- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-646/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- Šilalės rajono savivaldybės kultūros centrui
- Trečiasis asmuo
- Šilalės rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB ,,Rosagana“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-413-360/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios UAB ,,Rosagana“ ieškinį atsakovui Šilalės rajono savivaldybės kultūros centrui, trečiasis asmuo Šilalės rajono savivaldybės administracija, dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Rosagana“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro priteisti 120 958,20 Lt ir 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2002 m. kovo 1 d. sudarė ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui nuomos teise perduoti ilgalaikį materialųjį turtą – 143,88 kv. m bendro ploto kavinės-baro patalpas, o ieškovas įsipareigojo mokėti nuompinigius, tai yra 791,34 Lt per mėnesį ir sutiko atlikti kavinės-baro patalpų rekonstrukciją, o atsakovas įsipareigojo ieškovo patirtas išlaidas įskaityti į nuompinigius, bet ne daugiau kaip nuompinigių sumą, susidarančią per nuomos laikotarpį. Vykdydamas sutartį, ieškovas atliko kavinės-baro patalpų rekonstrukcijos darbus už 186 968 Lt sumą, iš jos 164 153 Lt išleido rekonstrukcijos darbams, 18 522 Lt išleido baldams ir inventoriui bei patyrė 3 903 Lt kitų išlaidų. 2003 m. kovo 13 d. šalys pasirašė suvestinio statybos kainų skaičiavimo pažymą, pripažindamos faktą, kad rekonstrukcijos darbų kaina yra 186 968 Lt. 2003 m. lapkričio 3 d. perdavimo–priėmimo aktu ieškovas perdavė atsakovui kavinės-baro patalpose atliktus remonto ir rekonstrukcijos darbus. Ieškovas ir atsakovas 2007 m. birželio 8 d. susitarimu dėl sutarties pratęsimo pratęsė 2002 m. kovo 1 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Ieškovas 2008 m. balandžio 30 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo įspėtas, jog nuo 2008 m. birželio 20 d. atsakovas nutraukia nuomos sutartį, ir 2008 m. liepos 17 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu išnuomotas kavinės-baro patalpas, kurių rekonstrukciją atliko ieškovas, perėmė atsakovas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, vienašališkai nutraukęs nuomos sutartį ir perėmęs rekonstruotas patalpas savo žinion, be teisinio pagrindo praturtėjo 120 958,20 Lt suma, tokiu būdu padarydamas nurodyto dydžio materialinę žalą ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškinys nepagrįstas, kadangi tarp šalių 2002 m. kovo 1 d. sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis numatė, kad nuomos sutarties terminas nustatomas nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. (sutarties 6 p.), ir UAB ,,Rosagana“ sutinka atlikti kavinės-baro patalpų rekonstrukciją pagal pateiktą projektą, o ieškovės lėšos, panaudotos rekonstrukcijos darbams, pateikus reikalingų darbų sąmatą ir juridinius dokumentus, bus įskaitomos į nuompinigius, bet ne daugiau negu nuompinigių suma, susidaranti per nuomos laikotarpį. Ieškovas, pasirašydamas sutartį, su šiomis sąlygomis sutiko, jas vykdė ir jų neginčijo net ieškinio padavimo metu. Ieškovas naudojosi išnuomotomis patalpomis ilgiau, nei numatyta sutartyje, ir nemokėjo nuompinigių, kaip ir buvo numatyta. Savo rizika atliko remontą, pritaikydamas nuomojamą turtą savo veiklai, tačiau už sumą, kurį išėjo didesnė, nei numatyta sutartyje. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo.
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti UAB ,,Rosagana“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
Teismas neteisingai aiškino nuomos sutarties sąlygą, kuria nustatyta, kad ieškovo lėšos, panaudotos rekonstrukcijos darbams, bus įskaitomos į nuompinigius, bet ne daugiau kaip nuompinigių suma, susidaranti per nuomos laikotarpį (Sutarties 6 p., 15.2 p.). Sudarydamos sutartį, šalys turėjo tikslą tokiu būdu kompensuoti ieškovo turėtas pagerinimo darbų išlaidas. Šalys, pasirašydamos 2003 m. kovo 13 d. suvestinio statybos kainų skaičiavimo pažymą, pripažino faktą, kad nuomininko panaudotos lėšos rekonstrukcijos darbams, kurios bus įskaitytos į nuompinigius, sudarys 168 446 Lt sumą, tai reiškia, kad abi šalys pripažino šią sumą kaip ieškovo nuosavybę. Pasirašydamas nuomos sutartį, ieškovas teisėtai ir pagrįstai buvo įsitikinęs, jog tuo atveju, jeigu nuomos sutartis pasibaigtų ir šalių pripažintos 168 446 Lt pagerinimo išlaidos nebūtų ieškovui kompensuotos įskaitymo į nuompinigius būdu, ieškovas turėtų įstatyminę teisę iš atsakovo reikalauti likusios dalies pagerinimams patirtų išlaidų atlyginimo.Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo sąžiningumo, užvaldant 120 958,20 Lt vertės patalpų pagerinimus, priklausančius ieškovui. Teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad nei 2002 m. kovo 1 d. Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartyje, nei 2007 m. birželio 8 d. Susitarime dėl sutarties pratęsimo šalys nebuvo numatę ir įtvirtinę sąlygos, jog tuo atveju, jei sutartis nutraukiama, ieškovui priklausantys patalpų pagerinimai neatlygintinai pereina atsakovo nuosavybėn. Sudarant sutartį atsakovui turėjo būti žinomos nuostatos, įtvirtintos CK 6.501 straipsnio 1 dalyje bei 1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnyje, pagal kurias nuomininko turėtos pagerinimo išlaidos yra kompensuotinos turto nuomotojo sąskaita, taip pat CK 6.242 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžianti asmeniui be teisėto pagrindo praturtėti kito asmens sąskaita – toks žinojimas yra preziumuojamas pagal CK 1.6 straipsnio nuostatas. Todėl, apelianto nuomone, atsakovas, be teisėto pagrindo užvaldydamas ieškovui priklausančius 120 958,20 Lt vertės pagerinimus, elgėsi nesąžiningai, kadangi jam buvo žinoma aplinkybė, jog šios piniginės lėšos ieškovui turi būti kompensuojamos minėtų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, numatančią, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismas, atmesdamas ieškinį, nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovas turėjo teisę užvaldyti 120 958,20 Lt vertės atliktus pagerinimus, priklausančius ir esančius ieškovo nuosavybe.
Atsiliepimas
Atsakovas Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo argumentas, kad, sudarant nuomos sutartį, jis teisėtai ir pagrįstai buvo įsitikinęs, jog tuo atveju, jeigu nuomos sutartis pasibaigtų ir šalių pripažintos 168 446 Lt pagerinimo išlaidos nebūtų ieškovui kompensuotos įskaitymo į nuompinigius būdu, ieškovas turėtų įstatyminę teisę iš atsakovo reikalauti likusios dalies pagerinimams patirtų išlaidų atlyginimo, yra nepagrįstas ir iškreipia CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kitą. Šiuo atveju taikytinos sutarties sąlygos, nes jos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, t. y. dispozityvios.
Trečiasis asmuo Šilalės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas, pasirašydamas patalpų nuomos sutartį, neturėjo pagrindo manyti, kad jam gali būti atlyginta visa patalpų remonto suma, nes sutartis buvo sudaryta tik penkiems metams ir ieškovas negalėjo būti įsitikinęs tuo, kad ši sutartis bus pratęsta ilgesniam laikotarpiui. Ieškovas turėjo suvokti, kad didžiausia suma, kuri bus jam atlyginta per 5 sutarties galiojimo metus, sudarys tik 47 480,40 Lt. Ieškovas nusprendė į minėtas patalpas investuoti didesnę sumą, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis asmuo tokiam apsisprendimui nedarė įtakos, tai ieškovas atliko savo rizika.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Savo reikalavimą ieškovas grindžia tuo, kad, nutraukus tarp šalių sudarytą nuomos sutartį, atsakovui atsirado faktinė galimybė neteisėtai užvaldyti ieškovo atliktos patalpų rekonstrukcijos 120 958,20 Lt lėšas ir jas panaudoti savo naudai. Savo reikalavimo teisiniu pagrindu ieškovas nurodė CK 6.242 straipsnio 1 dalį. Tačiau sutikti su tokia ieškovo pozicija negalima, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas atsakovui priklausančių patalpų rekonstrukciją atliko tarp šalių sudarytos patalpų nuomos sutarties pagrindu. Šios sutarties 15.1 punkte šalys susitarė, kad nuomininko išlaidos patalpų kapitaliniam remontui arba rekonstravimo darbams bus įskaitomos į nuompinigius su sąlyga, kad jos neviršytų nuompinigių sumos, susidariusios per visą nuomos laikotarpį. Tokia pat sąlyga pakartota ir sutarties 15.2 punkte. Tuo tarpu sąlygos, leidžiančios ieškovui reikalauti kompensacijos už turto pagerinimo vertę, viršijančią nuompinigių sumą, sutartyje nėra. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad tokia teisė jam suteikta pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį. Tačiau cituodamas šią teisės normą apeliantas sąmoningai ar ne nenurodė, kad minėta teisės norma, įtvirtindama nuomininko teisę į būtinų išlaidų, patirtų dėl išsinuomoto daikto pagerinimo, atlyginimą, tuo pačiu nustato, kad ši taisyklė netaikoma, kai įstatymai ar sutartis numato ką kitą. Kaip jau buvo minėta, šalių buvo sutarta riboti ieškovo patirtų išlaidų dydį kompensacinių nuompinigių dydžiu.
Apeliantas taip pat teigia, kad už pagerintą turtą jam turi būti atlyginta pagal 1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio redakciją, kuri galiojo 2002 m. kovo 1 d. Tačiau nurodytoje 14 straipsnio redakcijoje nuostatos dėl atlyginimo už perduodamą pagerintą turtą nėra. Pastebėtina ir tai, kad, nutraukiant nuomos sutartį, ieškovas atsakovo patalpomis naudojosi tarp šalių 2007 m. birželio 8 d. sudaryto susitarimo dėl sutarties pratęsimo pagrindu. Šiame susitarime taip pat nėra sąlygos dėl turto pagerinimo atlyginimo.
Apeliantas nurodo, kad, pasirašydamas nuomos sutartį, jis buvo įsitikinęs, jog tuo atveju, jeigu nuomos sutartis pasibaigtų, o šalių pripažintos pagerinimo išlaidos ieškovui nebūtų kompensuotos įskaitymo į nuompinigius būdu, ieškovas turėtų įstatyminę teisę reikalauti iš atsakovo likusių pagerinimui panaudotų lėšų. Tačiau toks ieškovo teiginys kaip tik ir parodo, kad šalių sudarytoje nuomos sutartyje nebuvo numatyta galimybė kompensuoti ieškovui jo turto pagerinimo, išskyrus įskaitymą į nuompinigius, susidariusius per visą nuomos sutartį (sutarties 15 p.). Tuo tarpu apelianto nuorodos į, jo nuomone, įstatyminį pagerinimo atlyginimą (CK 6.501 str. 1 d., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 str. (1998 m. gegužės 12 d. red.), kaip buvo nustatyta anksčiau, nėra tinkamos. Pastebėtina ir tai, kad nuomos sutartis tarp šalių buvo sudaryta penkiems metams. Todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į nuompinigių dydį, ieškovui turėjo būti žinoma, kad net ir sutarties pratęsimo atveju tokio dydžio pagerinimo išlaidos negalės būti kompensuotos visiškai. Todėl darytina išvada, kad ieškovas, investuodamas į patalpų pagerinimą nemažą pinigų sumą, veikė savo rizika. Nurodytos aplinkybės, kolegijos nuomone, leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad turto pagerinimai atsakovui perėjo kaip tarp šalių sudarytos nuomos sutarties, taip ir turto pagerinimo darbų priėmimo-perdavimo akto pagrindu, dėl ko vertinti jį kaip be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjusį asmenį pagrindo nėra (CK 6.242 str. 1 d.). Todėl nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimo.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.