- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-22
- Bylos Nr.
- 2S-2267-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06529-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Skolininkas
- L. M.
procesinio dokumento kategorijos: 99.1.4; 110.1; 122.2; 128.11; 129.1.
2013 m. spalio 22 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo skolininko L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10113-454/2013 pagal pareiškėjo skolininko L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), suinteresuotas asmuo antstolis R. V., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas skolininkas (toliau pareiškėjas), vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 510 straipsnio 2 dalimi, Kauno apylinkės teisme 2013 m. balandžio 24 d. gautu prašymu (b. l. 3) prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki skundo dėl antstolio veiksmų padavimo – stabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 1), nes suinteresuotas asmeniui antstoliui (toliau antstoliui) pateikė skundą dėl jo neteisėtų veiksmų (b. l. 4–9).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi (b. l. 10–11) atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl šios nutarties buvo priimtas pareiškėjo pataisytas ir papildytas 2013 m. gegužės 15 d. atskirasis skundas (b. l. 32–49) ir išsiųstas apeliaciniam teismui, kurio pagrindu buvo užvesta civilinė byla Nr. 2S-1540-230/2012 (b. l. 69).
Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1540-230/2012 (b. l. 99–100) grąžino civilinę bylą apylinkės teismui išspręsti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio. Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą dėl 2013 m. balandžio 25 d. nutarties, žyminio mokesčio nesumokėjo, bet atskirajame skunde prašė teismą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (b. l. 37). Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas pirmosios instancijos teisme buvo priimtas nesvarstant šio prašymo, byla buvo grąžinta šiam procesiniam veiksmui atlikti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (b. l. 105) nustatė pareiškėjui terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus ir sumokėti bent dalį žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą, konstatuodamas, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų suteikta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba, todėl tenkinti jo prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra teisinio pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas (toliau apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti jo atskirąjį skundą šiais motyvais:
1. Pareiškėjas pateikė visus rašytinius įrodymus (b. l. 115–120) apie tai, jog yra valstybės socialiai remtinas asmuo, turinti teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
2. Kauno apygardos teismas jau konstatavo, jog abu atskirieji skundai yra priimti, todėl nėra būtinybės svarstyti atskirojo skundo priėmimo klausimo. Tokiu atveju negali būti svarstomas klausimas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už atskiruosius skundu, kurie jau priimti ir išnagrinėti apeliacine tvarka.
3. Remiantis CPK 71 straipsnio 1 dalimi, teisėjas Artūras Šafronas, apeliacinės instancijos teismui panaikinus jo nutartis bylose Nr. 2S-1540-230/2012 ir Nr. 2S-1541-230/2012, negalėjo toliau nagrinėti šios civilinės bylos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už atskirąjį skundą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami asmenys kitais CPK ir kituose įstatymuose numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2000 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. VIII-1591 (redakcija nuo 2012-06-30) (toliau – VGTPĮ) (redakcija nuo 2012-06-30) 20 straipsnio 1 dalis nustato, jog turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju mokėjimo atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. VGTPĮ 14 straipsnio 4 dalis numato, jog VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų, jeigu nustatomas pirmasis turto ir pajamų lygis (1 punktas), arba 50 procentų, jeigu nustatomas antrasis turto ir pajamų lygis (2 punktas), antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Jeigu nustatoma, jog asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, dėl to yra priimamas sprendimas. Apeliantas iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nepateikė sprendimo, jog apeliantui suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog todėl tenkinti apelianto prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra teisinio pagrindo. Apeliantui nurodytina, jog VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, o 12 straipsnyje įtvirtinti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. VGTPĮ 13 straipsnyje nurodyti asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai. Apeliantas, norintis gauti antrinę teisinė pagalbą, turi pateikti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalis).
CPK 83 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas asmens prašymu turi teisę tik iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau ne nuo viso, kaip prašo apeliantas. Apeliantui nesumokėjus bent dalies žyminio mokesčio sumos, kuomet teismui atsirastų pagrindas svarstyti nuo likusios dalies atleidimo, ir nepateikus įrodymų, jog nuo jo mokėjimo yra atleistas VGTPĮ nustatyta tvarka (t. y. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo) (Įstatymo 11, 14 straipsniai), konstatuotina, jog naikinti pirmosios instancijos nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Palikus pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, apeliantui nustatomas naujas terminas trūkumams pašalinti, per kurį apeliantas turi galimybę su prašymu kreiptis į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir, atitikus sąlygas, gauti sprendimą, jog apeliantui suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kas bus pagrindas apeliantą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Priešingu atveju, sumokėti bent dalį žyminio mokesčio. Kaip jau minėta, teismas šiuo atveju apelianto negali visiškai atleisti nuo žyminio mokesčio, todėl apelianto mokėtina suma turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (Civilinio kodekso 1.5. straipsnis), kurie paprastai pasitelkiami aiškinant ir taikant įstatymus beik kitas teisės normas (CPK 3 straipsnio 3 dalis).
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jo 2013 m. gegužės 16 d. teisme gautas atskirasis skundas (b. l. 32–38) yra priimtas ir turėtų būti nagrinėjamas, nenustatant jo trūkumų. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1540-230/2012 (b. l. 99–100) buvo konstatuota, jog nors atskirasis skundas priimtas, tačiau su trūkumais, kadangi nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl grąžintas trūkumams pašalinti, dėl ko ir buvo priimta skundžiama nutartis.
Apeliantui nurodytina, jog pagal CPK 71 straipsnio 1 dalį, teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, buvo priimtas jam dalyvaujant, tik tuo atveju, jeigu byla buvo išspręsta iš esmės ir priimant byloje galutinį procesinį dokumentą. Komentuojamo straipsnio pagrindas – principas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, todėl nustatyti ribojimai yra savaime suprantami. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo teisėjas, priimdamas procesinius dokumentus, kurie, kaip akcentuoja apeliantas, apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 ir 13 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. 2S-1540-230/2012 ir Nr. 2S-1541-230/2012 buvo panaikinti, byloje atliko tarpinius veiksmus. Todėl apelianto nurodoma norma netaikytina.
Atkreiptinas dėmesys, jog, vadovaujantis CPK 510 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo skundas, teiktas antstoliui, kartu su vykdomąja byla, turi būti persiųstas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tokių aplinkybių nenustatyti negalima (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti apeliantui L. M. naują 14 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.