Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-12 · Administracinė byla Nr. I-2710-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-12
Bylos Nr.
I-2710-484/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00679-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2710-484/2017Proceso Nr. 3-61-3-00679-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. G. skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2016-04-20 iki 2017-01-25 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, reikalavimo. Kalinimas perpildytose kamerose kėlė įtampą, konfliktus tarp kameroje buvusių asmenų. Sanitarinis mazgas ir tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, todėl atliekant gamtinius reikalus pareiškėją galėjo stebėti tiek kameroje buvę asmenys, tiek prižiūrėtojai per kamerų duryse įrengtą langelį. Be to, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl pasinaudojus tualetu kameroje būdavo nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija, trūko oro, buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Šios sąlygos turėjo įtakos jo sveikatai, pablogėjo regėjimas. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, esant žemai temperatūrai buvo verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Nurodytas laikymo sąlygas prilygina kankinimui, teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją ir pažeminimą.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13-21). Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-06-24 iki 2017-02-01. Jam tekęs plotas kamerose atitiko minimalų ploto reikalavimą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR suėmimo vykdymo įstatymo ir LR bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pažymėjo, kad įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės ir atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į įstaigą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata teisės aktų nustatyta tvarka. Valymo darbai Priėmimo-paskirstymo punkte atliekami reguliariai, kiekvieną dieną, tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, ir reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad dėl dokumentui teismui parengimo patyrė 5,82 Eur dydžio išlaidų, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-06-20 iki 2017-01-25.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas skunde netiksliai nurodė buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-06-24 iki 2017-02-01. Teismas šį laikotarpį laiko ginčui aktualiu laikotarpiu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu turėjo specifinį teisinį statusą, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Taigi, tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas buvo neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija; toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame teisės akte nenumatyta, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Tačiau EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m., pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją).

Nagrinėjamu atveju iš atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. (b. l. 13-21). Todėl pripažintina, kad nacionalinėje teisėje Įsakymu Nr. V-124 nustatytas 3,6 kv. m. minimalaus ploto, tenkančio vienam tardymo izoliatoriuje laikomam asmeniui, normatyvas, atskaičiavus 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis, nei minėtame EŽTT sprendime įvardintas 3 kv. m. minimalus ploto normatyvas vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų prasme. Todėl, vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, teismas vadovaujasi Įsakymu Nr. V-124 nustatytu 3,6 kv. m. minimalaus ploto, tenkančio vienam tardymo izoliatoriuje laikomam asmeniui, reikalavimu.

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-06-24 iki 2016-06-26 buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 309, kurios plotas – 7,72 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-06-27 iki 2016-07-18 – kameroje Nr. 277, kurios plotas – 7,99 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2016-08-18 – kameroje Nr. 332, kurios plotas – 7,43 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-08-19 iki 2016-08-22 – kameroje Nr. 301, kurios plotas – 8,03 kv. m., 2016-08-25 – kameroje Nr. 116, kurios plotas 7,49 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-08-26 iki 2016-09-14 – kameroje Nr. 145, kurios plotas – 7,94 kv. m., 2016-09-19 – kameroje Nr. 107, kurios plotas – 7,38 kv. m. , laikotarpiu nuo 2016-09-20 iki 2016-09-28 – kameroje Nr. 303, kurios plotas – 8,02 kv. m., 2016-10-03 – kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-10-04 iki 2016-10-13 – kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,71 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-10-14 iki 2016-11-18 – kameroje Nr. 255, kurios plotas – 24,38 kv. m. , laikotarpiu nuo 2016-11-19 iki 2016-12-11 – kameroje Nr. 258, kurios plotas – 34,78 kv. m., 2016-2-14 – kameroje Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2016-12-15 – kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-12-15 iki 2017-02-01- kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m. (b. l. 13-15). Atsižvelgiant į kamerose šiais laikotarpiais buvusių asmenų skaičių, pareiškėjui minėtose kamerose teko apytiksliai nuo 3,69 kv. m. iki 8,02 kv. ploto. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl ploto normos, tenkančios vienam asmeniui kameroje, pažeidimo, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, veisėsi pelėsis, tačiau konkrečių laikotarpių, kurių metu nurodytos aplinkybės egzistavo, ir kamerų numerių nedetalizavo, taip pat nepateikė šiuos skundo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas šioje byloje remsis atsakovo atstovo pateiktais dokumentais.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nustatė, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (13 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Teismui atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (po pavadinimo pakeitimo Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento; toliai – Vilniaus departamentas) atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, panašiu į pareiškėjo laikymą metu buvo tikrinamas HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Vilniaus departamentas šių patikrinimų metų jokių higienos normų, susijusių su apšvietimu, santykine drėgme, temperatūra, pažeidimų nenustatė (b. l. 34-39). Pažymėtina, kad Vilniaus departamentas ne visais ginčui aktualiais laikotarpiais atliko patikrinimus, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Vilniaus departamento 2016-05-17 patikrinimo akte užfiksuota, kad kameros Nr. 332 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016-07-19 iki 2016-08-18) temperatūra buvo 26,2 °C , santykinė oro drėgmė – 36,7 proc., dirbtinė apšvieta 259,9 lx, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, kamera vėdinama per langus (b. l. 44-45). 2016-10-07 patikrinimo akte užfiksuota, kad kamera Nr. 301 (pareiškėjas joje buvo nuo 2016-08-19 iki 2016-08-21) vėdinama per atidaromus langus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, oro temperatūra kameroje 21,5 °C, santykinė oro drėgmė – 563 proc., dirbtinė apšvieta – 244 lx (b. l. 64-72). 2017-01-17 patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kamera Nr. 303 (pareiškėjas joje buvo nuo 2016-09-20 iki 2016-09-27) vėdinama per atidaromus langus, oro temperatūra 21 °C, santykinė oro drėgmė – 59 proc. (b. l. 104-105). Kitų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, būklę byloje nėra. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo, ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 27). Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra jokių duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos būklei (b. l. 8-12). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 134:2015 reikalavimams, nėra nustatytas.

Pareiškėjas skundžiasi privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nagrinėjamu atveju yra aktualus privatumo užtikrinimo aspektas naudojantis tualetu, įrengtu tardymo izoliatoriaus daugiavietėse kamerose. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto ir kameros durų, kuriose įrengtas stebėjimo langelis, todėl naudojantis tualetu, jį matydavo kameroje esantys asmenys bei pareigūnai, tarp kurių buvo ir moterų.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl atskiros oro šalinimo sistemos, nes toks įrengimas susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi, nacionalinės teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau jis neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo patalpos gyvenamosios dalies kokiu nors būdu (pvz., pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), kad užtikrintų asmens, kuris naudojasi tualetu, privatumą. Taigi, apibendrinant, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje jis buvo laikomas kartu su kitais kaliniais, t. y. iš viso 166 paras iš 205.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes.

HN 134:2015 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (HN 134:2015 35 p.). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 152 punkte nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 153 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl pripažintina, kad atsakovo atstovui būtų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas jo laikymo metu Lukiškių TI-K administracijai skundų dėl to neteikė (b. l. 27). Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o tai reiškia, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas pažeidžiant teisės aktus. Įvertinęs šį pažeidimą visų kitų pareiškėjo suėmimo sąlygų kontekste, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra pagrindo, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis sanitariniais įrenginiais (jį galėjo stebėti ir stebėjo kiti suimtieji bei laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai), dėl ko jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į konstatuoto pažeidimo trukmę ir pobūdį, į tai, kad pažeidimas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog toks pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 300 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 13-21) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 5,82 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).

Bylos duomenys rodo, kad atsakovo atstovas prie atsiliepimo į skundą pridėjo 95 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 5,82 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo E. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui E. G. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 (tris šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė