Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės TAKERA VILNIUS apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo N. (N.) M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei TAKERA VILNIUS dėl kompensacijos už servitutą priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, I. (I.) M.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė nepripažino ieškinio. Atsakovė atsikerta, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos 10 punktą bendrą nuostolių dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto sumą nustato teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Nustatant servitutą, žemės sklypas nuosavybės teise priklausė ieškovo motinai, todėl, atsakovės nuomone, tikėtina, kad jai jau buvo apskaičiuota ir išmokėta tokia kompensacija. Jeigu ieškovas nepatenkintas servitutu, jis turi teisę kreiptis dėl servituto panaikinimo, o ne reikalauti kompensacijos. Atsakovės nuomone, ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes servitutas nustatytas dar 2007 m. liepos 23 d.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, neatsiliepė į ieškinį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, atsižvelgė į tas aplinkybes, jog ieškovas negali naudotis ir anksčiau nesinaudojo jam priklausančiu turtu, atsakovei priklausantys statiniai buvo pastatyti, iki ieškovas įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį. Teismas taip pat atsižvelgė į žemės sklypo vertę, į viešai skelbiamas kitos paskirties žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, nuomos kainas, į ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies plotą. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011, suformuotą praktiką dėl kompensacijos dydžio (300 Lt per mėnesį) ir, remdamasis įvardytų kriterijų visuma, sprendė, kad 1 000 Lt periodinė kompensacija, mokėtina kas vienerius metus, atitinka Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Teismas papildomai pažymėjo, jog priteistina kompensacija yra skirta atlyginti ieškovo patiriamus netiesioginius nuostolius dėl negalėjimo naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi pagal paskirtį.

Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva rinko įrodymus apie kainas, neteisėtai tyrė, vertino ir rėmėsi įrodymais, kurių nėra bylos medžiagoje. Teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, atsižvelgė į viešai skelbiamas kitos paskirties žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, nuomos kainas, nors įrodymai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti tokias kainas, nebuvo pateikti;pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pažeidė įrodinėjimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011). Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti kompensacijos dydį. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė kompensacijos dydį ir tą padarė netinkamai. Atsakovė pažymi, jog ji apskritai neaptiko viešai skelbiamų pasiūlymų nuomotis kitos paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone. Pasak atsakovės, jos teikiami įrodymai patvirtina, kad žemės ūkio paskirties sklypo, kurio plotas – 0,3 ha, nuomos kaina (2013 m. vasario 8 d.) – 100 Lt. Kitos paskirties žemės sklypo nuomos kaina turėtų būti dar mažesnė ir bet kokiu atveju nesiektų teismo priteistos kompensacijos dydžio. Pasak atsakovės, byloje, kurioje buvo priimta jos nurodoma kasacinio teismo nutartis, 300 Lt periodinė kompensacija buvo priteista už negalėjimą pilnavertiškai naudotis žemės sklypu, kurio plotas – 0,55 ha. Atsakovė šiame kontekste pažymi, jog ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies plotas – 0,455 ha. Atsakovės teigimu, byloje nesant įrodymų apie žemės sklypo nuomos kainas, pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis kasacinio teismo suformuota praktika, pagal kurią periodinė kompensacija už nepilnavertišką naudojimąsi žemės sklypu, kurio plotas – 0,455 ha, sudarytų iki 250 Lt per metus.

Trečiasis asmuo neatsiliepė į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurio plotas – 0,91 ha, dalis. Šis žemės sklypas yra užstatytas apeliantei nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Apeliantė servituto pagrindu naudojasi žemės sklypu, kurio dalis priklauso ieškovui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui iš apeliantės kompensaciją už servitutą, mokamą periodinėmis išmokomis po 1 000 Lt kas vienerius metus. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu periodinės kompensacijos už servitutą dydžiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentų kontekste patikrina, tinkamai ar ne pirmosios instancijos teismas nustatė periodinės kompensacijos už servitutą dydį.

Įstatymas nenumato kriterijų, pagal kuriuos būtų galima objektyviai nustatyti, kokia kompensacija turi būti mokama, siekiant atlyginti praradimus, patiriamus dėl servituto. Įstatymo normoje, reglamentuojančioje dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, yra numatyta blanketinė nuostata, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos už servitutą nustatymo, privalo vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3 dalis). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs kriterijus, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011). Skundžiamame sprendime yra nurodyti šie kriterijai. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aptariamais kriterijais. Todėl apeliacinės instancijos teismas nekartoja kasacinio teismo suformuluotų kompensacijos už servitutą nustatymo kriterijų, kurie, juos pirmosios instancijos teismui nurodžius skundžiamame sprendime, yra arba turėtų būti žinomi bylos šalims.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, be kita ko, atsižvelgė į, kaip yra nurodyta skundžiamame sprendime, viešai skelbiamas kitos paskirties žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, nuomos kainas. Apeliantė pagrįstai teigia, jog bylos medžiagoje nėra įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė, kokios yra rinkoje vyraujančios kitos paskirties žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, nuomos kainos. Skundžiamas sprendimas negalėjo būti grindžiamas tokiais įrodymais, nes jie nebuvo ištirti teismo posėdyje (Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 2 dalis, 263 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas sukūrė apeliantei procesinę staigmeną ir užkirto jai kelią atsikirtinėti bei teikti savuosius įrodymus, kurie konkuruotų su aptariamais įrodymais. Toks pirmosios instancijos teismo procesinis veikimas yra neteisėtas.

Nepaisant to, kas nustatyta, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl kompensacijos už servitutą nustatymo. Apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis yra grindžiamas skundžiamas sprendimas.

Apeliantė prie savo skundo pridėjo įrodymą – internetu paskelbtą ir prieinamą skelbimą, bylojantį apie galimybę išsinuomoti žemės sklypą, kurio plotas – 0,3 ha, esantį Vilniaus rajone. Šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Kaip jau buvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas šios bylos procese rėmėsi neištirtais įrodymais, taip sukurdamas apeliantei procesinę staigmeną ir užkirsdamas jai kelią teikti tokio pobūdžio įrodymus, kokį ji pridėjo prie apeliacinio skundo. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės teikiamą įrodymą (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis). Apeliantės pateiktame įrodyme užfiksuota, jog žemės sklypo nuomos mokestis – 100 Lt. Susipažinus su šiuo įrodymu, nėra galimybės identifikuoti, 100 Lt – mėnesinis ar metinis nuomos mokestis. Nežinant, koks yra nurodomo nuomos mokesčio mokėjimo periodiškumas, negali būti pripažinta, jog apeliantės pateiktas įrodymas yra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už servitutą nustatymo.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį, papildomai turėjo atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, suformuotą 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje (bylos numeris 3K-3-217/2011), pagal kurią, apeliantės teigimu, periodinė kompensacija už nepilnavertišką naudojimąsi žemės sklypu, kurio plotas – 0,455 ha, sudarytų iki 250 Lt per metus. Visų pirma būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl kompensacijos už servitutą dydžio. Antra, apeliantė netinkamai interpretuoja nurodomą kasacinio teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šia nutartimi konstatavo, jog 300 Lt kasmėnesinė kompensacija, mokėtina už negalėjimą naudotis žemės sklypu, kurio plotas – 0,55 ha, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Apeliantė nepagrįstai bando sau naudinga linkme aiškinti aptartą kasacinio teismo nutartį taip, lyg šia nutartimi būtų pasisakyta dėl kasmetinio, o ne kasmėnesinio kompensacijos dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas visų aspektų, į kuriuos pagrįstai (išskyrus aukščiau šiame procesiniame sprendime įvardytą aspektą) atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, akcentuoja tą aplinkybę, jog visas žemės sklypas yra užstatytas apeliantei nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Vadinasi, nustatytu servitutu yra visiškai apribota ieškovo teisė ir galimybė naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi. Be to, santykinai yra apribota ir ieškovo teisė disponuoti jam priklausančiu turtu, nes jis objektyviai negali išnuomoti žemės sklypo dalies ir taip gauti papildomų pajamų. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Iš vienos pusės, potencialiais tokio žemės sklypo (jo dalies) nuomininkais galėtų būti tik juridiniai asmenys, vykdantys specifinę ūkinę komercinę veiklą. Iš kitos pusės, tikėtina, jog nėra didelė tokios paskirties žemės sklypų nuomos pasiūla (šią aplinkybę patvirtina ir apeliantės teiginys, jog jos atstovas apskritai neaptiko viešai skelbiamų pasiūlymų išsinuomoti kitos paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone), todėl potencialiam naudotojui nėra ir nebūtų paprasta bei pigu išsinuomoti tokį žemės sklypą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia kompensacija, kokią, reikalaudama pakeisti skundžiamą sprendimą, prašo nustatyti apeliantė, nėra proporcinga ir adekvati suvaržymams bei praradimams, kuriuos dėl nustatyto servituto patiria ieškovas. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas tik dėl kompensacijos dydžio, vadinasi, apeliantė nebeginčija savo pareigos mokėti kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus yra labai sudėtinga nustatyti tikslų tinkamos kompensacijos dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu priteista kompensacija už servitutą, nustatytą ieškovo valdomai žemės sklypo, kurio plotas – 0,91 ha, daliai, kuri sudaro mažesnę negu 100 Lt (apie 30 Eur) sumą per mėnesį, nėra akivaizdžiai per didelė, todėl turi būti pripažinta tinkama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia kompensacija yra proporcinga ieškovo patiriamiems suvaržymams ir praradimams, be to, užtikrina protingą ir teisingą šalių, kaip tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą sprendimą ir mažinti ieškovui priteistos kompensacijos dydį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog ieškovas 2009 m. gegužės 11 d. įgijo materialinę subjektinę teisę reikalauti kompensacijos už servitutą. Susipažinus su Nekilnojamojo turto registro duomenimis, galima spręsti, jog ieškovui 2009 m. gegužės 11 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Nuosavybės teisė į paveldimą turtą įgyjama nuo palikimo priėmimo momento (Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 2 punktas, 5.50 straipsnio 1 ir 2 dalys), o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento. Bet dėl teisės į kompensaciją už servitutą atsiradimo momento nėra šalių ginčo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bendruoju atveju už tokį materialinį subjektinį reikalavimą, kokį pareiškė ieškovas, jo pareiškimo momentu turėjo būti sumokėtas 450 Lt žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą buvo (ir yra, bet kitu – vėliau priimtu – sprendimu) atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų dalies, sudarančios 50 procentų, atlyginimo. Vadinasi, jis už pareikštą reikalavimą turėjo sumokėti 225 Lt žyminį mokestį. Todėl turi būti papildomai išspręstas žyminio mokesčio nepriemokos priteisimo į valstybės biudžetą klausimas. Atsižvelgiant į atmestą ir patenkintą ieškovo materialinio subjektinio reikalavimo dalis (80 ir 20 procentų), ieškovas įpareigotinas sumokėti į valstybės biudžetą 34,75 Eur (120 Lt) žyminį mokestį, apeliantė – 8,69 Eur (30 Lt) žyminį mokestį.

Apeliantė šios bylos apeliaciniame procese patyrė 19,69 Eur (68 Lt) žyminio mokesčio išlaidas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme, todėl neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kita vertus, apeliantė už pareikštą skundą turėjo sumokėti į valstybės biudžetą 54 Lt žyminį mokestį (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 82 straipsnis, 85 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl jai grąžintina žyminio mokesčio permoka, pinigine išraiška sudaranti 4,05 Eur (14 Lt) (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovui šios bylos procese, įskaitant ir apeliacinį procesą, buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Valstybė, suteikusi ieškovui teisinę pagalbą, šios bylos apeliaciniame procese patyrė 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidas. Todėl iš apeliantės, pralaimėjusios ginčą, į valstybės biudžetą priteistinas 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš N. (N.) M. į valstybės biudžetą 34,75 Eur žyminį mokestį.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės TAKERA VILNIUS į valstybės biudžetą 8,69 Eur žyminį mokestį ir 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei TAKERA VILNIUS žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. spalio 10 d., dalį, pinigine išraiška sudarančią 4,05 Eur (mokėjimo užduoties kodas ZB40359).