Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-490/2016 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovei L. K. dėl paveldimo turto padalijimo ir atsakovės L. K. priešieškinį ieškovei A. T. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė A. T. kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama padalinti tarp V. T. ir J. T. paveldėtojų paveldimą turtą tokia tvarka: A. T. ir L. K. priskirti po ½ dalį buto su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) , įregistruoto J. T. vardu ir po ½ dalį negyvenamosios patalpos-garažo bokso (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini) , įregistruoto J. T. vardu; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 2–3).Ieškinyje, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės senelė J. T., kuri testamentu visą jai priklausantį turtą paliko atsakovei. Atsakovė pateikė prašymą mirusiosios J. T. palikimui priimti. Ieškovė yra priėmusi palikimą po savo tėvo A. T., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, kuris kaip vienintelis įstatyminis paveldėtojas priėmė palikimą po savo tėvo V. T., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties. J. T. palikimo po savo sutuoktinio V. T. mirties įstatymo nustatyta tvarka nebuvo priėmusi. V. T. iki savo mirties gyveno su J. T. ir vedė bendrą ūkį. Vienintelis jų palikuonis buvo ieškovės tėvas A. T.. Ieškovė po senelės J. T. mirties kreipėsi į Jonavos rajono 4-ąjį notaro biurą su prašymu padalinti J. T. su V. T. santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą-garažą (boksą), registro Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį (duomenys neskelbtini), siekdama, kad jai būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į V. T. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Atsakovė atsisakė vykti pas notarę ir gera valia nesutiko su ieškove pasidalinti paveldimo turto. Ieškovė priversta ginti savo teises teisme ir pageidauja, kad V. T. ir J. T. santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas tarp jos ir atsakovės būtų padalintas lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Atsakovė L. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 27–29).Atsiliepime, nurodė, kad J. T. yra atsakovės teta (tėvo sesuo). J. T. 1964-01-07 susituokė su ieškovės seneliu V. T., tačiau jų santuoka 1980-02-25 buvo nutraukta. Nutraukus santuoką J. T. liko gyventi ginčo bute, (duomenys neskelbtini), o V. T. išsikėlė gyventi kitu adresu: (duomenys neskelbtini) . Ginčo buto įsigijimo metu (1992-04-27) J. T. ir V. T. kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, ginčo butą 1992-04-27 J. T. įsigijo (privatizavo), už jį sumokėdama savo asmenines lėšas, todėl ginčo butas negali būti jų bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, nei J. T., nei jos įpėdiniai, nepretendavo į V. T. palikimą sudarantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nei V. T., nei jo įpėdiniai tokio reikalavimo laiku nereiškė, o nustatytas senaties terminas yra ženkliai praleistas. Todėl atsakovė šioje byloje prašo taikyti Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. senaties terminą ir ieškovės reikalavimą atmesti.Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti, kad butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini) , kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), J. T. priklausė asmeninės nuosavybės teise; pripažinti, kad negyvenamoji patalpa-garažas (boksas), esantis (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), J. T. priklausė asmeninės nuosavybės teise; priteisti iš ieškovės visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 43–45).Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad 1980-02-25 Jonavos rajono liaudies teismo sprendimas nutraukti santuoką Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje buvo užregistruotas 1993-05-13, todėl formaliai ginčo butas buvo įsigytas dar J. T. ir V. T. santuokos metu, t. y. 1992-04-27. Tačiau ginčo buto 1992-04-27 įsigijimo sutartyje buto pirkėja įvardinta tik J. T., o jokių nuorodų, kad turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra, be to, buvę sutuoktiniai kartu negyveno ir ryšių nepalaikė, ir ginčo buto sandorio dėl buto pirkimo sudarymo metu, t. y. 1992-04-27, buvę sutuoktiniai jau daugiau nei 12 metų faktiškai buvo išsiskyrę ir savo gyvenimus bei lėšas tvarkė atskirai. 1992-04-27 J. T. ginčo butą įsigijo pasinaudodama tik savo lėšomis. Ginčo bute V. T. niekada negyveno, jame nesilankė, neprisidėjo prie buto išlaikymo, todėl butas turi būti pripažintas asmenine J. T. nuosavybe ir ginčo butas V. T. palikimo nesudaro. J. T. nuosavybės teisė į ginčo garažą įregistruota 2013-12-16, t. y. praėjus itin ilgam laiko tarpui tiek po išsiskyrimo su V. T., tiek ir po jo mirties. Kadangi nuosavybės teisė į garažą įgyta ne santuokos metu, jis laikytinas J. T. asmenine nuosavybe.Ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė priešieškinyje pateikė realios tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, kad J. T. ir V. T. nuo 1982 m. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio (1 t., b. l. 51).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino, pripažino, kad nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantis (duomenys neskelbtini) , įgytas 1992-04-27 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-6703, ir negyvenamoji patalpa-garažas (boksas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantis (duomenys neskelbtini), buvo palikėjos J. T., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusios 2015-04-11, asmeninė nuosavybė; priteisė iš ieškovės atsakovei 1 047 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės A. T. senelė J. T., kuri testamentu visą jai priklausantį turtą paliko atsakovei L. K., o pastaroji pateikė prašymą notarei mirusiosios palikimui priimti (1 t., b. l. 5). Ieškovė yra priėmusi palikimą po savo tėvo A. T. (A. T.), mirusio 2003-09-22, mirties, kuris kaip vienintelis įstatyminis paveldėtojas priėmė palikimą po savo tėvo V. T., mirusio (duomenys neskelbtini) , mirties (1 t., b. l. 6-12). J. T. 1964-01-07 susituokė su V. T. (1 t., b. l. 13). J. T. ir V. T. santuoka nutraukta Jonavos rajono liaudies teismo 1980-02-25 sprendimu dėl V. T. kaltės, o jų ištuoka įregistruota Jonavos r. savivaldybės administracijos CM skyriuje 1993-05-13 (1 t. b. l. 13, 30–31, 32–33). J. T. savo gyvenamąją vietą nuo 1976-06-10 buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 14), o V. T. savo gyvenamąją vietą nuo 1982-04-06 iki mirties buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 15). V. T. buvo minėto buto savininkas nuo 1992-05-27 ( 1 t., b. l. 58–59). Teismas nurodė, kad ieškovės pareikštas reikalavimas negali būti tenkinamas, nes ieškovė ieškiniu reikšdama reikalavimus dėl palikimo padalijimo tarp įpėdinių, pati nebūdama įpėdine, kadangi palikėja J. T. testamentu visą savo turtą paliko savo vienintelei įpėdinei atsakovei, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad formaliai ginčo butas buvo įsigytas dar J. T. ir V. T. santuokos metu, t. y. 1992-04-27. Teismas nurodė, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija gali būti paneigta remiantis CK 3.89 straipsniu, kurio pirmos dalies 7 punkte numatoma, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad tiek Santuokos ir šeimos kodeksas, tiek CK nustato atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 str.). Nors reguliavimas tiek pagal Santuokos ir šeimos kodekso, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.Teismas, remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, kad J. T. ir V. T. po savo faktinių skyrybų vedė visiškai atskirus gyvenimus, kad už ginčo butą buvo sumokėta 8 129,50 rub. suma, iš kurios 991,50 rub. grynais pinigais, o 7 138 rub. investiciniais čekiais, nurašytais nuo J. T. investicinės sąskaitos, kad faktiškai J. T. ir V. T. santuoka iširo 1980 m., jie kartu negyveno ir santuokinių ryšių nepalaikė vėliausiai nuo 1982-04-06, kad sutikimo privatizuoti ginčo butą iš V. T. nebuvo reikalaujama ir nebuvo gauta, kas teismo vertinimu reiškė, jog V. T. buto privatizavimo procese nebuvo laikomas J. T. sutuoktiniu, nesant byloje duomenų, jog buvę sutuoktiniai po santuokos nutraukimo būtų kada nors kėlę reikalavimus dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, teismas padarė išvadą, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini) , J. T. privatizavo asmeninės nuosavybės teise.Teismas nurodė, kad net ir laikant, kad ieškovė ieškiniu prašo padalinti sutuoktinių santuokoje įgytą turtą, toks reikalavimas turi būti atmestas dėl praleisto senaties termino, kadangi iš liudytojos L. T. parodymų matyti, jog ji patvirtino, kad tiek ji, tiek jos sutuoktinis A. T. visada žinojo apie tai, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas J. T. vardu. Tai reiškia, kad tiek A. T., tiek ir jo įpėdinė A. T., kuriai iki jos pilnametystės atstovavo mama L. T., žinojo apie savo neva pažeistas teises ir galėjo pareikšti ieškinį dėl turto padalinimo, tačiau savalaikiai to nedarė. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo padalinti garažą, esantį (duomenys neskelbtini) , teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis J. T. nuosavybės teisė į garažą įregistruota 2013-12-16, t. y. praėjus itin ilgam laiko tarpui tiek nuo išsiskyrimo su V. T., tiek ir nuo jo mirties, kad pagal CK 4.262 straipsnio nuostatas įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad garažas J. T. priklausė santuokos su V. T. metu. Teismas nustatė, kad garažo statyba buvo pabaigta ir garažas pripažintas tinkamu naudotis tik 2005 m. pabaigoje, praėjus daugiau nei 11 m. po V. T. mirties, todėl teismo vertinimu nėra jokio pagrindo teigti, kad garažo dalis galėtų priklausyti ir V. T., nes jo gyvenimo metu toks nekilnojamojo turto objektas, kaip minimas garažas, apskritai neegzistavo. Teismas nurodė, kad liudytojais apklausti ieškovės giminaičiai, kurie tvirtino, kad garažas galėjo būti statomas anksčiau, negali paneigti į viešą registrą įrašytų duomenų, laikomų oficialiais rašytiniais įrodymais. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčo turtas (butas ir garažas) nuosavybės teise priklauso vienam savininkui – J. T., ginčo turtas buvo įsigytas bei pastatytas J. T. asmeninėmis lėšomis, jos sutuoktinis V. T., sudarant ginčo turto sandorius, nedalyvavo, duomenų apie tai, kad V. T. būtų prisidėjęs prie aukščiau minėto turto įsigijimo ar statybos, turto pagerinimo, byloje nėra, šios aplinkybės nenustatytos. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas ieškovės ieškinį dėl paveldimo turto padalijimo atmetė, o atsakovės priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašė Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti pilnai, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:Ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo pagrindas atsirado dar galiojant V. T. ir E. T. santuokai. Butas buvo įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas, todėl jis netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu;CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 str. nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK, iki LR CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus Iki CK įsigaliojimo šeimos santykius Lietuvoje reglamentavo SŠK. Pagal SŠK 40 str., santuoka buvo laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis įregistruoja santuokos nutraukimą Civilinės metrikacijos įstaigoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 str., savaime nesukėlė santuokos nutraukimo pasekmių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010). Nors 1980-02-25 Jonavos rajono liaudies teismo sprendimu J. T. ir V. T. santuoka buvo nutraukta, tačiau šis sprendimas Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje buvo užregistruotas tik 1993-05-13, todėl ginčo butas buvo įsigytas dar J. T. ir V. T. santuokos metu ir jiems abiems priklausė bendrosios nuosavybės teisėmis;Ir po santuokos išregistravimo V. T. ir E. T. gyveno kartu. Ši ištuoka buvo tik formali, kadangi atsirado galimybė išsipirkti dar vieną butą, kuris buvo suteiktas V. T.. Jei sutuoktiniai nebūtų nutraukę santuokos, V. T. būtų praradęs teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini) . Aplinkybes, kad sutuoktiniai ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu (duomenys neskelbtini) , patvirtino liudytoja V. L. ir L. T.. Teismas nevertino šių liudytojų parodymų;Teismas padarė neteisingą išvadą ir dėl garažo, nurodydamas, kad J. T. nuosavybės teisė į garažą įregistruota 2013-12-16, todėl tai yra jos asmeninė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad VĮ Registrų centras yra viešo registro tvarkytojas, atliekantis nuosavybės teisių išviešinimo funkciją ir jis nesukuria nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Byloje apklausti liudytojai V. L., L. T., Z. S. patvirtino, kad garažas buvo pradėtas statyti dar 1985 metais, o baigtas 1986 metais. Tai patvirtina ir VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad garažo statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1986 m. Šiuo atveju yra reikšminga ne teisinė registracija, ne ji sukelia pasekmes, o nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Šiuo atveju naujo nekilnojamojo daikto sukūrimas. Teismas nevertino pateiktų įrodymų bei apklaustų liudytojų parodymų, todėl priėmė byloje neteisėtą sprendimą.Ginčijamas sprendimas buvo priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės apimtis, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime atsakovė iš esmės pritarė teismo sprendime nurodytiems argumentams, apeliacinio skundo motyvus laikė deklaratyviais, nepagrįstais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės A. T. senelė J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) (b. l. 4), kuri sudarytu testamentu visą jai priklausantį turtą paliko atsakovei L. K., o pastaroji pateikė prašymą notarei mirusiosios palikimui priimti (b. l. 5). Byloje kilo ginčas dėl palikimo turto teisinio statuso, t. y. ar butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) ir negyvenamoji patalpa garažas (boksas) registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), J. T. asmeninė nuosavybė ar tai santuokos metu įgytas J. T. ir jos vyro V. T. turtas.J. T. ir V. T. santuoka nutraukta Jonavos rajono liaudies teismo 1980-02-25 sprendimu, o jų ištuoka įregistruota Jonavos rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje 1993-05-13. Byloje nustatyta, kad nutraukus santuoką J. T. liko gyventi ginčo bute (duomenys neskelbtini), o V. T. išsikraustė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , kur nuo 1982-04-06 iki mirties buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą. V. T. butą, esantį (duomenys neskelbtini) 1992-05-27 privatizavo ir tapo šio buto savininku.Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atitinkamai CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Nustačius, kad turtas įgytas už asmenines lėšas ir kad buvo išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, turtą galima pripažinti vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 1982-04-06 J. T. ir V. T. kartu negyveno ir šeimyninių ryšių nepalaikė, V. T. nemokėjo įmokų už buto, esančio (duomenys neskelbtini) komunalinius mokesčius, neprisidėjo prie jo remonto ir išlaikymo. J. T. pareiškime Jonavos rajono valdybai ir perkamo buto nuomininkų sutikime V. T. nebuvo nurodytas kaip J. T. šeimos narys ir tai pat nebuvo nurodytas kaip perkamo buto nuomininkas. J. T. ginčo butą privatizavo 1992-04-27 iš savo asmeninių lėšų. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. T. ginčo buto privatizavimo procese nebuvo laikomas J. T. sutuoktiniu ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) J. T. privatizavo asmeninės nuosavybės teise.Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą taisyklę, kad tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 22 str. 1 d., palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas gautas santuokos metu kaip dovana ar paveldėtas yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė: turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-396/2014).CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą nenukrypo nuo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių ir įrodymus vertino nepažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatų.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo butas įgytas J. T. ir V. T. santuokos metu, kadangi jų ištuoka įregistruota tik 1993-05-13, todėl apeliantei turi priklausyti ½ dalis ginčo buto. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes vien tik ištuokos neįregistravimo faktas ginčo buto įgijimo metu ir nevertinant kitų į bylą pateiktų įrodymų nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu nustatyta, kad ginčo butas pagrįstai pripažintas J. T. asmenine nuosavybe.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad po santuokos nutraukimo J. T. ir T. gyveno kartu ir dėl to V. T. turėjo teises į ginčo butą, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų apeliantė nepateikė. Apeliantės nurodytų liudytojų V. L. ir L. T. parodymai nepaneigia aukščiau aptartų duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad nutraukus santuoką V. T. išsikraustė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini) .Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas padarė neteisingą išvadą ir dėl garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) nurodydamas, kad J. T. nuosavybės teisė į garažą įregistruota 2013-12-16, todėl tai yra jos asmeninė nuosavybė. Apeliantės nuomone, garažas buvo pradėtas statyti dar 1985 metais, o baigtas 1986 metais. Tai patvirtina ir VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad garažo statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1986 metai.Iš VĮ Registro centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 17) matosi, kad garažo įregistravimo pagrindas 2013-11-25 Garažų statybos bendrijos pažyma Nr. 13/295. Atitinkamai, minėtoje pažymoje yra nurodyta, kad garažas valstybinei komisijai priduotas 2005-12-16 (t. 1, b. l. 151), kas reiškia, kad tik tada jis buvo baigtas statyti bei pripažintas tinkamu naudoti. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad J. T. ir V. T. gyvenant santuokoje nekilnojamojo turto objektas - garažas suformuotas nebuvo, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad garažo dalis galėtų priklausyti V. T..Išanalizavus aukščiau aptartus bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė ir tenkino atsakovės priešieškinį. Skundžiamo teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, todėl ieš ieškovės atsakovei priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 15-17) (CPK 93, 98 str.).

Iš ieškovės pašto išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis yra mažesnis už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3,00 Eur (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. T. a. k. (duomenys neskelbtini) L. K. a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.