Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Seimo narės Dangutės Mikutienės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 74 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.2 straipsnio 1 ir 2 daliai, 3.3 straipsnio 2 daliai, 3.7 straipsnio 1 daliai, 3.16 straipsniui, 3.27 straipsnio 1 daliai, 3.28 straipsniui ir 3.304 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Seimo narė Dangutė Mikutienė (toliau – ir pareiškėja) su 2014 m. sausio 29 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama patikrinti, ar 2006 m. gegužės 19 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 74 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 3.2 straipsnio 1 ir 2 daliai, 3.3 straipsnio 2 daliai, 3.7 straipsnio 1 daliai, 3.16 straipsniui, 3.27 straipsnio 1 daliai, 3.28 straipsniui ir 3.304 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.Pareiškėja nurodo, kad nuo 1992 m. iki 2012 m. intensyviai kito teisinis reguliavimas dėl bažnytinių santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą tvarkos. Nepaisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) įsigaliojimo, net iki 2002 m. bažnytinių santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą tvarka nebuvo sureguliuota. Tuo metu galiojusi, dar Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. balandžio 2 d. patvirtinta Civilinės metrikacijos instrukcija šių klausimų nereglamentavo. Bažnytinių santuokų apskaitos tvarka pirmą kartą sureguliuota 1999 m. kovo 26 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiose taisyklėse. Šių taisyklių 58, 59, 61 punktuose buvo nustatyta, kad bažnytinė santuoka, sudaryta po 1992 m. lapkričio 2 d., civilinės metrikacijos įstaigoje apskaitoma tik tokiu atveju: 1) jeigu to pageidauja susituokusieji; 2) jeigu ji sudaryta laikantis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso reikalavimų; ir 3) jeigu vienas iš sutuoktinių nėra miręs. Kartu su naujuoju Civiliniu kodeksu įsigaliojusiose naujos redakcijos Civilinės metrikacijos taisyklėse, patvirtintose 2001 m. birželio 29 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 129, buvo nustatyta, kad Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka po 1992 m. lapkričio 2 d. sudarytos santuokos įtraukiamos į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje įrašant santuokos įrašą, išduodant santuokos liudijimą ir pažymint apie tai sutuoktinių pasuose. Civilinės metrikacijos įstaigos apskaito tik tas santuokas, kurios bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimų. Apskaitant bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytą santuoką, jeigu apie ją civilinės metrikacijos įstaigai pranešta per dešimt dienų po santuokos sudarymo, santuokos pradžia laikoma bažnyčios pranešime nurodyta santuokos data. Jeigu per šį terminą pranešimas nepateikiamas, santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Kai vienas iš sutuoktinių, sudariusių bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoką, yra miręs, tokia santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje į apskaitą neįtraukiama.Pareiškėja pažymi, kad 2006 m. gegužės 19 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-160 patvirtinus naujos redakcijos Civilinės metrikacijos taisykles, pasikeitė termino, nuo kada pripažįstama bažnytinės santuokos civilinių teisinių pasekmių pradžia, skaičiavimas. Taisyklių 74 punkte buvo nustatyta, kad jei bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaryta laikotarpiu nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki 2001 m. birželio 30 d., santuokos pradžia laikoma bažnyčios pranešime (bažnytiniame santuokos liudijime) nurodyta data. Jeigu santuokos įtraukimo metu vienas iš sutuoktinių jau yra miręs, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo atkurtąjį santuokos įrašą. 2012 m. kovo 26 d. Nr. 1R-92 įsakymu buvo papildyti civilinės metrikacijos taisyklių atskiri punktai, nustatantys bažnytinės (konfesinės) santuokos įtraukimo į apskaitą tvarką, t. y. sukonkretinta pranešimo civilinės metrikacijos įstaigoms apie bažnyčioje sudarytą santuoką tvarka, kartu įvardijant subjektą, kuris atsakingas apie tai pranešti – religinės bendruomenės ar bendrijos įgaliotas (įpareigotas) asmuo (atkartojant jau nuo 2001 m. galiojančio CK 3.304 straipsnio nuostatą, kuri iki šio Taisyklių pakeitimo nebūdavo įgyvendinta). Pareiškėja taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į kintantį teisinį reguliavimą, kartu kito ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl teisinių pasekmių atsiradimo momento, t. y. ar santuoka laikytina sudaryta nuo santuokos sudarymo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, ar nuo šios santuokos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Pavyzdžiui, 2005 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2005 kasacinis teismas pažymėjo, kad bažnytinės santuokos registracijos pripažinimas nėra absoliutus, t. y. valstybė gali pripažinti ne bet kurios bažnyčios ar religinės organizacijos registruotą santuoką, o tiktai valstybės pripažįstamos ir oficialiai veikiančios bažnyčios ar religinės organizacijos nustatyta tvarka ir nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų bei draudimų (santuokos savanoriškumo, santuokinio amžiaus ir kt.) registruotą santuoką. Valstybė, įgyvendindama Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies nuostatą, pripažįsta bažnyčių (konfesijų) registruotas santuokas, įtraukdama jas į oficialius ir viešus registrus. Tokiu būdu užtikrinamas viešasis interesas, kad bažnytinės santuokos registracija atitiktų Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, taip pat apsaugomos pačių sutuoktinių teisės. Bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą tvarkos teisinis reglamentavimas yra valstybės prerogatyva. Civilinės metrikacijos skyriuje oficialiai neįtraukta į apskaitą bažnytinė santuoka nesukelia teisinių pasekmių. Tačiau teismų praktika akivaizdžiai pasikeitė 2006 m. patvirtinus Taisykles, kurių 74 punktas nustatė: „Jei bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaryta laikotarpiu nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki 2001 m. birželio 30 d., santuokos pradžia laikoma bažnyčios pranešime (bažnytiniame santuokos liudijime) nurodyta data. Jeigu santuokos įtraukimo metu vienas iš sutuoktinių jau yra miręs, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo atkurtąjį santuokos įrašą“. Vėlesnėse bylose laikytasi nuomonės, kad atkurtasis santuokos įrašas yra pakankamas teisinis pagrindas, patvirtinantis santuokos sukeltų civilinių teisinių pasekmių, prilyginamų santuokos, sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje, pasekmėms, faktą, o kartu ir suteikiantis pagrindą tikėtis, kad jų sudaryta bažnytinė santuoka yra visavertė tiek valstybės bei visuomenės požiūriu, tiek pagal įstatymus. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl Taisyklių 74 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo įtakos nepilnamečių asmenų teisėms, 2013 m. gruodžio 5 d. pateikė išvadą Nr. (6.1.-2013-270)-PR-239, kurioje, įvertinęs konkrečią situaciją, kilusią taikant šią teisės normą, įžvelgė ydingą ir neigiamas teisines pasekmes vaiko teisių įgyvendinimui sukeliantį teisinį reglamentavimą. Kontrolieriaus atlikto tyrimo metu išaiškėjo, kad Taisyklių 74 punktu nustatyta tvarka, kai 1992–2000 m. laikotarpiu sudarytą bažnytinę santuoką vienam asmeniui mirus, vien kito asmens iniciatyva, be jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realių šeimos santykių buvimą, galima santuoką įteisinti civiline tvarka, sukeliančia visas civilines santuokos teisines pasekmes, sudaro galimybes nesąžiningiems asmenims netrukdomai piktnaudžiauti teise, pažeidžiant ir nepilnamečių asmenų teises. Tyrimo metu buvo ištirtos aplinkybės apie nepilnamečių asmenų interesų paveldėti jų mirusio tėvo palikimą pažeidimą, nes vadovaujantis minėtų Taisyklių 74 punktu, vieno asmens prašymu civiline tvarka buvo įregistruota jo bažnytinė santuoka su mirusiuoju, galimai nesant tarp asmenų jokių faktinių santuokinių šeimos ryšių. Dėl to Gyventojų registro tarnybos įskaitoje atsirado įrašas, jog asmuo mirė būdamas santuokoje, sudarytoje bažnyčioje, tuo sudarant sąlygas šiam asmeniui kaip sutuoktiniui pretenduoti į palikimą, nors Gyventojų registro tarnybos prie VRM pažymoje Nr. (29)3V-1822-1 yra taip pat nurodoma, kad nuo 2006 m. kovo 3 d. iki 2011 m. spalio 18 d. mirusysis buvo sukūręs šeiminius santykius su kita moterimi, kuriuos įregistravo civilinės metrikacijos įstaigoje, kas grįstų jo faktinių šeimos santykių nebuvimą su bažnytinės santuokos įrašą po jo mirties atkūrusiu asmeniu. Juolab kad kontrolieriaus išvadoje nustatyta, jog mirusysis, nutraukęs civiline tvarka sudarytą santuoką, vėliau sukūrė šeiminius santykius su dar kita moterimi, su kuria susilaukė sūnaus. T. y. asmuo visais savo gyvenimo veiksmais (sudarydamas santuoką su kita moterimi, vėliau iki pat mirties gyvendamas ir vesdamas bendrą ūkį bei susilaukęs sūnaus su kitu asmeniu) aiškiai išreiškė savo valią, kad neketina ir nenori registruoti 1999 metais sudarytos bažnytinės santuokos civiline tvarka ir prisiimti įstatyminius sutuoktinio įsipareigojimus, ir tokia jo valia visiškai atitiko to laikmečio teisinį reglamentavimą ir teismų pateiktą teisės normų išaiškinimą. Tačiau vėliau vien tik prašomo ištirti poįstatyminio akto – Taisyklių 74 punkto pagrindu, be suinteresuoto asmens valios, atgaline data buvo įteisinta jo 1999 metais bažnyčioje sudaryta santuoka, sukėlusi visas teisines pasekmes paveldėjimo santykiuose. Minėta Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus išvada yra paremta ir Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto specialistų nuomone.Pareiškėja nurodo, kad Taisyklių 74 punktas įtvirtina priešingą teisinį reglamentavimą nei nustatyta CK 3.304 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytą pirmiau, pagrįstai kyla teisės klausimas – ar 2006 m. gegužės 19 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-160 patvirtinus naujos redakcijos Civilinės metrikacijos taisykles (vėliau keistos 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. IR-92), kurių 74 punkte buvo nustatyta, jog asmeniui mirus, bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuokos sudarytos laikotarpiu nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki 2001 m. birželio 30 d. pradžia laikoma bažnyčios pranešime (bažnytiniame santuokos liudijime) nurodyta data, todėl kito asmens prašymu civilinės metrikacijos įstaiga visais atvejais įrašo atkurtąjį santuokos įrašą (tuo sukuriant santuokos sudarymo civilinės teisinės pasekmes) neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.2 straipsnio 1 daliai (Šeimos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys), 3.2 straipsnio 2 daliai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės aktus šeimos teisės klausimais tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi); 3.7 straipsnio 1 daliai (Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius), 3.3 straipsnio 2 daliai (Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos); 3.16 straipsniui (Sudaręs santuoką ir jos įstatymų, nustatyta tvarka nenutraukęs asmuo negali sudaryti kitos santuokos); 3.27 straipsnio 1 daliai (Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo); 3.28 straipsniui (Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą). Taip pat įvertintina ir tai, kad minėtų Taisyklių 74 punkto nuostatomis buvo nustatytas visiškai priešingas teisinis reguliavimas, susijęs su santuokinių civilinių santykių pradžia, nei tai yra įtvirtinta įstatyme – CK 3.304 straipsnio 3 dalyje (Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pranešimas apie santuokos įregistravimą bažnyčios nustatyta tvarka civilinės metrikacijos įstaigai nepateikiamas, santuoka laikoma sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje).Pareiškėja pažymi, kad santuoka yra juridinis faktas, sukeliantis tam tikrus teisinius padarinius. Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.28 straipsnis). Taigi santuokos sudarymas reiškia ir santuoką sudariusių asmenų teisinio statuso pokyčius jiems tapus sutuoktiniais. Santuokos įrašas yra ne vien paveldėjimo, bet visas santuokos sukeliamas civilines teisines pasekmes patvirtinantis faktas. Nepaneigtina, kad santuokos teisinėmis pasekmėmis visų pirma turi būti suinteresuoti patys sutuoktiniai, o sudarytos bažnytinės santuokos teisinė registracija (įtraukimas į valstybinę apskaitą) civilinės metrikacijos įstaigose – tai tik įstatymo reikalaujamos formos suteikimas, turint tikslą sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Atitinkamai negalima nesutikti su teisės mokslų akademinės bendruomenės išsakyta pozicija, kad sudarius tik bažnytinę santuoką, ilgalaikis asmenų pasyvumas (manytina) nesant poreikiui įgyti atitinkamų teisių ir pareigų apimtį bei jomis naudotis civilinės teisės prasme gali būti interpretuojamas kaip jų pačių nesuteikimas reikšmės tokioms apeigoms (bažnytinei santuokai), kuri sukeltų teisines pasekmes per visą jų buvimo kartu laiką. Manytina, kad savo esme minėtų Taisyklių pakeitimu, šių Taisyklių 74 punktu nuo 2006 metų teisiniai santykiai iš esmės buvo sureguliuoti retrospektyviai, t. y. sureguliuoti santykiai, atsiradę dar iki minėto teisės akto priėmimo, o civilinės teisinės pasekmės dėl šių santykių reguliavimo atsirado tik vėliau, priėmus Taisykles. Pagal teismų pateiktą išaiškinimą – lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki teisės akto įsigaliojimo. Prašomu ištirti poįstatyminiu teisės aktu buvo nustatytas santuokos sudarymo teisinių pasekmių atsiradimo momentas, kas gali prieštarauti įtvirtintoms teisėkūros taisyklėms šeimos santykių reguliavimą atlikti tik aukštesnę galią turinčiais teisės aktais (minėto CK 3.2 straipsnio 1 ir 2 dalis) ir Konstitucinio Teismo pateiktas išaiškinimas, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl juo negalima sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Neabejotina, kad asmenų sukuriamais šeimos santykiais valstybė laiko ne paprasčiausią santuokos sudarymo faktą, bet faktinių šeiminių ryšių sukūrimą ir puoselėjimą visu santuokos sudarymo laikotarpiu (CK 3.7 straipsnio 1 dalis. 3.27 straipsnio 1 dalis, 3.28 straipsnis). Tokių realių šeiminių santykių sukūrimas suteikia asmenims teisę į jų civilinių teisinių santykių įstatyminę apsaugą. Tačiau Taisyklių 74 punktas be jokių papildomų sąlygų dėl realių šeimos santuokinių ryšių buvimo, vien tik suinteresuoto asmens vienašaliu prašymu sudaręs galimybę visais atvejais suteikti jo bažnytine tvarka sudarytai santuokai civilines teisines pasekmes, be kito santuokoje dalyvaujančio asmens sutikimo ar pritarimo, manytina, teisiškai niveliuoja šeimos santykius ir prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Juolab kad vien dėl šių pakeistų Taisyklių buvo keičiama teismų praktika, tuo, tikėtina, pažeidžiant ne tik teisinės valstybės, bet ir asmenų teisėtų lūkesčių bei asmenų prieš įstatymus lygybės principus, nes analogiškais atvejais numatytas visiškai skirtingas teisinis reglamentavimas. Kaip matyti iš Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atlikto tyrimo, toks teisinis reglamentavimas gali sudaryti visas prielaidas nesąžiningiems asmenims netrukdomai piktnaudžiauti teise – vienašališkai, be kito asmens sutikimo, po pastarojo mirties galima įregistruoti santuoką civiline tvarka, tuo sukeliant visas santuokos sudarymo teisines pasekmes, tokiems asmenims vėliau pretenduoti į našlių išmokas, papildomas pašalpas, kitas lengvatas ir turto paveldėjimą, nors ir nesant tarp asmenų jokių faktinių šeimos ryšių, kaip tai įvyko Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tirtoje situacijoje.