Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-64/2010

Teisėjas Žilvinas Astrauskas Proceso Nr. 1-41-1-00924-2008-2

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.4.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.8.; 1.1.10.1.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. rugsėjo 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-07 nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008-10-15 apie 17.20 val. autobusų stotelėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namu Šiauliuose, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, sakydamas nukentėjusiajam A. M. žodžius: „atiduok ausinuką arba bus blogai“, iš šio galinės kelnių kišenės pagrobdamas svetimą, A. M. priklausantį turtą - 350 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N 70“ su jame buvusia 10 Lt vertės „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš striukės kišenės pagrobus A. M. priklausantį 3 Lt vertės cigarečių pakelį „Marlboro“, 0,5 Lt vertės žiebtuvėlį, 25 Lt vertės ausines, 40 Lt vertės USB laidą, bendrai pagrobiant svetimo turto už 428,50 Lt, padarė plėšimą.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Nors, A. B. teigimu, ne jis apiplėšė nukentėjusįjį, apie tai jis pateikia savo versiją, jog nukentėjusysis atpažino samanį, kuris buvo panašiausias į apeliantą, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši nuteistojo pateikta versija prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Nukentėjusysis A. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neabejodamas parodė, kad mobilaus ryšio telefoną ir kitus daiktus iš jo pagrobė būtent nuteistasis ir su juo buvęs dar vienas asmuo. Konkretindamas A. B. atliktus veiksmus, nukentėjusysis parodė, kad smulkesnio kūno sudėjimo vyriškis (kaip vėliau parodė tai A. B.) pasakė „Atiduok ausinuką arba bus blogai“, o kai jis atsakė, kad ausinuko neturi, tas pats vaikinas pasakė „duok telefoną“, po ko abu vaikinai pradėjo tikrinti jo kišenes: smulkesnis vaikinas iš galinės jo kelnių kišenės ištraukė telefoną „Nokia N70“, o stambesnis vyriškis iš striukės kišenės ištraukė cigarečių pakelį, žiebtuvėlį, ausines bei USB laidą, po to smulkesnis vaikinas pradėjo jį tempti sakydamas, kad nori pasikalbėti, tačiau jis ištrūko ir pabėgo. Apklausų metu apibūdindamas užpuolikus, nukentėjusysis nurodė abiejų iš jų išvaizdą: smulkesnis buvo apie 21 m. amžiaus, apie 175-180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų juodų plaukų, buvo apsirengęs juoda odine striuke, ant galvos užsidėjęs tamsios spalvos kapišoną nuo džemperio, apsivilkęs tamsiomis džinsinėmis kelnėmis, buvo tarpai tarp dantų; kitas vyriškis buvo apie 23 m. amžiaus, apie 175 cm ūgio, storo kūno sudėjimo, apsirengęs juoda ilga odine striuke, apsivilkęs tamsiomis velvetinėmis kelnėmis (b.l. 88-89, t. 1). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis iš jam pateiktų penkių asmenų fotonuotraukų atpažino trečioje nuotraukoje esantį asmenį, kuris pagal jo anksčiau duotus parodymus, iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną ir USB laidą, jį atpažino iš bendrų veido bruožų, akių, nosies, lūpų (b.l. 93-95, t. 1). Taip pat A. M. vieną iš jį užpuolusių asmenų atpažino ir asmens parodymo atpažinti metu – iš jam parodytų trijų asmenų, jis atpažino asmenį, sėdintį per vidurį trijų asmenų eilėje, kaip asmenį, kuris 2008-10-15 apie 17:20 val. iš jo ties (duomenys neskelbtini) namu pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia N70“, taip pat reikalavo sakydamas žodžius „atiduok ausinuką arba bus blogai“, po to, kai pagrobė telefoną, jis tempė jį sakydamas „einam pasikalbėti“; šį asmenį atpažino pagal visus veido bruožus, nes jį įsidėmėjo; šis vaikinas buvo su kitu žemesniu, storo kūno sudėjimo vyriškiu (b.l. 100-102, t. 2). Nukentėjusysis taip pat parodė, jog jis yra visiškai tikras, kad jo atpažintas asmuo – A. B. yra tas pats asmuo, apie kurį davė parodymus ir atpažino tą asmenį tiek parodymo atpažinti pagal nuotraukas, tiek ir gyvai metu. Netikėti nukentėjusiojo nuosekliais ir išsamiais parodymais apie įvykio aplinkybes bei asmenis, kurie iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, kolegija neturi pagrindo. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis apeliantą apkalba, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog jie anksčiau būtų pažįstami ir tarp jų būtų kokių nors nesutarimų, piktumų.

Taip pat apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinė, kurioje užfiksuota, jog iš karto po įvykio į nukentėjusiojo įvykio dieną įsigytą telefoną buvo įdėta SIM kortelė, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini), o nuo 2008-12-12 kita SIM kortelė, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje liudytojai V. ir K. R. parodė, jog mobiliojo ryšio telefoną įsigijo 2008 m. gruodžio mėnesį ir į šį telefoną įdėjo bendrai naudojamą SIM kortelę, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas G. M. patvirtino, jog A. B. telefono numerį buvo įsivedęs į savo telefono užrašų knygelę „A. B. (duomenys neskelbtini)“. Apklaustas liudytoju policijos pareigūnas A. B. parodė, jog jis atlikdamas operatyvinės paieškos priemones, siekiant nustatyti pagrobtojo telefono „Nokia N70“ buvimo vietą bei asmenis, kurie naudojasi pagrobtu telefonu, 2008 m. lapkričio mėnesį, tikslios datos neprisimena, skambino numeriu (duomenys neskelbtini), nes buvo nustatyta, kad į pagrobtą telefoną įdėta SIM pokalbių kortelė su šiuo telefono numeriu; paskambinus, atsiliepė vaikinas, kuris prisistatė A. B., paminėjo, kad gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau bandant susisiekti antrą kartą, telefonas buvo išjungtas. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju M. G. parodė, kad su A. B. vieną mėnesį 2009 m. kovo mėnesį nuomojosi butą bei vieną kartą buvo paėmęs A. B. telefono kortelę, kadangi jos sąskaitoje buvo pinigų ir šią kortelę turėjo vieną ar dvi dienas, paties telefono aparato nebuvo paėmęs, be to, niekam neskambino ir neprisistatė A. B.. Įvertinus šiuos įrodymus, matyti, kad jie vieni kitus papildo, dėl ko darytina išvada, jog A. B. naudojosi iš nukentėjusiojo pagrobtu mobiliojo ryšio telefonu. Apelianto argumentas, jog M. G. galėjo į pagrobtą telefoną įdėti jo telefono kortelę, yra paneigta būtent liudytojo M. G. parodymais, jog jis su A. B. nuomojosi butą tik vieną mėnesį 2009 m. kovo mėnesį, t.y. jau po to, kai iš nukentėjusiojo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas 2008 m. gruodžio mėnesį buvo perleistas liudytojui V. R..

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, kad nukentėjusysis A. B. atpažino kaip vieną iš jį apiplėšusių asmenų, kad iš karto po įvykio pagrobtu mobiliojo ryšio telefonu naudojosi pats apeliantas, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad A. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

BK 180 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Nukentėjusysis pripažino, kad jo atžvilgiu fizinis smurtas nebuvo panaudotas, tačiau jam buvo grasinta. Pagal teismų praktiką, grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Nukentėjusysis nurodė, kad turtą iš jo pagrobė du jam nepažįstami vyriškiai, kadangi jis įvykio metu buvo vienas, o vyriškiai dviese, jis bijojo, o kadangi antras vyriškis buvo stambesnis, dėl to nukentėjusysis vyriškiams nesipriešino. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad A. B. jam grasino sakydamas „atiduok arba bus blogai“. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiajam buvo grasinta panaudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, buvo sudaryta bauginanti, nerimą kelianti, saugumo trūkumą kelianti situacija. Taigi, apylinkės teismui padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas plėšimas ir jį padarė būtent A. B.. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą nuosprendį ir A. B. išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijose), į asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (buvo aktyvesnis dalyvis, grasino nukentėjusiajam), į kaltininko asmenybę: nevedęs, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, baustas administracine tvarka, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta jo paieška, teistas kelis kartus, tarp jų ir už nusikalstamą veiką nuosavybei, bei už nusikalstamą veiką asmens sveikatai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad nenustatyta A. B. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos tik dvi alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgus į ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, kolegija mano, kad nuteistajam A. B. pagrįstai parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant apeliantui laisvės atėmimo bausmę bei nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu yra artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai subendrino už naują nusikaltimą paskirtą bausmę su 2009-09-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir į paskirtos subendrintos bausmės laiką įskaitė pagal 2009-09-07 nuosprendį iš dalies atliktą bausmės dalį. Taigi A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo švelninti (sutrumpinti) apeliantui paskirtos bausmės.

Apelianto prašymas taikyti BK 75 str. ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą yra nepagrįstas. BK 75 str. 1 d. numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas ir paskirtos bausmės dydis, t.y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams, ir kai už šiuos nusikaltimus paskiriama bausmė ne daugiau kaip trejiems metams. Nors A. B. padarė apysunkį nusikaltimą, tačiau už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o kadangi jo atžvilgiu 2009-09-07 buvo priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, tai BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinus su 2009-09-07 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, nuteistajam paskirta subendrinta bausmė viršija 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. 2004-04-28 ir 2004-06-03 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymai būdavo atidedami, tačiau 2005-12-09 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi A. B. jau būnant pilnamečiu (19 metų ir beveik 4 mėn. amžiaus), bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas į pataisos namus atlikti 2004-06-03 nuosprendžiu paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo ir nėra formalaus pagrindo A. B. taikyti BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė į nusikaltimų recidyvą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką, už kurią A. B. yra pripažintas kaltu, apeliantas padarė 2008-10-15, kuomet dar nebuvo priimtas apkaltinamasis 2009-09-07 nuosprendis, o veikas, už kurias A. B. buvo nuteistas 2004-04-28 ir 2004-06-03 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais, padarė būdamas nepilnametis. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, kad nusikalstamas veikas, už kurias A. B. buvo nuteistas 2004-04-28 ir 2004-06-03 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiais, padarė būdamas jaunesnis negu 18 metų, o pagal teismų praktiką, recidyvistu negali būti pripažįstamas asmuo, kuris nusikaltimus (nusikaltimą), galinčius sudaryti nusikaltimų recidyvą, padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, darytina išvada, kad anksčiau padarytos veikos nesudaro nusikaltimų recidyvo. Pastebėtina, jog šis teismo nuosprendžio motyvų netikslumas nepadarė įtakos nuteistajam, nes teismas nurodė, kad A. B. teisiamas už apysunkio nusikaltimo padarymą praėjus nepilniems dešimčiai mėnesių po to, kai atliko bausmę, todėl jam turi būti skiriama sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmė. Pastebėtina, kad teismas net ir šį motyvą vertino nuteistojo naudai, nes nenustatęs jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neįvertinus nuteistojo neigiamos charakteristikos, paskyrė jam švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas už jo padarytą nusikalstamą veiką ir apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo nuosprendį keisti ir dar daugiau švelninti bausmę nuteistajam.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio atmesti.