Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl 2008 m. sausio 17 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas 4 MGL (520 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 21 d., apie 18 val., Biržų rajone, Parupės kaime, ant kelio netoli J. D. namų, viešoje vietoje, kitų piliečių akivaizdoje, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. T. į veidą, padarydamas jam minkštųjų audinių sumušimą kairiųjų vokų srityje, kraujo išsiliejimą po akies obuolio jungine, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo V. T. sveikatą, bei išlipantį iš automobilio E. B. jis sugriebė už pečių, parbloškė jį ant žemės, tuo sukeldamas nukentėjusiajam E. B. fizinį skausmą. Tokia padaryta nusikalstama veika jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas nuosprendį priėmė remdamasis vien nukentėjusiųjų parodymais, neįvertinęs įvykio visumos. Teismas neįvertino, kad konfliktinės situacijos metu abu nukentėjusieji buvo neblaivūs, o E. B. vairavo automobilį ir kėlė pavojų saugiam eismui. Teismas patikėjo tik nukentėjusiųjų aiškinimais, kad jie tą dieną buvo blaivūs, nors juos matę liudytojai patvirtino (kas fiksuota ir nuosprendyje), kad jie abu buvo girti. Teismas neanalizavo, ar akivaizdžiai meluodami dėl girtumo, nukentėjusieji nemeluoja dėl jų sumušimo fakto. Nėra logikos sumušti du blaivius ir nekaltus vyrus, atimti mašinos raktelius ir iškviesti policiją. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusieji, atvykus policijai, nesistengė vietoje išsiaiškinti konflikto, vengė susitikimo su policija.

Apeliantas taip pat nurodo, kad be nukentėjusiųjų parodymų, jo kaltė grindžiama ir vieno iš nukentėjusiųjų tėvo – J. T., parodymais bei specialisto išvada. Liudytojo J. T. parodymai vertintini kaip šališki, nes jis yra nukentėjusiojo tėvas ir galimai liudijo sūnaus prašymu. Specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimas V. T. padarytas kietu buku daiktu, galimai kumščiu, tačiau specialistui net nebuvo pateiktas klausimas, ar sužalojimas galėjo būti padarytas griūvant ar užsigaunant kitokiu būdu. Byloje be nukentėjusiųjų, nei vienas įvykį matęs liudytojas nepatvirtino, kad būtent jis sumušė nukentėjusiuosius bei kokiu nors būdu demonstravo nepagarbą visuomenei. Liudytojai Ž. teismui parodė, kad V. T. praėjus kelioms dienoms po įvykio vaikštinėjo po kaimą ir aiškinosi, kas išties įvyko įvykio dieną. Iš to galima spręsti, kad jis galimai dėl girtumo nieko neatsiminė. Teismas tinkamai neįvertino liudytojos L.M. D. parodymų, kad E. B. pats išgriuvo iš mašinos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. T. prašo 2008-01-17 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti. Nurodo, kad su nuteistojo G. G. apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi G. G. nuteistas pagrįstai ir teisėtai, jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų (jo bei E. B.) parodymais, liudytojų J. T., L.M. D. parodymais bei specialisto išvada apie jam padarytus sužalojimus. G. G. skunde nurodyti motyvai neatitinka teismo metu ištirtų faktinių aplinkybių ir yra laikytini tik jo gynybos versija.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašo nuosprendį pakeisti: nuteistojo G. G. veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės apribojimu 1 metams.

Apeliacinis skundas tenkinamas : apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – G. G. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinamas jam nepadarius šios veikos (BPK 329 str. 1 p.).

Pagal BPK 305 str. 1 d., be kita ko, kas turi būti nurodoma apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, teismas privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Skundžiamame nuosprendyje šioje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas apsiribojo tik bylos įrodymų išvardinimu, esminę ir lemiamą reikšmę, kaip galima suprasti iš pačios nuosprendžio struktūros skirdamas proceso dalyvių parodymams. Rašytiniams byloje esantiems įrodymams, tokiems kaip specialisto išvada apie V. T. padarytą sužalojimą, jo pareiškimas bei policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, teismas skiria vietą jau vertindamas kitus įrodymus, t.y. juos nurodo kaip nuteistojo parodymus paneigiančius duomenis. Motyvai gi dėl nuteistojo G. G. veikos, kurią apylinkės teismas laikė įrodyta, nuosprendyje iš esmės nenurodyti, išsamesnė byloje surinktų įrodymų analizė ir jų vertinimas taip pat teismo nebuvo atlikti. Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismo motyvai, kad G. G. padarė jam inkriminuotą veiką ir kad ši veika iš tiesų atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, yra šie : „nors paties įvykio aplinkybių niekas iš pašalinių asmenų nematė, tačiau liudytojos L.M. D. paaiškinimu nustatyta, kad ji atėjo iki įvykio vietos, pagalvojusi, jog įvyko autoįvykis, bei matė sėdintį kruviną nukentėjusįjį V. T., bei G. G. klausė „kas čia atsitiko“. Nors kaltinamasis neigia kaltę, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti abiejų nukentėjusių E. B. ir V. T. parodymais, kurie yra nuoseklūs, bei nukentėjusiojo V. T. parodymus dėl patirto smurto patvirtina Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto speliastės išvada Nr. G 1623/07, bei liudytojai L.M. D., kuri matė sėdintį kruviną nukentėjusįjį, kiti liudytojai J. T. ir T. Ž., matę jį kruviną. Matę E. B. kruviną, patvirtino liudytojai T. Ž. ir S. B.. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismui nekyla jokių abejonių dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos“. Juos apibendrinus galima daryti išvadą – apylinkės teismas konstatuoja, kad V. T. prie E. B. automobilio buvo kruvinas ir jį tokį matė L.M. D., J. T. ir T. Ž.; V. T. parodymai nuoseklūs, jo parodymus dėl sužalojimo patvirtina ir specialisto išvada; E. B. parodymai taip pat nuoseklūs ir tai, kad jis buvo kruvinas, patvirtino S. B. ir T. Ž.. Tačiau, teismas iš viso nekreipė dėmesio ir neanalizavo, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padaryti sužalojimai abiem nukentėjusiems, nes byloje surinkti duomenys dėl to yra pakankamai skirtingi; ar iš tiesų nukentėjusiųjų parodymai yra patikimi ir vienareikšmiai gali būti vertinami kaip teisingi ir neabejotini; ar nukentėjusieji įvykio metu iš tiesų negalėjo būti girti, kas šiuo atveju yra reikšminga vertinant ne tik jų pačių parodymus, tačiau ir nuteistojo G. G. veiksmus. Apylinkės teismas visiškai nekreipė dėmesio į tos pačios liudytojos L.M. D. parodymus apie galimą E. B. susižalojimo mechanizmą, į T. Ž. parodymus dėl nukentėjusiųjų galimo girtumo, į abiejų teisme apklaustų liudytojų Ž. parodymus apie nukentėjusiųjų elgesį po įvykio ir kt.

Taigi, nuteistasis G. G. viso tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad abu nukentėjusieji buvo girti, ir būtent dar ir automobilį vairavusio E. B. girtumas jam pasirodė nepriimtinas, keliantis pavojų aplinkiniams. Būtent dėl to jis ėmėsi veiksmų, kurie, jo nuomone, duotoje situacijoje jam pasirodė tinkami: paėmė E. B. vairuoto automobilio raktelius ir iškvietė policiją. Šios aplinkybės pilnai patvirtintos ne tik paties nuteistojo, tačiau ir S. B. parodymais bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų R. M. ir L. Z. parodymais. V. T. ir E. B. neigė įvykio metu buvę girti, tačiau tokius jų parodymus paneigti byloje įrodymų yra daugiau nei pakankama. Pirmiausiai, tai paties apelianto parodymai, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo tokie girti, kad vos pastovėjo ant kojų. Šiuos parodymus ir nukentėjusiųjų girtumą įvykio metu kategoriškai patvirtino ir liudytojas T. Ž., kurio parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Būtent šis liudytojas pagal byloje nustatytas aplinkybes padėjo J. T. parvesti į namus V. T., o po to ir S. B. iš įvykio vietos išsivežti savo taip pat neblaivų vyrą E. B.. T. Ž. patvirtino, kad taip girto nukentėjusiojo V. T., koks jis buvo įvykio dieną, jis nebuvo matęs, kad jį jiedu su nukentėjusiojo tėvu J. T. praktiškai parvilko į namus nuo žaiginio pievoje netoli automobilio. T. Ž. taip pat parodė, kad padėjo S. B. įsodinti girtą E. B., nes jis pats vienas dėl girtumo to padaryti jau nebegalėjo. T. Ž. parodymus apie jo pagalbą nukentėjusiems pilnai patvirtino tiek S. B., tiek J. T.. Be šių duomenų, yra ir liudytojos L.M. D. parodymai, kad V. T. į namus padėjo parvesti vaikai. Liudytojai R. M. bei L. Z. teismams patvirtino, kad 2007-09-21 pavakary jiems nuvykus pas E. B. į namus, jo sutuoktinė S. B. jiems paaiškino, kad E. B. jau miega ir su juo nesusikalbės. Nors šie liudytojai ir nematė bei nenustatinėjo E. B. girtumo, tačiau vien jau tas faktas, kad E. B., iki tol jautęsis guvus ir net važinėjęs automobiliu, 18 val. vakaro jau miegojo, leidžia pagrįstai įtarti, kad jis tuo metu iš tikrųjų buvo girtas. Beje, ir pati S. B., pagal T. Ž. parodymus, prieš išveždama savo automobiliu vyrą į namus jam pasakė, kad „girto vyro vieta namuose lovoje“. Kaip matyti vėl gi iš T. Ž. bei jo tėvo J. Ž. parodymų matyti, kad kitą dieną po įvykio pas juos buvo atėjęs V. T. ir teiravosi apie įvykį, nes pats nelabai jį prisiminė. Tokiu būdu, paminėtų faktinių duomenų visuma leidžia vienareikšmiai ir kategoriškai tvirtinti, kad abu nukentėjusieji įvykio metu buvo girti, o jų priešingi parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Pripažinus tai ir turint omenyje, kad abu nukentėjusieji atkakliai neigė savo girtumą įvykio metu, atsiranda pakankamas ir rimtas pagrindas bendrai suabejoti nukentėjusiųjų parodymais, tame tarpe ir apie jiems padarytus sužalojimus. Tai pagrįstai savo skunde akcentuoja ir apeliantas.

Kaip jau minėta, E. B. parodymus pirmos instancijos teismas laikė nuosekliais ir grindė jais nuteistojo kaltę. Tačiau, šio nukentėjusiojo parodymai nėra jau tokie nuoseklūs. O būtent, atliekant ikiteisminį tyrimą, pirmosios apklausos 2007-10-12 metu E. B. nurodė, kad G. G. jį tik pastūmė ir dėl to jis pats pargriuvo ant žemės (9 – 10 b.l.). Tik apklaustas papildomai 2007-10-27 bei duodamas parodymus apylinkės teisme E. B. jau nurodė, kad G. G. išlipantį iš automobilio čiupo jį už pečių ir nutrenkė ant žemės, kuomet griūdamas jis susižalojo veidą. Jokių kitokių įrodymų apie kažkokius neteisėtus G. G. veiksmus prie E. B. byloje nėra.

Tačiau, liudytoja L.M. D. (E. B. pripažino ją matęs įvykio vietoje), kuri šiuo atveju yra visiškai pašalinis ir nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nurodė priešingai – ji matė E. B. patį, t.y. be jokio pašalinių žmonių įsikišimo, išgriūnantį iš automobilio į šalia buvusį griovį. Nors apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja parodė paties nukentėjusiojo išgriuvimo iš automobilio nemačiusi, tačiau jos parodymų esmė liko ta pati – ji matė E. B. sėdintį automobilyje galvą padėjusį ant vairo, o netrukus po to liudytoja pamatė jį jau griovyje. Liudytoja parodė, kad G. G. tuo metu prie vairuotojo durelių ar arti jų iš viso nebuvo. Sėdintį vairuotojo vietoje ir galvą padėjusį ant vairo E. B. matė ir įvykio vietoje buvęs T. Ž., kurio buvimo įvykio vietoje E. B. taip pat neneigė. Pats G. G. nepripažino bet kokių smurtinių veiksmų tiek prieš E. B., tiek ir prieš kitą nukentėjusįjį V. T.. Nukentėjusysis V. T. nematė, kas atsitiko E. B.. Abejoti E. B. parodymais apie jam būtent įvykio metu padarytus veido sužalojimus verčia ir ta aplinkybė, kad po įvykio jis niekur nesikreipė jokios pagalbos, sveikatos sutrikdymo pobūdis ir mastas jam taip pat nebuvo nustatinėjami. Tokiu būdu, esantys byloje įrodymai tikrai nepatvirtina, kad G. G. atliko prieš nukentėjusįjį veiksmus, už kuriuos jis buvo nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, t.y. išlipantį iš automobilio E. B. jis sugriebė už pečių ir parbloškė ant žemės, tuo jam sukeldamas fizinį skausmą.

Nukentėjusiojo V. T. parodymai apie jam G. G. suduotą smūgį į veidą ir jam padarytą sužalojimą iš esmės yra nuoseklūs. Nuteistojo smūgį V. T. į veidą matė ir E. B.. Kad V. T. veido sužalojimas, t.y. minkštųjų audinių sumušimas kairiųjų vokų srityje ir kraujo išsiliejimas po akies obuolio jungine, galėjo būti padarytas suduodant smūgį kumščiu į veidą, matyti ir iš teismo medicinos specialisto išvados. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė tokią savo išvadą patvirtino. V. T. iš nosies bėgančiu krauju sėdintį prie automobilio rato matė ir liudytoja L.M. D., bet kas jį sužalojo, ši liudytoja negalėjo pasakyti. Anot jos, nei G. G., nei pats V. T. įvykio vietoje apie tai nieko neminėjo. Siekiant išsiaiškinti apelianto skunde paminėtą kitą galimą V. T. sužalojimo mechanizmą, t.y. jam nustatyto sužalojimo atsiradimo galimybę jam griūnant ir atsitrenkiant į kietą daiktą, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta teisės medicinos specialistė A.Matulionienė. Ji tokios V. T. susižalojimo galimybės nepaneigė – jos paaiškinimu, toks sužalojimas nukentėjusiajam griūnant ir veidu atsitrenkiant į ribotą paviršių turintį kietą buką daiktą yra pilnai galimas. Yra byloje ir T. Ž. parodymai, kad dar prieš atvažiuojant prie E. B. automobilio G. G., jis matė kaip automobilyje E. B. ir V. T. buvo sugriebę vienas kito kaklą ir jam pasirodė, kad taip jiedu smaugė vienas kitą. Yra byloje ir daugiau V. T. parodymais apie jo sužalojimą abejoti verčiančių faktinių duomenų. Į šeimos gydytoją dėl sužalojimo nukentėjusysis kreipėsi tik 2007-09-26 – tai matyti iš specialisto išvados. O į policiją dėl šio įvykio ir jam padaryto sužalojimo nukentėjusysis kreipėsi tik 2007-10-03, t.y. praėjus net 12 dienų po įvykio. Specialistė patvirtino, kad V. T. padaryto sužalojimo atsiradimo ir išgijimo laikas yra labai individualus – šis laiko tarpas nuo 1 iki 3 savaičių ir net daugiau.

Paties nuteistojo G. G. parodymai, kad jis smūgio V. T. kumščiu nesudavė, kurie taip pat yra vieni iš įrodymų ir kurių pirmos instancijos teismas taip pat išsamiau neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, yra visiškai nuoseklūs, logiški ir, kolegijos manymu, byloje nustatytomis aplinkybėmis suprantami. G. G., įtaręs, kad automobiliu E. B. važinėja girtas ir taip kelia rimtą pavojų ne tik sau ir V. T., bet ir aplinkiniams, trukdo pravažiuoti keliuku važinėjantiems traktoriams, pats ėmėsi ryžtingų veiksmų – atėmė iš girto vairuotojo automobilio raktelius, apie jo nuomone neblaivų vairuotoją iš karto pranešė policijai, ir, priešingai nei nukentėjusieji, atvykus policijos pareigūnams susitikti su jais nevengė, padėjo jiems išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Tai matyti ir iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. M. bei L. Z. parodymų.

Esant tokioms aplinkybėms, vertinant byloje surinktų įrodymų visetą atsižvelgus į tai, kad abu nukentėjusieji neigdami savo girtumą, o V. T. neigdamas ir savo grumtynes su E. B. automobilyje, sukėlė rimtą pagrindą abejoti jų parodymais aplamai; pats V. T., kaip matyti iš liudytojų T. ir J. Ž. parodymų, nelabai ką kitą dieną prisiminė apie įvykį ir apie jį klausinėjo galimai jį mačiusius žmones; abu nukentėjusieji net bandė paveikti liudytoją T. Ž., kad šis meluotų teismui apie jų girtumą įvykio metu; atsižvelgus į nuoseklius G. G. parodymus, kad jis smūgio V. T. kumščiu nesudavė, kolegijos nuomone, išlieka pagrįsta abejonė, kad nukentėjusįjį nuteistasis sužalojo tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos teismo nuosprendyje – suduodamas jam smūgį kumščiu į veidą. Nėra besąlygiškai atmesta galimybė, kad V. T. galėjo susižaloti ir pats. Byloje esančių įrodymų kategoriškai paneigti šią abejonę nepakanka, o visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltininko naudai.

Kadangi G. G. inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas iš esmės siejamas tik su smurtiniais veiksmais prieš nukentėjusiuosius, kurie, kolegijos nuomone, nėra įrodyti, jokie kitokie neteisėti veiksmai BK 284 str. 1 d. prasme G. G. nebuvo inkriminuoti, nuteistasis dėl veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., teismas

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

2008 m. sausio 17 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jam panaikinti.