- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-314-555/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Nijolia Indreikienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- Z. Š.
- Atsakovas
- J. R. Š.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
- Kategorijos
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei Z. Š., ieškovės atstovei A. M., atsakovų atstovams advokatams E. M. Šlapikienei, G. Niaurai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. Š. ieškinį atsakovams J. R. Š., jo įstatyminei atstovei R. P., D. R. Š., jo įstatyminei atstovei I. K. ir trečiajam asmeniui Kauno 12-ojo notarų biuro notarei G. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių į gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį pripažinimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis 1999-10-06 ir 1999-10-11 dovanojimo sutartis, sudarytas Kauno miesto 12-ajame notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ; pripažinti iš dalies negaliojančia 1999-10-12 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Kauno 12-ajame notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini) , ta dalimi, kuria R. S. Š. nupirko 60/100 dalių nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) .: 0,1826 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kiemo statinių (stoginė, lauko tualetas, kanaliz.šulinys, skysto kuro rezervuaras, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , paliekant galioti šią sutartį dėl 40/100 nurodyto turto dalių pirkimo; pripažinti Z. Š. nuosavybės teises į 60/100 dalių nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) .: 0,1826 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ir kiemo statinių (stoginė, lauko tualetas, kanaliz.šulinys, skysto kuro rezervuaras, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , paliekant R. S. Š., mirusio 2008-10-09, nuosavybės teises į 40/100 nurodyto turto dalių.
Nurodė, kad 1999 m. su sūnumi R. S. Š. nusprendė parduoti jos trijų kambarių butą bei sūnaus turimą vieno kambario butą, esančius Kaune, iš gautų pinigų nusipirkti vieną bendrą gyvenamąjį namą Kauno rajone. Sūnus surado namą (duomenys neskelbtini) kaime, kurį nusprendė nusipirkti. Kadangi sūnus netrukus išvyko į užsienį, tolesnes namo pirkimo derybas su namo savininku J. G. J. vedė ieškovė. Tuo tikslu ji pardavėjui iš savo santaupų sumokėjo 12 000 Lt rankpinigių. 1999 m. rugsėjo mėnesį už 56 000 Lt Z. Š. pardavė savo butą, o 1999 m. rugpjūčio mėn. pagal sūnaus įgaliojimą pardavė sūnaus butą už 46 000 Lt. Namo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik sūnaus vardu, nes jis buvo jaunas, energingas žmogus ir ieškovė galvojo, kad sudarant sutartį tik sūnaus vardu, bus paprasčiau tvarkyti tiek namą, tiek su juo susijusius dokumentus. Tvarkant namo pirkimo dokumentus, juos konsultavo advokatas. Kai iškilo klausimas, kad sūnus neturi pakankamai pinigų, tada jai buvo patarta parašyti pinigų dovanojimą, todėl 1999-10-06 ji parašė 45 000 Lt dovanojimo sūnui sutartį. Kadangi dar pinigų neužteko, 1999-10-11 ji parašė dar vieną dovanojimo sutartį, pagal kurią sūnui padovanojo 18 000 Lt. Dovanojimo sutartis parašė dėl nesusipratimo, nes ji nesupranta įstatymų, tiesiog taip jai buvo patarta. Realiai ji dovanojimo sutartyse nurodytų pinigų sūnui neperdavė, o jie buvo panaudoti namo pirkimui. Sudarius namo pirkimo-pardavimo sutartį, su pardavėju J. G. J. atsiskaitė ieškovė. Ieškovė suprato, kad tas namas bus ir jos, nes ji jame apsigyveno ir vedė su sūnumi bendrą ūkį. Nupirktą namą vėliau įregistravo kadastro įmonėje sūnaus vardu. Nupirkus namą, į jį įsikėlė gyventi ji su vyru Ž.bei sūnus su drauge I., su kuria susilaukė sūnaus D. R. Š.. Ieškovė gyveno namo pirmame aukšte, sūnus antrame. Tiek ieškovė, tiek sūnus mokėjo namo mokesčius, kartu rūpinosi bei prižiūrėjo namą. Vėliau sūnus gyveno su kita drauge R. P., su kuria susilaukė sūnaus J. R. Š.. 2008 m. spalio 9 d. sūnus R. S. Š. mirė. Po sūnaus mirties ginčo name liko gyventi ieškovė su vyru ir mirusio sūnaus nepilnametis sūnus J. R. Š. su savo motina R. P.. Kadangi D. R. Š. ir J. R. Š. paveldėtas turtas gali būti parduotas be ieškovės sutikimo, todėl savo teises gina teisme, nes daugiau ji neturi jokio kito gyvenamo ploto. Realiai jos dalis įgytoje nuosavybėje buvo 60 procentų, o sūnaus dalis – 40 procentų.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, ieškinys pareikštas vadovaujantis tiek 1964 m. LR CK 51 str. pagrindu, tiek ir nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio LR CK 1.86 str. pagrindu, t.y. kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Teismas nustatė, kad ginčijamomis dovanojimo sutartimis jų sudarymo metu ieškovė realiai neperdavė pinigų apdovanotajam savo sūnui R. S. Š., tačiau iš dovanojimo sutartyse buvo išreikšta dovanotosios valia, kad dovanojami pinigai būtų panaudoti gyvenamojo namo pirkimui, dovanojimo sutartyse nurodyti pinigai buvo panaudoti 1999 m. spalio 12 d. namo su priklausiniais ir žemės sklypu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, kurią R. S. Š. sudarė su J. G. J.. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog daryti išvadą, kad dovanojimo sutarčių sudarymas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nėra pakankamo pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje svarbus nagrinėjimo aspektas atliekant dovanojimo sutarčių sudarymo teisinį vertinimą yra ir dovanojimų sandorių įtaka sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Kadangi mirus R. S. Š. jo palikimą priėmė abu jo nepilnamečiai vaikai: D. R. Š. ir J. R. Š., todėl jie yra sąžiningi tretieji asmenys ir jų teisės, įgytos sutarčių, kurios yra ginčijamos, pagrindu, privalo būti ginamos, o ne pažeidžiamos. Įvertinęs įrodymus, teismas sprendė, jog nors ieškovė Z. Š. bei jos sūnus R. S. Š. gyveno ginčo name (ieškovė name gyvena ir po R. S. Š. mirties) bei namo mokesčius mokėjo abu, tačiau visus pagrindinius namo remonto klausimus sprendė R. S. Š., kuris nelaikė savo mamos Z. Š. namo savininke. Todėl teismas darė išvadą, kad Z. Š. 1999 m. spalio 6 d. ir 1999 m. spalio 11 d. padovanojo sūnui R. S. Š. konkrečias pinigų sumas, kurias kaip ir buvo numatyta dovanotojos, R. S. Š. panaudojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu pirkimui. Ieškovė, prašydama pripažinti iš dalies negaliojančia 1999 m. spalio 12 d. ginčo namo su priklausiniais ir žemės sklypu sutartį, motyvavo tuo, kad namo pirkimui buvo panaudoti jai priklausantys 68 000 Lt, kas sudaro 60/100 dalių nekilnojamojo turto, todėl toje dalyje prašė pripažinti negaliojančia ir pirkimo-pardavimo sutartį, nes tai yra jos nuosavybės dalis, tačiau teismas, įvertinęs visumą įrodymų, darė išvadą, kad iki sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį tarp ieškovės ir R. S. Š. buvo susiformavęs susitarimas, kad turto pirkimui bus panaudoti tiek ieškovės, tiek R. S. Š. pinigai, tačiau nuosavybės teisę į perkamą turtą įgys tik R. S. Š., o už tai, kad turto pirkimui buvo panaudoti tiek Z. Š. atiduoti, tiek dovanoti pinigai, ieškovė jos ir R. S. Š. susitarimu įgijo teisę ir galimybę gyventi R. S. Š. nuosavybės teise priklausančiame name. Teismas sprendė, kad 1999-10-06 ir 1999-10-11 dovanojimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis bei 1999-10-12 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinti iš dalies negaliojančia nėra teisinio pagrindo, o nepripažinus iš dalies negaliojančia 1999-10-12 pirkimo-pardavimo sutartį, pripažinti Z. Š. nuosavybės teises į 60/100 dalių nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) paliekant R. S. Š. nuosavybės teises į 40/100 nurodyto turto dalių taip pat nėra pagrindo, todėl ieškovės ieškinys neįrodytas ir atmestinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Z. Š. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė, dėl ko nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Nurodo, kad šiuo atveju šalys tikrai neketino sukurti iš dovanojimo sandorio atsirandančių teisinių pasekmių, t.y. ji - ieškovė neketino sūnui dovanoti pinigų, o sūnus neketino priimti tokios dovanos. Dovanojimo sutartys buvo sudarytos formaliai, be šalių valios, patarus pašaliniams tretiesiems asmenims, jokie pinigai realiai perduoti nebuvo, todėl akivaizdu, kad nei viena iš sandorio šalių neketino sukurti jokių teisinių pasekmių. Tariamasis sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento -sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Šiuo atveju ieškovė kaip dovanotoja nenorėjo perduoti savo pinigų, gautų pardavus savo vienintelį turtą - butą, neatlygintinai sūnui kaip dovanos gavėjui, o pastarasis neketino pinigų gauti neatlygintinai nuosavybėn, todėl toks sandoris yra fiktyvus (niekinis) dėl šalių valios ydingumo jį sudarant. Teigia, kad teismas turėjo taikyti 1964 m. CK 51 straipsnio bei CK 1.86 straipsnio nuostatas ir ginčijamas dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Apeliantė nurodo, kad dovanojimo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių pasekmių neatsirado, tačiau atsirado kitokios pasekmės - buvo pirktas brangus turtas sūnaus vardu, tačiau šių pasekmių negalima vertinti kaip dovanojimo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių pasekmių. Pažymi, jog teismas nepasisakė dėl ginčijamų dovanojimo sandorių šalių valios, jų elgesio motyvų ir tikslų. Teigia, kad dovanoti sūnui pinigų neketino, tiesiog sutiko atlikti formalumą – pasirašė ant dovanojimo sutarties, o jos – ieškovės, ir sūnaus tikslas buvo kuo greičiau pasirašyti namo su žeme pirkimo-pardavimo sutartį ir persikelti ten gyventi, nes pardavus mano turėtą butą kurį laiką buvome priversti nuomotis gyvenamąjį plotą, be to turto pagrindinė pirkėja buvo ji – ieškovė, taip pat teismas rėmėsi R.S. Š. testamentu, kuris nebuvo išreikalautas į bylą. Mano, kad teismas sprendimu atmesdamas ieškinį, pažeidė ieškovės teises, o gindamas išskirtinai atsakovų interesus, neatsižvelgė į būtiną pasiekti pusiausvyrą tarp ginčo šalių., be to, teismas privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovų D. R. Š.ir J. R. Š. įstatyminės atstovės prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat daro išvadą, jog ir apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami nuorodomis į netinkamą įrodymų vertinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo.
Byloje kilo ginčas dėl pinigų dovanojimo sutarčių pripažinimo tariamomis, nesukuriančiomis teisinių pasekmių. Ieškovės teigimu, ginčijamomis dovanojimo sutartimis buvo siekiama sudaryti R. S. Š. galimybę įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. pagrįsti pinigines lėšas, kurių ieškovės sūnus sudarant pirkimo-pardavimo sutartį neturėjo, panaudotas sūnui įsigyjant didelės vertės turtą.
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra tariamas, jeigu juo neketinama sukurti teisinių padarinių. Jis turi paslėptą šalių suderintą sąlygą-išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 str. 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 str.) (LAT 2008-05-15 nutartis Nr. 3K-3-243/2008; 2008-08-25 nutartis Nr. 3K-3-304/2008).
Nagrinėjamu atveju ieškovė dovanojimo sutarties tariamą pobūdį grindė tuo, kad prieš dovanojimo sutarties sudarymą ji-ieškovė, turėdama sūnaus įgalinimus pardavė sūnui priklausantį butą, buvo sudariusi rankpinigių sutartį, pagal kurios sąlygas sumokėjo 12000 Lt, derėjosi su pardavėju dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo, prieš sandorio sudarymą pardavė savo nuosavybės teise valdytą trijų kambarių butą, gautus pinigus panaudojo įsigyjant ginčo turtą, t. y. ieškovės nuomone, būtų nelogiška, jog pinigai, gauti perleidus nuosavybės teise turėtą gyvenamąjį būstą, būtų neatlygintinai perduoti sūnui. Be to, aplinkybę, jog buvo siekiama sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, o ne ketinta pinigus padovanoti, ieškovės vertinimu, patvirtina tai, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ji kartu su sūnumi įsikėlė gyventi į ginčo namą, mokėjo mokesčius, jame atliko remonto darbus.
Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad: 1) įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2006-09-11 nutartis Nr. 3K-3-471/2006); 2) įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (LAT 2001-03-26 nutartis Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis Nr. 3K-3-569/2002, 2004-03-01 nutartis Nr. 3K-3-149/2004).
Kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, vidiniu įsitikinimu bei logikos dėsniais, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovės veiksmai atitiko dovanojimo sutarties paskirtį ir esmę. Kolegijos nuomone, vien iš to, kad ieškovė atliko tam tikrus veiksmus iki ginčo sandorių sudarymo bei, kad sudarius pirkimo pardavimo sutartį įsikėlė į ginčo namą, neįgalina spręsti, jog dovanojimo sandoriu nebuvo ketinama sukurti teisinių padarinių. Kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina tik tai, kad ieškovė turėjo ketinimą pirkti ginčo namą, buvo sudariusi rankpinigių sutartį, tačiau vėliau, atlikus tam tikrus veiksmus-realizavus savo ir sūnaus butus, pakeitė valią-nevykdė 1999-06-10 sutarties (b.l.10) sąlygų, sutartimis, nurodžiusi tikslą, sūnui R. S. Š. dovanojo pinigus. Sutarties laisvės principas suteikia asmeniui teisę savo nuožiūra nuspręsti, sudaryti ar nesudaryti konkrečią sutartį, išskyrus atvejus, kai asmuo iš anksto įsipareigoja atitinkamą sutartį sudaryti (CK 6.156 str., 6.165 str.). Šiuo atveju nėra duomenų, kad ieškovės sūnus R. S. Š. būtų įsipareigojęs ar ketinęs sudaryti pirkimo– pardavimo sutartį su J. G. J. dėl viso ar dalies namo pirkimo-pardavimo, tuo tarpu ieškovės sudarytas susitarimas su pardavėju, kuris buvo neįgyvendintas, neįpareigojo ieškovės sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, neuždraudė jai po kurio laiko persigalvoti. Liudytojų parodymais ir šalių paaiškinimais, iš esmės to neneigia ir pati ieškovė, nustatyta, jog po ginčo namo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ieškovė su vyru apsigyveno kartu su sūnumi pastarojo įsigytame name, kartu mokėjo mokesčius, rūpinosi namo remontu, t.y. spręstina, kad santykiai tarp ieškovės ir sūnaus buvo labai geri, paremti pagarba ir draugiškumu, todėl, kolegijos nuomone, visiškai natūralu, kad būtent ši priežastis, ieškovei nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, ir nulėmė ieškovės apsisprendimą pinigus dovanoti sūnui, kuris pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, įsigijęs turtą be jokių apribojimų ir sąlygų suteikė teisę ieškovei su vyru gyventi ginčo name.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovės ginčijami sandoriai yra patvirtinti notarės (b. l. 14,15), kurios teigimu (b.l. 81-83), ji neturėjo nei motyvų, nei teisinių pagrindų atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Ruošiant ir tvirtinant dovanojimo sutartį notarei dėl sandorio šalių tikrųjų ketinimų abejonių nekilo ir negalėjo kilti, nes šalys nurodė tikslą, kuriam turi būti panaudoti dovanoti pinigai. Pažymėtina ir tai, kad sudarant ginčo sutartį dalyvavo ir ieškovės sutuoktinis, kuri pareiškimais patvirtino sutinkantis dėl dovanojimo (b. l. 85, 87). Notaro patvirtinti sandoriai yra oficialūs dokumentai, turintys prima facie įrodomąją galią, o tuo tarpu ieškovė notariškai patvirtintus sandorius ginčija žodiniais įrodymais - savo paaiškinimais. Pažymėtina, ir tai, kad esminė priežastis dėl kurios ieškovė ginčija sandorius yra ta, jog 2008 m. spalio 9 d. mirė ieškovės sūnus R. S. Š., t.y. atsiradus ieškovei abejonių ar po sūnaus mirties ji galėsianti tokiomis pat sąlygomis, kaip iki sūnaus mirties, gyventi ginčo name. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė sandorio sudarymo metu suprato, kad ginčo pinigines sumas dovanoja sūnui bei, kad R. S. Š. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tapo ginčo namo savininku. Tokie nustatyti ieškovės veiksmai patvirtina ne tik tai, kad jai buvo žinoma dovanojimo sandorio esmė, bet ir patvirtina jos apsisprendimą perduoti jai priklausantį turtą sūnui tam tikram tikslui. Kolegijos vertinimu, ieškovės valia dėl sudaryto ginčo sandorio pasikeitė tik įtakota kitų veiksnių, tačiau tai nereiškia, kad ieškovės valia buvo ydinga sandorio sudarymo metu. Sandorių pripažinimo negaliojančiais institutas negali tapti priemone dėl atsiradusių naujų aplinkybių permodeliuoti po sandorio sudarymo atsiradusius teisinius santykius. Toks elgesys kelia grėsmę civilinių teisinių santykių stabilumui ir nepagrįstai gali pažeisti kitų asmenų teises.
Ieškovės paaiškinimai apie tai, kad būtent atsakovo atstovės giminaitis inicijavo ginčo sandorio sudarymą, patarė sudaryti dovanojimo sutartį ir tokiu būdu suklaidino dėl sandorio esmės, nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais. Todėl atsižvelgiant į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį šis ieškovės argumentas nelaikytini pakankamais ir tinkamais įrodymais, o atsakovas šių faktų nėra pripažinęs (CPK 187 straipsnis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.