Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams.

Pagal BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 67 str. 2 d. 5 p., 70 str., šios bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamus darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant šiuos darbus atlikti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 18 d., apie 15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. B. – sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir nesunkiai sutrikdė R. B. sveikatą.

Nuteistasis D. M. prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Jis cituoja nuosprendį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d., dėsto BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. taikymo teoriją bei praktiką ir mano, kad šis nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė proceso pažeidimus. Apeliantas nurodo, kad teismai privalo tinkamai taikyti įstatymus ir tai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. prasme, gali būti įgyvendinta tada, kai po pagal įstatymus vykusio proceso kaltininkui paskiriama jo veikos pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė. Nė vienas nekaltas asmuo neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam neturi būti taikomos procesinės prievartos priemonės, tokiam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantas dėsto tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų G. B. ir D. M. parodymus ir teigia, kad šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo įspėti už melagingų parodymų davimą, teismo posėdyje jie prisiekė, todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais apie tai, kad jis smūgių nukentėjusiajam nesudavė ir vertinti juos kaip siekį sušvelninti jo atsakomybę. Taip pat liudytoja V. D. parodė, jog nukentėjusysis į namus grįžo po pusvalandžio ar net vėliau nuo to laiko, kai ji matė R. B. įvykio vietoje. Tokio laiko tarpo pakanka tam, kad kas nors kitas būtų sumušęs nukentėjusįjį. Todėl nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad jis sudavė nukentėjusiajam kokius nors smūgius, o tiesiogiai įvykį mačiusiems liudytojams teigiant, kad jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog R. B. su kitais asmenimis daugiau konfliktų neturėjo. Visas abejones teismas turėjo vertinti jo naudai, o to nepadaręs jis pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Taip pat apeliantas mano, kad šioje byloje teismas neteisingai vadovavosi analogija nužudymo bylose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų sutrikdęs visuomenės rimtį, kad rimties sutrikdymas buvo realus. Jo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo asmeninio pobūdžio, nes pastarasis pavadino jį visuomenėje gerai žinomu žeminančiu žodžiu – gaidžiu. Todėl, apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką. Pripažinus, jog nuteistas jis nepagrįstai, turėtų būti atmesti ir civiliniai ieškiniai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skunde apeliantas visiškai teisingai teigia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šioje teisės normoje nurodyti įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės – aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan. – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Pagal BK 138 str. 1 d. 8 p. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris nesunkiai sužalojo (susargdino) žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal šią teisės normą kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Jei kaltininkas dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą asmeniui, be to, tuo pačiu metu panaudodamas fizinį smurtą sutrikdė šio arba kitų asmenų visuomenės rimtį ar tvarką, jo veika kvalifikuojama ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir pagal BK 284 str. 1 d.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis R. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jį sumušė būtent jo pažįstamas D. M., nurodė kokiu būdu ir kokiais veiksmais jis tai padarė (1 t., 11, 21–24 b.l., 87–104, 124, 125 b.l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis taip pat laikėsi savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai tvirtindamas, jog tai padarė ne kas kitas, o apeliantas (2 t., 85, 86 b.l.). Tokią nukentėjusiojo poziciją iš esmės patvirtino ir policijos pareigūnai, bendravę su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio bei šį įvykį tyrę (1 t., 19, 20 b.l.; 2 t., 101, 102 b.l.). Liudytojos V. D. parodymai taip pat iš dalies atitinka nukentėjusiojo versiją, t.y. ši liudytoja patvirtino mačiusi R. B. bare, jis nebuvo sužalotas, o maždaug po pusvalandžio šis atėjo pas ją į namus jau sumuštas ir pasakė, kad jį sumušė būtent D. M.. Ji matė R. B. sužalojimus kakle. Pats D. M. jai taip pat papasakojo apie konfliktą su R. B. (1 t., 60–63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Vertinant šių proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad iki įvykio jie, išskyrus policijos pareigūnus, pažinojo nuteistąjį. R. B. su D. M. buvo pažįstami, o liudytoja V. D. yra nuteistojo sugyventinė. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad R. B., V. D. ir policijos pareigūnai iki įvykio būtų buvę susipykę su nuteistuoju ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti apeliantą ir kaltinti jį nebūtais nusikaltimais. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiojo R. B., liudytojos V. D. ir policijos pareigūnų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Pažymėtina, kad ir pats D. M. neneigė, jog įvykio metu konfliktavo su nukentėjusiuoju. Tiesa, jis nepripažino sudavęs jam smūgius ir jį sužalojęs teigdamas, kad tik palaikė R. B. už kaklo (2 t., 13, 14, 18, 19, 84, 85 b.l.). Savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu D. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 107–117 b.l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas visų pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes D. M. nebuvo nuoseklus. Antai, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad jis priėjo bare buvusių žmonių pasisveikinti, tada kilo konfliktas su nukentėjusiuoju, po konflikto R. B. vėl atsisėdo prie stalo, o jis pats (D. M.). nusipirko alaus sau ir R. B.. R. B. išgėrė jo nupirktą alų ir nuėjo į barą (2 t., 13, 14, 18, 19 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu D. M. parodė, kad jis pirma nusipirko alaus, tada išėjo į pavėsinę, po to kilo konfliktas su R. B.. Taip pat posėdžio metu apeliantas nurodė, kad po konflikto R. B. ne atsisėdo prie stalo, o nuėjo į barą. Po konflikto D. M. teigė vėl nusipirkęs sau alaus. Apie tai, kad būtų pirkęs alų R. B., teisiamojo posėdžio metu D. M. neminėjo. Vertinant nuteistojo poziciją negalima nepastebėti to, kad ikiteisminio tyrimo metu akistatoje su nukentėjusiuoju jis dalyvauti atsisakė (1 t., 124, 125 b.l.). Nuteistojo poziciją iš dalies patvirtino jo apeliaciniame skunde paminėti liudytojai G. B. bei D. M. (1 t., 68, 69, 70–73 b.l.; 2 t., 86, 127 b.l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. B. nurodė, kad apklausos metu nuo įvykio buvo praėję nemažai laiko ir daugelio detalių ji neprisiminė (1 t., 70–73 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad tikrai nematė tik to, kad D. M. smūgiuotų R. B. po to, kai šis buvo pakeltas nuo žemės, t. y. po to, kai pagal įvykio aplinkybes smūgiai nukentėjusiajam jau buvo suduoti ir R. B. daugiau niekas nebemušė (2 t., 86 b.l.). Liudytojas D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo matė tik per langą, tačiau kol išėjo į kiemą, R. B. jau buvo alaus baro viduje (1 t., 68, 69 b.l.). Tokius savo parodymus šis liudytojas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (2 t., 127 b.l.). Taigi matyti, jog liudytojai G. B. ir D. M. betarpiškai nematė ar neprisimena pačios konflikto eigos. Taip pat būtina įvertinti ir tai, jog G. B. bei D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog D. M. nėra agresyvus (2 t., 86, 127 b.l.). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu tas pats D. M. davė parodymus, kad įvykio metu D. M. buvo susinervinęs (1 t., 68, 69 b.l.). Liudytoja V. D. pasakojo, kad grįžęs iš alaus baro D. M. elgėsi agresyviai, todėl ji iškvietė jam policiją (1 t., 60–63 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Beje, tai, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis, nurodęs, kad vėliau jis ketino su R. B. pakalbėti „ūkiškai“ (2 t., 84, 85 b.l.). Vertindamas liudytojo D. M., o taip pat ir liudytojos G. B. parodymų objektyvumą ir patikimumą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į teisiamojo posėdžio metu liudytojo B. K. duotus parodymus apie tai, jog liudytojas D. M. labiau bendravo su nuteistuoju, nei su nukentėjusiuoju (2 t., 102 b.l.). Apibendrinant galima tvirtinti, kad apelianto ir liudytojų G. B. bei D. M. parodymai nėra visiškai nuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai iš esmės juos įvertino kaip šių proceso dalyvių pasirinktą poziciją ir norą palengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Tikėti šiais proceso dalyviais ir remtis jų parodymais iš esmės nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apeliantas teigė, jog nepagrįstai kaltindamas jį nukentėjusysis siekė materialinės naudos – gauti pinigų. Tačiau tai sunkiai tikėtina, nes iš bylos matyti, jog apeliantas niekur oficialiai nedirba, net neturi patikimos pastovios gyvenamosios vietos, todėl jo materialinė padėtis neturėtų būti tokia, kuri leistų jį gerai pažįstančiam nukentėjusiajam tikėtis garantuoto materialinio atlyginimo.

Kaip jau buvo paminėta pirmiau, nukentėjusysis R. B. su nuteistuoju D. M. iki įvykio pažinojo vienas kitą, tačiau jokių konfliktų tarp jų nebuvo. D. M. nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė dėl galimai pastarojo pasakytų, jo supratimu, įžeidžiančių žodžių – jis buvo pavadintas „gaidžiu“. Tai rodo, jog apeliantas nukentėjusįjį sumušė kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas iš esmės mažareikšmę dingstį. Nukentėjusysis buvo sužalotas viešojoje vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį konflikto, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį, matė dar du liudytojai – G. B. bei D. M., todėl fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį viešojoje vietoje matant pašaliniam asmeniui neginčijamai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, nuteistasis, viešojoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, neabejotinai įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtino, kad R. B. sveikatą nuteistasis nesunkiai sutrikdė vedamas tų pačių, jau pirmiau išvardytų paskatų. Dėl šios D. M. nusikalstamos veikos apylinkės teismas pakankamai išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje (2 t., 138 b.l.). Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė aplinkybių, keliančių abejones dėl minėtos D. M. veikos vertinimo. Apeliantas savo skunde tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl D. M. veika, kuomet jis, savo veiksmams panaudodamas mažareikšmę dingstį, nesunkiai sužalojo R. B. sveikatą, visiškai teisingai papildomai buvo kvalifikuota ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines teisingam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino D. M. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir, esant tik jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybes, paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmes, ne didesnes BK 138 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytam tokios bausmės vidurkiui. Skirdamas šias jas ir jas subendrindamas, apylinkės teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, priimtas sprendimas atitinka suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Savo argumentus, kurie paneigė tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išsakytą, tiek apeliaciniame skunde išdėstytą nuteistojo D. M. poziciją, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Todėl naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais kolegija nemato jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.