Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-584-594-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-25
Bylos Nr.
1A-584-594-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Antanaitis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
M. J.
Nukentėjusysis
V. B.
Advokatai
Angelė Fominienė

Pranešėjas Albinas Antanaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-584-594-2014

Teisėjas Darius Kantaravičius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00359-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Giedriaus Endriukaičio sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, nuteistojo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – 9 mėnesiams laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 64 ¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 6 mėnesių laisvė atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajam V. B. priteista 2000 litų neturtinei žalai atlyginti bei valstybei 160 litų proceso išlaidų, už suteiktą advokato pagalbą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. balandžio 8 d., apie 20.00 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kėdainių r., įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kėsinosi suduoti vieną kartą abiem kumščiais nukentėjusiajam V. B. į veidą bei tyčia vieną kartą spyrė jam į kairę koją ir savo galva sudavė pastarajam į veidą, nuskeldamas viršutinio žandikaulio kairės pusės I-mo danties karūną bei padarydamas kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje. Taip šiais veiksmais padarė V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir skirti arešto bausmę arba sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės trukmę, nes mano, kad bausmė yra per griežta. Jis kaltu visiškai prisipažino, byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, pritaikytos BK 64 ¹ str. nuostatos. Jo veiksmais nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, jis atsiprašė nukentėjusiojo, kuris jam atleido. Padarytas nusikaltimas atsitiktinio pobūdžio, kurio būtų nepadaręs būdamas blaivus, tačiau girtumas yra tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jis teismo prašė skirti arešto bausmę, kuri jo manymu būtų tinkamiausia. Jei teismas negalėjo skirti arešto, tai galėjo paskirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteismi­nio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo me­tu būtų pa­daryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir paskyrė M. J. bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad pada­ry­tas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, amžių, charakterizuojančią medžiagą. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisingai nurodyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Negalima ignoruoti faktų, jog M. J. jau buvo anksčiau teistas, jam buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas. Yra buvęs baustas administracinėmis nuobaudomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis sistemingai daro nusikalstamas veikas, pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių ir nesistengia keisti savo elgesio. Nors apeliantas nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau jis nusikalto neišnykus teistumui, todėl apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, turėjo vadovautis BK 27 str. 1 d. ir 56 str. 1 d. nuostatomis bei parinkti laisvės atėmimo bausmę. Tai ir buvo padaryta – M. J. skirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Už BK 284 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki 2 metų, tačiau teismas įvertinęs kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tyčinį veikos pobūdį, skyrė netgi mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, t. y. laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, tuo pačiu nuosprendžiu buvo sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti šią bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių.

Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik su realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimu, priešingu atveju, tai gali būti paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo. Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar netaikyti yra teismo teisė, o ne pareiga. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas M. J. nėra galimas, jo asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos nebus keičiamas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieš­­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės pas­kir­čiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2014-07-21 pažymą Nr. TP-7-(2.10)-2541), patvirtinančią 40 Lt išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam M. J. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistiesiems nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju, kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriems esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas AntanaitisTeisėjai Algirdas JaliniauskasGiedrius Endriukaitis