Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-322-178/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „HC ir R-IV projektai“ ieškinį atsakovui R. S. dėl baudos priteisimo ir atsakovo R. S. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „HC ir R-IV projektai“ dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys – D. S. , D. V. , uždaroji akcinė bendrovė „Ober-Haus“ nekilnojamas turtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Atsakovas R. S. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariąsias butų ir pagalbinių patalpų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 5-21.3.7, Nr. 5-21.7.7, Nr. 5-24.3.7, Nr. 5-24.7.7, Nr. 5-25.7.7. Atsakovas nurodė, kad preliminariosios sutartys buvo sudarytos per atstovą – jas savo parašu patvirtino D. S. . Atsakovo teigimu, ji, sudarydama preliminariąsias sutartis, viršijo 2005 m. balandžio 3 d. įgaliojimu suteiktas teises. Atsakovas pažymėjo, kad įgaliojimu nebuvo suteikta teisė sudaryti preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis perkant turtą, nes perkant nekilnojamąjį turtą būna didesnė rizika, negu jį parduodant. Atsakovo teigimu, preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas buvo įtvirtintas tik antroje įgaliojimo dalyje, t.y. tik parduodant R. S. privačios nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovo nuomone, kadangi D. S. , sudarydama preliminariąsias sutartis viršijo jai suteiktas teises, atsiranda padariniai, numatyti CK 2.136 straipsnio 1 dalyje ir 1.92 straipsnyje, todėl preliminariosios sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis.

Teismo nuomone, nors priešieškinis dėl preliminarių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis grindžiamas tuo, kad D. S. viršijo jai įgaliojimu suteiktas teises, tačiau toks aiškinimas prieštarauja tiek paties atsakovo nurodomoms, tiek ir kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas nurodė, kad sutiktina su atsakovo teiginiu, jog įgaliojime iš tikrųjų nėra tiesiogiai nurodyta atstovės teisė sudaryti preliminariąsias nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau pats atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad buvo prašęs, jog motina nuvyktų ir pasirašytų sutartis, o D. S. nurodė, jog pasirašomų sutarčių sąlygas sūnus jau būdavo aptaręs su pardavėju dar prieš jai pasirašant šias sutartis. Teismas pažymėjo, kad įgaliojimo turinys patvirtina, jog atsakovas savo motinai suteikė itin plačius įgalinimus – nuo teisės imti paskolas nekilnojamojo turto įsigijimui iki šio turto pardavimo su teise gauti pinigus, todėl iš įgaliotojo valia suteiktų įgalinimų apimties galima būtų manyti, kad visus esminius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu bei disponavimu juo, iš tikrųjų buvo siekiama pavesti atlikti ir buvo faktiškai pavesta atilikti įgaliotinei. Teismo teigimu, tai visiškai patvirtina ir faktinės aplinkybės – pagal įgaliojimą sudarytos preliminarios sutarties teisių perleidimo pagrindu buvo sudaryta 2007 m. rugpjūčio 10 d. buto ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu, taip pat 2006-2007 m. laikotarpiu po preliminariųjų sutarčių, kuriose atsakovą atstovavo D. S. , buvo sudaryta eilė pagrindinių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių su UAB „Gabijos investicijos“. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įgaliojimo pagrindu jau iki ginčijamų sutarčių sudarymo buvo sudaręs ne vieną tokio pobūdžio sutartį, todėl turėjo pakankamai patirties. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad tuo metu tiek atsakovas R. S. , tiek D. S. patys vertino įgaliojimą, kaip suteikiantį atstovei teisę sudarinėti preliminarias sutartis, ir faktiškai tokios sutartys buvo sudaromos, atsakovas jų pagrindu įgytas teises bei pareigas tinkamai vykdė. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog D. S. viršijo jai įgaliojimu suteiktas teises jo pagrindu sudaromuose sandoriuose.

Teismo nuomone, net sutikus su aiškinimu apie suteiktų atstovei teisių viršijimą, pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais nebūtų pagrindo. Teismas nurodė, kad atsakovas teigia, jog, grįžęs iš užsienio po ginčijamų sutarčių pasirašymo, jis joms nepritaręs. Teismo teigimu, šis argumentas neįrodytas. Teismas pažymėjo, kad D. S. , kaip minėta, nurodė, jog preliminarių sutarčių sąlygos dar iki jos pasirašymo buvo sūnaus aptariamos su pardavėju. Teismo nuomone, akivaizdu, kad tokiu atveju atsakovas turėjo žinoti ir apie jo nurodomą neva pagrindinę atsisakymo sudaryti pagrindines pirkimo-pardavimo sutartis priežastį – automobilių parkavimo vietų nebuvimą. Teismas pažymėjo, kad sutartys su UAB „Gabijos investicijos“ patvirtina, jog ir pagal šias sutartis butai buvo perkami be parkavimo vietų, bet tokia priežastis nebuvo kliūtis pagrindinių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovo jokių pretenzijų nepareiškimas ieškovui leidžia manyti priešingai negu teigia atsakovas – jog tuo metu šioms sutartims buvo pritarta ir tik vėliau persigalvota. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju sandoris sukuria atsakovui teises ir pareigas, o atsakovas apskritai negalėtų jų ginčyti net jei atstovė iš tikrųjų būtų viršijusi suteiktas teises. Teismas nurodė, kad atsakovas jau turėjo pakankamą patirtį tokio pobūdžio sutarčių sudaryme ir šių sutarčių 4 dalis nustato kokia tvarka ir atvejais sutartis gali būti nutraukiama, taigi, atsakovas turėjo žinoti šią tvarką. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jis manęs, kad, nesumokėjus avanso, preliminarios sutartys nutrūksta savaime.

Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis dėl atsakovo nurodytų aplinkybių nėra pagrindo.

Dėl ieškinio teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas nelaikytinas silpnesniąja sutarties šalimi, jam taip pat negali būti taikomos vartotojų teises ginančių įstatymų nuostatos, nes jis yra sudaręs daug iš esmės tokio pat pobūdžio sutarčių, butus pirkdavo siekdamas investuoti savo lėšas ne asmeniniams ar šeimos poreikiams, t.y. faktiškai užsiėmė verslu.

Teismo teigimu, galima pagrįstai manyti, kad preliminariosios sutartys galėjo būti nutrauktos šalių susitarimu anksčiau, jei atsakovas apie savo pasikeitusią poziciją būtų laiku ir tinkamai informavęs ieškovą ir tokiu atveju ieškovas būtų turėjęs galimybes anksčiau ieškoti kitų pirkėjų. Teismas pažymėjo, kad, kita vertus, ir ieškovui buvo akivaizdu, kad atsakovas ilgą laiką nevykdo preliminarių sutarčių 1.3.1 punkto reikalavimo sumokėti 15 procentų kainos. Teismas nurodė, kad nepaisant šio akivaizdaus sutarčių pažeidimo, ieškovas pats ne tik nepasinaudojo teise nutraukti sutartis, bet per visą laikotarpį net nepareikalavo sumokėti avansą, todėl galima manyti, kad abi sutarties šalys viena kitos atžvilgiu veikė lengvabūdiškai pasitikėdamos viena kita: atsakovas tikėjosi, kad sankcijos jo atžvilgiu nebus taikomos, ieškovas tikėjosi, kad atsakovas sudarys pagrindines sutartis ir nesumokėjęs avanso. Dėl nurodytų aplinkybių, t.y. teismui konstatavus, kad ir kreditorius nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, teismas sprendė, kad atsakomybę šalys turi dalintis lygiomis dalimis. Teismo nuomone, tai, kad sutartyse šalys nustatė, jog 10 procentų bauda yra minimalūs nuostoliai, nereiškia, kad jie jokiais atvejais negali būti mažinami ir turi būti atlyginami visa apimtimi net ir tada, kai ieškovas, akivaizdžiai matydamas kitos šalies prievolių netinkamą vykdymą, nesiima jokių priemonių nei dėl reikalavimų vykdyti sutarčių nuostatas pateikimo, nei dėl sutarčių nutraukimo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą nustatyta tvarka nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimas pakeistinas.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl priešieškinio tenkinimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, įgaliojimu suteikimas teisės dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo taip pat suteikia teisę sudaryti tokių nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo preliminariąsias sutartis, kadangi preliminariosios sutarties sudarymas yra ketinimų, pasiruošimo, parengiamieji ir organizaciniai veiksmai dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Pagal 2005 m. balandžio 3 d. įgaliojimą D. S. buvo įgaliota ir turėjo teisę R. S. vardu pasirašyti buto pirkimo-pardavimo sutartis, pirkti nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 173), todėl buvo įgaliota bei turėjo teisę sudaryti priešieškiniu ginčijamas preliminariąsias sutartis ir sudarydama šias sutartis įgaliojimų neviršijo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priešieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio atmetimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo R. S. prašymą taikyti sutrumpintą netesyboms nustatytą ieškinio senaties terminą, nes laikė, kad ieškovo UAB „HC ir R-IV projektai“ prašomos priteisti baudų sumos laikytinos minimaliais UAB „HC ir R-IV projektai“ nuostoliais. Toks pirmosios instancijos teismo aiškinimas yra nepagrįstas. CK 6.71 straipsnis nustato, kad netesybos tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kuria skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkami įvykdyta (bauda, delspinigiai). Ieškovas UAB „HC ir R-IV projektai“ ieškiniu prašė priteisti baudą. Toks ieškinio pagrindas nurodytas visose ieškovo UAB „HC ir R-IV projektai“ procesiniuose dokumentuose. Ginčo sutarčių 3.4 punktuose (visose sutartyse šio punkto turinys yra identiškas) yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui 10 procentų kainos dydžio baudą, kuri šalių susitarimu laikoma minimaliais pardavėjo nuostoliais. Taigi, ieškovas UAB „HC ir R-IV projektai“ kreipėsi į teismą su prašymu priteisti sutartines netesybas. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamą funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Tačiau netesybų paskirtis nepanaikina šalių susitarimo dėl sutartinių netesybų buvimo ir tuo pačiu nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto sutrumpinto šešių mėnesio ieškinio senaties termino reikalavimams dėl netesybų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas taip pat neteisingai nustatė senaties termino eigos pradžią ir neteisingai skaičiavo šį terminą. Pagal preliminariųjų sutarčių 2.1 punktą šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę sutartį pardavėjo pranešime, kuriuo pirkėjas informuojamas apie statybos darbų, nurodytų šios sutarties priede Nr. 4, pabaigą bei pagrindinės sutarties pasirašymo vietą ir laiką, numatyta tvarka; pranešimas pirkėjui turi būti išsiustas ne vėliau kaip likus 30 dienų iki pagrindinės sutarties pasirašymo dienos. UAB „HC ir R-IV projektai“ R. S. pranešimą dėl preliminariųjų sutarčių Nr. 5-24.3.7 ir Nr. 5-24.7.7 vykdymo išsiuntė 2008 m. vasario 12 d. (t.1, b.l. 143). Vadovaujantis preliminariųjų sutarčių 2.1 punktais, pagrindinės sutartys turėjo būti sudarytos per 30 dienų nuo šių pranešimų išsiuntimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 2 dalis, nustato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Nagrinėjamoje byloje UAB „HC ir R-IV projektai“ apie savo teisių pažeidimą sužinojo po 2008 m. vasario 12 d. praėjus 30 dienų, kai R. S. neatvyko sudaryti pagrindinių sutarčių pagal preliminariąsias sutartis Nr. 5-24.3.7 ir 5-24.7.7. Papildomi UAB „HC ir R-IV projektai“ pranešimai, kuriuose yra nustatomi papildomi terminai pagrindinėms sutartims sudaryti, savaime negali pakeisti ieškinio senaties termino pradžios, nes tokių išimčių CK ar kiti įstatymai nenustato (CK 127 str. 1 d.). Šešių mėnesių senaties terminas reikalavimams dėl netesybų pagal preliminariąsias sutartis Nr. 5-24.3.7 ir Nr. 5-24.7.7 priteisimo pasibaigė po 2008 m. vasario 12 d. praėjus šešiems mėnesiams ir 30 dienų, tuo tarpu UAB „HC ir R-IV projektai“ ieškinį dėl netesybų priteisimo pareiškė 2008 m. lapkričio 7 d. (t. 1, b.l. 2).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neteisingai taikė ieškinio senaties institutą ir ieškinio senatis taikytina ieškinio reikalavimams dėl netesybų pagal preliminariąsias sutartis Nr. 5-24.3.7. ir Nr. 5-24.7.7 priteisimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą nenustatė visų turinčių bylai reikšmę aplinkybių. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą pripažino, kad ieškovas UAB „HC ir R-IV projektai“ turi teisę reikalauti baudos priteisimo pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5-25.7.7. Tokiai išvadai nėra pagrindo, nes iš pateiktų į bylą įrodymų negalima daryti išvados, jog UAB „HC ir R-IV projektai“ kvietė R. S. sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turtėjo būti sudaryta 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 5-25.7.7 pagrindu. UAB „HC ir R-IV projektai“ tokių įrodymų į bylą nepateikė. Pirmos instancijos teismas taikydamas civilinę atsakomybę R. S. privalėjo nustatyti sutartinės civilinės atsakomybės pagrindą – nustatyti, kad UAB „HC ir R-IV projektai“ kvietė R. S. sudaryti pagrindinę sutartį pagal preliminariąją sutartį Nr. 5-25.7.7. ir pastarasis atsisakė ją sudaryti ne dėl UAB „HC ir R-IV projektai“ kaltės. Nenustačius nurodytų aplinkybių, atsakovui R. S. negali būti taikoma atsakomybė. Jeigu preliminariojoje sutartyje terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 3 d.). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui R. S. netaikytina civilinė atsakomybė dėl baudos mokėjimo pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariąją sutartį Nr. 5-25.7.7.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad ieškovas atsakovui pranešimą dėl 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariųjų sutarčių Nr. 5-21.3.7 ir Nr. 5-21.7.7 išsiuntė 2008 m. balandžio 11 d. (t. 1 b.l. 144) ir kad ieškovas 2008 m. lapkričio 7 d. kreipdamasis su ieškiniu į teismą (t. 1 b.l. 2) nepraleido ieškinio senaties termino dėl baudų pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariąsias sutartis Nr. 5-21.3.7 ir Nr. 5-21.7.7 priteisimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas atsisakė sudaryti pagrindines sutartis pagal preliminariąsias sutartis Nr. 5-21.3.7 ir Nr. 5-21.7.7. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priteistinų baudų pagal 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariąsias sutartis Nr. 5-21.3.7 ir Nr. 5-21.7.7 dydžio mažinimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 313 str.).

Dėl nurodytų aplinkybių ir argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteistina iš atsakovo ieškovui ½ (pusės) baudų, numatytų 2007 m. rugsėjo 3 d. preliminariosiose sutartyse Nr. 5-21.3.7 ir Nr. 5-21.7.7, dydžio suma, t.y. 26 279 Lt (260366 x 0,10 : 2 = 13018; 265220 x 0,10 : 2 = 13261; 13018 + 13261 = 26297).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija spendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimas pakeistinas, priteista iš atsakovo ieškovui pinigų suma sumažintina nuo 65 000 Lt iki 26 279 Lt ir žyminio mokesčio suma nuo 1 950 Lt iki 788 Lt, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo atsakovui 1 162 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo ir atsakovo į valstybės biudžetą po 5,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti duomenys apie šalių išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti. Sprendimu priteistą iš atsakovo R. S. ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „HC ir R-IV projektai“ pinigų sumą sumažinti nuo 65 000 Lt iki 26 279 Lt (dvidešimt šešių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt devynių litų) ir žyminio mokesčio sumą nuo 1 950 Lt iki 788 Lt (septynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių litų). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „HC ir R-IV projektai“ atsakovui R. S. 1 162 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt du litus) žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „HC ir R-IV projektai“ ir atsakovo R. S. į valstybės biudžetą po 5,40 Lt (penkis litus keturiasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.