- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- AS-858-702-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Šiaulių miesto savivaldybės
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybė skundu (b. l. 1–6, 109–122) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-27 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje nutarta įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybę grąžinti į valstybės biudžetą ne pagal paskirtį, pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, panaudotas valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 2 362 662,64 litus (ginčijamo sprendimo dėstomosios dalies 1.1 ir 1.2 punktai) ir atitinkamoje dalyje dėl išvestinių 4.1 ir 4.2 punktų, kuriuose nurodytas lėšų grąžinimo terminas ir išdėstytas grafikas bei terminas, per kurį turi būti teikiama informacija Valstybės kontrolei apie šio įpareigojimo vykdymą.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-27 galiojimą toje dalyje, kurioje Šiaulių miesto savivaldybė įpareigota grąžinti į valstybės biudžetą valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 581 164,60 litus ir toje dalyje, kurioje nurodyti šių lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminai ir dydžiai. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad Šiaulių miesto savivaldybė dalyvauja viešojo intereso apsaugoje, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikalingas, siekiant apginti viešąjį interesą. Savivaldybė yra sunkioje finansinėje padėtyje, o grąžindama didelę sumą lėšų į valstybės biudžetą atsidurs dar blogesnėje finansinėje padėtyje ir nebegalės užtikrinti, kad būtų finansuojamos visuomenei reikšmingos sritys. Pareiškėjas nurodė, kad gali kilti neigiamos pasekmės, kurių nebebus įmanoma atkurti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (b. l. 74) priėmė Šiaulių miesto savivaldybės patikslintą skundą bei atmetė Šiaulių miesto savivaldybės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja su aplinkybe, jog, grąžinęs lėšas į valstybės biudžetą ir būdamas sunkioje finansinėje padėtyje bei pažeisdamas viešąjį interesą, negalės finansuoti visuomenei reikšmingų sričių. Šiuo atveju reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Pareiškėjas remiasi prielaidomis, realios finansinių sunkumų grėsmės atsiradimą pagrindžiančių įrodymų nepateikė, bylos medžiagoje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, t. y. buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimas, todėl taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę yra netikslinga.
II.
Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybė atskiruoju skundu (t. III, b. l. 123–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir išnagrinėti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo iš esmės. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, pagrindžiantis reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Teismas turi pareigą išsiaiškinti, ar konkrečiu atveju pareiškėjui vykdant Sprendimą atsiranda viešasis interesas ir ar būtina jį ginti. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į viešojo intereso buvimą šioje situacijoje, tai nulėmė nepagrįstos nutarties priėmimą. Grąžinant tariamai neteisėtai panaudotas lėšas, nebus užtikrintas tinkamas visuomeninių sričių finansavimas, dėl to gali kilti sunkios pasekmės, kurių nebus įmanoma atkurti po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki, tai nulėmė sunki valstybės ekonominė situacija. Pareiškėjas įrodė, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas viešojo intereso pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį dalyje, kuria netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdymas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2010 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-27 galiojimo toje dalyje, kurioje Šiaulių miesto savivaldybė įpareigota grąžinti į valstybės biudžetą valstybės biudžeto tikslinės paskirties lėšas 581 164,60 litus ir toje dalyje, kurioje nurodyti šių lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą terminai ir dydžiai – taikymas. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje kilusio administracinio ginčo turinį ir pareiškėjo nurodytas aplinkybės, vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Pareiškėjo motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo yra susiję su sunkia pareiškėjo finansine padėtimi bei viešojo intereso užtikrinimu inter alia grąžindamas didelę sumą lėšų į valstybės biudžetą atsidurs dar blogesnėje finansinėje padėtyje ir nebegalės užtikrinti, kad būtų finansuojamos visuomenei reikšmingos sritys. Šios aplinkybės vertintinos išimtinai kaip prielaidos, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nepagrindė, kad kyla reali grėsmė viešajam interesui, o nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, jog Šiaulių miesto savivaldybė negalės užtikrinti viešųjų paslaugų teikimo, yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad galima neigiama Sprendimo įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga aplinkybe, pagrindžiančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Nurodytą faktinių aplinkybių vertinimą pagrindžia ir egzistuojanti teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-582/2010, kurioje apeliacinės instancijos teismas vertino iš esmės analogišką situaciją dėl kitos Sprendimo dalies vykdymo laikino sustabdymo, kurio prašė Šiaulių miesto savivaldybė ir grindė iš esmės tais pačiais argumentais).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių laikytina pagrįsta ir teisėta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.