Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad pareiškėjas iki 2011-04-11 (pirmojo Tarybos posėdžio pradžios) ėjo Administracijos direktoriaus pareigas. Prasidėjus pirmajam Tarybos posėdžiui, pareiškėjas atsistatydino iš Administracijos direktoriaus pareigų ir tapo tik Tarybos nariu. Tarybos posėdyje 2011 m. balandžio 11 d. pareiškėjas balsavo kaip Tarybos narys, taip pat ir dėl Administracijos direktoriaus išrinkimo. Tuoj po išrinkimo Administracijos direktoriumi, atsistatydino iš Tarybos ir 2011-04-14 Komisijos sprendimu pareiškėjo Tarybos nario įgaliojimai nutraukti prieš terminą. Nuo 2011-04-26 pareiškėjas pradėjo eiti Administracijos direktoriaus pareigas.

Atsakovo manymu, Tarybos 2011-04-11 posėdžio metu pareiškėjas buvo veikiamas Įstatyme įvardyto viešųjų ir privačių interesų konflikto, kilusio iš asmeninio V. B. suinteresuotumo gauti vadovaujamą, gerai apmokamą darbą valstybės tarnyboje, atkurti teisinius santykius, kurie nutrūko jam tapus valstybės politiku - Tarybos nariu. Todėl, eidamas Tarybos nario pareigas, jis privalėjo nusišalinti, kai buvo svarstoma ir tvirtinama jo kandidatūra į Administracijos direktoriaus pareigas. To nepadaręs, interesų konflikto veikiamas, V. B. įgyvendino savo tarnybos galimybes - Tarybos nario pareigas asmeninei naudai gauti. Tokiu būdu atsakovas iš esmės iškreipė vietos savivaldos veikimo esmę, o taip pat savotiškai įteisino rinkėjų apgaudinėjimo principą, kadangi užkertamas kelias asmeniui, dalyvavusiam rinkimuose ir siekusiam politinės valdžios, dalyvauti vietos savivaldos vykdomojoje valdžioje. Sprendimu atsakovas taip pat siekia iš esmės paneigti daugumų ir koalicijų savivaldybių tarybose formavimo principus, kadangi, siekiant išlaikyti koaliciją ir efektyviai priimti sprendimą dėl Administracijos direktoriaus paskyrimo arba Administracijos direktoriumi turi būti renkamas ne Tarybos narys, arba koaliciją turi sudaryti politinė partija ar jų grupė, kurios daugumą sudaro 50 procentų dalyvių plius du (ne vienas) papildomas balsas.

Vietos savivaldos įstatymo (toliau - VSĮ) 29 str. 3 dalyje, 13 str. 3 d. 3 punkte, 16 str. 2 dalyje nustatytas reglamentavimas suponuoja, kad Administracijos direktorius yra išimtinai Tarybos politinio pasitikėjimo asmuo, kurio kadencijos trukmę sąlygoja ne tik iš anksto apibrėžtas laikas ar kiti objektyvūs veiksniai, bet ir Taryboje daugumą sudarančios partijos ar jų grupės nuomonė dėl politinės programos laikymosi, taip pat Tarybos koalicijos tvarumo, kitų subjektyvių, išimtinai politinių ar ideologinių veiksnių, kuriuos sąlygoja politinės nuostatos ar tiesiog asmeninis Tarybos pasitikėjimas Administracijos direktoriumi. Administracijos direktorius, kaip vykdomosios savivaldybės institucijos vadovas, eidamas šias pareigas ir jas atlikdamas privalo deklaruoti ne tik politinę priklausomybę, ideologinius principus, tačiau taip pat laikytis rinkiminės ar koalicinės politinės programos nuostatų. Šiuo atveju politinės partijos, dar rinkimų į jas metu, paprastai įvardina savo būsimus kandidatus į mero ir administracijos postą, taip pat veiksmus ir siekius, jei laimėję rinkimus šiuos postus užims. Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato, kad administracijos direktorius turi būti politinio pasitikėjimo asmuo, įgyvendinantis ir praktiškai užtikrinantis politinės ideologijos bei nuostatų laikymąsi. Todėl administracijos direktoriaus negalima laikyti paprastu valstybės tarnautoju, kurio negalima persekioti ar įtakoti dėl jo politinės priklausomybės.

Pareiškėjo manymu, atsakovė Sprendimu supainiojo politinio pasitikėjimo su karjeros bei statutiniais valstybės tarnautojais. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 3 str. 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama taip pat ir politinio neutralumo principu. Tai reiškia, kad joks valstybės tarnautojas negali būti kaip nors sąlygojamas, veikiamas ar diskriminuojamas dėl politinės priklausomybės. Tačiau tai akivaizdžiai netaikoma politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams. Dėl minėto principo tiek Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje, tiek ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, V. B. dalyvavimas pirmajame Tarybos posėdyje įstatymams neprieštaravo. Šių institucijų nuomonės atsakovė nekvestionavo.

Pareiškėjo manymu, atsakovė klysta, konstatuodama, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas einantis asmuo yra valstybės tarnautojas. Todėl dalyvauti formuojant valstybės tarnautojų korpusą, gali tik tie valstybės politikai - savivaldybės tarybos nariai, kuriems šis klausimas nekelia įstatyme nurodyto viešųjų ir privačių interesų konflikto. Pareiškėjo manymu, atsakovė iš esmės pažeidžia Administracijos direktoriaus, kaip politinės savivaldos vykdomosios valdžios, instituciją, savotiškai apgaudinėja rinkėjus, kadangi politikui, išreiškusiam valią dalyvauti savivaldos valdyme, o vėliau tai atsisakius daryti - apgauti lieka rinkėjai, kurie ir tikisi, kad politiniai lyderiai, einantys ir deklaruojantys ketinimą dalyvauti savivaldos valdyme, vėliau savo elgesiu (nedalyvaudami balsavime dėl politinės valdžios formavimo) arba politinėje valdžioje nedalyvauja arba sudaro sąlygas kad jie joje nedalyvautų. Atsakovė, formuodama etikos principus politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, iš esmės pažeidė vietos savivaldos formavimo principus, paneigė politinės valdžios galimybes formuoti ir realizuoti savo rinkimines nuostatas, todėl atsakovės Sprendimas naikintinas.

Atsakovė taip pat klysta konstatuodama, kad valstybės tarnautojas turi būti nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos politinei veiklai; valstybės tarnautojas negali naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju taip ir lieka neaišku kodėl vietos savivaldos rinkimuose dalyvauja politinės partijos, kam keliami politiniai tikslai, jei rinkimų nugalėtojas jų negali įgyvendinti nei pats tiesiogiai, nei per atstovus.

Pareiškėjo manymu, šiuo atveju netinkamai remiamasi Konstitucinio Teismo (toliau - KT) 2004-12-13 nutarimo citata, nes ji aktuali nepolitinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams. Tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą (KT 2002 m. sausio 24 d. nutarimas). „Savivaldybės institucijomis" laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos (KT 2002 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje vartojama „valstybės tarnybos" sąvoka neapima Seimo nario, Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko ar ministro, teisėjo pareigų. „Valstybės tarnybos" sąvoka neapima ir savivaldybių tarybų, t.y. vietos valdžios institucijų, narių (KT 2004 m. gruodžio mėn. 13 d. nutarimas) (b.l.1-6).

Paaiškina, kad Taryba, kuriai ginčijamu atveju atstovavo pareiškėjas, ir Administracija, į kurios vadovus jis pats save pasiskyrė, yra du savarankiški, teisine prasme ir prigimtimi atskiri vienetai - t.y. atstovaujamoji ir vykdančioji institucijos (VSĮ 3 str. 3 d.). Pirmajai atstovauja vietos bendruomenės renkami valstybės politikai - Tarybos nariai, o Administracijai - juos techniškai aptarnaujantys, į pareigas skiriami valstybės tarnautojai.

Teisės aktai pateikia baigtinį valstybės politikų sąrašą. Į jį patenka ir savivaldybių tarybų nariai (VTĮ 2 str. 11 d., Valstybės politikų elgesio kodekso (toliau - Etikos kodeksas) 2 str. 1 d., Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau - Apmokėjimo įstatymas) 2 str. 1 d.). Todėl savivaldybės administracijos vadovas nėra valstybės politikas. VSĮ nuostatos šias pareigas einantį asmenį tiesiogiai ir vienareikšmiškai priskiria valstybės tarnautojui (VSĮ 29 str. 2 dalis).

Pareiškėjas atmeta konstitucinį atstovaujamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių padalijimo principą. Gerbti ir vykdyti Konstitucijos principus pareiškėjas iškilmingai prisiekė vos tapęs Tarybos nariu. Tačiau, eidamas valstybės politiko pareigas ir neleistinai dalyvaudamas vykdomosios valdžios formavime, pažeidė Konstitucijos 5 str. 3 dalies imperatyvą (tarnauti žmonėms, o ne savo asmeniniams interesams), įgyvendinantį Įstatymą. Nepaisant to pareiškėjas tvirtina, esą šie reikalavimai nesuderinami su savivaldos valdymo principais, nes yra "nukreipti į rinkėjų apgaudinėjimą".

Priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija nekvestionuoja teisės vietos bendruomenės pasitikėjimą gavusiems lyderiams - Tarybos nariams - realizuoti politinę valią. Tarybos išimtinė kompetencija skirti Administracijos direktorių įtvirtinta VSĮ, todėl ji neginčijama (VSĮ 16 str. 2 d. 9 p.). Tačiau tai nereiškia, kad šiose procedūrose gali dalyvauti ir jų baigtimi asmeniškai akivaizdžiai suinteresuoti asmenys. Viešųjų ir privačių interesų konfliktų valstybinėje tarnyboje prevencijos prasme Įstatymas yra specialus teisės aktas. Todėl jokios teisinės kolizijos su Tarybos narių įgalinimus nustatančiais įstatymais esant tokioms aplinkybėms, nėra ir negali būti. Viešųjų ir privačių interesų konflikto veikiami Tarybos nariai privalo nusišalinti, o klausimą, objektyviai ir nešališkai išspręsti juo asmeniškai nesuinteresuoti politikai. Įstatyme nustatyti reikalavimai, apribojimai ir draudimai kaip tik ir taikomi asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje ir atliekantiems tarnybines funkcijas, priskirtinas jų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau-LVAT) 2007 m. gegužės 18 d. nutartis Nr. A2-245/2007, 2002 m. kovo 8 d. nutartis Nr. 321-9-02 ir kt.).

Sprendime Komisija visiškai nepasisakė dėl valstybės politikų (Tarybos narių) teisės būti paskirtiems eiti Administracijos vadovo pareigas. Komisijos vertinimo dalykas buvo tik šioje procedūroje neleistinai dalyvavusio ir į minėtąsias pareigas pačiam save paskyrusio pareiškėjo elgesio atitiktis Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjo samprotavimai, esą vietos savivaldos rinkimus laimėję politikai ne tik privalantys kelti savo kandidatūras į vykdomosios institucijos (Administracijos) vadovų pareigas, bet ir patys į jas save pasiskirti, prieštarauja esminiams valstybės tarnybos principams. Pastaroji situacija nepagrįstai naikina kitų asmenų galimybes lygiais pagrindais užimti pareigas valstybės tarnyboje ir, nepaisant politinių įsitikinimų ar priklausomybės, šioje sistemoje siekti profesinės karjeros.

Valstybės tarnyba grindžiama dalykine kompetencija ir profesionalumu. Tuomet, kai valstybės tarnautojų korpusą formuodami valstybės politikai į gerai apmokamas vadovų pareigas pasiskiria patys save, iškyla pavojus jas užimti reikiamų dalykinių savybių ir būtinos profesinės kompetencijos neturintiems asmenims. Valstybės politikai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia iš esmės visus aukštesnius valstybės pareigūnus ir tarnautojus: Prezidentas - teisėjus ir teisėsaugos struktūrų vadovus, Seimas - jam atskaitingų tarnybų vadovus, ministrai - departamentų, inspekcijų direktorius. Taigi, pagal pareiškėjo samprotavimus, esant analogiškai situacijai, jie į šias pareigas galėtų pasiskirti ir patys save. Akivaizdu, kad tokios prielaidos prasilenktų ne tik su elementaria teisine logika, bet ir teisėtumo, teisingumo bei konstituciniais darnios teisinės valstybės principais.

Be to, pareiškėjas pasinaudojo valstybės politiko pareigomis asmeninei naudai gauti. Pareiškėjas, dalyvaudamas Tarybos posėdyje svarstant jo kandidatūrą ir už ją pats pasisakydamas, buvo neabejotinai veikiamas Įstatyme nurodyto viešųjų ir privačių interesų konflikto. Jis kilo iš asmeninio pareiškėjo suinteresuotumo gauti vadovo darbą valstybės tarnyboje, įgyti solidų statusą, užsitikrinti gerą darbo užmokestį. Todėl pareiškėjas nuo minėtojo klausimo privalėjo nusišalinti ir šiose procedūrose visiškai nedalyvauti. To nepadaręs jis pažeidė Įstatymo reikalavimus. Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (b.l.17-19).

Pareiškėjo atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą bei jo argumentus palaikė.

Ataskovės atstovai, palaikydami atsiliepimo argumentus, skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2011-04-11 įvyko Tarybos 1-asis posėdis, kuriame buvo priimtas Tarybos 2011-04-11 sprendimas Nr. T-01 atleisti V. B. iš Administracijos direktoriaus pareigų nuo 2011-04-11, pasibaigus jo įgaliojimams (protokolas Nr. 4-1, b.l.26-36, 37).

2011-04-11 įvykusio Tarybos posėdžio II dalyje buvo svarstomas Administracijos direktoriaus paskyrimo klausimas. 2011-04-11 posėdžio metu Taryba priėmė sprendimą Nr. T-05 pagal slapto balsavimo rezultatus Administracijos direktoriumi nuo 2011-04-26 paskirti Tarybos narį V. B. Tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu (b.l.38).

Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis, V. G. elektroniniu paštu kreipėsi į Komisiją dėl V. B. Įstatymo 11, 12 straipsnių pažeidimo. Skunde teigiama, kad V. B. iki 2011 m. vykusių Tarybos rinkimų dirbo Administracijos direktoriumi. Išrinktas Tarybos nariu, iki pirmojo naujos kadencijos Tarybos posėdžio, sušaukto 2011 m. balandžio 11 d., neatsisakė Administracijos direktoriaus pareigų. Tarybos 2011 m. balandžio 11 d. posėdyje V. B., kaip Tarybos narys, balsavo už tai, kad būtų paskirtas Administracijos direktoriumi. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu V. B. Tarybos nario įgaliojimai nutraukti prieš terminą. V. G. prašė Komisijos įvertinti, ar V. B.: 1) išrinktas Tarybos nariu iki 2011 m. balandžio 11 d. pirmojo naujos kadencijos Tarybos posėdžio privalėjo atsisakyti šios Administracijos direktoriaus pareigų, kaip nesuderinamų su pirmosiomis; 2) privalėjo nusišalinti Tarybai balsuojant ir jai pritariant dėl jo kandidatūros į Administracijos direktoriaus pareigas (b.l.20).

V. B. 2011-07-19 paaiškino, kad 2011 m. vasario 27 d. buvo išrinktas Tarybos nariu. 2011 m. kovo 29 d. merui pateikė prašymą atleisti jį nuo 2011 m. balandžio 11 d. iš Administracijos direktoriaus pareigų. Remdamasis darbo laiko apskaitos žiniaraščiu nurodė, kad tą dieną kaip Administracijos direktorius dirbo tik iki pietų (4 valandas). 2011 m. balandžio 11 d. 14 valandą prasidėjo pirmasis naujos kadencijos Tarybos posėdis. Pirmuoju darbotvarkės klausimu V. B. atleistas iš šios Administracijos direktoriaus pareigų ir davė Tarybos nario priesaiką. 2011 m. balandžio 14 d. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė atsistatydinimo iš Tarybos nario prašymą, nes Tarybos sprendimu nuo 2011 m. balandžio 26 d. paskirtas eiti Administracijos direktoriaus pareigas. Nuo 2011 m. balandžio 11 iki 26 d. jis niekur nedirbo (b.l.55).

Vyriausioji rinkimų komisija 2011-08-24 raštu Nr.2-1103(2V.10.) pateikė Komisijai nuomonę, kad V. B. elgesys Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatoms neprieštarauja (b.l.57).

Komisijoje 2011-06-01 gautas Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje 2011-05-30 raštas Nr. 2-60, kuriuo pateikta nuomonė, kad V. B. nuo priesaikos, kurią davė 2011 m. balandžio 11 d. Tarybos posėdyje, momento iki Vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo dėl jo, kaip valstybės politiko, įgaliojimų nutrūkimo turėjo teisę vykdyti visus Tarybos nariui įstatymu suteiktus įgalinimus, tarp jų – dalyvauti Tarybos posėdžiuose ir balsuoti priimant sprendimus (b.l.41-42).