Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 24 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu sugriebė nukentėjusįjį M. L. (M. L.) už rankos, padarydamas intraodines kraujosruvas kairio dilbio priekiniame paviršiuje, pagriebęs nuo stalo peilį tyčia sudavė M. L. ne mažiau kaip septynis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas įdrėskimą kairio dilbio nugariniame paviršiuje, dvi paviršines pjautines žaizdas dešinio dilbio nugariniame paviršiuje, paviršinę pjautinę žaizdą kairio dilbio išoriniame paviršiuje, paviršinę pjautinę žaizdą kairiame rieše, aklą durtinę-pjautinę žaizdą kairio dilbio išoriniame paviršiuje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; akliną durtinį-pjautinį kairės šlaunies sužalojimą, perėjusį į kanalą raumenyse su šlaunies giliosios arterijos visišku nutraukimu, t. y. sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; dėl to įvykus ūmiam išoriniam nukraujavimui nukentėjusysis mirė. Taip R. Š. tyčia nužudė M. L.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. buvo labai agresyvi, piktnaudžiaujanti alkoholiu asmenybė, kuriai daug kartų taikytos įvairios administracinio poveikio priemonės. Įvykio vakarą M. L. būdamas girtas sukėlė triukšmą, po to nugriuvo su darbiniais batais į lovą. Apeliantas jam liepė nusimauti avalynę, dėl to M. L. įpyko, kilo triukšmas. Šioje situacijoje prašymas net ir griežtesniu balsu nusimauti batus gulant į lovą negali būti traktuojamas kaip konfliktas. Įsiutusiam nukentėjusiajam griebus metalinius karnizus ir pradėjus jais švaistytis, apeliantui nukrito akiniai, be jų jo regėjimas yra 0,02. Apeliantas pajuto akivaizdų pavojų. Jis nesvarstydamas čiupo tai, kas pasitaikė po ranka, o konkrečiu atveju – peilį ir juo ėmė mojuoti į visas puses, nors nelabai ką galėjo įžiūrėti. Teisme gydytoja O. K. parodė, jog esant tokiai situacijai apeliantas galėjo matyti per 1 m atstumą savo pirštus, o iš arčiau – dar geriau. Taip galėjo būti, jeigu jie su nukentėjusiuoju būtų ramiai stovėję vienas prieš kitą, tačiau viskas vyko greitai, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, blaškėsi po patalpą, buvo neprognozuojamas, ir apeliantas nežinojo, iš kur gaus smūgį karnizu. Teismas pasielgė formaliai nuosprendyje tvirtindamas, kad apeliantas turi ,,pakankamai gerą“ regėjimą ir net galįs vairuoti automobilį. ,,Gerą regėjimą“ teismas motyvavo tuo, jog po įvykio apeliantas be akinių galėjo ne tik savarankiškai vaikščioti, bet ir duryse įrengti kabliuką. Padarydamas tokią išvadą teismas visiškai neatsižvelgė į byloje esantį 2008-12-10 išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad trumparegiai iš arti mato gerai ir darbams iš arti dauguma atvejų akinių neužsideda. Teismui turėjo būti aišku, jog apeliantas tvarkė durų kabliuką, norėdamas apsisaugoti nuo įtūžusio M. L.. Jie su motina užsidarė iš baimės ir jausdami pavojų.

Teismas nepagrįstai suabejojo apelianto teiginiu, esą nukentėjusysis pats pradėjo konfliktą, trenkdamas jam į nugarą metaliniu karnizu. Šiuo atveju negalėdamas pašalinti abejonių teismas jas turėjo aiškinti apelianto naudai, tačiau pasielgė priešingai. Teismas nuosprendį motyvavo apelianto motinos L. J. parodymais, kuriuos ji ne kartą keitė, esą apeliantas M. L. ištempė iš lovos ir pradėjo mušti. Nuo tokių parodymų liudytoja teisme atsiribojo, tačiau teismas visiškai ignoravo jos 2009-04-03 duotus parodymus, kad būdama kitame kambaryje girdėjo trenksmus, metalo skambesį, o tai patvirtina karnizų panaudojimą. Be to, teismas rėmėsi apelianto kūno apžiūros duomenimis, jog nerasta jokių sužalojimų, ir tai sustiprino teismo abejonę, ar nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą. Apeliantas neabejoja eksperto išvada, bet neprisimena, koks buvo smūgis, ir tai neįrodo, kad prieš jį nebuvo panaudotos metalinės karnizo lazdos. Būdamas susijaudinęs jis galėjo neatsiminti, į kurią vietą M. L. sudavė, tačiau padaryti kūno sužalojimai aprašyti 2008-07-25 specialisto išvadoje, jog odos įdrėskimai kairiajame dilbyje padaryti kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių ar įrankio galą. Niekas nepaneigė, kad tai galėjo būti karnizas.

Nuosprendyje nurodoma, jog nukentėjusysis mirė nuo kairės šlaunies sužalojimo, kurio kanalo ilgis net 14 cm, ir tai leidžia teigti kaltinamąjį pakankamai stipriai, pavartojant fizinę jėgą, mojavus bei sudavus smūgius peiliu M. L. Apelianto nuomone, būtent šis nuosprendžio teiginys įrodo apeliantą neturėjus tyčios nužudyti M. L. Jis mojavo peiliu ir pataikė ne į gyvybiškai svarbų centrą, bet į šlaunį, kur buvo perkirsta kraujagyslė.

Skirdamas bausmę teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė, kad veikai padaryti turėjo įtakos nukentėjusiojo elgesys. Būtent M. L. nuolatinis rizikingas elgesys, motinos ir apelianto terorizavimas paskatino pastarąjį nuo jo gintis. Galbūt gynyba buvo neadekvati atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis buvo labai girtas, tačiau girtumas niekada nebuvo laikomas lengvinančia aplinkybe.

Net jeigu ir buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas, atsižvelgdamas į apelianto gerai charakterizuojamą asmenybę, nukentėjusiojo elgesį, paskyrė aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad R. Š. tarpusavio konflikto metu tyčia nužudė M. L., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių R. Š. apeliaciniame skunde neginčija. Jis neneigia dūręs peiliu M. L., t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 1412/08 (01), nustatė, jog M. L. mirė nuo aklino durtinio-pjautinio kairės šlaunies sužalojimo su šlaunies giliosios arterijos visišku nutraukimu, įvykus ūmiam išoriniam nukraujavimui. Mirties priežastis buvo vienas durtinis-pjautinis sužalojimas kairėje šlaunyje (t. 1, b. l. 53-58).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia, kad M. L. nužudė ne tyčia, bet gindamasis nuo jo smurto.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iš esmės pats paneigė buvus būtinosios ginties situaciją: pirmą kartą apklaustas R. Š. teigė nežinantis, dėl kokių priežasčių M. L. mirė (t. 1, b. l. 92-93); apklaustas tą pačią dieną vėliau R. Š. parodė, kad, papriekaištavus nukentėjusiajam dėl miegojimo lovoje su batais, šis griebė karnizą ir trenkė į nugarą; tada nuteistasis pagriebė nuo stalo peilį, gerai nesuvokdamas, jog tai peilis, ir, norėdamas pagąsdinti, ėjo juo mojuodamas link nukentėjusiojo, du kartus tyčia sudavė prieš jį stovinčiam M. L., tačiau nežino, ar pataikė (t. 1, b. l. 146-149); šiuos parodymus nuteistasis patvirtino įvykio vietoje (t. 1, b. l. 154-155); vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos jis teigė, jog M. L. sužalojo tuo metu, kai mojavo prieš jį peiliu, tačiau smūgių nesudavė (t. 1, b. l. 167-169); pirmosios instancijos teisme apeliantas teigė mojavęs peiliu, norėdamas tik apsiginti, kad M. L. daugiau nelįstų, nes šis artinosi link jo ir jis bijojo.

Taigi pagal išdėstytus nuteistojo R. Š. parodymus nukentėjusiajam neva pradėjus konfliktą, t. y. sudavus jam karnizu į nugarą, susidarė būtinosios ginties situacija, dėl to jis pagriebė peilį ir, juo mojuodamas prieš nukentėjusįjį, taip bandė gintis nuo pastarojo galimo smurto.

Tokią nuteistojo įvykių versiją paneigia įvykio pradžią mačiusi liudytoja L. J.

Liudytoja L. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96-98) parodė, jog ji su iš darbo grįžusiu neblaiviu nukentėjusiuoju girtavo, gėrė alų. Šiam vėliau atsigulus į lovą su batais, ji pati ir sūnus ėmė jį tempti iš lovos, sūnus paėmė už pakarpos, ištempė iš lovos bei pradėjo mušti. Nukentėjusysis jam sakė: ,,Ką tu, ,,benkartai“, duosi man“, o sūnus atsakė jam parodysiąs. Tuo metu liudytoja išbėgo į kiemą ir žiūrėdama pro langą matė, kaip jie abu susikibę stumdėsi.

Apklausta po aštuonių mėnesių (t. 1, b. l. 99-100) liudytoja L. J. teigė pirmiausia abipusį konfliktą kilus tarp jos ir M. L.. Pastarasis jos sūnų išvadino ,,benkartu“ (,,podkydiš“). Vėliau nukentėjusiajam užmigus lovoje su batais, kartu su sūnumi pradėjo jį žadinti, kad nusimautų batus. Pastarasis prabudo ir iš karto susikibo su sūnumi, o liudytoja išbėgo į savo kambarį. Girdėjo trenksmus, metalo skambesį ir suprato, jog jie mušasi, bet nematė, kas tarp jų įvyko.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja L. J. pakeitė parodymus teigdama, kad sūnus nukentėjusiojo netempė iš lovos. Jai ir sūnui pradėjus žadinti, kad šis nusimautų batus, M. L. prabudo, ėmė triukšmauti, buvo labai agresyvus. Liudytoja galvojo, jog jis gali užmušti. Nukentėjusysis ėmė bartis su sūnumi, vadino jį ,,benkartu“. Tai išgirdęs sūnus supyko, tarp jų prasidėjo muštynės. Matė, kaip abu stumdėsi.

Liudytoja L. J. teisme negalėjo motyvuotai paaiškinti savo parodymų keitimo priežasties, todėl pirmosios instancijos teismas juos vertindamas pagrįstai rėmėsi ne teisiamajame posėdyje, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Be liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nuteistojo R. Š. versiją dėl konflikto pradžios, t. y. dėl prieš jį pavartoto smurto, paneigia objektyvūs įrodymai.

Iš specialisto išvados Nr. G 5058/08 (01) duomenų (t. 1, b. l. 151-152) matyti, kad kitą dieną po įvykio specialistas apžiūrėjo R. Š. ir jo nugaroje nerado jokių išorinių sužalojimų žymių. Jam nustatytas tik odos įdrėskimas kairiame dilbyje ir žaizda kairėje plaštakoje.

Beje, iš specialisto išvados turinio matyti, jog prieš apžiūrą R. Š. paaiškino jokių muštynių nebuvus, o jis susižalojo krisdamas nuo dviračio.

Tiesa, nuteistasis apeliaciniame skunde iškėlė naują versiją, kad nukentėjusysis jam galėjo karnizu suduoti į rankos dilbį, o ne į nugarą.

Teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją atmeta kaip nepagrįstą, nes ji prieštarauja paties nuteistojo parodymams, ir konstatuoja, jog tokia versija atsirado, ją derinant prie minėtos specialisto išvados.

Išdėstyti įrodymai paneigia nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis pirmas puolė ir jį sužalojo.

Iš liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir paties nuteistojo parodymų matyti, jog, apeliantui papriekaištavus dėl gulėjimo lovoje su batais, nukentėjusysis jį pavadino ,,benkartu“. Būtent tai apeliantą supykdė, ir jis nutarė nukentėjusįjį ,,pamokyti“. Tai ir buvo pretekstas pradėti muštynes.

Kita vertus, net ir konstatavus, kad muštynės buvo, tai nereiškia, jog R. Š. turėjo pagrindo gintis peiliu.

Jau minėtos specialisto išvados Nr. M 1412/08 (01) duomenys įrodo, kad nukentėjusiajam, be vienu dūriu padaryto mirtino sužalojimo šlaunyje, dar padaryti sužalojimai rankose peiliu bei muštiniai sužalojimai smūgiuojant kumščiu.

Pirmosios instancijos teisme medicinos ekspertas R. B. (R. B.) paaiškino, jog sužalojimai rankose rodo nukentėjusįjį gynusis.

Pačiam nuteistajam konstatuoti tik du sužalojimai – kairės rankos dilbyje ir kairėje plaštakoje.

Taigi kaltininko ir aukos patirti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu. Tai rodo, kad M. L. kėsinimasis nebuvo pavojingas, todėl nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų asmenų abipusės muštynės, kilusios dėl žuvusiojo netinkamo elgesio.

Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Šioje nutartyje išdėstyti paties nuteistojo parodymai kartu su jau aptartais įrodymais neginčijamai įrodo, kad R. Š. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis smogė peiliu, nukentėjusiajam nieko neturint rankose, neatliekant prieš jį jokių aktyvių veiksmų ir apeliantui tik galvojant, jog šis gali atlikti smurto veiksmus.

Be to, nustatyta, kad M. L. kraujyje rasta 2,38 promilės etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Būdamas tokio girtumo, M. L. negalėjo veikti labai aktyviai, kaip teigia nuteistasis. Taigi ir dėl šios priežasties jis negalėjo kelti R. Š. realios grėsmės.

Vertinant nuteistojo R. Š. ir nukentėjusiojo M. L. tarpusavio santykius iki nusikaltimo padarymo matyti, jog šie asmenys ir anksčiau konfliktuodavo.

Liudytojas R. Š. teisme parodė iš kitų darbuotojų girdėjęs, kad R. Š. ir anksčiau yra sumušęs M. L., šis dėl to net negalėjo dirbti.

Beje, nuteistasis teisme pripažino anksčiau taip pat buvus konfliktų su M. L., kai jis norėjo pastarąjį ,,pamokyti“ ir sumušė.

Dėl to neįtikėtina, jog R. Š. bijojo M. L. Priešingai, nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti nuteistojo, nes neretai konfliktai tarp jų baigdavosi M. L. sumušimu.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajam (o ne juo mojuojant, ką paneigia sužalojimo kanalo ilgis), nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria savo regėjimui, taip bandydamas įtikinti teismą, jog nukritus ir sudužus akiniams nežinojo, ką turi rankose ir kur smūgiuoja.

Apeliacinio skundo teiginius dėl apelianto prasto regėjimo paneigia gydytojos okulistės R. O. K. parodymai. Gydytoja teisme patvirtino, kad R. Š. regėjimas be akinių yra 0,02, tačiau paaiškino, jog dėl tokio regėjimo R. Š. gali matyti savo pirštus per rankos atstumą.

Iš nuotraukų, pridėtų prie nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, matyti, kad konflikto metu M. L. ir R. Š. stovėjo vienas prieš kitą per ne didesnį kaip ištiestos rankos atstumą (t. 1, b. l. 160-161).

Apeliantas sutinka su gydytojos paaiškinimais, jog be akinių jis gali matyti savo pirštus per 1 m atstumą, tačiau, pagal jį, tai įmanoma nukentėjusiajam ramiai prieš jį stovint, o aptariamoje situacijoje M. L. blaškėsi po patalpą.

Tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą paneigia jau minėtos nuotraukos, iš kurių matyti, jog kambaryje, kuriame sužalotas M. L., gana mažai vietos, todėl nukentėjusysis negalėjo blaškytis. Būtent vietos trūkumu paaiškinama, kad konflikto metu galėjo nukristi karnizas, kurio kritimo garsą girdėjo liudytoja L. J.

Taigi išdėstyti įrodymai paneigia R. Š. tvirtinimą, jog dėl prasto regėjimo jis nematė, kur ir kuo smūgiuoja.

Galima sutikti su apeliantu, kad jis nesvarstydamas čiupo tai, kas pasitaikė po ranka, tačiau neįtikina jo skundo teiginys nesupratus, jog rankoje laikė peilį.

R. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 146-149) pats parodė peilį buvus 20 cm ilgio, balta rankena.

Dėl to apelianto versija dėl savo nesupratimo nereali.

Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu R. Š. neneigė paėmęs peilį, norėdamas pagąsdinti nukentėjusįjį.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. Š. regėjimo sutrikimas neturėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Apeliantas skunde teigia neturėjęs tyčios nužudyti M. L.

Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog muštynių metu būdamas šalia nukentėjusiojo ir mojuodamas bei stipriai smogdamas peiliu R. Š. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Aplinkybė, jog smogė ne į krūtinę, bet į koją, nepaneigia veikus netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavos bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad R. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, ir atsižvelgė į kaltės formą.

Teismas tinkamai įvertino kaltininko asmenybę – jis teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, gerai charakterizuojamas (t. 1, b. l. 188), tačiau nesimokė ir niekur nedirbo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia teismą neatsižvelgus, jog veikai padaryti įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, ir prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.

Teisėjų kolegija nemato priežasčių tenkinti šio nuteistojo prašymo.

Sprendžiant, ar veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką nusikalsti.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu M. L. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį R. Š. jį nužudyti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis nuolat girtavo ir jį su motina terorizavo. Tačiau toks nukentėjusiojo elgesys nelaikytinas provokuojančiu ar rizikingu. Iš tiesų byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis girtaudavo ir ne kartą yra pavartojęs smurtą prieš nuteistojo motiną. Tačiau niekas nepatvirtina, jog nukentėjusysis būtų vartojęs smurtą prieš apeliantą. Priešingai, pats apeliantas pripažino anksčiau vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį. Tai reiškia, kad pastarojo girtavimas ir agresyvus elgesys nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo išvesti iš pusiausvyros ar išprovokuoti.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kita vertus, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog konflikto metu nukentėjusysis buvo girtas, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, buvo konfliktinė asmenybė. Tačiau tuo negali būti pateisintas nuteistojo elgesys, tai nėra pakankama priežastis nustatyti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Tiesa, teismas nenustatė ir apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas R. Š. paskyrė minimalią – 7 metų – laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Š. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Apeliantas skunde teigia, jog paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, ir prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Toks prašymas negali būti patenkintas.

Teismas, remdamasis BK 62 straipsniu, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse.

Šioje byloje tokių sąlygų nėra: R. Š. pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamą veiką, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog, net nustačius nurodytas sąlygas, BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Apeliantas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, kad paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų šiam principui.

Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.