- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-11
- Bylos Nr.
- 2S-1784-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00739-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Pareiškėjas
- V. B.
- Suinteresuotas asmuo
- akcinė bendrovė DNB bankas, Kredito unija „Giminėlė“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė DNB bankas, Kredito unija „Giminėlė“, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės administracija, antstoliai R. B. ir R. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. B. pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, administratoriumi paskirti G. V., nustatyti keturių mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti. Pareiškėjas nurodė, kad jis su kreditoriumi AB DNB banku yra sudaręs šias kredito sutartis: 1) 2003-12-12 Kreditavimo sutartis Nr. 4034, kuria suteiktas 434 430 Eur (1 500 000 Lt) kreditas patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui; 2) 2004-09-15 Kreditavimo sutartis Nr. 5760, kuria suteiktas 463 392 Eur (1 600 000 Lt) kreditas vartojimo reikmėms; 3) 2005-09-06 Kreditavimo sutartis Nr. 8356, kuria suteiktas 868 000 Eur (3 000 000 Lt) kreditas komercinei veiklai vykdyti. Be to, pareiškėjas yra įkeitęs jam priklausantį turtą (duomenys neskelbtini), pagal turto bendrasavininkės Z. M. su AB DNB banku 2007-06-21 sudarytą kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-390, kuria jai buvo suteiktas 868 000 Eur (3 000 000 Lt) kreditas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad iš Kredito unijos „Giminėlė“ yra pasiskolinęs 76 800 Eur, o iš banko „Snoras“ 2009 metais paėmė kreditą apyvartinėms lėšoms ir skola sudaro 500 Eur. Paskolos buvo naudojamos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), statybai bei įrengimui, jas buvo planuojama nuomoti arba pelningai parduoti. Tačiau 2007-2008 m. krizė neigiamai pakoregavo planus. Pagal kredito sutartis pareiškėjas atsiskaitinėjo iki 2010 metų, tačiau dabar yra nemokus ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjas nurodė, kad skola AB DNB bankui yra 2 779 556,62 Eur, Kredito unijai „Giminėlė“ - 76 800 Eur, AB bankui „Snoras“ – 500 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai – 125 331,67 Eur, AB „Kauno energija“ – 3 038,63 Eur, Kauno miesto savivaldybės administracijai – 1 251,26 Eur, antstoliui R. B. – 456,26 Eur. Bendra pareiškėjo nurodoma įsiskolinimų suma kreditoriams yra 2 986 934,51 Eur. Pareiškėjo pajamos yra vidutiniškai 13,50 Eur per mėnesį iš darbo užmokesčio dirbant direktoriumi UAB „Ciendy“, kurios jis yra vieninteliu akcininku. Pareiškėjas nurodo, kad turimo nekilnojamojo turto – prekybos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 150 000 Eur, o 2/3 parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 600 000 Eur. Bendra turto vertė – 750 000 Eur. Taip pat pareiškėjas turi 100 procentų UAB „Ciendy“, kurios įstatinis kapitalas – 2 900 Eur, akcijų. Banko sąskaitose pinigų, skolininkų bei išlaikytinių neturi, žalingų įpročių taip pat neturi, per paskutinius 3 metus iki pareiškimo priėmimo jis netapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, nebuvo nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, jam anksčiau nebuvo iškeltos bankroto bylos, jis nėra neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, dalyvis. Pareiškėjas prašo nustatyti 190 Eur sumą kiekvieną mėnesį būtinųjų poreikių patenkinimui, bankroto administratoriumi paskirti G. V. ir nustatyti 631,36 Eur sumą bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui V. B. fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas yra nemokus pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalies kriterijus, nustatė, kad šiuo metu iš pareiškėjo V. B. yra vykdomi išieškojimai kreditoriaus AB DNB banko naudai pagal vykdomuosius dokumentus, kurių bendra suma sudaro 1 744 621,50 Eur, antstolis R. B. nėra išieškojęs iš pareiškėjo 456,33 Eur vykdymo išlaidų, Kredito unijai „Giminėlė“ negrąžinta paskolos dalis yra 76 558,34 Eur, Valstybinės mokesčių inspekcijos išieškoma skola valstybės biudžetui yra 125 344,34 Eur, pareiškėjo skola AB „Kauno energijai“ - 3 038,63 Eur, skola Kauno miesto savivaldybės valstybės biudžetui - 1 403,20 Eur. Teismas sprendė, kad iš viso pareiškėjo įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kuriuos patvirtina byloje pateikti duomenys, sudaro 1 951 422,34 Eur sumą. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo prekybos patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 200 000 Eur, ir 2/3 dalis parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė yra 597 000 Eur. Bendra pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 598 000 Eur sumą. Taip pat pareiškėjas turi 100 procentų UAB „Ciendy“ akcijų, kurių nominali vertė – 2 900 Eur. Piniginių lėšų pareiškėjo banko sąskaitose nėra, transporto priemonių jis neturi. Taigi, pareiškėjo turto vertė yra 600 900 Eur. Pareiškėjas dirba UAB „Ciendy“ direktoriumi, jo darbo užmokestis yra 13,35 Eur per mėnesį, atskaičius mokesčius. Iš nurodytų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma, kurios nepadengia pareiškėjo turtas yra 1 350 522,34 Eur ir tai žymiai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, tačiau vien tik šios aplinkybės, teismo vertinimu, dar neleidžia nustatyti pareiškėjo mokumo.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjas gyvena ne iš jo gaunamo darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų šaltinių, nes jo 13,35 Eur pajamos iš darbo santykių niekaip negali patenkinti būtiniausių ir elementariausių žmogaus poreikių. Vertindamas pareiškėjo sąžiningumą gaunamo darbo užmokesčio aspektu, teismas pažymėjo, kad jis yra jaunas, darbingas asmuo, įmonės savininkas bei direktorius ir ne vienerius metus užsiima verslu, todėl neabejotinai turi galimybes uždirbti žymiai daugiau pajamų ir atsiskaitinėti su kreditoriais. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pagal savo amžių, sveikatos būklę, kvalifikaciją ir turimą verslo patirtį neturi objektyvių galimybių įsidarbinti finansiškai naudingesnėmis sąlygomis arba gauti didesnį darbo užmokestį savo paties įmonėje. Teismas pažymėjo, kad Juridinių asmenų registrui pateikta UAB „Ciendy“ 2013 metų pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad per šiuos metus pareiškėjui priklausanti įmonė uždirbo 65 551 Lt grynojo pelno, o 2014 metų pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad per šiuos metus įmonė uždirbo 56 879 Lt grynojo pelno. Tuo tarpu pareiškėjas nuo 2013-12-16 dirbo tik po 2 valandas per dieną, o nuo 2014-10-01 - tik po 5 valandas per mėnesį ir gavo tik 15 Eur atlyginimą per mėnesį. Teismas padarė išvadą, kad savo įmonėje 2013 ir 2014 metais uždirbdamas pelną, bet visiškai neatsiskaitinėdamas su kreditoriais, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai jų atžvilgiu. Teismas nurodė, kad priežasčių, dėl kurių pareiškėjas pats sau nusistatė tokį mažą atlyginimą, ir duomenų apie savo įmonės pelno panaudojimą, nenurodymas kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neleidžia spręsti kokia yra tikroji pareiškėjo turtinė padėtis, kokias pajamas jis iš tikrųjų gavo iš savo įmonės tuo metu, kai su kreditoriais neatsiskaitinėjo. Todėl teismas pripažino, jog vien dėl šių aplinkybių pareiškėjas neįrodė, kad jis yra nemokus ir per protingą laiką negalėtų atsiskaityti su kreditoriais.Teismas nurodė, jog pareiškėjas jau daugiau kaip tris metus nesiima aktyvių veiksmų, kad oficialiai uždirbtų lėšų atsiskaitymui su kreditoriais, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą. Todėl, teismo vertinimu, toks sąmoningas neveikimas ne tik neleidžia konstatuoti jo nemokumo, bet ir laikytinas nesąžiningu elgesiu, sąmoningai neveikiant, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, kas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neatskleidė visų jo nemokumo susidarymo aplinkybių ir nepateikė duomenų apie gautas ir galimas gauti pajamas iš jo nekilnojamojo turto naudojimo, todėl sprendė, kad toks informacijos neatskleidimas taip pat laikytinas tiek nesąžiningu elgesiu, tiek kliūtimi konstatuoti pareiškėjo nemokumą. Teismas nurodė, kad pateiktos 2015-12-15 V. B. nuomos sutartis su VšĮ „Laisvalaikis sportui“, 2016-08-25 panaudos sutartis su šia įstaiga, patvirtinimai dėl patalpų perdavimo, taip pat 2016-08-19 V. B. panaudos sutartis su VšĮ „E. D. šokių studija“ ir patvirtinimas dėl patalpų perdavimo, patvirtina, kad pareiškėjui priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veiklą vykdo kiti komercinės naudos gaunantys juridiniai asmenys. Teismo reikalavimu VšĮ „Laisvalaikis sportui“ ir pats pareiškėjas pateikė 2016-03-03 pinigų išmokėjimo kvitą 720 Eur sumai ir 2016-05-08 pinigų išmokėjimo kvitą 480 Eur sumai, kurie patvirtina, kad V. B. iš jam priklausančių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos gavo pajamas. Be to, kreditorius AB DNB bankas teismui pateikė papildomus duomenis, patvirtinančius, kad V. B. savo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuolat suteikdavo naudotis kitiems asmenims ir anksčiau nei pagal jo paties teismui pateiktas panaudos sutartis. Kreditoriaus pateikti VšĮ „E. D. šokių studija“ internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad šį įstaiga skelbėsi vykdanti veiklą adresu (duomenys neskelbtini), jau 2015-02-10. Be to, kreditoriaus pateikti išrašai iš internetinių portalų ir baro „Kanklės“ socialinio tinklo Facebook išrašai patvirtina, kad V. B. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), savo veiklą nuo 2011 m. iki 2017 m. vasario mėnesio vykdė baras „Kanklės“, kuris dirbo 6-7 dienas per savaitę, organizuodavo įvairiausius renginius.Nustatęs, kad pareiškėjas, net ir pareikalavus teismui, nepateikė papildomų duomenų, ar bent jau paaiškinimų, apie savo turto valdymą per paskutinius tris metus iki kreipimosi į teismą, o jo kreditoriaus pateikti papildomi duomenys patvirtina, kad V. B. turtas nuolat yra naudojamas kitų verslo subjektų veiklai vykdyti, nors tokie turto naudojimo faktai nėra registruojami viešame registre, teismas sprendė, kad tokie pareiškėjo veiksmai pripažintini kaip savo pajamų slėpimas siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taip pat nurodė, kad tokie veiksmai ne tik neleidžia pripažinti pareiškėjo nemokiu, nes nežinomos jo tikrosios galimybės vykdyti skolinius įsipareigojimus, bet ir laikytini nesąžiningais kreditorių atžvilgiu pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti jam bankroto bylą.Teismas taip pat nustatė, kad 2014-05-27 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pareiškėjas perleido bendrovei UAB „Expert group LT“ reikalavimo teisę į Kauno apygardos teismo 2013-05-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1330-231/2013 priteistą 2 462 613,90 Lt skolą iš B. J. už sutarties priede Nr. 1 sutartą kainą - 60 000 Lt, kuriuos pradinis kreditorius V. B. gavo iš naujojo kreditoriaus UAB „Expert group LT“ prieš šio priedo pasirašymą. Reikalavimo teisę įsigijusios įmonės vadovas patvirtino, kad pareiškėjas pagal šį sandorį reikalavo sumokėti grynais, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad jis nesiekė šio sandorio išviešinti kreditoriams ir nenorėjo, kad šios lėšos patektų į areštuotas banko sąskaitas, iš kurių būtų vykdomas išieškojimas, o norėjo visas gautas pajamas panaudoti išimtinai tik asmeniniams poreikiams. Teismas sprendė, kad toks pareiškėjo elgesys, kai jis už daugiau kaip keturis kartus mažesnę kainą perleido reikalavimo teisę, kuri, atsižvelgiant į skolininkės turtinę padėtį, pagrįstai leido tikėtis jam išsiieškoti iš B. J. jeigu ne visą, tai bet žymiai didesnę nei ¼ dalį skolos, taip pat nėra sąžiningas jo kreditorių atžvilgiu, nes ne tik nei kiek nesumažino skolinių įsipareigojimų, bet kartu ir sumažino pareiškėjo turto vertę.Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, byloje pateikti įrodymai bei pareiškėjo vengimas pateikti papildomus įrodymus patvirtina, kad V. B. tikslas nėra atkurti jo mokumą ir siekti užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą bei teisingą jo ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Inicijuodamas bankroto bylos iškėlimą pareiškėjas, pasinaudodamas FABĮ 5 straipsnio 6 dalimi, siekia tik sustabdyti jo turto realizavimą ir išieškojimą iš įkeisto jo turto, kuris jam leidžia gauti neoficialias pajamas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas elgėsi ir elgiasi nesąžiningai Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme, neįrodė savo nemokumo, todėl jo prašymą iškelti bankroto bylą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjas V. B. prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskirti G. V.; nustatyti keturių mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi prielaidomis, kurios nebuvo pakankamos atmesti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nepagrįstai kaip vieną iš bankroto bylos neiškėlimo priežasčių nurodė duomenų apie pareiškėjo galimybes gauti didesnį darbo užmokestį nepateikimą. Pareiškėjas pateikė visą reikiamą informaciją, kuri yra būtina pateikti pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo įtvirtintas nuostatas. Tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas iš esmės reikalauja pateikti duomenis apie mokumo atkūrimo priemones, kurios teikiamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o su mokumo atkūrimo planu. Jeigu teismas manė esant reikalinga pateikti minėtus duomenis, jis, būdamas aktyvus, turėjo jų pareikalauti iš pareiškėjo, o ne tokių duomenų nepateikimą traktuoti kaip pareiškėjo nesąžiningumą. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti egzistuojant nors vieną FABĮ 5 straipsnio 8 dalies sąlygą. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningumo, jį vertino ankstesniame laikotarpyje, nors pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, pareiškėjo sąžiningumas turėjo būti vertinamas paskutiniųjų trijų metų laikotarpiu iki pareiškimo pateikimo. Atitinkamai teismas, nevertindamas pareiškėjo elgesio šiuo laikotarpiu, neatsižvelgė į byloje pateiktą 2015 m. pareiškėjo įmonės pelno nuostolių ataskaitą, kuri patvirtinta, kad įmonė nuo 2015 m. veikė nuostolingai, kas atitinkamai sąlygojo ir pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį. Kita vertus, pareiškėjo visi sudaryti sandoriai neatitinka LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nesąžiningumo prezumpcijai konstatuoti, taip pat jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas nėra perleidęs ar iššvaistęs savo turimą nekilnojamąjį turtą, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas yra nesąžiningas bei siekia nuslėpti savo turtą.Neaišku, kokiu pagrindu teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas turėjo pareigą įrodinėti aplinkybes susijusias su atskiro juridinio asmens pelno panaudojimu, dėl ko nemotyvuotai sprendė, kad savo įmonėje 2013 ir 2014 metais uždirbdamas pelną, bet visiškai neatsiskaitydamas su kreditoriais, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai jų atžvilgiu. Apeliantas pažymi, jog įmonė nuo 2015 m. veikė nuostolingai, o ankstesniu laikotarpiu įmonės uždirbtas pelnas nebuvo pakankamas darbo užmokesčiui didinti, t. y. pareiškėjas investavo gautą pelną įmonės veiklai, dėjo pastangas įmonei išsaugoti. Pareiškėjas nevaldo ir nedisponuoja įmonės turtu kaip nuosavu, todėl jis neprivalėjo teikti duomenis apie juridinio asmens pelno panaudojimą. Šiuo atveju pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma, kurios nepadengia pareiškėjo turtas, yra 1 350 522,34 Eur. Kaip pats teismas konstatavo, pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis taip pat neleidžia vykdyti savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams. Taigi akivaizdu, jog per protingą terminą pareiškėjas nesugebės patenkinti kreditorių reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad yra nemokus ir per protingą laiką negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Be to, teismas apskritai neištyrė pareiškėjo turtinės padėties, todėl akivaizdu, kad negalėjo spręsti ir apie pareiškėjo mokumą.Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas yra pajėgus padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą terminą, skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokiu būdu pareiškėjas galėtų padengti visus įsipareigojimus, įvertinant pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą pareiškėjo turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Teismas nenurodė, kiek laiko galėtų trukti pareiškėjo skolų padengimas, nutarties nepagrindė skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas, nenurodė ir neįvertino, kokia pareiškėjo pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams skoliniams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties pareiškėjo poreikių patenkinimą.Nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas iš nekilnojamojo turto gauna kokias nors pajamas bei slepia tokią informaciją. Byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjo 2016-08-25 ir 2016 m. rugpjūčio mėn. sudarytas panaudos sutartis su VšĮ „Laisvalaikis sportui‘ ir VšĮ „E. D. šokių studija“, kurios patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. jokių pajamų iš patalpų negavo. Pareiškėjas suteikė patalpas panaudai, kadangi neturi finansinių galimybių jas eksploatuoti, pareiškėjo įmonės veikla nuostolinga, tuo tarpu juridiniai asmenys, naudojantys neatlygintinai patalpas, jas prižiūri, eksploatuoja, atlieka remontą, moka komunalinius mokesčius, dėl ko panaudos sutarčių sudarymas buvo vienintelė išeitis pareiškėjui nepatirti dar didesnių nuostolių iš savo turimų patalpų. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjas neatskleidė visos informacijos apie gautas pajamas. Kaip pats teismas nustatė, pareiškėjas pateikė duomenis apie 2015 m. sudarytas nuomos sutartis, pateikė ir informaciją apie nuomos laikotarpiu gautas pajamas (2016-03-03 pinigą išmokėjimo kvitą 720 Eur sumai ir 2016-05-08 pinigų išmokėjimo kvitą 480 Eur sumai). Be to, tai, jog pareiškėjas 2016-03-03 ir 2016-05-08 gavo pajamų, niekaip nepatvirtina pajamų gavimo fakto 2016 m. rugpjūčio mėn. panaudos sutarčių galiojimo laikotarpiu, nes kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjo pateikti mokėjimo kvitai yra ankstesnio laikotarpio nei sudarytos panaudos sutartys. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pareigą apibūdinti savo galimybes gauti pajamas, iš esmės reikalauja perteklinių duomenų, kurių nepateikimas nereiškė pareiškėjo nesąžiningumo. Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas reikalavo iš pareiškėjo pateikti sutartis būtent nuo 2008 metų, kai tuo tarpu fizinio asmens sudaryti sandoriai turėjo būti vertinami tik trijų metų laikotarpiu. Toks teismo procesinis elgesys iš esmės pažeidžia LR FABĮ įtvirtintas nuostatas (5 str. 8 d. 2 p.) bei nepagrįstai varžo pareiškėjo teises, iš jo reikalaujant perteklinių duomenų, kurie laiko atžvilgiu nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo. Nors teismas aiškiai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog už pareiškėjui priklausančių patalpų naudojimą VšĮ „E. D. studija“ ir baras „Kanklės“ mokėjo nuomos mokestį, tačiau tuo pačiu tvirtina priešingas aplinkybes, jog vis dėl to tikėtina, kad pareiškėjas tokias pajamas gavo. Tokie teismo teiginiai yra prieštaringi bylos duomenims ir visiškai nesudaro pagrindo išvadai apie tai, jog pareiškėjas gavo pajamų iš savo patalpų suteikimo naudotis kitiems asmenims. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas atskleidė visą turimą informaciją — pateikė turėtas sutartis, bankinių operacijų išrašus, nurodė visą turimą turtą (įskaitant gaunamas pajamas), kreditorius. Taigi, jis nesiekė nuo teismo nuslėpti jokių aplinkybių. Teismas nevertino, kad pareiškėjas nėra nuslėpęs savo turimo turto, iššvaistęs ar perleidęs neatlygintinai tretiesiems asmenims. Teismas šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas. Teismo skundžiamoje nutartyje daromos prielaidos ir spėjimai dėl pareiškėjo nesąžiningumo, neparemti jokiais įrodymais, yra niekiniai ir neturi reikšmės teismo procesiniam sprendimui.Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas sąmoningai siekė pabloginti savo finansinę padėtį. Pareiškėjas pažymi, kad jo įsiskolinimų sumos yra sumažėjusios, jis nėra perleidęs ar iššvaistęs savo nekilnojamo turto, todėl vien tai, kad pareiškėjas neįvertino sandorių rizikingumo jų sudarymo metu ir nesitikėjo, kad vėliau susiklostys jam nepalankios aplinkybės, negali užkirsti kelio jam bankrutuoti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, abstrakčiai nurodė jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino, kokie konkrečiai pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą spręsti, jog pareiškėjas yra nesąžiningas. Teismas, nevertindamas reikšmingų aplinkybių visumos objektyviai nenustatė, kokios priežastys iš tiesų lėmė pareiškėjo nemokumą. Teismas taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp nesąžiningu pripažinto pareiškėjo elgesio (veiksmų) ir nemokumo, netaikė ribojančio trijų metų termino.Teismas nesudarė pareiškėjui galimybės paaiškinti reikalavimo teisės perleidimo aplinkybių bei pateikti papildomų įrodymų dėl sudaryto sandorio naudingumo. Be to, reikalavimo teisės perleidimo sandoris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra LR CK 6.67 straipsnyje nustatyta tvarka pripažintas nesąžiningu, todėl teismas, neišklausydamas pareiškėjo paaiškinimų ir nesudarydamas galimybės pateikti papildomus įrodymus, paviršutiniškai, vadovaudamasis prielaidomis ir spėjimais sprendė, jog minėtas reikalavimo teisės perleidimo sandoris pažeidė kreditorių interesus. Iš bylos duomenų matyti, kad skolininkės B. J. turtas yra įkeistas bankui, o tai reiškia, jog banko reikalavimai iš įkeisto turto būtų tenkinami be eilės (CPK 754 str. 1 d.). Be to, dalis skolininkės turto yra areštuotas, todėl teismo daromos išvados dėl reikalavimo teisės perleidimo sandorio sudarymo nesąžiningumo vien tuo pagrindu, kad skolininkė B. J. turi daug brangaus turto, kurio šiai dienai nėra galimybės realizuoti, yra nepagrįstos ir nemotyvuotos. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad civilinėje apyvartoje galioja atsiskaitymas grynaisiais pinigais, todėl vien tai, kad pareiškėjas gavo pinigus grynaisiais, nereiškia pareiškėjo nesąžiningumo, kuris sudarytų pagrindą atmesti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas, teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, siekia išvengti turimų įsiskolinimų ir neplanuoja atsiskaityti su kreditoriais. Šie teismo teiginiai yra deklaratyvūs. Pareiškėjo siekis išvengti įsiskolinimų nėra įrodytas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nėra nuslėpęs savo turto ir pajamų, pateikė teismui visą informaciją, reikalingą bankroto bylos iškėlimui, todėl neaišku kokiu pagrindu teismas traktavo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir bankroto bylos iškėlimu siekia išvengti prievolių kreditoriams. Teismas, nepagrįsdamas savo priimtos nutarties jokiais objektyviais įrodymais, paneigė pareiškėjo teisę bankrutuoti, kadangi teismo nutartyje dėstomi argumentai ir daromos prielaidos nėra pakankamos atsisakyti iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo suinteresuoto asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą savo kreditorių atžvilgiu. Pareiškėjas pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nurodė tiesos neatitinkančias aplinkybes apie jo nemokumo susidarymo aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, jo nemokumo situacija susidarė dėl to, kad nepavyko pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas), nuomoti ar pelningai parduoti. Tačiau į bylą yra pateikti įrodymai patvirtina, kad dar vėliausiai nuo 2011 m. pastatas buvo perduotas naudotis baro „Kanklės“ veiklai, vėliau ir VšĮ „E. D. šokių studija“ bei VšĮ „Laisvalaikis sportui“ veiklai. Taigi akivaizdu, kad buvo realios galimybės pastatą nuomoti ir iš nuomos pajamų atsiskaitinėti su kreditoriais. Tokiu būdu pareiškėjo nemokumą lėmė ne pasikeitusi padėtis nekilnojamojo turto rinkoje, bet neteisėti paties pareiškėjo veiksmai.Iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nesiėmė priemonių, kad atsiskaitytų su savo kreditoriais. Pareiškėjas yra jaunas darbingo amžiaus asmuo, juridinio asmens (UAB „Ciendy“) akcininkas bei direktorius, ne vieneri metai užsiima verslu, iš AB DNB banko 2003 - 2005 metais buvo gavęs 6 100 000 Lt (1 766 682,11 Eur) kredito lėšų. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas turi visas galimybes dirbi ir uždirbti pajamų tiek savo būtinųjų poreikių tenkinimui, tiek atsiskaitymui su kreditoriais. Tačiau iš pareiškėjo pateiktų duomenų apie gaunamas pajamas matyti, kad jis nesiekė uždirbti pakankamai pajamų ir atsiskaityti su savo kreditoriais, t. y. nuo 2013-12-13 pareiškėjas dirbo tik po 2 valandas per dieną, o nuo 2014-10-01 – 5 valandas per mėnesį. Pareiškėjui mokamas 15 Eur/mėn. atlyginimas. Šios sumos akivaizdžiai neužtenka paties pareiškėjo būtiniesiems poreikiams, jau nekalbant apie atsiskaitymą su kreditoriais. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog 2013-2014 m. UAB „Ciendy“ dirbo pelningai, todėl tokio simbolinio dydžio atlyginimo mokėjimas direktoriui (pareiškėjui) yra ekonomiškai ir logiškai nepateisinamas. Pareiškėjo nesąžiningą elgesį nesiimant priemonių atsiskaityti su kreditoriais patvirtina ir pareiškėjo ilgus metus vilkintas priverstinis skolos išieškojimas iš pastato, siekiant kuo ilgesnį laiką iš šio turto nuomos gauti neteisėtų pajamų ir panaudoti jas savo poreikiams, bet ne atsiskaitymui su kreditoriais, tokiu būdu skolas kreditoriams tik didinant.Per paskutinių trejų metų laikotarpį pareiškėjas yra sudaręs kreditorių interesus pažeidusių sandorių. Į bylą yra pateikti duomenys, kad 2014-05-27 Reikalavimo perleidimo sutartimi pareiškėjas perleido savo turėtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą 713 222,28 Eur dydžio reikalavimo teisę į B. J. UAB „Expert group LT“ už 17 377,20 Eur. UAB „Expert group LT“ su pareiškėju atsiskaitė grynais pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šias lėšas būtų panaudojęs atsiskaitymui su savo kreditoriais. Akivaizdu, jog minėtas reikalavimo perleidimo sandoris už nepagrįstai mažą kainą pažeidė pareiškėjo kreditorių interesus ir prisidėjo prie pareiškėjo nemokumo situacijos susidarymo. Juo labiau, kad ir gauto užmokesčio už reikalavimo perleidimą pareiškėjas nepanaudojo savo skolinių įsipareigojimų mažinimui. Pareiškėjo kreditorių interesus pažeidė ir pareiškėjo į bylą pateiktos panaudos sutartys, kuriomis juridiniams asmenims jų ūkinei komercinei veiklai vykdyti neatlygintinai naudotis perduotos pareiškėjui priklausančios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), kai šias patalpas yra galimybės (pritarus kreditoriams, nes turtas yra areštuotas ir priimta nutartis jį parduoti iš varžytynių) nuomoti ir iš to gauti pajamas. Be to, byloje nebuvo paneigta ir banko pateikta pozicija, jog po šiomis panaudos sutartimis yra slepiami realūs nuomos teisiniai santykiai.Nors pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad neva teismas nesudarė pareiškėjui galimybės paaiškinti reikalavimo teisės perleidimo aplinkybes, pastato perdavimo naudotis kitiems asmenims (įskaitant ir baro „Kanklės“ veiklai), aplinkybes bei kt., tačiau pareiškėjas net ir atskirajame skunde šių aplinkybių nepaaiškina, t. y. nepateikia savo pozicijos dėl minėtų faktinių aplinkybių vertinimo. Tokiu būdu akivaizdu, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo neva pažeistos teisės būti išklausytam yra formalūs.Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas reikalavo jį pateikti „perteklinę“ informaciją. Šioje byloje teismas reikalavo pareiškėją pateikti tik tą informaciją, kuri pagal FABĮ yra teisiškai reikšminga sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Teismas turėjo pagrindą aiškintis tiek pareiškėjo nemokumą sukėlusias priežasties, tiek duomenis apie pareiškėjo gaunamas pajamas, įskaitant ir pajamas iš pastato nuomos. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad jo nemokumą nulėmė tai, jog dėl 2007-2008 m. ekonominės krizės nepavyko pastato nuomoti ar pelningai parduoti, o bankas į bylą pateikė duomenis, kad pastatas visą laiką buvo neteisėtai nuomojamas, teismas turėjo pagrindą šias aplinkybes aiškintis ir pareikalauti pareiškėją pateikti duomenis apie pastato perdavimą naudotis tretiesiems asmenims nuo 2008 m. iki 2017 m.Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Remiantis LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.Tam, kad asmeniui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti Lietuvos Respublikoje (FABĮ 1 straipsnio 2 dalis) ir šio asmens turtinė būklė turi atitikti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jis turi būti nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA).Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų pirmiau minėtos sąlygos iškelti bankroto bylą. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Be to, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014, 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).Nagrinėjamoje byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad apelianto turtinė būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų. Vien tik įvertinus pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas aplinkybes, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu pradelsti apelianto įsiskolinimai kreditoriams sudarė 1 951 422,34 Eur sumą, apeliantui V. B. priklauso 598 000 Eur vertės nekilnojamasis turtas, 2 900 Eur vertės UAB „Ciendy“ akcijos, o apelianto pajamos sudaro 13,35 Eur/mėn., apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog apeliantas objektyviai turi galimybę padengti kreditorinius įsipareigojimus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi nepateikė teisingos ir išsamios informacijos apie gaunamas pajamas, duomenų apie savo įmonės pelno panaudojimą, nesiėmė aktyvių veiksmų gauti didesnes pajamas, neatskleidė visų jo nemokumo susidarymo aplinkybių ir nepateikė duomenų apie gautas pajamas iš jo nekilnojamojo turto naudojimo, sudarė kreditorių interesus pažeidusį sandorį bei nepateikė duomenų apie iš sandorio gautų piniginių lėšų panaudojimą. Apeliantas (pareiškėjas) nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodo, kad teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, remdamasis tik prielaidomis formaliai konstatavo jo nesąžiningumą, nenustatė tiesioginio nesąžiningumo ir pareiškėjo nemokumo ryšio, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo abejonėms dėl apelianto V. B. deklaruojamo gaunamo darbo užmokesčio dydžio (13,35 Eur/mėn. atskaičius mokesčius), vien atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydis yra 380 Eur, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismas be pagrindo konstatavo apelianto nesąžiningumą, teigdamas, kad apeliantas nepateikė visų duomenų apie savo gaunamas pajamas. Apeliantas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad dirba UAB „Ciendy“ direktoriumi, šiuo metu gauna ir numato ateityje gauti vidutiniškai 13,50 Eur per mėnesį darbo užmokestis, taip pat paminėjo, kad šiuo metu įmonės vykdoma veikla minimali ir gaunamos mažos pajamos. Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardinti dokumentai, kurie turi būti pateikti prie pareiškimo iškelti bankroto bylą. Minėto straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma, kad pareiškėjas privalo pateikti gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinančius dokumentus. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Taigi bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju iš pareiškimo priedų matyti, kad apeliantas įstatymo reikalavimus iš esmės įvykdė. Kreipdamasis į teismą apeliantas pateikė teismui duomenis apie V. B. gaunamas pajamas. Tai patvirtina byloje esanti UAB „Ciendy“ 2016 m. rugpjūčio 18 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (t. 2, b. l. 16, 91-21). Įstatyme pareiškėjui nenustatyta pareiga įrodinėti aplinkybių, kad jis kito turto, išskyrus tą, apie kurį pateikė duomenis, neturi ir to patvirtinti rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą gaunamo darbo užmokesčio aspektu, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pagal savo amžių, sveikatos būklę, kvalifikaciją ir turimo verslo patirtį neturi objektyvių galimybių įsidarbinti finansiškai naudingesnėmis sąlygomis arba gauti didesnį darbo užmokestį savo paties įmonėje, siekiant atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, teismas iš esmės pareikalavo pateikti duomenis apie mokumo atkūrimo priemones, kurios teikiamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o su mokumo atkūrimo planu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie galimybes gauti didesnį darbo užmokestį, galimus papildomus darbus, taip pat planus kaip ketina atkurti savo mokumą, nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo bei siekio nuslėpti turimą turtą ar faktinį jo mokumą. Minėtos aplinkybės gali būti pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekus pabloginti savo padėtį ir dėl to buvus nesąžiningą, tačiau tokiai išvadai nustatyti reikia detaliai išanalizuoti neįsidarbinimo priežastis, įvertinti, ar pareiškėjas vengė (nedėjo pakankamų pastangų) užsiimti kita didesnes pajamas duodančia veikla, ar tokią būklę lėmė kitos, nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Vien tai, kad pareiškėjas gauna nedidelį darbo užmokestį, neįvertinus, kokie veiksniai tai nulėmė, taip pat nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, tarp jų - atitinkamų valstybės institucijų konstatavimo apie pareiškėjo lėšų slėpimą, neteikia pagrindo jį laikyti nesąžiningu. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie pareiškėjo galimybes uždirbti žymiai daugiau pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, pareiškėjo finansinį pajėgumą siejo su jo amžiumi, darbingumo ir užimamomis pareigomis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik šie kriterijai neleidžia spręsti apie pareiškėjo esamą finansinę būklę ir pajėgumą atsisakyti su kreditoriais per protingą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino pareiškėjo teorines galimybes uždirbti daugiau pajamų nelyginant jų su realiomis šią dieną. Tuo pačiu pagrįstu pripažintinas atskirojo skundo argumentas, jog teismas, konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą šiuo aspektu, neatsižvelgė į byloje pateiktą pareiškėjo įmonės 2015 m. pelno nuostolių ataskaitą (t. 4, b. l. 33), kuri patvirtina, jog įmonė nuo 2015 m. veikė nuostolingai, kas atitinkamai galėjo sąlygoti ir pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio dydį. Sprendžiant dėl pareiškėjo mokumo ar nemokumo, atsižvelgiant į jo nurodytą gaunamą darbo užmokesčio dydį, galėtų būti įvertintas ir jo socialinis statusas – kaip nurodė pats pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, jis gyvena su tėvais, išlaikytinių neturi, t. y. paprastai vienas gyvenantis asmuo patiria mažiau išlaidų negu gyvenantis šeimoje.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pagal apelianto savo pareiškime iškelti bankroto bylą nurodomas aplinkybes galima daryti išvadą, kad be kas mėnesį jam mokamo minėto dydžio darbo užmokesčio apeliantas neketina ir neplanuoja gauti kitų pajamų. Tokia jo pozicija taip pat turi būti įvertintina sąžiningumo aspektu byloje nustatytų (ir nustatysimų) aplinkybių apie apelianto darbinę veiklą kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad FABĮ tikslo – atkurti sąžiningo asmens mokumą – gali būti siekiama įvairiomis priemonėmis: tiek pakeičiant fizinio asmens prievoles kreditoriams (atidedant reikalavimų vykdymo terminus, nurašant dalį ar visus reikalavimus, pakeičiant piniginę prievolę kita prievole) mokumo atkūrimo plane nustatyta tvarka (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 24 straipsnio 4 punktas), tiek fiziniam asmeniui dedant pastangas subalansuoti savo pajamas ir išlaidas dirbant arba užsiimant kita pajamų duodančia veikla (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. FABĮ 16 straipsnyje nustatytos fizinio asmens pareigos (tarp kurių – pirmiau nurodyta pareiga dirbti, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti surasti geriau apmokamą darbą) turi būti vykdomos nuosekliai ir realiai, o ne vien formaliai, jų įgyvendinimas turi būti kontroliuojamas viso bankroto proceso metu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad FABĮ įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo tuo atveju, jei paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus ar negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų veiksmų (FABĮ 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Faktą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nenurodė duomenų apie įmonės UAB „Ciendy“ 2013 m. ir 2014 m. pelno panaudojimą, pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino kaip aplinkybę, patvirtinančią pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, nepagrįstai sutapatino pareiškėjo vadovaujamos įmonės turtą su pareiškėjo asmeniniu turtu, kas iš esmės teisiniu požiūriu nėra pagrįsta. Vienas iš juridinio asmens požymių yra atskiras juridinio asmens turtas. Dėl to uždaroji akcinė bendrovė yra savarankiškas, atskiras nuo juridinio asmens dalyvio civilinių teisinių santykių subjektas, kurio turtas kitiems civilinių teisinių santykių subjektams yra svetimas. Tai reiškia, kad bendrovės turtas yra atskiras nuo šio juridinio asmens dalyvių. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnį, akcininkai taip pat neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi, vien tik pareiškėjo einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo, ir tuo pačiu atsiskaitinėti su savo asmeniniais kreditoriais įmonės turtu (uždirbtu pelnu). Atsižvelgiant į tai, pripažintina nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien duomenų apie įmonės pelno panaudojimą nenurodymas kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, leidžia spręsti, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis yra nemokus ir per protingą terminą negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, jog teismas, darydamas pastarąją išvadą, skundžiamoje nutartyje net nenurodė, kokiu būdu pareiškėjas galėtų padengti visus įsipareigojimus, įvertinant pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą pareiškėjo turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Kaip minėta, pareiškėjas nevaldo ir nedisponuoja savo įmonės turtu kaip nuosavu. Be to, kaip nustatyta bylos duomenimis, pareiškėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma, kurios nepadengia pareiškėjo turimas turtas, yra 1 350 522,34 Eur, ir tai žymiai viršija 25 MMA. Kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis taip pat neleidžia vykdyti savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau teismas, vertindamas apelianto mokumą, neanalizavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti, apeliantas galėtų padengti visus įsipareigojimus, ar pareiškėjo gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, neįvertino, kokia pareiškėjo pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties pareiškėjo poreikių patenkinimą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis išieškojimas iš apelianto turto jau yra vykdomas. Minėta pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintina nepagrįsta.Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto nesąžiningumo, nepagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog apeliantas neatskleidė informacijos, kad savo nekilnojamąjį turtą nuolat suteikia naudotis kitiems juridiniams asmenims, bei nepateikė duomenų apie gautas ir galimas gauti pajamas iš šio turto naudojimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pateikė duomenis apie jo 2015 m. gruodžio 15 d. sudarytą nuomos sutartį su VšĮ „Laisvalaikis sportui“ dėl pareiškėjui priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 102), pateikė ir informaciją apie nuomos laikotarpiu gautas pajamas – 2016 m. kovo 3 d. pinigų išmokėjimo kvitą 720 Eur sumai ir 2016 m. gegužės 8 d. pinigų išmokėjimo kvitą 480 Eur sumai (t. 3, b. l. 100, 101, t. 4, b. l. 12,13). Byloje taip pat yra pateikti duomenys apie pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą panaudos sutartį dėl minėtų patalpų su VšĮ „Laisvalaikis sportui“ ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą panaudos sutartį su VšĮ „E. D. šokių studija“, bei patvirtinimai dėl patalpų perdavimo (t. 3, b. l. 104-106, t. 4, b. l. 4-5). Kaip nurodė pats pareiškėjas, šie byloje esantys įrodymai, patvirtino, jog jis nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. jokių pajamų iš patalpų panaudos negavo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, iš gautų duomenų suabejojęs pareiškėjo sąžiningumu, skundžiamoje nutartyje pats nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog už pareiškėjui priklausančių patalpų naudojimą VšĮ „E. D. šakių studija“ bei baras „Kanklės“ mokėjo nuomos mokesčius, tačiau jokių papildomų įrodymų neišsireikalavo, t. y. konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą teismas iš esmės rėmėsi įrodymų nepakankamu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neteisingos ar neišsamios informacijos apie nemokumo atsiradimo aplinkybes pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis. Todėl pripažintina, jog liko neįvertintos pareiškėjo kitų pajamų iš nekilnojamojo turto gavimo alternatyvos, kaip ir aplinkybės, ar pareiškėjas, pagal jam taikomą apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, išnaudojo visas galimybes gauti papildomų lėšų.Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl apelianto sąžiningumo, taip pat nustatė, kad pareiškėjas per paskutinių trejų metų laikotarpį yra sudaręs kreditorių interesus pažeidusį sandorį – 2014 m. gegužės 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pareiškėjas perleido UAB „Expert group LT“ reikalavimo teisę į 2 462 613,90 Lt skolą iš B. J. už 60 000 Lt sumą. Teismas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys, kai jis už daugiau kaip keturis kertus mažesnę kainą perleido reikalavimo teisę, kuri, atsižvelgiant į skolininkės turtinę padėtį, pagrįstai leido tikėtis jam išsiieškoti iš B. J. jeigu ne visą, tai bent žymiai didesnę nei ¼ dalį skolos, nėra sąžiningas pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Nors iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad buvusi skolininkė B. J. nuosavybės teise turi daug nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau iš šio registro duomenų taip pat matyti, jog B. J. priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, dalis šio turto areštuota, todėl teismo išvada dėl reikalavimo teisės perleidimo sandorio sudarymo nesąžiningumo vien tuo pagrindu, kad skolininkė turi daug brangaus turto, kurio šią dieną nėra galimybės realizuoti, nepripažintina pagrįsta. Be to, pažymėtina, kad civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. LR CK 6.67 straipsnyje yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. LR CK 6.67 straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti LR CK 6.67 straipsnyje, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nenustatė. Byloje nėra pateikta ir jokių konkrečių bei objektyvių duomenų, o pirmosios instancijos teismas jų ir nereikalavo, apie pareiškėjo iš minėto sandorių gautų piniginių lėšų panaudojimą, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, apie šio sandorio sudarymo naudingumą bei jo įtaką pareiškėjo mokumui. Dėl ko besąlygiškai spręsti apie pareiškėjo nesąžiningumą sudarant minėtą sandorį LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme nėra galimybes. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių (vengimą atsiskaityti su kreditoriais, pasyvų elgesį, pajamų šaltinio slėpimą ir pan.) buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tam tikros pirmiau nurodytos aplinkybės liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti neteisėtai nuspręsta dėl apelianto nesąžiningumo ir nepagrįstai atsisakyta iškelti jam bankroto bylą. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes, galima nuspręsti, ar apeliantas buvo sąžiningas (nesąžiningas), įvertinti nesąžiningų veiksmų (jei tokie būtų konstatuoti) ir nemokumo priežastinį ryšį – ar jis daro reikšmingą įtaką nemokumui, ar prie nemokumo prisidėjo ir kitos, nuo apelianto valios nepriklausančios aplinkybės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjui iniciavus šį apeliacinį procesą, byloje turėta 21,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (t. 5, b. l. 35), taip pat suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė įrodymus, kad turėjo 484,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 36-38). Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo, tai šiam teismui paliktinas spręsti ir šių išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 - 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui V. B. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.