- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-1125/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvydas Norkus, Alvydas Poškus, Dalia Vasarienė
- Atsakovas
- K. S.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Alvydo Poškaus ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rūta ir Co“ ieškinį atsakovui K. S. dėl materialinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Valdlita“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Rūta ir Co“ pareikštu atsakovui K. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 293 003,67 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas, būdamas atskaitingas asmuo, nuo 2005 m. sausio mėnesio iki 2010 m. balandžio mėnesio gavo iš įmonės piniginių lėšų, naudojamų įmonės poreikiams. 74 317,60 Lt suma buvo išmokėta atsakovui, tačiau jis nepateikė jokių pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų ir negrąžino pinigų likučio. Ieškovas mano, kad šie pinigai buvo panaudoti atsakovo reikmėms arba tiesiog prarasti. Atsakovas buvo TŪB „Rūta“ tikrasis narys. 2008 m. sausio 2 d. bendrija buvo pertvarkyta į UAB „Rūta ir Co“, tačiau atsakovas dar 3 metus nuo to laiko yra subsidiariai atsakingas už įmonės prievoles. Iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, kad TŪB „Rūta“ ir UAB „Rūta ir Co“ liko skolingos trečiajam asmeniui UAB „Valdlita“, kurios kreditorinis reikalavimas patvirtintas. Gindamas visų kreditorių interesus, ieškovo bankroto administratorius, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 218 686,07 Lt žalos, atsiradusios per TŪB „Rūta“ veiklos laikotarpį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovo BUAB „Rūta ir Co“ ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo K. S. ieškovui BUAB „Rūta ir Co“ 218 686,07 Lt žalos atlyginimo ir 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje reikalavimus atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 218 686,07 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-01-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš ieškovo atsakovui priteisė 266,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo 5 400,87 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad už 74 317,60 Lt sumą, gautą iš ieškovo, atsakovas įgijo siuvimo įrangos, kurią, iškėlus ieškovui bankroto bylą, perdavė ieškovo administratoriui. Todėl teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl 74 317,60 Lt sumos priteisimo.
Teismas sprendė, kad ieškovo bankroto administratorius, gindamas visų ieškovo kreditorių interesus, turėjo teisę pareikšti ieškinį atsakovui dėl 218 686,07 Lt žalos atlyginimo, o 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas, spręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą, padarė išvadą, kad atsakovo subsidiarioji atsakomybė atsirado iš įstatymo (CK 2.50 str. 4 d.). Nurodė, kad TŪB „Rūta“, vėliau pertvarkytą į UAB „Rūta ir Co“, su trečiuoju asmeniu UAB „Valdlita“ siejo sutartiniai santykiai, pagal kuriuos tretysis asmuo pardavinėjo ieškovui produkciją. Ieškovas liko skolingas trečiajam asmeniui 218 686,07 Lt. Šio žalos dydžio bylos dalyviai neginčijo (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad UAB „Rūta ir Co“ pažeidė sutartinius santykius, o jos veiksmai laikomi neteisėtais (CK 6.246 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, kai įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 str. 1 d.). Pirkdamas tiek produkcijos, kiek nesugebėjo apmokėti, UAB „Rūta ir Co“ tapo kaltu prieš trečiąjį asmenį, o iškėlus bankroto bylą – kaltu prieš visus kreditorius. Civilinės atsakomybės sąlyga yra būtinas priežasties ir pasekmių ryšys (CK 6.247 str.). Šiuo atveju žalos atsiradimo priežastimi teismas laikė UAB „Rūta ir Co“ neteisėtus veiksmus neatsiskaitant su UAB „Valdlita“, o pasekmės, teismo manymu, pasireiškė nesugebėjimu tai padaryti. Kreditorius iki pareikšto reikalavimo asmeniui, kuris pagal įstatymą ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo (CK 6.245 str. 5 d.). UAB „Valdlita“ kreditorinį reikalavimą pateikė ieškovo bankroto administratoriui. Šis reikalavimas buvo patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Jei bankrutavusios UAB „Rūta ir Co“ turto neužteks patenkinti visų kreditorių reikalavimus, bus reikalaujama tai padaryti iš subsidiaraus bendraskolio – atsakovo. Kadangi iš jo skolą galima prisiteisti tik per 3 metus nuo įmonės reorganizavimo, bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, negalėjo kreiptis į teismą tik tada, kai bus parduotas visas bankrutavusios įmonės turtas. Teismas sprendė, kad praleidus šį terminą, atsakovas išvengtų atsakomybės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas K. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą dalyje dėl 218 686 Lt nuostolių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias subsidiariąją pertvarkyto juridinio asmens dalyvio atsakomybę. Teismas, priimdamas sprendimą, nesiaiškino, kas subsidiariosios atsakomybės atveju yra kreditorius, bei kas (kreditorius ar pagrindinis skolininkas) turi reikalavimo teisę į subsidiariai atsakingą asmenį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo. Pertvarkius juridinį asmenį, naujai įsteigtas juridinis asmuo tampa pagrindiniu skolininku, o pertvarkyto juridinio asmens dalyvis atsako tik subsidiariai, t. y. atsako tik tuo atveju, jei kreditoriui, pareiškus reikalavimą pagrindiniam skolininkui, pastarasis reikalavimo nepatenkina, ir kreditorius dėl prievolės įvykdymo atskirai kreipiasi ir į subsidiarų skolininką. Sistemingai aiškinant CK 2.104 straipsnio 2 dalies ir 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas, konstatuotina, kad pareikšti reikalavimą dėl prievolės įvykdymo subsidiariam skolininkui gali tik pats kreditorius, kuris turi reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką ir yra šia teise pasinaudojęs. Po TŪB „Rūta“ pertvarkymo, ieškovas tiek prieš UAB „Valdlita“, tiek ir prieš atsakovą tapo pagrindiniu skolininku. Tuo tarpu atsakovas UAB „Valdlita“ atsako tik subsidiariai, t. y. atsakovui atsakomybė kiltų tik tada, jei UAB „Valdlita“, pareiškusi ieškovui reikalavimą, vėliau pareikštų reikalavimą ir atsakovui. Jokie teisės aktai nenumato pagrindinio skolininko, šiuo atveju ieškovo, teisės reikalauti iš subsidiaraus skolininko, t. y. atsakovo, prievolės, atsiradusios iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo, įvykdymo. Tik pats UAB „Valdlita“, remdamasis CK 2.104 straipsnio 2 dalimi, galėtų pareikšti atsakovui, kaip subsidiariam skolininkui, reikalavimą įvykdyti prievolę ir sumokėti susidariusią skolą. UAB „Valdlita“ niekada neišreiškė valios reikalavimą dėl prievolės įvykdymo nukreipti į subsidiarų skolininką – atsakovą. Priešingai, bylos nagrinėjimo iš esmės metu UAB „Valdlita“ atstovas aiškiai ir vienareikšmiškai teismui išsakė savo poziciją, kad atsakovas UAB „Valdlita“ nėra skolingas. Tokiu būdu, darytina išvada, kad UAB „Valdlita“, kaip civilinių teisinių santykių subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą, yra aiškiai išreiškęs savo valią prievolės įvykdymo reikalauti tik iš pagrindinio skolininko – ieškovo.
2. Nors bankroto procesą reglamentuojančios nuostatos ir įpareigoja bankroto administratorių ginti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, tačiau šios normos nesuteikia teisės ieškovui reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo. Ieškovas pats yra pagrindinis skolininkas ir neturi teisės reikalauti iš atsakovo, kaip subsidiaraus skolininko, prievolės įvykdymo. Bankrutuojančios UAB „Valdlita“ interesus turi atstovauti būtent jos bankroto administratorius, turintis įgalinimus veikti bankrutuojančios bendrovės vardu, įskaitant ir teisę reikšti ieškinius, o ne ieškovas. UAB „Valdlita“ bankroto administratorius ieškovo neįpareigojo ir neįgaliojo ginti UAB „Valdlita“ interesų ir reikalauti prievolės įvykdymo, neperleido ir reikalavimo teisės. Priteisus iš atsakovo ieškovo naudai nuostolius, UAB „Valdlita“ kaip BUAB „Rūta ir Co“ kreditoriaus interesai ne tik kad nebūtų apginti, bet priešingai, būtų pažeisti. UAB „Valdlita“ yra trečios eilės ieškovo kreditorius ir jo finansinis reikalavimas bus tenkinamas tik tuo atveju, jei liks BUAB „Rūta ir Co“ turto po to, kai bus patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Taigi, iš atsakovo priteista suma UAB „Valdlita“ neatiteks, o bus paskirstyta kitiems ieškovo kreditoriams. Todėl skundžiamas teismo sprendimas yra akivaizdžiai nenaudingas UAB „Valdlita“. Atsakovas, kaip subsidiarus skolininkas, prievolę turėtų įvykdyti tik UAB „Valdlita“, bet ne kitiems ieškovo kreditoriams. Atsakovas niekada nebuvo ir nėra skolingas nei ieškovui, nei kitiems jo kreditoriams, todėl atsakovas jokių prievolių jiems įvykdyti neturi ir neprivalo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo atstovo teisme išsakytų argumentų, kad CK juridinio asmens dalyvio subsidiari atsakomybė už juridinį asmenį yra numatyta keliais atvejais – CK 2.50 straipsnio 3 dalyje ir 2.104 straipsnio 2 dalyje, tačiau šios normos tarpusavyje skiriasi. Ieškovas ieškinio pagrindą grindžia CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies esmę ir prasmę, pats juridinis asmuo galėtų reikšti reikalavimus dalyviui dėl negalėjimo įvykdyti prievolės kreditoriui, tačiau pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatas, tokio reikalavimo juridinis asmuo, kaip pagrindinis skolininkas, savo dalyviui – subsidiariam skolininkui reikšti negali ir tai yra išimtinai tik kreditoriaus subjektinė teisė.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad priteistina iš atsakovo suma turi būti įskaitoma į bendrą BUAB ,,Rūta ir Co“ masę turto, kuriuo disponuos ieškovo bankroto administratorius, tenkindamas visų kreditorių reikalavimus. Palikus galioti tokį teismo sprendimą, koks jis šiuo metu yra priimtas, atsakovas sumokėtų 218 686,07 Lt ieškovui, ši pinigų suma patektų į bendrą BUAB „Rūta ir Co“ turto masę ir būtų skirstoma proporcingai visiems ieškovo kreditoriams pagal ĮBĮ nuostatas. Tokiu būdu, UAB „Valdlita“ kaip ieškovo kreditoriui tektų tik dalis šios sumos, arba UAB „Valdlita“ iš vis negautų jokios sumos, nes ieškovas turi kitų pirmesnės eilės kreditorių. Darytina išvada, kad ieškovo pareikštas ieškinys ir priimtas sprendimas negina UAB „Valdlita“ kaip ieškovo kreditoriaus interesų, priešingai, toks sprendimas UAB „Valdlita“ yra nenaudingas ir esminiai pažeidžiantis bankrutuojančio UAB „Valdlita“ kreditorių interesus, kurie laukia iš bankrutuojančios bendrovės skolininkų gautino turto paskirstymo. Kadangi priteisus iš atsakovo nuostolius ieškovo naudai UAB „Valdlita“ visos 218 686,07 Lt sumos negautų, atsakovas, kaip subsidiarus skolininkas, nebūtų laikomas pilnai įvykdžiusiu prievolę UAB „Valdlita“. Tokiu atveju, galima teigti, jog ateityje UAB „Valdlita“, kaip kreditorius, galėtų vėl kreiptis į atsakovą kaip subsidiarų skolininką ir reikalauti visiško prievolės įvykdymo.
Atsiliepimas
4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, nes atsižvelgė tik į ieškovo ieškinyje išdėstytą poziciją, nepaneigdamas atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytų faktinių aplinkybių, įrodymų bei teisinių argumentų.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Rūta ir Co“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, vykdyti savo prievoles kreditoriui UAB „Valdlita“ ieškovas nebegali. Ieškovas realizuojamo turto, iš kurio būtų galima tenkinti kitų (išskyrus hipoteka užtikrintų) kreditorių reikalavimus, neturi, todėl 2010-11-17 kreditorių susirinkime kreditoriai nutarė įpareigoti administratorių „ iki 2010-12-20 kreiptis į teismą dėl 74 317,60 litų skolos ir 349 666,07 Lt žalos atlyginimo priteisimo iš K. S. “. Kreditorius UAB „Valdlita“ šiuo klausimu balsavo „už“. UAB „Valdlita“ balsavimas 2010-11-17 kreditorių susirinkime vertintinas kaip kreditoriaus valios išraiška nukreipti reikalavimą į subsidiarų skolininką – atsakovą. Ieškovas, vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimą ir gindamas visų kreditorių interesus kreipėsi į teismą dėl subsidiarios atsakomybės taikymo iš atsakovo už TŪB „Rūta“ prievoles, atsiradusiais iki UAB „Rūta ir Co“ įregistravimo juridinių asmenų registre.
2. Ginti kreditorių interesus yra ne tik ieškovo teisė, bet ir pareiga. Pagal LR CK 2.104 straipsnio 2 dalies normų prasmę, net jei UAB „Valdlita“ nebūtų pareiškęs prašymo įtraukti jį į ieškovo bankroto procesą, administratorius privalėtų kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, kadangi pastarasis yra atsakingas už visas TŪB „Rūta“ prievoles kreditoriams (ne tik UAB „Valdlita“), kurios yra atsiradusios iki bendrijos pertvarkymo. UAB „Valdlita“, kaip kreditorius, turėjo teisę pasirinkti, ar ginti savo pažeistas teises teisme, ar ne. UAB „Valdlita“ tiesiogiai nepasinaudojo LT CK 2.104 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybe prisiteisti už TŪB „Rūta“ prievoles iš subsidiaraus skolininko atsakovo. Tačiau tai nereiškia, kad kreditorius negali veikti per bankroto procesą reglamentuojančias normas, kurios gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises ir interesus. Bankroto paskirtis įgalina bankroto administratorių imtis visų priemonių, kad bent iš dalies būtų tenkinti kreditorių reikalavimai.
3. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo normomis, priteistina iš atsakovo suma turi būti įskaitoma į bendrą ieškovo turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, tame tarpe ir UAB „Valdlita“. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas subsidiarios atsakomybės taikymo terminas – treji metai, yra naikinamojo pobūdžio, kuriam pasibaigus išnyksta juridinio asmens dalyvio civilinė pareiga atsakyti pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo registre (CK 1.117 str. 6 d.). UAB „Rūta ir CO“ pradėjo veikti nuo 2008-01-02, todėl 2011-01-02 suėjo atsakovo civilinės atsakomybės taikymo terminas. Praleidus šį terminą ir nepareiškus ieškinio, atsakovas išvengtų atsakomybės.
4. Tai, kad atsakovas teismo proceso eigoje nesugebėjo įrodyti savo atsikirtimų į ieškinį pagrįstumo, neleidžia teigti, kad sprendime pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nepagrįstos.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir tenkindamas iš dalies ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą dėl 218 686,07 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo grindė CK 2.104 straipsnio 2 dalimi.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str. 1 d.). Pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, bet tik keičia teisinę formą (konkrečiu atveju iš tikrosios ūkinės bendrijos į uždarąją akcinę bendrovę). Kadangi, keičiant teisinę formą, gali keistis ir juridinio asmens teisinis statusas, tai įstatymų leidėjas nustatė taisykles, kurios turi užtikrinti juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Ginčo reikalavimo teisė yra kilusi iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens TŪB „Rūta“, pertvarkyto į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – UAB „Rūta ir Co“, įsipareigojimų kreditoriui UAB „Valdlita“. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Jei naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės. Atsakovas buvo tikruoju TŪB „Rūta“ nariu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį laikė subsidiariai atsakingu už tikrosios ūkinės bendrijos prievoles, atsiradusias iki juridinio asmens pertvarkymo, trečiajam asmeniui UAB „Valdlita“ CK 2.104 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarus skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bendrąją subsidiaraus skolininko atsakomybės taisyklę kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai, kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal kreditoriaus ieškinį subsidiariam skolininkui. Teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pertvarkomo juridinio asmens dalyvių subsidiarioji trejų metų atsakomybė pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, suponuoja, kad toks dalyvis yra papildomas civilinės atsakomybės subjektas ir, kaip aukščiau minėta, tokio skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas.
Aplinkybę, kad kreditorius – trečiasis asmuo pareiškė reikalavimą pagrindiniam skolininkui – ieškovui, patvirtina tas faktas, jog ieškovo bankroto procese yra patvirtintas trečiojo asmens finansinis reikalavimas. Ieškovo negalėjimą įvykdyti prievolę trečiajam asmeniui patvirtina tai, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla. Kadangi pagrindinis skolininkas prievolės neįvykdė, atsakovui, kaip papildomam skolininkui, atsiranda pareiga subsidiariai atsakyti už pagrindinio skolininko prievolę kreditoriui.
Nagrinėjamu atveju pagrindinis skolininkas – ieškovas yra bankrutavusi įmonė. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Ieškovo bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių interesus, pareiškė atsakovui ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 2.104 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kaip jau minėta, ĮBĮ 11 straipsnyje yra įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga ginti kreditorių interesus, o ir iš sisteminės šio įstatymo analizės galima spręsti, kad viena iš svarbiausių bankroto administratoriaus funkcijų yra ginti ir atstovauti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-224). Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 str.), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Taigi, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonės bankroto administratorius turėjo teisę atstovaudamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių, tarp jų ir konkretaus kreditoriaus – trečiojo asmens UAB „Valdlita“, interesus pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo, kaip papildomo skolininko, subsidiariai atsakingo už tikrosios ūkinės bendrijos prievoles, atsiradusias iki bendrijos pertvarkymo į ribotos atsakomybės juridinį asmenį. Pažymėtina, kad ieškovo 2010 m. lapkričio 17 d. kreditorių susirinkimas nutarė įpareigoti ieškovo bankroto administratorių kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p.). Trečiasis asmuo, kaip ieškovo kreditorius, ieškovo kreditorių susirinkime dalyvavo, balsavo ir pritarė minėtam kreditorių susirinkimo nutarimui. Taigi trečiasis asmuo išreiškė savo valią nukreipti reikalavimą į atsakovą kaip subsidiarų skolininką ir pritarė tokiam jo pažeistų teisių gynimui, t. y. sutiko, kad ieškinį, gindamas trečiojo asmens interesus, pareikštų ieškovo bankroto administratorius.
CK 2.104 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas trejų metų terminas, per kurį pertvarkomo juridinio asmens dalyviai yra atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles. Šis terminas skaičiuotinas nuo juridinio asmens naujos teisinės formos įregistravimo juridinių asmenų registre. Savo esme tai yra naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus išnyksta juridinio asmens dalyvio civilinė pareiga atsakyti pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo registre (CK 1.117 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, negalėjo kreiptis į teismą tik tada, kai bus parduotas bankrutavusio ieškovo turtas, nes būtų praleistas įstatymo nustatytas trijų metų terminas ir atsakovas išvengtų atsakomybės.
Kaip minėta, ieškovui yra iškelta bankroto byla, todėl teisinių padarinių klausimas nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas kartu taikant ĮBĮ 35 straipsnį, reglamentuojantį kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (CPK 1 str. 1 d.). Iš atsakovo priteistina suma turi būti įskaitoma į bendrą ieškovo turto masę ir naudojama atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo neprieštaravo tokiam subsidiarios prievolės įvykdymui.
Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą.