Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Broniui Šiaudiniui, nuteistajam J. B., gynėjui advokatui Vytautui Mykolui Kazlauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. B. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal LR BK 235 str. 1 d. ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) bauda, ją sumokant iki 2012-01-01, R. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 235 str. 1 d. ir nuteistas 50 MGL (6500 Lt) bauda, ją sumokant iki 2012-01-01.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 9 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 17.00 val., Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Laisvės a. 17, Panevėžyje, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju, tyčia melagingai parodė, kad 2009 m. spalio 30 d., jam dalyvaujant procese, kai vyko baldų atidavimas J. B., K. B. net nebuvo išėjęs į koridorių, kadangi žinojo, jog konfliktuoja J. su K., todėl ir stengėsi nebūti koridoriuje. Šie jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

R. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 9 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 17.00 val., Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Laisvės a. 17, Panevėžyje, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėtas dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju, tyčia melagingai parodė, kad 2009 m. spalio 30 d., 19.00 val., atvažiavus nukentėjusiajai J. B. pasiimti daiktų iš kaltinamojo K. B. buto, jis su J. B. nešiojo į laiptinę daiktus iš buto. Kaltinamasis K. B. buvo bute, atrinkinėjo daiktus. K. B. nebuvo išėjęs iš buto. Šie jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Analogiškais apeliaciniais skundais nuteistieji J. B. ir R. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo mėn. 26 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisme nedavė jokių melagingų parodymų. Teismo posėdžio metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) davė parodymus, kad 2009 m. spalio mėn. 30 d. jiems padedant K. B. atiduoti J. B. baldus bei kitus buities daiktus, K. B. iš buto išėjęs į laiptinę nebuvo. Jie tikrai nematė, kad K. B. būtų išėjęs iš buto į laiptinę. Bute jie buvo trise, išrinkinėjo baldus, nešiojo įvairius buities daiktus, todėl nuolat nebuvo kartu ir nestebėjo, ką kiekvienas iš jų veikia. K. B. su juo – J. B. kartu į laiptinę išėjęs nebuvo, atvykus J. B. jie jokio daikto kartu nenešė. J. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad J. B. būdama už buto durų šūkavo, piktinosi, kad jai neleidžiama įeiti į vidų, reikalavo daiktų, laiptinėje kėlė triukšmą. Jo (J. B.) teisme niekas nepaklausė, ar galėjo K. B. vienas, jam nematant išeiti į laiptinę ir jis tokios galimybės nesvarstė bei apie tai nepasisakė, nes atsakinėjo tik į konkrečiai jam pateikiamus klausimus.

Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais, prieštaringais liudytojų parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad esminių prieštaravimų yra ne tik tarp atskirų liudytojų parodymų, bet ir tie patys liudytojai papildomai apklausti teismo posėdyje kai kurias įvykio aplinkybes nurodė kitokias, nei jas buvo nurodę anksčiau. Liudytojai nurodo skirtingas atvykimo į įvykio vietą bei išvykimo aplinkybes, neaišku, kiek asmenų padėjo J. B. išsivežti baldus. Liudytojas G. Š. nurodė, kad jis buvo vienintelis J. B. padedantis vyriškis. Tačiau J. B. kartu su E. S. parodė, kad be G. Š., baldus padėjo išvežti dar vienas vyriškis. J. B. parodė, kad laiptinėje buvo kaimynė ir nepažįstamas žmogus, tačiau šių aplinkybių nepatvirtino nė vienas liudytojas. Visos šios aplinkybės nebuvo tikslinamos jau ikiteisminio tyrimo metu, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo.

Liudytojai E. S., G. Š. ir E. G. skirtingai apibūdino asmenį, kurį jie matė padedantį K. B., tačiau teismas apie tai nuosprendyje nieko nepasisakė. E. S. šį asmenį apibūdino kaip stambaus kūno sudėjimo, nuplikusį, G. Š. jį apibūdino kaip neaukštą, tamsiaplaukį vyriškį, o E. G. kaip gan aukštą vyrą. Liudytoja E. G. parodė, kad atpažįsta jį – J. B. kaip asmenį, išnešusį iš buto vieną spintelę, tačiau kategoriškai tai patvirtinti po tiek laiko nedrįsta. Nuosprendyje nurodyta, kad E. G. jį – J. B. pažįsta, tačiau jie tikrai nėra pažįstami ir tokių parodymų teismo posėdžio metu ji nedavė.

Liudytoja J. B. parodė, kad tą vakarą daiktus K. B. padėjo kraustyti jo draugas R., tačiau šis asmuo net nebuvo nustatinėjamas. Liudytoja D. B. parodė, kad pažįsta tėvo draugą R., tačiau tą dieną jo nematė, o matė kitą vyriškį.

Liudytojai parodė, kad jie nebuvo užėję į butą, buto durys būdavo uždarytos, todėl jie negalėjo matyti, kokie asmenys ir kiek jų buvo bute. Liudytojai nešdavo daiktus iš 4 aukšto į namo kiemą, nestovėjo nuolat prie buto durų, todėl mano, kad negalima jų parodymų vertinti kaip neginčytinai įrodančių, kad jų nebuvo iškraustant daiktus. Tai, kad jie tvarkydami daiktus ir būdami bute nematė, kad K. B. būtų išėjęs iš buto į laiptinę, ką jie ir paliudijo teisme, negali būti vertinama kaip melagingų parodymų davimas. Jie neturėjo jokio tikslo ir motyvų meluoti, nedavė jokių melagingų parodymų, o pasakė tai, ką patys matė.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis J. B. ir gynėjas advokatas prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą pripažindamas J. B. ir R. P. kaltais pagal LR BK 235 str. 1 d.

Apeliantai teigia jiems inkriminuojamo nusikaltimo nepadarę ir tvirtina, jog jų kaltė grindžiama nenuosekliais bei prieštaringais liudytojų parodymais. Apeliantai skunduose iš esmės ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikdami sau palankų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistieji J. B. ir R. P. padarė kiekvienam iš jų inkriminuotą nusikaltimą, o tuo tarpu apeliaciniuose skunduose išdėstyti jų samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jie nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteisti, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka.

BK 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai pasireiškia liudytojo ar nukentėjusiojo melagingų parodymų davimu ikiteisminio tyrimo metu arba teisme. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes. BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Suprasdamas veikos pavojingumą, kaltininkas nori, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota proceso ar kituose dokumentuose ir panaudota byloje. Pažymėtina, kad melagingų parodymų teikimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Todėl bet kurios alternatyvios veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje padarymas lemia baigtą nusikaltimą. Baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai, išvados, paaiškinimai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantai 2010 m. vasario 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme, esančiame Laisvės a. 17, Panevėžyje, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėti dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str. 1 d., už žinomai melagingų parodymų davimą, apklausiami kaip liudytojai, tyčia melagingai parodė, kad 2009 m. spalio 30 d., kai vyko baldų atidavimas J. B., K. B. nebuvo išėjęs iš buto į koridorių. Nors nuteistieji ir tvirtina teisme sakę tiesą, kad būdami pas K. B. bute, kai vyko baldų atidavimas J. B., jie nematė, kad K. B. būtų išėjęs iš buto į laiptinę, tačiau tokius jų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistųjų kaltę dėl melagingų parodymų davimo, pagrįstai vadovavosi liudytojų J. B., D. B., E. S., G. Š. ir E. G. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga, kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę dėl melagingų parodymų davimo. Nors nuteistieji ir tvirtina, kad baldus iš K. B. buto į koridorių nešė jie, tačiau nė vienas iš pirmiau paminėtų liudytojų nenurodė baldų J. B. atidavimo metu pas K. B. namuose matę apeliantus. Minėti liudytojai kategoriškai tvirtino, kad kai vyko baldų atidavimas J. B., nuteistųjų K. B. bute apskritai nebuvo, o baldus iš buto į koridorių nešė pats K. B. su kitu asmeniu. Nors minėti liudytojai tam tikras įvykio detales ir nurodo netiksliai, tačiau jų parodymai apie tai, kad baldų atidavimo J. B. metu baldus iš buto į laiptinę nešė ne nuteistieji, o pats K. B. su dar vienu asmeniu, viso proceso metu, įskaitant ir jų parodymus baudžiamosios bylos Nr.(duomenys neskelbtini) teisminio proceso metu, buvo nuoseklūs. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-30 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) K. B. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2009-10-30 apie 19 val., t. y. J. B. daiktų atidavimo metu, namo laiptinėje šalia buto Nr. 20, pavartodamas fizinį smurtą prieš J. B., ją nežymiai sužalojo. Nuteistajam K. B. apskundus minėtą nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo 2010-10-29 nutartimi jo skundas buvo atmestas ir apylinkės teismo nuosprendis paliktas galioti be pakeitimų. Taigi netikėti liudytojų J. B., D. B., E. S., G. Š. ir E. G. parodymais, kad baldus į laiptinę nešė ne nuteistieji, o pats K. B. su dar vienu asmeniu, kuriuos patvirtina ir kiti objektyvūs bylos įrodymai, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nuteistieji negalėjo matyti baldų atidavimo J. B. aplinkybių, nes jų tuo metu K. B. bute apskritai nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų parodymus apylinkės teisme, kur jie apklausiami kaip liudytojai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prieš tai įspėti dėl atsakomybės, numatytos LR BK 235 str., už melagingų parodymų davimą, parodė, kad 2009 m. spalio 30 d., kai vyko baldų atidavimas J. B., K. B. nebuvo išėjęs iš buto į koridorių, vertino kaip melagingus, prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms. Apylinkės teismas tinkamai atskleidė nuteistųjų J. B. ir R. P. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą, kad jie teisme pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie bylai reikšmingas aplinkybes, ir norėjimą, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir apeliantus pagrįstai pripažino kaltais už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti jų dėl šios veikos nėra pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų J. B. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.