo visas galimybes elgtis civilizuotai. Net ir pagavę nukentėjusiosios augintinį savo namuose, nuteistieji privalėjo arba asmeniškai kalbėtis su E. G., ar galiausiai kreiptis į policijos įstaigą, kad atsakingi pareigūnai imtųsi atitinkamų veiksmų E. G. elgesiui kontroliuoti.

Atmestinas ir nuteistųjų apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai įvertintos E. G. padarytos žalos. Šiuo atveju E. G. šuns įsigijimo teisinis pagrindas – ar būtų dovanojimas, ar kitas būdas – neturi jokios teisinės reikšmės jos patirtos žalos vertinimui. Juolab, kad E. G. neprašė atlyginti šuns vertės. Byloje yra nukentėjusiosios E. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl 306 Lt turtinės žalos atlyginimo, ji atsirado dėl nukentėjusiosios turėtų išlaidų šuns gydymui ir 9700 Lt neturtinei žalai atlyginti, dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, patirtų sveikatos sutrikimų. Subjektyviai įvertinti patirtąją neturtinę žalą yra nukentėjusiojo teisė. Tačiau apylinkės teismas įvertino, kad E. G. patirtas stresas nesukėlė sunkių pasekmių, nebuvo nustatyta, kad būtų buvęs sutrikdytas jos darbingumas. Nuteistieji nedirba, yra pensinio amžiaus, todėl padarė išvadą, kad apeliantų turtinė padėtis nėra gera. Tad nukentėjusiajai buvo priteisti 900 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taigi ši suma, apygardos teismo nuomone, neprieštarauja teisingumo bei protingumo kriterijams, kadangi atsirado būtent dėl nuteistųjų tyčinių nusikalstamų veiksmų.

Esant konstatuotų aplinkybių visumai, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti nuteistųjų Jono ir E. K. apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistųjų Jono ir E. K. apeliacinį skundą atmesti.