Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Henrichas Jaglinskis Civilinė byla Nr.2A42-1026/2007

121.15.;121.18.;121.21.; 42.7.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2007 m. lapkričio 08 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. B., A. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal A. L. ieškinį atsakovams J. B., A. B., V. B., Ignalinos rajono savivaldybės tarybai, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Ignalinos rajono pirmo notaro biuro notarei L. A., Ignalinos rajono antro notaro biuro notarei Dianai Šerelienei, Vilniaus rajono antro notarų biuro notarei O. Ž. dėl potvarkio ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. L., pareiškė ieškinį atsakovams J. B., A. B., V. B., Ignalinos rajono savivaldybės tarybai, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Ignalinos rajono pirmo notaro biuro notarei L. A., Ignalinos rajono antro notarų biuro notarei Dianai Šerelienei, Vilniaus rajono antro notarų biuro notarei O. Ž., prašydamai pripažinti negaliojančiais 1997 m. vasario 17 d. Dūkšto seniūno pažymėjimą ir 1997 m. kovo 3 d. Ignalinos rajono mero potvarkį Nr. 19 dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 1997 m. gegužės 22 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro (duomenys neskelbtini), paveldėjimo bylos (duomenys neskelbtini) dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2005 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 4686 dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir 2006 m. kovo 31 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 1/4 dalies pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Plavėjų kaime, Ignalinos rajone; Iš atsakovų J. B., A. B., V. B. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1981 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi ieškovo buvusi sutuoktinė S. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise iš įgalioto U. B. asmens L. Š. įgijo 1/2 dalį gyvenamojo namo, pirtį ir rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Ši sutartis 1981 m. rugpjūčio 19 d. buvo įregistruota Dūkšto apylinkės Liaudės Deputatų tarybos vykdomoje komiteto ūkinėse knygose ir S. L. tapo šių pastatų teisėta savininkė. Ši. sutartis nėra nuginčyta, galiojanti. 2004 m. gruodžio 7 d. Visagino miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėse bylose Nr. 2-1418-03/2004 ir 2-1420-03/2004 buvo nutraukta A. L. ir jo sutuoktinės S. L. santuoka bei patvirtinta A. L. ir S. L. sudaryta taikos sutartis, pagal kuria A. L. asmeninėn nuosavybės atiteko 0,25 ha žemės sklypas ir 1/2 gyvenamojo namo dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis , unikalus Nr. 4549-0056-5049 ir rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). 1981 m. rugpjūčio 19 d. sutartis ir 2004 m. gruodžio 7 d. Visagino miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėse bylose Nr. 2-1418-03-2004 bei 2-1420-03-2004, yra įsiteisėję, todėl A. L. yra teisėtas minėtų statinių savininkas. 1997 m. vasario 17 d. Dūkšto seniūno pažymėjimas ir 1997 m. kovo 3 d. Ignalinos rajono mero potvarkis Nr. 19 dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės liudijimai 1997 m. gegužės 22 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, registro (duomenys neskelbtini), paveldėjimo bylos (duomenys neskelbtini) dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 2005 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, registro Nr. 4686 dalyje dėl pirties, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir 2006 m. kovo 31 d, paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, registro Nr. 4498 dalyje dėl 1/4 dalies pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pažeidžia ieškovo nuosavybės teises.

Ignalinos rajono savivaldybės tarybos ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos atstovė I. A. su ieškinyje pareikštais reikalavimais dėl 1997 m. vasario 17 d. Dūkšto seniūno pažymėjimo ir 1997 m. kovo 3 d. Ignalinos rajono mero potvarkio Nr. 19 dalyje dėl pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiais sutiko, pripažino, kad 1981 metais sudaryta sutartis, kuria grindžia savo reikalavimus ieškovas A. L., sudaryta Dūkšto apylinkės Vykdomajame komitete neviršyjant savo kompetencijos. Pripažįsta, kad toks sandoris įvyko. Ūkinės knygos tai nėra teisės registras, daugiau statistikos dokumentas, vedamos statistiniais tikslais. Vykstant reorganizacijai, 1995 metais, ūkinės knygos ir notarinių veiksmų knygos buvo perduotos archyvui, todėl išduodant 1997 m. vasario 17 d. pažymėjimą Dūkšto seniūnė V. Š. išduotame pažymėjime nurodė, kad jos vardu yra ūkinėje knygoje yra įregistruota pusė medinio gyvenamojo namo ir išvardinti ūkiniai pastatai. Pažymoje nurodyta pastatų numeracija, tai yra seniūnė V. Š. vadovavosi jau jai pateikta inventorizacine byla.

Tretieji asmenys Ignalinos rajono pirmo notaro biuro notarė L. A., Ignalinos rajono antrio notaro biuro notarė Diana Šerelienė, Vilniaus rajono antro notaro biuro notarė O. Ž. teismo posėdyje nedalyvavo, prieštaravimų ieškiniui nereiškė.

Pagal LR CK 4.37 str. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybes teisės objektą ir juo disponuoti. Byloje pateikti nenuginčyti įrodymai, jog 1/2 gyvenamojo namo, su ūkio esančius (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė A. B.. Teismui pateikti išrašai iš ūkinių knygų apie J. B., A. B. ir A. B. valdytą nekilnojamą turtą, Ūkinė knyga Nr. 4. pradėta 1976 m., baigta 1979 m. patvirtina, kad J. B., A. B. ir A. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, pirtis. Ūkinė knyga Nr. 4. pradėta 1980 m., baigta 1982 m. patvirtina, kad J. B., A. B. ir A. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, pirtis. Ūkine knyga Nr. 4. pradėta 1983 m., baigta 1985 m. patvirtina, kad J. B., A. B. ir A. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, pirtis.

Sutinkamai su LR CK 4.48 str. 2 d., nuosavybės teisę perduoti gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Jokių įrodymų, kad šeimos galva J. B. ar jo šeimos nariai nuosavybės teise šeimai priklausantį turtą, tame tarpe ir pirtį būtų perleidęs tretiesiems asmenims, nėra, todėl J. B. mirus, Ignalinos rajono seniūnas 1997 02 06 pagrįstai išdavė pažymą Nr. 27. kurioje nurodė faktinę padėtį atitinkančius duomenis - kad A. B. vardu ūkinėje knygoje Nr. 4 Ignalinos rajone Dūkšto seniūnijoje užregistruotas nekilnojamas turtas, tame tarpe ir pirtis. Šių dokumentų pagrindu 1997 m. kovo 3 d. Ignalinos rajono meras potvarkiu Nr. 19 priėmė sprendimą, leidžianti A. B. ir A. B. faktiškai jų valdytą turtą teisiškai įregistruoti.

Ieškovas pateikė teismui 1981 m. rugpjūčio 19 d. sutartį, kuria Š. L. pardavė S. L. 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo ir ūkinius pastatus - pirtį ir rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad L. Š. nuosavybės teise priklausė sutartyje įvardintas turtas. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad parduodami pastatai yra turtas, esantis B. sodyboje.

Prie sutarties pridėtas U. B. įgaliojimas L. Š. parduoti B. U. priklausantį namą ir ūkinius statinius, tad būtų galima manyti, kad sutartis sudaryta šio įgaliojimo pagrindu. Tačiau turto pardavimo sutarties priedais pateikti kompetentingų įstaigų dokumentai, kuriuose išvardintas U. B. priklausantis nekilnojamasis turtas 1981 07 02 Dūkšto vykdomojo komiteto pažymėjimas skirtas notarui sandorio sudarymui, kurioje nurodyta, kad B. U. P. kaime, (duomenys neskelbtini) turi tiktai gyvenamąjį namą. Todėl ieškovo sutuoktinė 1981 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi galėjo įgyti tiktai tą turtą, kurį nuosavybės teise valdė U. B. 1/2 gyvenamojo namo.

Byloje esantys kiti įrodymai taip pat paneigia prielaidą, kad 1981-08-19 sutartimi parduota būtent U. B. priklausiusi gyvenamojo namo dalis. Jau po sutarties pasirašymo. 1980 -1982 m., 1983 m. ūkinėse knygose atžymėta, kad U. B. nuosavybės teise tebepriklauso 1/2 dalis namo (duomenys neskelbtini) ir ūkiniai pastatai, šie duomenys patvirtinti U. B. parašais. Todėl darytina išvada, kad L. Š. 1981 rugpjūčio 19 d. sutartimi pardavė ne B. valdomą turtą.

Utenos apskrities archyvas 2006-06-13 rašte Nr. 44-971 nurodė, kad 1980-1985 m. ūkinėse knygose nėra jokių žinių apie L. Š. arba S. L. ūkinį kiemą, todėl akivaizdu, kad turtas, Š. parduotas 1981 rugpjūčio 19 d. sutartimi, niekaip nebuvo siejamas su (duomenys neskelbtini) turtu ir ūkinėse knygose jokie atžymėjimai apie dalies B. sodybos perleidimą tretiesiems asmenims nebuvo daromi.

Teismui pateikti įrodymai, kad 1981 rugpjūčio 19 d. sutartis, kuria S. L. įsigijo nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir pirtį, nebuvo įregistruota apylinkės tarybos sandorių registracijos dokumentuose, o S. L. ūkinis kiemas ūkinėse knygose įregistruotas tiktai 2005 metais. Nors ši sutartis yra nuosavybės įgijimo pagrindas, teismas šių įrodymų netyrė, nevertino.

LR CK 1.75 str. 2 d. numato, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasis kitais įrodymais. Šio straipsnio 3 d. kategoriškai teigia, kad, jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne. tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Todėl ieškovas pagal tokį sandorį negali įgytomis teisėmis pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis. Neįregistravęs savo teisių jis negali reikalauti teismą atsakovų turto įgijimo sandorius pripažinti negaliojančiais. LR CK patvirtinimo. įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas ( 2000 m. liepos 18 d. ) 9 str. 1 d. nustatyta, kad LR CK 1.78-1.96 str. nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui. Tačiau šio įstatymo 4 str. 1 d. nustato, kad esant civiliniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, tačiau įgyvendinamos jam įsigaliojus. Ieškovas savo teises į nuosavybe įgyvendina jau galiojant LR CK, todėl įgytomis teisėmis pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis gali tik įregistravęs sandorį nekilnojamojo turto registre.

Sprendime teismas nustatė faktus, kurie faktiškai neegzistuoja. Konstatavo, kad ieškovui su sutuoktine pasidalinus turtą, ieškovo asmeninėn nuosavybėn atiteko 0,25 ha. žemės sklypas su 1/2 dalimi gyvenamojo namo, rūsiu bei pirtimi, esančiais (duomenys neskelbtini). Toks teiginys prieštarauja byloje esantiems įrodymams. 1998 m. nuosavybės teisės į žemę, ant kurios yra (duomenys neskelbtini) sodyba, atkurtos atsakovams ir jie yra teisėti žemes Sklypo savininkai, teisės įregistruotos nekilnojamojo turto registre.

Pirmos instancijos teismas akivaizdžiai buvo neobjektyvus ir gynė nepagrįstus ieškovo interesus. Ieškovas teismui pateikė nuosavybės įgijimo pagrindą - Visagino miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 07 d. sprendimą, kuriuo nutraukta ieškovo ir jo sutuoktinės santuoka bei patvirtinta santuokos pasekmių sutartis. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad dalinant turtą ieškovui nėra paskirta nuosavybėn šios bylos ginčo objektas. Ignalinos miesto apylinkės teismas šios bylos nagrinėjimą sustabdė keletą kartų, kol Visagino miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą. Todėl ieškovas nuosavybės teisę į pirtį yra įgijęs Visagino miesto apylinkės teismo patikslintais sprendimais 2007 03 23 ir 207 05 08, kuriais patvirtinta neegzistuojanti sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Teismo posėdžių metu apklaustas liudytojas Š. patvirtino, kad jam žinoma, jog pirtis visą laiką buvo ir yra atsakovų nuosavybė, kad liudytojas nuolat svečiuojasi pas atsakovus ir šeimininkai sau ir svečiams užkuria pirtį. Todėl akivaizdu, kad J. B., o po jo mirties - įstatyminiai įpėdiniai atsakovai, pirtį valdė nuosavybės teisėmis nepertraukiamai ir valdo iki šiol.

1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 86 str. (LR CK 1.127 str.) numato, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatis skirta civilinių teisinių santykių stabilumui užtikrinti. Jeigu asmuo negina savo pažeistos teisės žinodamas arba turėdamas žinoti apie pažeidimą, praėjus įstatyme nustatytam terminui jis netenka galimybės pažeistos teisės įgyvendinti teismine tvarka. Byloje pateikti neginčijami įrodymai, kad ginčo pastatas nebuvo išėjęs iš atsakovų valdymo ir naudojimo, todėl ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti 1981 m., kai jo sutuoktine S. L. įgijo ginčo objektą. Visagino miesto apylinkės teismas ginčo objektą dalino kaip santuokinį turtą, todėl ieškovas, būdamas pakankamai išsilavinęs, įgijęs nuosavybę privalėjo domėtis įgyto turto teisiniu statusu ir sužinoti, kad atsakovai apribojo jo teises. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad apie teisės pažeidimą sužinojo vėliau, negu tokioje situacijoje sužinotų apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškovas 25 metus ginčo objekto nevaldė, jokių pretenzijų dėl šios nuosavybės naudojimo ir disponavimo nereiškė, nors ginčo pastatas nebuvo išėjęs iš atsakovų valdymo ir naudojimo. Ieškovas, kreipęsis į teismą tik 2006 metais praleido ieškinio senaties terminą ir nepateikė jokių įrodymų, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Atsakvai prašo taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Byloje nustatyta, jog U. B. 1981-07-15 įgaliojo L. Š. savo nuožiūra parduoti jai priklausantį namą ir ūkinius pastatus esančius (duomenys neskelbtini) (2t., b.l.51-52). 1981-08-19 L. Š. pirkimo-pardavimo sutartimi S. L. pardavė ½ namo, pirtį ir rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l.47). 2004-12-07 Visagino miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1418-03 ir 2-1420-03-2004 buvo nutraukta S. L. ir A. L. santuoka ir patvirtina taikos sutartis, pagal kurią, A. L. nuosavybėn perėjo 0,25 ha žemės sklypas, ½ gyvenamojo namo dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rusys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Utenos filialas 2005-10-24 sprendimu atsisakė įregistruoti A. L. nuosavybės teises į pirtį, nes VĮ Nekilnojamojo turto registre jau yra įregistruotos nuosavybės teisės pagal 2005-10-12 Nr. 4686, bei 1997-05-22 Nr.1978 (1t., b.l.17), paveldėjimo teisės liudijimus į šį turtą.

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII – 1864) 38 str. numato, kad paveldėjimo teisiniams santykiams, kuomet palikimas atsirado iki naujojo LR CK įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusios normos, atsižvelgiant į palikimo atsiradimo vietą. Remiantis 1964 m. CK septintojo skyriaus nuostatomis, įpėdiniai gali paveldėti palikėjui mirties dieną priklausiusį turtą.

Apeliantai remiasi 1981-07-02 Dūkšto vykdomojo komiteto pažymėjimu, nurodydami, kad U. B., (duomenys neskelbtini) turėjo tik gyvenamąjį namą, todėl S. L. 1981-09-19 pirkimo-pardavimo sutartimi galėjo įgyti tik tą turtą, kurį nuosavybės teise U. B. turėjo, o byloje esantys įrodymai paneigia, jog 1991-08-19 pirkimo-pardavimo sutartimi S. L. buvo parduota būtent U. B. priklausiusi namo dalis, nes ūkinės 1980 m., 1982 m., 1983 m., knygos patvirtina, jog U. B. tebepriklauso ūkiniai pastatai ir ½ namo dalis.

Atsižvelgiant, jog teismas vertina byloje surinktų įrodymų visumą, kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus, dėl sekančių motyvų.

Dūkšto bandymų stoties eksperimentinio ūkio 1981-08-13 pažyma Nr. 26, bei 1981-07-15 U. B. įgaliojimas, išduotas L. Š. ir suteikiantis teisę parduoti jai priklausantį namą su ūkiniais pastatais, patvirtina, jog U. B. ketino parduoti, o S. L. pirkti namą su ūkiniais pastatais. 1981-08-19 L. Š. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė L. S. ½ namo, pirtį ir rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l.47). Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog ši sutartis 1981-08-19 įregistruota Dūkšto apylinkės LD Tarybos Vykdomąjąme komitete, bei ūkinėje knygoje Nr. 4. Iš 1978 m. ūkinių knygų matyti, jog U. B. nuosavybės teise priklausė namas, pirtis, tvartas, daržinė, tačiau jau 1982-1985 m. ūkinėse knygose pažymėta, jog U. B. priklausė tik ½ gyvenamojo namo dalis ir pirtis. Pagal galiojusį 1964 m. CK 255 str. gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti parvirtinta notariškai ir įregistruota vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Sutarties įsigaliojimo sąlyga buvo jos registracija, kurią privalėjo atlikti sandorio šalys. Atliktas registracijos faktas yra sandorio teisinių pasekmių atsiradimo ir galiojimo pagrindas. Spaudas ir įrašas ant 1991-08-19 pirkimo-pardavimo sutarties patvirtina, kad minėta pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota Dūkšto apylinkės LD Tarybos Vykdomąjame komitete bei ūkinėse knygose, kas patvirtina, jog S. L. atliko visus įstatymuose numatytus veiksmus nuosavybei atsirasti, tačiau dėl tuometinio vykdomojo komiteto darbuotojų aplaidumo ši sutartis realiai Notarinių veiksmų registro knygoje, nebuvo įregistruota, ir duomenys ūkio knygoje nebuvo išsamiai pakeisti. Apeliantai pateiktus išrašus iš apylinkės vestų ūkinių knygų laiko pagrindiniu nuosavybės teises į pastatus įrodančiu dokumentu, tačiau neatsižvelgia, jog ūkinės knygos buvo tvarkomos tik statistiniais tikslais, apvažiuojant kiekvieną ūkį apklausiant žmones. Tuometinė Dukšto seniūnė V. Š. nurodė, jog pas žmones važiuodavo ne tik seniūnė, tačiau ir deputatai, seniūnijos aktyvas, jaunimas, kultūros darbuotojai, bibliotekų vedėjai, todėl ūkio knygų duomenys nėra visai tikslūs ir patikimi, ir negali būti vieninteliu ir tiesioginiu įrodymu apie turėtą turtą. V. Š. pripažino, jog 1997-02-17 Dūkšto seniūnės pažyma Nr. 75 apie U. B. turimą turtą buvo paruošta pagal inventorizacinę bylą ir iš A. B. žodžių. Iš bylos medžiagos matyti, jog inventorizacinė byla paruošta atsižvelgiant į Dūkšto seniūnės 1997-02-06 pažymą Nr.27 adresuotą Utenos inventorizacijos biurui, kurioje nurodyta, jog pasatai asmeninės nuosavybės teise priklauso A. B. vadovaujantis įrašais ūkinėje knygoje Nr. 4, ir asmenine sąskaita Nr. 158. Remiantis šiomis pažymomis, Ignalinos rajono meras 1997-03-03 potvarkiu Nr. 19 leido A. B. teisiškai įregistruoti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kolegija daro išvadą, jog atsakovai negalėjo paveldėti daugiau teisių negu palikėjas jų turėjo, ir ieškovui negali būti taikomos įstatymų numatytos pasekmės, numatytos neįregistravus pirkimo-pardavimo sutarties, nes S. L. atliko visus įstatymuose numatytus veiksmus, nuosavybės teisėms atsirasti. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, tačiau dėl kompetentingų institucijų darbuotojų aplaidumo neįregistruota nustatyta tvarka, nedaro šios sutarties negaliojančia, sutarties šalims turi įstatymų galią, ir gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog liudytojas V. Š., t. y. U. B. anūkas patvirtino, kad ginčo turtas visada priklausė atsakovams. V. Š. patvirtino priešingas aplinkybes, t. y. jog žinojo, kad U. B. priklausė tik pusė gyvenamojo namo, o kiti pastatai jai nepriklausė (2t., b.l.162), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai, pasinaudodami vykdomojo komiteto bei seniūnijos darbuotojų aplaidumu, todėl negalėjo paveldėti daugiau teisių, negu palikėjas jų turėjo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ( LR CK 83 str.). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2005-10-26 VĮ Registrų centrui atsisakius įregistruoti nuosavybės teises, todėl ši data yra ieškinio senaties termino pradžia. Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, jog ieškinio senaties termai nepažeisti ( LR CK 125str. 1 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, dėl ištuokos metu ieškovui atitekusio turto, bei valstybės institucijų pažymų, kurios negalėjo nei patvirtinti, nei nurodyti faktinių bylos aplinkybių nagrinėjamoje byloje, dėl neišlikusių archyvinių dokumentų nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Pagal LR CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog U. B. 1981-08-19 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė S. L., jai nuosavybės teise priklausančio namo ½ dalį, rūsį, bei pirtį esančius (duomenys neskelbtini). Pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nepažeisti (LR CPK 185 str.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.), konstatuoja, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 327 str., 329 str., 330 str.).

Atmetus apeliantų materialinį teisinį reikalavimą, atitinkamai atmestinas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (LR CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.