Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-07-10 · Administracinė byla Nr. I-7198-815/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-07-10
Bylos Nr.
I-7198-815/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01705-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
K. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7198-815/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01705-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2; 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui K. V. (K. V.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas K. V. (K. V.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – (duomenys neskelbtini) Lt (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo laisvė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Lukiškių TI-K buvo apribota, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, pareiškėjas kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, kamerose, kurių plotas – apie 7 m²–8 m², su 4 asmenimis, nors pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto. Dėl Lukiškių TI-K veiksmų (veikimo / neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina (duomenys neskelbtini) Lt, t. y.: didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-12/2009), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-371/2003.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–15) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

2. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) laikytas sąlygomis, visiškai atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 87), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du).

5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

6. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, jiems išduodamos reikalingos priemonės (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui). Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama; minėta įmonė nuolat naikindavo vabzdžius ir graužikus, atlikdavo patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

7. Pareiškėjo skundžiamas buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K yra gana neilgas, dalį šio laikotarpio pareiškėjas kalintas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą (LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. A146-1527/2012).

8. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III

Teismo posėdyje pareiškėjas K. V. rėmėsi skundu ir prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas K. V. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 10–15); asmens įskaitos kortelę (b. l. 16–17); Lukiškių TI-K 2014 m. vasario 12 d. raštą Nr. 96-303 (b. l. 5)):

(duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K (duomenys neskelbtini) visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

3. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba (b. l. 22)) (vykdytoja) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102, pagal kurią, siekdama išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir juos naikinti, vykdytoja įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, o užsakovas – apmokėti už paminėtus darbus pagal šios sutarties sąlygas (1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: ištirti kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas), užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga juos naikinti (4.1.2 punktas); užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai juos naikinti jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.5 punktas) (b. l. 18–21).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą – (duomenys neskelbtini) Lt. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas K. V. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (iš tikrųjų nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–15)) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiai administracinei bylai taikytini Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nenustatyti, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto; būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes K. V. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–15).

2. Minėta, kad pareiškėjas K. V. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinę žalą – (duomenys neskelbtini) Lt.

2.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

2.2. Šiame sprendime teismas konstatuoja neteisėtų veiksmų faktą, nes K. V., nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus kai (duomenys neskelbtini) K. V. buvo tinkamai laikomas. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį nesilaikyta įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Lukiškių TI-K 198 dienas buvo laikomas netinkamai, 5 dienas – tinkamai. Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o Lukiškių TI-K motyvai, kad jis nekaltas dėl šio pažeidimo, yra nereikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

2.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti logišką išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą, dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos; pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

2.4. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (198 dienas pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kurį laiką laikomas tinkamai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2013 m. sausio 1 d. yra 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)) bei gyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas tinkamai rūpinosi neturtinės žalos priteisimu, nes skundą teismui išsiuntė 2014 m. kovo 14 d. (vokas (b. l. 6)), o žalos prašo tik nuo 2012 m. kovo 29 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino, nes pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, taikomas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą – (duomenys neskelbtini)Lt nėra pagrįstas dydžio prasme.

Pažymėtina, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus apie 1,5 metų nuo tada, kai išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 20 000 Lt suma. Teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir mastą (Lukiškių TI-K netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas itin perpildytose kamerose)), šio pažeidimo trukmę (198 dienos), Lietuvos valstybės ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vien pažeidimo pripažinimas pareiškėjui negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati yra 1 800 Lt suma. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013. Teismo vertinimu, didesnės negu 1 800 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertinamas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Akcentuotina, kad šioje byloje negalima taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, nes šioje byloje labiau tinkamas yra naujesnis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. V. (K. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. V. (K. V.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) neturtinės žalos, patirtos už laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis