- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-562-478/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27713-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- S. N.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalyje, už kurią jam paskirta 150 MGL (7 500 Eur) bauda.
S. N. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti paskirtą baudą į paties asmens pasirinkto banko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 6801.
S. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, o pradėjus nuosprendį vykdyti – panaikinta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. birželio 8 d., laikotarpiu nuo 10 iki 12 val., (duomenys neskelbtini), greta (duomenys neskelbtini) turgaus, įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens žinomai nusikalstamu būdu gautą didelės – 31 593 eurų vertės turtą - automobilį „Volvo XC60“, juodos spalvos, 2017 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo pagrobtas Švedijos Karalystėje, ir nuvarė šį automobilį į (duomenys neskelbtini) esantį garažą Nr. (duomenys neskelbtini) , kur 2018 m. birželio 11 d. automobilis buvo demontuotas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas S. N. atžvilgiu skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad nuteistojo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymo yra pilnai įrodyta. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat skunde prašoma: iškviesti ir apklausti kompanijos (duomenys neskelbtini) AB vadovą ar kitą asmenį, įgaliojusį V. G. disponuoti automobiliu „Volvo XC60“, taip pat įgaliotinį V. G. ir perįgaliotinį M. A. dėl automobilio pagrobimo, jo įrangos pardavimo nuteistajam aplinkybių; išreikalauti iš nurodytų asmenų įgaliojimus ir perįgaliojimus, kad iš jų matytųsi M. A. suteiktų perįgaliojimų apimtis ir jo teisė parduoti automobilį visą ar dalimis; iškviesti ir apklausti liudytojus V. A. ir R. P.; skirti nepriklausomą automobilio ir iš jo išmontuotų salono dalių vertės nustatymo ekspertizę; panaikinti nuteistojo atžvilgiu procesines prievartos priemones.
3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas S. N., turėjo tinkamai surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymus, patvirtinančius, jog egzistuoja visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, kuria įtariamas S. N. ir kuri numatyta BK 189 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti nuteistojo gynėjo prašymus ir surinkti reikalingus įrodymus, o kitus įrodymus tyrė ir vertino šališkai, remdamasis ne objektyvumo principu, o išvedžiojimais ir prielaidomis.
3.2. Iš nuteistajam pateikto 2019 m. vasario 15 d. pranešimo apie įtarimą ir 2019 m. kovo 16 d. kaltinamojo akto matyti, kad nuteistasis yra įtariamas nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. kovo 21 Švedijoje pagrobto automobilio įsigijimu. Skundžiamame nuosprendyje S. N. pripažintas kaltu dėl nusikalstamu būdu gauto turto, eliminuojant aplinkybę, kad automobilis įgytas grobimo būdu, todėl apeliantas teigia, kad, priimant skundžiamą nuosprendį, buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio normos.
3.3. Skunde nurodoma, kad automobilio įgijimas nusikalstamu būdu yra vienas iš esminių objektyviosios nusikalstamos veikos, kuria įtariamas nuteistasis, pusių. Tik nustačius automobilio įgijimo būdą ir jo aplinkybes, galima nuspręsti, ar šis būdas yra nusikalstamas ir atitinkamai konstatuoti, ar nuteistasis įgijo turtą nusikalstamu būdu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis buvo įgytas nusikalstamu grobimo būdu. Anot skundo autoriaus, Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr. TR/5976/32/LT/18, 2018 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. TR/5976/32/LT/18, iš kurių matyti, kad yra paskelbta tarptautinė automobilio paieška, nepatvirtina automobilio pagrobimo fakto, o tik tą faktą, kad automobilis yra paieškomas Švedijos teisėsaugos institucijų. Iš šiuose raštuose pateiktų aplinkybių matyti, kad automobilis buvo ne pagrobtas, bet perįgaliotinio M. A. negrąžintas savininko įgaliotam asmeniui V. G. (perįgaliotojui). Tačiau automobilio negrąžinimas nelaikytinas jo grobimu (plėšimu) ir Lietuvos Respublikos teisės prasme galėtų būti laikomas nebent civilinės teisės, bet ne baudžiamojo kodekso normų pažeidimu, t. y. civilinės teisės deliktu, bet ne nusikaltimu. Tai, kad automobiliu buvo disponuojama teisėtai, patvirtina ir tas faktas, kad jo dalis pardavęs asmuo turėjo automobilio dokumentus, taip pat originalų automobilio raktelį, kuriuo pasinaudojant automobilis ir buvo atvarytas į garažą automobilio dalių išėmimui. Abejones dėl automobilio pagrobimo fakto nebuvimo papildomai patvirtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas Švedijoje dėl automobilio grobimo yra nutrauktas.
3.4. Skunde prašoma surinkti įrodymus, siekiant išsiaiškinti disponavimo automobiliu aplinkybes, o nesant galimybių pašalinti abejonių dėl automobilio grobimo fakto, apelianto teigimu, jis nepagrįstai yra kaltinamas ir nuteistas dėl nusikalstamu grobimo būdu įgyto automobilio įgijimo, kas sudaro savarankišką pagrindą jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, taip pat byloje nėra pakankamai įrodymų, kad yra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo institucijos ir pirmosios instancijos teismas padarė apelianto teisių pažeidimą ir atsisakė tenkinti apelianto prašymus dėl įrodymų šioje bylos dalyje surinkimo, ištyrimo ir įvertinimo.
3.5. Skunde apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnų prielaidą, kad nuteistasis įgijo visą automobilį vien dėl to, kad nuteistasis įvairavo automobilį į garažą ir V. A. prašė iš jo išimti salono dalis. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad prašytų išimti automobilio dalių vertė nesiekia BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos žinomai nusikalstamos veikos būdu įgyto turto vertės, dėl ko veika neteisingai kvalifikuota ir kaltinimas pareikštas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Pažymėta tai, kad netgi jeigu nuteistasis ir būtų įgijęs visą automobilį, o ne jo dalis, tai jo vertė nustatyta vėlgi netinkamai – ne automobilio įgijimo, o ankstesniu (paieškos paskelbimo) momentu. Bylos duomenimis nustatyta, kad į garažą atvairuotas automobilis buvo jau su nutrintu identifikaciniu numeriu, kas reiškia, kad jo dalių įsigijimo momentu tas numeris jau buvo nutrintas, o automobilio su nutrintu identifikaciniu numeriu vertė yra tris kartus mažesnė nei rinkos kaina ir tuo pačiu nei nuosprendyje nurodyta jo vertė. Vienintelis bylos įrodymas apie automobilio vertę jo radimo garaže (įsigijimo) momentu, tai byloje esantis išrašas iš interneto, kuris neatitinka minimalių turto vertinimo įstatyminių kriterijų, todėl apeliaciniame skunde yra prašoma skirti automobilio ir jo salono dalių vertės nustatymo ekspertizę, o nesant galimybių pašalinti abejonių dėl įsigytų automobilio dalių vertės, išteisinti apeliantą, nes byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog padaryta veika, turinti BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
3.6. Apeliantas skunde teigia, kad automobilio dalių įsigijimas be rašytinės sutarties ir automobilio identifikacinio numerio nepatikrinimas nepatvirtina to fakto, jog nuteistasis žinojo apie šio turto įgijimą nusikalstamu būdu. Apeliantui gavus automobilio nurašymo dokumentus, originalų raktelį, nebuvo jokio pagrindo abejoti, kad automobilio dalių pardavėjas jį įgijo nusikalstamu būdu ar disponuoja juo neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas baudžiamojon atsakomybėn yra patrauktas pirmą kartą, bei tai, kad nuteistasis niekada nebuvo susijęs su nusikalstamu būdu įgyto turto disponavimu ar kitomis nusikalstamomis veikomis, todėl nėra jokio pagrindo abejoti nuteistojo paaiškinimais dėl to, kad jis nežinojo apie automobilio grobimo faktą, ko nepaneigia ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi ne įrodymais, o išimtinai prielaidomis pagrįstu savo vidiniu įsitikinimu, kad apeliantas žinojo, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu.
3.7. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam paskirta bausme. Nurodoma, kad bausmė jam paskirta neteisėtai ne tik dėl to, kad nepadaryta nusikalstama veika, bet ir dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįsigilino į apelianto asmenybę, į tai, kad apeliantui inkriminuojama žala nepadaryta, neįsigilino į nuteistojo turtinę padėtį, bausmės poveikį nuteistajam ir jo šeimos nariams. Skunde teigiama, kad apeliantui skiriant piniginę baudą, nebuvo atsižvelgta į jo gaunamas pajamas, šeiminę padėtį, kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo atleistas iš VĮ „Regitra“ ir ilgą laiką neturėjo jokių pajamų. Šiuo metu dirba, tačiau jo vidutinės pajamos „į rankas“ sudaro vos kiek daugiau negu 300 Eur per mėnesį. Nuteistasis su sutuoktine augina 3 ir 6 metų nepilnamečius vaikus, kuriems yra reikalingas išlaikymas, todėl jis neišgalėtų sumokėti net 7 500 Eur piniginės baudos, o jos sumokėjimas būtų bausmė ne tik nuteistajam, bet ir jo šeimai, juolab, kad ir taip dėl įvykio nuteistasis patyrė didelių nuostolių – prarado net 7 000 Eur šeimai taip reikalingų santaupų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo S. N. apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą, prašė tenkinti jį nurodytais motyvais. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistojo S. N. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl S. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje.
8. Skunde apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties bei jo kaltumo nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, liestinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o teismo išvados dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių buvimo S. N. veiksmuose yra pagrįstos visapusiška ir išsamia surinktų įrodymų analize, todėl nėra pagrindo jomis abejoti.
9. BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal šio straipsnio dispoziciją, turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu). Be to, nustatant asmens kaltumą, įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014). Taigi, būtinos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 189 straipsnio 1 dalį kilimo sąlygos yra tiek nusikalstama turto kilmė (pirminis jo gavimo būdas), tiek kaltininko žinojimas, jog jis įgyja, naudojasi ar realizuoja ne bet kokiu neteisėtu, bet būtent nusikalstamu būdu gautą turtą.
10. Analizuojamu atveju apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra inkriminuojamo nusikaltimo esminio objektyviosios pusės požymio – byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis „Volvo XC60“, kurį jis kaltinamas įgijęs, buvo pagrobtas. Nuteistojo teigimu, jam gavus automobilio nurašymo dokumentus, originalų raktelį, nebuvo jokio pagrindo abejoti, kad automobilio dalių pardavėjas jį įgijo nusikalstamu būdu ar disponuoja juo neteisėtai. Be to, apelianto vertinimu, apkaltinamajame nuosprendyje kaip jo kaltę pagrindžiantys įrodymai nurodyti duomenys apie kaltinime nurodyto automobilio tarptautinę paiešką taip pat neįrodo šio automobilio pagrobimo, t. y. įgijimo nusikalstamu būdu fakto. Tokį S. N. aiškinimą teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip jo gynybinę versiją, nes ją paneigia byloje surinkti įrodymai.
10.1. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos EUROPOL 2018 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. TR/5976/32/LT/18 matyti, kad iš SIRENE Švedijos NS buvo gautas pirminis pranešimas apie tai, jog automobilis „Volvo XC60“, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (juodos spalvos), nuo 2018 m. kovo 21 d. yra paieškomas kaip neteisėtai pasisavintas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. kovo 21 d. (duomenys neskelbtini) m., Švedijoje. Pranešimas apie nusikaltimą užregistruotas 2018 m. kovo 21 d. (l t., b. l. 64). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent šiame rašte nurodyta informacija patvirtina, kad automobilis buvo pagrobtas. Apie nusikaltimą Švedijos teisėsaugos pareigūnams pranešė V. G., kuris automobiliu naudojosi pagal lizingo sutartį su lizingo kompanija (duomenys neskelbtini) AB. Tyrimo metu šis asmuo nurodė, kad automobilį jis paskolino savo pažįstamam M. A., kuris jo V. G. negrąžino ir pats dingo. Apie jokį perįgaliojimą M. A. lizingo gavėjas V. G. nėra nurodęs. Priešingai, ta aplinkybė, kad po automobilio dingimo V. G. kreipėsi į teisėsaugą, leidžia daryti logišką išvadą, kad automobilį jis kitam asmeniui naudotis perdavė be jokių sutarčių, o kaip ir nurodyta pranešime, tiesiog paskolino.
10.2. Pažymėtina, kad grobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nustatytos aplinkybės pilnai atitinka grobimo požymius. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teisėto pardavėjo disponavimo automobiliu faktą patvirtina tai, jog automobilio dalis pardavęs asmuo turėjo automobilio dokumentus ir originalų automobilio raktelį. Pagal aukščiau aptartas aplinkybes matyti, kad automobilis lizingo gavėjo V. G. buvo paskolintas kitam asmeniui, kuris jį neteisėtai pasisavino, todėl raktelių buvimas prie automobilio šiuo atveju automobilio įgijimo nusikalstamu būdu nepaneigia. Aplinkybę, kad pardavėjas turėjo automobilio dokumentus, nurodė tik S. N., kitų duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo parodymus, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kritiškai kaip gynybinę poziciją ir jais nesivadovavo.
11. Apeliaciniame skunde S. N., keldamas klausimą dėl būtinojo subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės jo veiksmuose buvimo, teigia, jog jam nebuvo žinoma, jog įgyja daiktą iš asmens, kuris juo disponuoja neteisėtai ir pasisavinęs nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis įgijo didelės vertės turtą, žinodamas, kad šis turtas gautas nusikalstamu būdu.
11.1. BK 189 straipsnis išskiria specialų objektą – žinomai nusikalstamu būdu įgytą ar realizuotą turtą. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas nusikaltimo, padaryto įgyjant turtą, aplinkybes. Užtenka nustatyti tai, kad kaltininkas, įgydamas turtą, supranta, jog įgyja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir to nori. Tai reiškia, kad kaltininkas, įgydamas, naudodamas ar realizuodamas turtą, bendrai supranta kito asmens padarytos veikos, kurios metu buvo įgytas šis turtas, nusikalstamą pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. Teismų praktikoje apie šiuos požymius sprendžiama įvertinus tam tikrus paties turto ypatumus, jo įgijimo ar paėmimo sąlygas, konkrečius duomenis apie asmenį, kuris pasiūlo šį turtą, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2011, 2K-470-677/2015 ir kt.). Be to, apie kaltės turinį sprendžiama ne vien tik iš subjektyvių paties kaltininko paaiškinimų, teismai vertina visus objektyvius bylos duomenys, atsižvelgia į kaltininko atliktus veiksmus, jų intensyvumą, būdą ir pan.
11.2. Paties automobilio įgijimo fakto S. N. neneigė, tačiau tvirtino, kad nežinojo, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu, visgi šią jo parodymų dalį neabejotinai paneigia kitų įrodymų visuma. Apeliantas teigė, kad buvo įsitikinęs, jog automobilis nurašytas, nes pardavėjas parodė jam automobilio registracijos liudijimą ir porą baltų lapų, kuriuos suprato kaip automobilio nurašymo dokumentus, sunaikintą šio automobilio kėbulo numerį jis pamatė tik tuomet, kai jam apie tai pasakė V. A.. Tokie jo parodymai yra nelogiški ir neįtikinami. Kaip paminėta aukščiau, be paties S. N. teiginio, kad pardavėjas jam parodė automobilio dokumentus, šios aplinkybės nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Net jei S. N. ir iš tiesų būtų matęs tuos dokumentus, ši aplinkybė vis tiek nepatvirtintų, kad automobilį pardavėjas valdė teisėtu būdu, nes nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų sutikrinęs tame dokumente nurodyto automobilio identifikacinį numerį su pačiame automobilyje esančiu identifikaciniu numeriu. Be to, jis pats pripažino, kad nesuprato, kas parašyta kituose jam parodytuose lapuose, kas neabejotinai patvirtina, jog S. N. negalėjo įsitikinti ir suprasti, kad jam rodyti dokumentai yra būtent to automobilio, ir kad jie reiškia, jog automobilis yra nurašytas ir negali dalyvauti eisme.
11.3. S. N. veiksmuose esant tyčią patvirtina ir liudytojų V. A. bei R. P. parodymai. V. A. paaiškino, kad, ardant detales ir pastebėjus sugręžiotą automobilio identifikacinį numerį, paklausė S. N., ar yra šio automobilio dokumentai, šis pasakė, kad yra, nors pats apeliantas parodymuose patvirtino, kad automobilio dokumentų neturėjo. R. P. parodė, kad S. N. jam pasakė įsigijęs automobilį be dokumentų, kad matė šio automobilio sugręžiotą kėbulo numerį ir jį pirko ardymui. Duodamas parodymus teisme apeliantas pripažino, kad iš praktikos žino, jog po vagysčių būna nutrinamas kėbulo numeris, tačiau dėl jam pareikšto kaltinimo teigė, kad sužinojęs, jog ardomo automobilio identifikacinis numeris nutrintas, pagalvojo, kad transporto priemonė nurašyta. Kaip nurodė pats S. N., pardavėjo parodytų dokumentų jis nesuprato, nes jie buvo užpildyti užsienio kalba, tačiau besąlygiškai patikėjo nepažįstamu asmeniu, kad tie lapai patvirtina automobilio nurašymą nuo dalyvavimo eisme. Tokie nelogiški ir tarpusavyje bei kitiems bylos duomenis prieštaringi apelianto parodymai pagrįstai nuosprendį priėmusio teismo buvo vertinti kritiškai ir leido spręsti, kad jis bet kokiomis priemonės siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl S. N. veiksmų tyčios pagilina ir ta aplinkybė, kad jis buvo ilgametis VĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, įvykio metu šioje įmonėje dirbo specialistu, todėl, įvertinęs tam tikrus įgyjamo turto ypatumus ir įgijimo sąlygas, iš bendros asmeninės ir darbo patirties galėjo ir turėjo suprasti, kad automobilis „Volvo XC60“, kurį jis įgyja, yra nusikalstamos kilmės.
11.4. Aptartų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina, kad S. N. įsigijo ardymui važiuojantį, geros būklės, tvarkingą 2017 metų automobilį „VOLVO XC60”, kuris buvo be dokumentų, su sunaikintu identifikaciniu numeriu, nesudarė jokios pirkimo sutarties, kas leido pirmosios instancijos teismui padaryti neabejotiną išvadą, jog S. N. suprato įsigijęs nusikalstamu būdu gautą automobilį ir norėjo jį įsigyti. Įvertinus aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė apelianto tyčios turinį.
12. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnų prielaidą, kad nuteistasis įgijo visą automobilį. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad ši aplinkybė yra pilnai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma.
12.1. Liudytojas V. A. parodė, kad jam skambino S. N. ir paprašė išardyti automobilį. S. N. atvežė automobilį „Volvo XC60“ pas liudytoją į garažą ir prašė nuimti prietaisų panelę, išimti sėdynes ir duris. Jo parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad transporto priemonė „Volvo XC60“ buvo rasta išardyta, be kėbulo detalių, išimtos sėdynės, multimedijos įrenginiai, kitos apdailos detalės. Liudytoju apklaustas R. P. taip pat patvirtino, jog S. N. jam sakė, kad automobilį „Volvo XC60“ pirko turguje, šis buvo be dokumentų, pirko jį ardymui. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, galinčius pakenkti apeliantui, be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, taip pat pagal loginę įvykių seką sutampa su įvykio apžiūros metu nustatytais duomenimis.
12.2. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino paties nuteistojo parodymus dėl automobilio dalių pirkimo, nes ji yra nelogiška ir neįtikima. S. N. nurodė, kad už detales pardavėjui sumokėjo 3000 eurų ir dar 4000 eurų šiam asmeniui davė kaip užstatą už automobilį, pardavėjas po pusvalandžio atvarė automobilį „Volvo XC60“ į jo nurodytą vietą, prie V. A. garažo. Šis asmuo po savaitės turėjo pasiimti automobilį. Jokių dokumentų dėl sandorio su minėtu asmeniu nepasirašė. Teisėjų kolegijos vertinimu, sunkiai tikėtina, kad nepažįstamas asmuo, kurį apeliantas buvo matęs kelis kartus turguje ir kurio jokių duomenų (vardo, pavardės, telefono numerio, ir kt.) nuteistasis negalėjo nurodyti, būtų pasitikėjęs S. N. ir be jokių sutarčių palikęs jam žymiai didesnės vertės automobilį (reali automobilio „Volvo XC60“ vertė – 31 023,29 eurų) nei, pasak S. N., gavo už jį kaip užstatą (4 000 eurų).
12.3. S. N. parodė, kad automobilį į V. A. garažą įvarė tą pačią dieną, kai nepažįstamas asmuo pasiūlė pirkti detales, tačiau liudytojas V. A. parodė, kad dar prieš savaitę S. N. paprašė pasinaudoti garažu ir pasakė, kad reikės išimti iš automobilio dalis. Liudytojas kelios dienos prieš automobilio ardymą perdavė S. N. garažo raktą. Pats S. N. tuose pačiuose parodymuose prieštaraudamas anksčiau nurodytoms aplinkybėms, parodė, kad dėl automobilio palaikymo V. A. garaže susitarė dieną prieš automobilio įsigijimą. S. N. parodė, kad nepažįstamas asmuo po savaitės turėjo pasiimti likusias automobilio dalis, tačiau iš liudytojo V. A. parodymų matyti, kad S. N. nenurodė jam, per kiek laiko reikia išimti minėtas automobilio dalis. Nesutapo S. N. parodymai su nustatytomis aplinkybėmis ir dėl įsigytų automobilio detalių. Jis teigė, kad įsigijo tik automobilio saloną, panelę, apdailą prie pavarų perjungimo svirties ir durelių papuošimus, tačiau 2018 m. birželio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog V. A. garaže automobilis „VOLVO XC60” rastas be priekinių ir galinių durelių, galinio vaizdo veidrodėlių, automobilio viduje nėra sėdynių, multimedijos įrenginio, kitų apdailos detalių. Garažo apačioje įrengtame rūsyje rastos automobilio „VOLVO XC60” keturios durelės, priekinės ir galinės sėdynės, dvi plastikinės detalės. Šių duomenų visumos analizė pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad S. N. iš tiesų įgijo ne tik jo nurodytas automobilio dalis, bet visą automobilį „VOLVO XC60”. Aptarti duomenys tuo pačiu kaip nepagrįstą leidžia atmesti skundo argumentą, jog įsigytos automobilio dalys nesiekia tokios vertės, kad veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, kaip nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimas.
13. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuosprendyje konstatuota automobilio verte, teigiant, kad ji buvo nustatinėjama netinkamai, neatsižvelgus į automobilio faktinę būklę, kad jis buvo įsigytas su nutrintu identifikaciniu numeriu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas automobilio vertę nustatė tinkamai, remdamasis patikimais ir neabejotinais duomenimis, ir savo sprendimą pakankamai detaliai motyvavo. Pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos EUROPOL SIRENE nacionalinio skyriaus 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. TR/5976/32/LT/18 nurodytą informaciją, neteisėtai pasisavinto automobilio „Volvo XC60“ vertė Švedijoje nusikaltimo metu buvo 325 000 SEK (l t., b. l. 81). Kadangi byloje buvo nustatyta, jog kaltinamasis automobilį įgijo ne vėliau kaip iki 2018 m. birželio 8 d., todėl šios sumos atitikimas eurams pagal Lietuvos banko internetinėje svetainėje skelbiamus oficialius Europos Centrinio Banko euro ir užsienio valiutų santykius, buvo skaičiuojamas 2018 m. birželio 8 dienos duomenimis, kas atitinka 31 593 euro. Remiantis šiomis aplinkybėmis, kaltinime nurodyta nusikalstamu būdu gauto turto vertė eurais buvo patikslinta. Skundo teiginiai, kad iki S. N. įsigijo šį automobilį, jo vertė galėjo stipriai pakisti, kad reikia skirti ekspertizę nustatyti esamą jo vertę, vertintini kaip deklaratyvūs, siekiant bet kokias būdais palengvinti nuteistojo padėtį. S. N. automobilį „VOLVO XC60” įgijo praėjus trims mėnesiams po jo grobimo, bylos duomenų visuma (jis pagamintas 2017 metais, pardavimo momentu jis buvo važiuojantis, pardavėjas atvarė iki garažo, liudytojas V. A. patvirtino, kad automobilis buvo geros būklės, tvarkingas) patvirtina, kad per šį laiką, iki jį įsigijo S. N., automobilio vertė negalėjo iš esmės pasikeisti.
14. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į jo gaunamas pajamas, šeiminę padėtį, kitas svarbias aplinkybes. Iš skundo argumentų nėra aišku, ar apeliantas nesutinka su parinkta bausmės rūšimi ar su paskirtos baudos dydžiu, todėl skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį dėl bendrųjų teisės nuostatų, susijusių su bausmės skyrimu, taikymo.
14.1.Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
14.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. N. bausmę, minėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Buvo teisingai įvertinta tai, kad jis padarė vieną apysunkį, tyčinį, baigtą nusikaltimą, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra dirbantis. Apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikalstamos veikos pavojingumą bei pobūdį, į tai, kad S. N. nusikalto pirmą kartą, už BK 189 straipsnio 2 dalyje nurodyto apysunkio nusikaltimo padarymą paskyrė baudą, t. y. švelniausią iš visų alternatyvių šio straipsnio sankcijoje nurodytų bausmės rūšių. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistajam parinktos bausmės rūšies.
14.3. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 47 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą asmeniui skiriama nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda. S. N. pirmosios instancijos teismas paskyrė 150 MGL dydžio baudą. Taigi, šiuo atveju, nenustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas vis tik sprendė, kad adekvačia ir proporcinga padarytos neteisėtos veikos pobūdžiui bei pavojingumui ir nuteistojo asmenybei bus BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta bauda, artima minimaliam jos dydžiu, todėl laikyti, kad apeliantui paskirta žymiai per griežta bausmė, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nemato galimybių sušvelninti nuteistajam S. N. paskirtą bausmę.
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį S. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą 189 straipsnio 2 dalyje, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.