- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-04
- Bylos Nr.
- N-261-15-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarimo A. S. (A. S.) administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. S. už tai, kad jis 2009 m. gegužės 16 d., apie 12 val. 48 min., Vilniuje, prie Žirmūnų - Minties gatvių sankryžos, vairuodamas automobilį Ford Mondeo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir persirikiuodamas, nedavė kelio ta pačia kryptimi gretima juosta važiuojančiam automobiliui Citroen Xantia, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo V. G., su juo susidūrė, sugadino abu automobilius. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 109 punkto reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2009 m. gegužės 19 d. nutarimu už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą A. S. skyrė 160 Lt baudą.
Šalies argumentai
A. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismas, prašydamas panaikinti Institucijos 2009 m. gegužės 19 d. nutarimą. Pažymėjo, jog nutarime nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos jokiais patikimais įrodymais, priešingai, prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Nurodė, jog iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad dėl jo veiksmų buvo apgadinti abu automobiliai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 9 d. nutarimu A. S. skundą patenkino, Institucijos 2009 m. gegužės 19 d. nutarimą panaikino ir bylą A. S. atžvilgiu nutraukė. Teismas nurodė, jog A. S. kategoriškai nesutinka su jam inkriminuoto pažeidimo padarymu. Jo pozicija yra nuosekli, nes paaiškinime policijai, skunde teismui ir teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, t. y., kad susidūrimas įvyko, jam ne persirikiuojant į antrą eismo juostą, o stovint antroje eismo juostoje. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų tokią administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškeltą versiją. Teismas pažymėjo, jog V. G. paaiškinime policijai nurodė, kad važiavo pirma eismo juosta 50 km/h greičiu, sankryžoje degė žalias šviesoforo signalas, staiga iš antros juostos į pirmą eismo juostą prieš pat sankryžą pasuko Ford Mondeo ir sustojo. Teigė, kad nespėjo sustoti ir atsitrenkė į minėto automobilio galinį dešinį sparną. Teisminio nagrinėjimo metu V. G. pažymėjo, kad A. S. persirikiavo likus iki jo automobilio 15 metrų. Teismas pažymėjo, jog iš tokių eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų paaiškinimų yra akivaizdu, kad pirma įvyko A. S. persirikiavimo manevras ir sustojimas, o po to buvo kontaktas tarp transporto priemonių, todėl protokole ir nutarime nepagrįstai nurodyta, kad A. S. persirikiuodamas nedavė kelio ta pačia kryptimi gretima juosta važiuojančiam automobiliui. Tokią versiją patvirtina ir fotolentelėse matomi transporto priemonių apgadinimai: automobilio Ford Mondeo apgadinta galinė dalis, o automobilio Citroen Xantia – priekinė dalis. Eismo įvykio vietos plane užfiksuotas V. G. automobilio 24 metrų stabdymo kelias, kas leidžia manyti, kad šis vairuojas nebuvo pasirinkęs saugaus važiavimo greičio tame kelio ruože. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ne A. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu.
II.
V. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2009 m. gegužės 19 d. nutarimą. Nurodo, kad teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai svarbių faktinių aplinkybių. Nurodo, kad teismas nepagrįstai A. S. parodymus vertino kaip reikšmingus ir patikimus, o jo parodymus laikė nepatikimais. Pažymi, kad jo paaiškinimai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Nurodo, kad A. S., persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, nesilaikė reikalavimo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi. Mano, kad abiejų automobilių apgadinimų pobūdis patvirtina, jog A. S. atliktas manevras buvo staigus ir jam netikėtas. Jo atlikimas ir lėmė eismo įvykį. Pažymi, kad jo automobilio stabdymo kelias buvo ilgas dėl blogos kelio dangos.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarimas yra nepagrįstas.
A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinėn atsakomybėn A. S. buvo patrauktas už tai, kad, vairuodamas automobilį ir persirikiuodamas, nedavė kelio ta pačia kryptimi gretima juosta važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir sugadino abu automobilius, tuo jis pažeidė KET 109 punkto reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje.
KET 109 punkte inter alia nustatyta, jog persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi.
ATPK 125 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, jog Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.
Pirmosios instancijos teismas panaikino Institucijos nutarimą, kuriuo A. S. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 160 Lt bauda, padaręs išvadą, jog ne A. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu.
V. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog būtent A. S. veiksmai nulėmė kilusį eismo įvykį.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Iš A. S. rašytinio paaiškinimo (b. l. 11) ir paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismui (25-26), matyti, jog jis tiek bylos tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė analogiškas aplinkybes, jog, važiuodamas link Žirmūnų - Minties gatvės sankryžos, pamatė mirksintį žalią šviesoforo signalą, prieš ištisinę liniją iš trečios eismo juostos persirikiavo į antrą eismo juostą, sustojo prieš šviesoforą ir laukė užsidegančio leidžiančio eismą šviesoforo signalo. Pažymėjo, jog už kokių 3-5 sekundžių pajuto smūgį, į jo automobilį atsitrenkė nukentėjusiojo vairuojamas automobilis. Nukentėjusysis V. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog eismo įvykio metu A. S. vairuojamas automobilis nebuvo sustojęs, jam dar tik atliekant staigų persirikiavimo manevrą, V. G. nespėjo sustabdyti savo automobilio ir į jį atsitrenkė (b. l. 26). Teisėjų kolegija, įvertinusi šias dvi skirtingas įvykio versijas ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog A. S. paaiškinimus patvirtina bylos medžiagoje esančių objektyvių duomenų visuma, o V. G. paaiškinimuose yra esminių prieštaravimų. Pažymėtina, kad nors V. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė (b. l. 26) ir apeliaciniame skunde nurodo, jog į A. S. vairuojamą automobilio atsitrenkė, pastarajam dar tik atliekant persirikiavimo manevrą, savo pirminiame rašytiniame paaiškinime V. G. nurodė, jog atsitrenkė į jau sustojusį A. S. vairuojamą automobilį, nespėjęs sustabdyti savo automobilio (b. l. 12). Tai, kad iš pradžių įvyko A. S. persirikiavimo manevras, sustojimas ir tik po to įvyko kontaktas tarp transporto priemonių, patvirtina eismo įvykio vietos plane (b. l. 18) ir fotolentelėse (b. l. 13-16, 45-47) po eismo įvykio užfiksuota abiejų automobilių lygi stovėjimo padėtis būtent antroje eismo juostoje ir automobilių apgadinimų pobūdis, leidžiantis daryti išvadą, jog V. G. vairuojamas automobilis priekine dalimi atsitrenkė į A. S. vairuojamo automobilio galinę dalį. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškino, jog A. S. persirikiavimo manevrą atliko apie 15 metrų prieš jo vairuojamą automobilį, tačiau šią aplinkybę paneigia eismo įvykio schemoje užfiksuotas net 24 metrų nukentėjusiojo automobilio stabdymo kelias, kurio nepakako, kad būtų išvengta gana stipraus kontakto tarp dviejų transporto priemonių (b. l. 18). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadas, kad V. G. nebuvo pasirinkęs saugaus važiavimo greičio tame kelio ruože, ir, kad, prieš A. S. atliekant persirikiavimo manevrą ir sustojant prieš sankryžą antroje eismo juostoje, tarp abiejų automobilių buvo didelis atstumas, leidžiantis A. S. pagrįstai tikėtis, jog už jo važiuojantis vairuotojas yra pasirinkęs saugų važiavimo greitį, teisingai įvertins draudžiančius eismą šviesoforo signalus ir laiku sustabdys transporto priemonę. V. G. nurodytą argumentą, jog A. S. sustabdė automobilį, degant žaliam šviesoforo signalui, teisėjų kolegija vertina kritikiškai ir laiko jį nepagrįstu, nes A. S., važiuodamas lėtai ir būdamas arčiau šviesoforo, turėjo objektyvią galimybę aiškiai ir laiku matyti jo signalus. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog A. S. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių A. S. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto 127 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. S. atžvilgiu nutraukė.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.