Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybei, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. gruodžio 5 d. byloje gautas pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00027-18 atnaujinimo klausimas pagal R. B. 2019 m. gruodžio 4 d. skundą. Nurodė, kad dėl žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančių daiktų ir medžiagų (atliekų) priklausomybės Klaipėdos apygardos prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00027-18. Iš prokurorės 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarimo paaiškėjo, jog prokurorė nėra priėmusi sprendimo dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti laikymo. Todėl teigia, kad jis 2019 m. gruodžio 4 d. pateikė skundą dėl nepagrįstų prokurorės veiksmų atsisakant atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjo teigimu, atnaujinto tyrimo metu gali paaiškėti naujų aplinkybių, dėl kurių Aplinkos apsaugos departamentas gali atsisakyti privalomojo nurodymo ne tik R. B., bet ir Palangos miesto savivaldybės atžvilgiu, nes atnaujinus ikiteisminį tyrimą visi daiktų ir medžiagų (atliekų) tolimesnio naudojimo likimo klausimai turės būti sprendžiami prokuroro nutarimu baudžiamojoje, bet ne administracinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo atmestinas.

Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl objektyvių aplinkybių, trukdančių ją išspręsti. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą) teismas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą sustabdyti yra būtina. Taigi, ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyta galimybė sustabdyti bylos nagrinėjimą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą sustabdyti yra būtina. Pažymėtina, kad ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodytas bylos sustabdymo pagrindas yra fakultatyvusis. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Privalomai administracinė byla turi būti stabdoma, kai negalima jos nagrinėti, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011). Šiuo aspektu pažymėtina, kad prejudicinę galią turi tik teismo sprendimas ar nuosprendis, o ne ikiteisminio tyrimo institucijų procesiniai dokumentai.

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.). Dėl to teismas, spręsdamas bylos fakultatyviojo sustabdymo klausimą, net formaliai esant įstatyme įtvirtintam bylos sustabdymo pagrindui, privalo šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje pagal Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 1 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00027-18 2019 m. sausio 25 d. nutarimu yra sustabdytas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 3 (1) straipsnio 1 dalį, nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų. 2019 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarimu R. B. prašymas atnaujinti ikiteisminį tyrimą yra atmestas. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė skundą dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarimo, todėl prašo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išspręstas ikiteisminio tyrimo atnaujinimo klausimas.

Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis teismo formuojama praktika dėl galimybės stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą esant fakultatyviajam bylos sustabdymo pagrindui, konstatuoja, jog nėra pagrindo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą dėl Klaipėdos apygardos prokuratūroje pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00027-18, kuris šiai dienai yra sustabdytas. Pažymėtina, kad prokurorė sprendusi ikiteisminio tyrimo atnaujinimo klausimą pagal pareiškėjo R. B. prašyme atnaujinti ikiteisminį tyrimą nurodytas aplinkybes, nenustatė teisinio pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Pateiktas pareiškėjo skundas dėl prokurorės nutarimo nagrinėjamu atveju šiai administracinei bylai įtakos neturi, kadangi net ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą, šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas nepasikeistų. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo prašymas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą atmestinas.

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 7 d. prašymu kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos surašyti privalomąjį nurodymą Palangos miesto savivaldybės administracijai, įpareigojant ją sutvarkyti žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esančias atliekas, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, ir atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus pateikti Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos Palangos aplinkos apsaugos inspekcijai, o dokumentus apie patirtas išlaidas - prokuratūrai, kad teismas baudžiamojoje byloje priteistų iš kaltų asmenų (b. l. 6). Departamentas, išnagrinėjęs R. B. prašymą, 2019 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą prašymą atmesti, nurodydamas, jog Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos Palangos aplinkos apsaugos inspekcija 2018 m. lapkričio 26 d. privalomuoju nurodymu ir 2019 m. birželio 25 d. pakartotiniu privalomuoju nurodymu R. B., kaip žemės sklypo savininkui, nurodė išrūšiuoti ir perduoti atliekų tvarkytojui, atliekas, esančias žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir šie privalomieji nurodymai nėra panaikinti. Taip pat sprendime išaiškino pareiškėjo teisę, tuo atveju, jei atliekų turėtojo nustatyti neįmanoma arba jis neegzistuoja, kreiptis į savivaldybę dėl pagalbos organizuojant atliekų sutvarkymą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 25 straipsnį (b. l. 4-5).

Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00027-18 2019 m. sausio 25 d. nutarimu yra sustabdytas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką pagal Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio 1 dalį padariusį asmenį, toks asmuo nenustatytas (b. l. 11-12). Pareiškėjas pateikė su skundu 2019 m. rugpjūčio 6 d. prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-00027-18 (b. l. 13-14). Tačiau byloje nėra pateiktų duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu butų šiai dienai nustatytas asmuo, užteršęs pareiškėjo sklypą.

Pareiškėjo esminis skundo argumentas yra tai, kad šiuo atveju nustačius, kad nenustatyta asmenų, kurie užteršė sklypą atliekomis, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį už atliekų tvarkymą, kurių turėtojo neįmanoma nustatyti arba kuris nebeegzistuoja, yra atsakinga savivaldybė.

Privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Jis duodamas fiziniam arba juridiniam asmeniui, kurio veiksmuose nustatoma neteisėta veikla arba neveikimas.

Privalomojo nurodymo davimo atvejus reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) 18 straipsnis. Privalomieji nurodymai duodami šiais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.

Žemės įstatymo 21 straipsnyje yra numatytos žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta žemės savininkų ir kitų naudotojų pareiga įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė. ATĮ 4 straipsnio 1 dalis numato, kad atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos turi būti tvarkomos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Atliekų turėtojas ATĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas arba gali tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. D1-831 redakcija) patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau -ir Taisyklės) 7 punktas). Šis punktas netaikomas komunalinių atliekų turėtojams, atliekas tvarkantiems savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Nagrinėjamu atveju esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas yra užteršto žemės sklypo savininkas bei kad nėra nustatytas kaltas asmuo, užteršęs sklypą, pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą atliekų turėtojo sąvoką, todėl vadovaujantis ATĮ 4 straipsnio 1, 2 dalimis bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7, 9 punktų reikalavimais, turi prievolę nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančias atliekas išrūšiuoti ir perduoti atliekų tvarkytojui.

Nors Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas, tačiau tai nereiškia, kad už atliekų turėtoją (teršėją) negali būti įpareigotas rinkliavą sumokėti nekilnojamo turto objekto (kurį naudojant (jame gyvenant) atliekos susikaupia) savininkas arba kitas įgaliotas asmuo, net jei minėti asmenys (t. y. atliekų turėtojas ir nekilnojamojo turto savininkas (įgaliotas asmuo) nesutampa (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis Nr. A-3683-968/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Teisingai pažymėjo trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą, kad pareiškėjo nurodytose skunde LVAT bylose Nr. 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015 ratio decidendi visiškai skiriasi (suformuota praktika dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagrindo), todėl teismas nagrinėjamu atveju neturi šia teismo praktika vadovautis.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d. atliekų turėtojas - atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Būtent pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra atliekų, konkretus kitas sklypą atliekomis užteršęs asmuo be pareiškėjo žinios turimais duomenimis nenustatytas, todėl laikytina, kad pareiškėjas yra atliekų turėtojas ATĮ prasme. Sutiktina su Palangos miesto savivaldybės pozicija, kad visiškai nesvarbu, ar pareiškėjas atliekas savo sklype įgijo veikimu ar neveikimu, t. y. dėl savo aplaidumo, nerūpestingumo, netinkamo nekilnojamojo turto tvarkymo ir priežiūros. Pareiškėjui pareiga sutvarkyti atliekas kyla iš Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o žemės sklypų savininkai ar kiti naudotojai privalo įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė. Žemės sklypai turi būti naudojami, prižiūrimi ir tvarkomi taip, kad jie būtų tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, nesvarbu, ar tai būtų žemės ūkio paskirties žemė, ar kitos paskirties (gyvenamųjų namų, pastatų teritorijų, visuomeninės paskirties teritorijų, rekreacinių ir pan. teritorijų) žemė. Pareiškėjas negali atliekų tvarkymo išlaidų užkrauti tretiesiems asmenims. R. B. atžvilgiu surašyti 2018 m. lapkričio 26 d. ir 2019 m. birželio 25 d. privalomieji nurodymai yra galiojantys, nenuginčyti administraciniai aktai, sukeliantys pareiškėjui pareigas.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Palangos miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 32 punkte, kad savivaldybė yra atsakinga už atliekų, kurių turėtojo neįmanoma nustatyti arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. O Atliekų tvarkymo įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuostoliai, atsiradę dėl komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo neorganizavimo ar netinkamo organizavimo, atlyginami iš atitinkamos savivaldybės biudžeto. Pažymėtina, kad šios teisės aktų nuostatos reglamentuoja komunalinių atliekų, kurių sąvoka apibrėžta ATĮ 2 straipsnio 39 punkte, tvarkymą, bei atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma, tvarkymą. Komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (ATĮ 2 straipsnio 39 punktas). Pareiškėjo žemės sklypas yra užterštas neišrūšiuotomis atliekomis, statybinėmis medžiagomis, netinkamomis naudoti padangomis, žaliosiomis atliekomis, didelių gabaritų atliekomis, elektros ir elektroninės įrangos atliekomis, statybinėmis griovimo atliekomis. Be to, pareiškėjas atitinka ATĮ 2 straipsnio 17 dalyje nustatytą atliekų turėtojo sąvoką. Todėl remiantis ATĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. D1-831 redakcija), 6, 7, 9 punktų reikalavimais turi prievolę nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančias atliekas sutvarkyti teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka. Visiškai nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad savivaldybė, nenustačius atsakingo asmens, šiuo atveju yra atsakinga už atliekų sutvarkymą. Nagrinėjamu atveju žemės sklypo savininkas yra aiškus ir žinomas. Nenustatyta ir tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į savivaldybę dėl pagalbos organizuojant atliekų sutvarkymą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį.

Taigi, remiantis išdėstytais argumentais ir vadovaujantis teisiniu reglamentavimu nenustatyta, kad būtų pagrindas tenkinti pareiškėjo 2019 m. birželio 7 d. prašymą dėl privalomojo nurodymo Palangos miesto savivaldybei, įpareigojant ją sutvarkyti pareiškėjo žemės sklype esančias atliekas, išdavimo. Departamento 2019 m. liepos 11 d. skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jo naikinti nėra. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.