Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Valdemarui Mociškiui,

atsakovės ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus atstovei L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Molėtų skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, N. L. ir R. L. dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – Prokuroras), kreipėsi į administracinį teismą 2018 m. birželio 22 d. pareiškimu ir 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškimo patikslinimu (abu procesiniai dokumentai toliau vadinami pareiškimu) dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimis buvo priimti nagrinėti šie Prokuroro galutinai pareikšti reikalavimai:

1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 13-28677 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje A. Ž.” (toliau – ir Sprendimas), kuriuo A. Ž. (toliau – ir A. Ž.) atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. D. S. valdyto vandens telkinio 0,29 ha dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,37 ha vandens telkinio tenkančią dalį, esančią 20,73 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežeras, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini)), esančiame Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini), su Utenos apskrities viršininko administracija;

2) pripažinti negaliojančiais 2011 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypų dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. DP-3635, 2.1.2 punktą, kuriuo A. Ž. padovanojo N. L. (toliau – ir N. L.) 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)ežero), ir 2011 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypų su pastatais dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr.DP-3638, 2.1.18 punktą, kuriuo A. Ž. padovanojo R. L. (toliau – R. L.) 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežero);

3) įpareigoti atsakovus N. L. ir R. L. grąžinti Lietuvos valstybei kiekvienam priklausančias 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežero), esančio Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini), o Lietuvos valstybei atstovaujančią Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įpareigoti išmokėti N. L. ir R. L. pinigines kompensacijas po 144,81 Eur.

Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, V. Mociškis, pakartojęs pareiškime nurodytus argumentus bei motyvus, remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu teisės normų ir teisminės praktikos aiškinimu, prašė tenkinti reikalavimus dėl Sprendimo panaikinimo, dovanojimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teismo posėdyje NŽT Molėtų skyriaus atstovė L. K. prašė tenkinti Prokuroro reikalavimus, naujų papildomų paaiškinimų nepateikė. L. K. patvirtino, jog (duomenys neskelbtini)ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese negalėjo būti perduodamas privačion nuosavybėn.

Atsakovams N. L. ir R. L. apie teismo posėdį pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. N. L. per elektroninį paštą pranešė, kad teismo posėdyje nedalyvaus, ir nurodė, jog pageidautų už paimamą iš jo (duomenys neskelbtini) ežero dalį gauti ne piniginę kompensaciją, o atitinkamą vandens, žemės ar miško sklypą. Atsakovas R. L. atsiliepimo į Prokuroro pareiškimą nepateikė, iš jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Remiantis bylos ir Nuosavybės teisės atkūrimo byloje sukauptų dokumentų duomenimis, nustatyta, kad Utenos apskrities viršininkas 2004 m. vasario 2 d. parengė Išvadą Nr. PY-6535, kuria patvirtino, jog A. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. D. S. nuosavybės teisėmis valdyto vandens telkinio, priskirto valstybės išperkamai žemei, 334 Lt vertės 0,0,29 ha ploto dalį.

Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui Čiulėnuose 2008 m. gruodžio 3 d. buvo gautas A. Ž. prašymas perduoti jai nuosavybėn 0,37 ha ploto (duomenys neskelbtini)ežero, esančio Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini), dalį.

Utenos apskrities viršininkui 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 16-1043 patvirtinus Toliejų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, 2008 m. liepos 16 d. buvo parengtas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, šio žemės sklypo abrisas. Be to, Utenos apskrities viršininkas 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 14-1652 „Dėl valstybinės žemės sklypų įregistravimo Molėtų rajone“ patvirtino Valstybinės žemės sklypų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre patikėjimo teise Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, sąrašą, kurio 2 punkte nurodytas 20,73 ha ploto vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkinys, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini).

Utenos apskrities viršininkas 2009 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 13-28677 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje A. Ž.” ir atkūrė nuosavybės teises, A. Ž. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 337 Lt vertės 0,37 ha vandens telkinio tenkančią dalį, esančią 20,73 ha dydžio žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)ežeras, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini)), esančiame Molėtų r. sav., Čiulėnų sen., (duomenys neskelbtini).

A.Ž. nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)ežero 0,37 ha dalį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2010 m. sausio 21 d.

A. Ž. 2011 m. rugsėjo 19 d. sudarė žemės sklypų dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. DP-3635, kurios 2.1.2 punktu 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)ežero), padovanojo N. L., bei 2011 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypų su pastatais dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.DP-3638, kurios 2.1.18 punktu padovanojo R. L. 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)ežero).

Nekilnojamojo turto registre N. L. nuosavybės teisės įregistruotos nuo 2011 m. rugsėjo 29 d., R. L. – nuo 2011 m. rugsėjo 27 d.

Bylos nagrinėjimo metu, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini)ežerą, kaip vandens ūkio bendrojo naudojimo paskirties daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos: N. L. – į 37/4146 dalis, R. L. - į 37/4146 dalis, Lietuvos Respublikos – į 2036/2073 dalis.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam vandens telkinio dalį, bei šio sprendimo pagrindo sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir restitucijos taikymo.

Prašymą dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, šio sprendimo pagrindo sudarytų civilinių sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo administraciniam teismui pateikė Prokuroras, gindamas viešąjį interesą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (5 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir 55 straipsnio 1 dalis).

Teisminėje praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas išaiškinimas, pagal kurį, įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose. Nagrinėjamoje byloje ir yra keliamas ginčas, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į vidaus vandens telkinį, turintį valstybinę reikšmę ir, pagal Konstituciją, esantį išimtine valstybės nuosavybe, t. y. Prokuroras kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso gynimo. Teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Teismas, atsižvelgęs į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) ežero dalies perdavimas fizinio asmens privačion nuosavybėn neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams. Tai reiškia, jog Prokuroras į administracinį teismą kreipėsi, siekdamas apginti Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visai visuomenei.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliotų valstybės institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuojamas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-2005, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2018 m. gegužės 28 d., kai gavo NŽT Molėtų skyriaus raštą „Dėl vandens telkinio ((duomenys neskelbtini) ežero) ploto nuosavybės teisių atkūrimo“; Prokuroras pareiškimą administraciniam teismui per elektronines ryšių priemones pateikė 2018 m. birželio 25 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimu dėl neteisėto administracinio akto panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, kuri įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtintas draudimas, nustatantis, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės negalima buvo įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių daiktų, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia.

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustačiusio pagrindinių šiame įstatyme naudojamų sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo buvo suprantamas kaip aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalis paviršinį vandens telkinį apibrėžė kaip identifikuotą reikšmingą vandens aplinkos dalį, esančią žemės paviršiuje: upę ar jos dalį, kanalą, ežerą, tvenkinį, kūdrą, rekultivuotą į vandens telkinį karjerą. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotus patvirtino 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“. Šis nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašas ir jų plotai. Spendimo priėmimo metu į nurodytą sąrašą Molėtų rajono savivaldybėje esantis (duomenys neskelbtini) ežeras nebuvo įtrauktas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, veikdamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų 6.4 punktą, įpareigojantį rengti ir tvirtinti pagal savo kompetenciją aplinkos apsaugą, teritorijų planavimo bei statybos procesą reglamentuojančius normatyvinius dokumentus, 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 patvirtino Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis, vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašą. Pagal šio sąrašo 5.5 punkte nurodytą kriterijų, valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams priskiriami iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata buvo perkelta į Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą, remiantis 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-580. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad tokia įstatymų leidėjo valia patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis, vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašo 5.5 punkte įtvirtintą kriterijų, kaip užkertantį kelią (eliminuojantį teisę) bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1446-216/2017).

Vadovaujantis sisteminiu aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, galiojusio Sprendimo priėmimo metu, aiškinimu, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims, kurie gali priklausyti tik valstybei išimtine nuosavybės teise, priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei nuosavybės teise.

Utenos apskrities Molėtų (originale – Malėtų) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane, parengtame 1931 m., nurodyta, kad ežeras (duomenys neskelbtini) (originale – (duomenys neskelbtini)) yra valstybės ežeras. Be to, 1935 m. vasario 8 d. Utenos apskrities Molėtų (originale – Malėtų) valsčiaus II Molėtų (originale – Malėtų) kaimo mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 13/21 eilutėje įrašyta, kad 20 ha ploto (duomenys neskelbtini) (originale – (duomenys neskelbtini)) ežero, esančio Labanoro miškų urėdijos žinioje, savininkė yra valstybė. Teismas vertina, kad šių archyvinių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, jog prie (duomenys neskelbtini) kaimo esantis (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei ir buvo Labanoro miškų urėdijos žinioje. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti aukščiau nurodyto archyvinio dokumento duomenimis. Darydamas šią išvadą, teismas remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057, 12 punktu (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1475 ir 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 redakcija). Šiame punkte yra išvardinti dokumentai, kurie vertinami kaip patvirtinantys buvusių savininkų nuosavybės teises. Tarp šių dokumentų yra nurodyti ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, nuorašai ir išrašai. Iš spaudo, esančio ant byloje pateiktos sąrašo ištraukos, matyti, kad šio dokumento nustatyta tvarka patvirtinta kopija buvo gauta iš Lietuvos valstybinio archyvo.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad Molėtų rajono savivaldybėje Čiulėnų seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 20,7300 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Minėta, kad Utenos apskrities viršininko 2004 m. vasario 2 d. išvadoje Nr. PY-6535, buvo nustatyta, jog A. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 334 Lt vertės 0,29 ha ploto vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkte buvo nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (2006 m. gegužės 261 d. - 2009 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu galiojusi įstatymo redakcija). Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavusius teisės aktus, atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 50 punkte, nustatančiame, jog perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.). Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte laisvos žemės fondas buvo apibrėžiamas kaip žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (2006 m. gegužės 261 d. - 2009 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu galiojusi įstatymo redakcija).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad (duomenys neskelbtini)ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų turėtam nekilnojamam turtui, ginčijamu Sprendimu buvo neatlygintinai perduotas A. Ž. privačion nuosavybėn, šio sprendimo priėmimo momentu buvo vertinamas kaip valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinys ir priklausė Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise. Dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) ežeras negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Utenos apskrities viršininko administracija, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, priimdama Prokuroro skundžiamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. Sprendimas naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 20 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Nustačius, kad Utenos apskrities viršininko Sprendimas priimtas, pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir jį panaikinus, pripažįstamos negaliojančiomis ir jo pagrindu sudarytų civilinių sandorių dalys, pagal kurias, atsakovai N. L. ir R. L. įgijo nuosavybės teises į dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio turto – (duomenys neskelbtini) ežero.

Panaikinus administracinį aktą, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-165/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-183-552/2017 ir kt.). Pagal suformuotą teisminę praktiką, restitucijos taikymo, pripažinus sandorius negaliojančiais, esmė yra tai, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi, restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, ji taikoma, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleista Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio ežero, priskiriamo valstybinės reikšmės vidaus vandenims, dalis, restitucija taikoma, natūra grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą. Be to, sprendžiant dėl restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į tai, kad A. Ž., neturėdama intereso disponuoti (duomenys neskelbtini) ežero dalimi, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos administraciniu sprendimu, išreiškė valią ir dovanojimo sandoriais nuosavybėn įgytą (duomenys neskelbtini) ežero dalį perleido atsakovams N. L. ir R. L. Dėl šios priežasties nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą bei siekiant užtikrinti restitucijos procese dalyvaujančių subjektų interesų pusiausvyrą, paskutiniai (duomenys neskelbtini) ežero 0,37 ha ploto dalies įgijėjai N. L. ir R. L. įpareigojami Lietuvos valstybei grąžinti kiekvieno jų valdomas 37/4146 ha dalis (duomenys neskelbtini) ežero, o Lietuvos valstybė privalo atlyginti turto rinkos vertę jo netekimo momentu.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, atsižvelgius į vidutinę panašių objektų vertę, o ne į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012). Masinio vertinimo būdu nustatyta žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės neapriboja nekilnojamojo turto perleidimo sandorį sudarančių šalių teisės individualiai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis).

Prokuroras, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pateiktais valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2018 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. (11.5.9)UTS-315 „Dėl informacijos pateikimo“, nurodė, kad, sprendžiant dėl atsakovams N. L. ir R. L. priteistinų kompensacijų už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą, atsižvelgtina į tai, jog ginčo nagrinėjimo metu viso (duomenys neskelbtini) ežero, kaip nekilnojamojo turto, vidutinė rinkos vertė yra 32 300 Eur. Analogiškus duomenis apie (duomenys neskelbtini) ežero, kaip nekilnojamojo turto, vertę nustatė ir teismas, naudodamasis Nekilnojamojo turto registro teikiama vidutinės rinkos vertės paieška pagal nekilnojamojo daikto unikalų numerį. Teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pasiūlė atsakovams pateikti savo iniciatyva surinktus įrodymus apie nekilnojamojo turto rinkos vertę jo grąžinimo valstybei metu. Tokių įrodymų iki teismo posėdžio pradžios iš R. L. ir N. L. nebuvo gauta.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiant dėl atsakovams N. L. ir R. L. priteisiamų kompensacijų už iš jų paimamą ir valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą, remiamasi Nekilnojamojo turto registre nurodytais duomenimis, pagal kuriuos, nuo 2018 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) ežero, kaip nekilnojamojo turto, vidutinė rinkos vertė yra 32 300 Eur. Taigi, atsakovams N. L. ir R. L. priteistina po 288,25 Eur (((32 300 Eur : 20,73 ha) x 0,37 ha) : 2) už iš jų paimamas ir valstybei grąžinamas (duomenys neskelbtini) ežero dalis.

Sprendimui įsiteisėjus, naikinama Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 81 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu:

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 13-28677 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. Ž.“.

- 2011 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypų dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr. DP-3635, 2.1.2 punktą, kuriuo A. Ž. padovanojo N. L. 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežero), esančio Molėtų rajono savivaldybėje, Čiulėnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini);

- 2011 m. rugsėjo 19 d. žemės sklypų su pastatais dovanojimo sutarties, notarinio registro Nr.DP-3638, 2.1.18 punktą, kuriuo A. Ž. padovanojo R. L. 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ežero), Molėtų rajono savivaldybėje, Čiulėnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini).

- įpareigoti N. L. ir R. L. grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn po 37/4146 dalis (duomenys neskelbtini) ežero, Nekilnojamojo turto registre registruoto kaip 20,7300 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Molėtų rajono savivaldybėje, Čiulėnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini);

- iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, priteisti N. L. ir R. L. po 288,25 Eur ( du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 25 euro centus).

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. birželio 27 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą N. L. ir R. L. perleisti kitiems asmenims kiekvienam jų priklausančias 37/4146 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)ežero), esančio Molėtų rajono savivaldybėje, Čiulėnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini).

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą pranešti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui išsiunčiant sprendimo kopiją.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.